CP v2

Tag: Migracijos

  • DNR atskleidė netikėtą hunų kilmės paslaptį: rasta tolima giminystė su stepės elitu

    DNR atskleidė netikėtą hunų kilmės paslaptį: rasta tolima giminystė su stepės elitu

    Hunai Europoje iškilo ketvirtojo amžiaus pabaigoje, o jų žygiai į šiaurę nuo Juodosios jūros tapo vienu iš veiksnių, pakeitusių žemyno politinį žemėlapį. V amžiuje, Atilos laikais, hunai virto viena grėsmingiausių karinių jėgų, spaudusia ir Vakarų, ir Rytų Romos imperijas.

    Istorikai ir archeologai seniai svarstė, ar Europos hunai galėjo būti susiję su ksiongnu konfederacija, kuri keliais šimtmečiais anksčiau valdė dideles Azijos stepių teritorijas. Panašus pavadinimų skambesys buvo įtartinas, tačiau iki šiol trūko aiškių įrodymų, kad tarp šių bendruomenių egzistavo biologinis tęstinumas.

    Naujas proveržis pasiektas atlikus plataus masto senovinės DNR analizę, kurioje genetiniai duomenys sulyginti su archeologiniais ir istoriniais kontekstais. Tyrėjai įvertino apie 370 asmenų duomenis iš įvairių vietovių Vidurio Europoje ir Azijoje, įtraukdami ir ksiongnu laikotarpio palaikus, ir V bei VI amžiaus kapinynus Panonijos baseine.

    Svarbiausias rezultatas siejamas su ilgais, sutampančiais DNR fragmentais, rodančiais biologinę giminystę tarp konkrečių žmonių, gyvenusių skirtingais laikotarpiais ir skirtinguose regionuose. Tai leido nustatyti įtikinamų sąsajų tarp dalies Europos hunų laikotarpio gyventojų ir ksiongnu imperijos elito atstovų, vadinasi, bent dalis hunų turėjo protėvių, susijusių su Mongolijos stepės bendruomenėmis.

    Tyrimas taip pat pabrėžė, kad hunų valdomose teritorijose gyventojų genetinė sudėtis buvo itin įvairi. Tai kertasi su supaprastintu įsivaizdavimu, esą hunai buvo vienalytė, iš rytų masiškai atvykusi populiacija, kuri pakeitė vietinius gyventojus.

    Duomenys rodo, kad Panonijos baseine V ir VI amžiuje nebuvo didelės rytų azijietiškos kilmės bendruomenės. Iš tirtų 371 asmens tik 26, tai yra apie 7 proc., turėjo aiškesnius šiaurės rytų Azijos ar stepės kilmės genetinius signalus, todėl politinė hunų įtaka greičiausiai nereiškė plataus masto demografinės kaitos.

    Įdomu ir tai, kad vadinamieji rytietiško tipo laidojimai, siejami su klajoklių stepių tradicijomis, genetiškai nebuvo vienodi. Tai leidžia manyti, kad hunų valdžia ir jų aplinka susiformavo iš skirtingų grupių, kurios migravo, jungėsi ir perėmė kultūrines praktikas plačioje Eurazijos erdvėje.

    Ksiongnu imperija sunyko maždaug pirmajame amžiuje, o hunai Europoje pasirodė tik po kelių šimtmečių, todėl tiesioginę, nenutrūkstamą liniją nustatyti sudėtinga. Vis dėlto tyrimo autoriai siūlo labiau tikėtiną scenarijų, kad tai buvo ne viena staigi tautos migracija, o laipsniškas skirtingų grupių judėjimas per regionus, lydimas kontaktų, mišrių santuokų ir ilgalaikių politinių bei kultūrinių transformacijų.

  • Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje archeologai aptiko nedidelę akmens plokštelę su raudonais koncentrinių ratų ir spindulių motyvais, primenančiais saulę. Radiokarboniniai tyrimai rodo, kad radinys sukurtas maždaug prieš 4 090–3 900 metų, todėl jis laikomas vienu ankstyviausių tokio tipo simbolių regione.

    Svarbi detalė ta, kad plokštelė rasta archeologiniame sluoksnyje, kuriame neaptikta keramikos. Tai leidžia daryti išvadą, jog austroneziečių meninė tradicija Wetar saloje galėjo egzistuoti dar iki neolito keramikos paplitimo, o tai koreguoja ankstesnes prielaidas apie kultūrinių naujovių seką šioje salų grandinėje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats simbolis yra labai atpažįstamas austroneziečių meno kontekste. Tokiai tradicijai priskiriami ir kiti dažni motyvai, pavyzdžiui, žmonių figūros, valtys, rankų atspaudai bei įvairūs geometriniai raštai, gerai žinomi iš urvų, uolų priedangų ir pakrančių skardžių.

    Didžiausia šio radinio intriga ta, kad piešinys yra ne ant uolos, o ant pernešamo daikto. Iki šiol idėja, kad tokie ženklai galėjo keliauti kartu su žmonėmis, buvo labiau hipotezė, o Wetar plokštelė pateikia tiesioginį įrodymą, kad simboliai buvo perkeliami ant objektų ir galėjo būti gabenami jūrų kelionėse.

    „Negalime tiksliai pasakyti, ką šis ženklas reiškė tuometiniams žmonėms, tačiau tokie motyvai galėjo žymėti priklausymą bendruomenei, socialinius ryšius arba turėti apsauginę ir ritualinę prasmę“, – sakė tyrėjai, apibendrindami interpretacijų ribas.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie austroneziečių ekspansiją, kuri laikoma viena didžiausių jūrinės migracijos istorijų. Per kelis tūkstantmečius austroneziškai kalbančios bendruomenės pasklido po didelę Pietryčių Azijos salų ir Ramiojo vandenyno teritoriją, o kartu su technologijomis ir įrankiais galėjo plisti ir simboliai bei tikėjimai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad uolų piešinius dažnai sudėtinga tiksliai datuoti, nes trūksta aiškaus archeologinio konteksto. Šiuo atveju plokštelė aptikta gerai išlikusioje stratigrafijoje, todėl jos amžius nustatytas patikimiau, o išvados apie kultūros sklaidą remiasi tvirtesniais duomenimis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad nauji radiniai regione padės geriau suprasti, kaip ankstyvieji jūrininkai kartu su daiktais pernešdavo ir idėjas, kurios formavo bendrą tapatybę toli nuo pradinių gyvenviečių.