Hunai Europoje iškilo ketvirtojo amžiaus pabaigoje, o jų žygiai į šiaurę nuo Juodosios jūros tapo vienu iš veiksnių, pakeitusių žemyno politinį žemėlapį. V amžiuje, Atilos laikais, hunai virto viena grėsmingiausių karinių jėgų, spaudusia ir Vakarų, ir Rytų Romos imperijas.
Istorikai ir archeologai seniai svarstė, ar Europos hunai galėjo būti susiję su ksiongnu konfederacija, kuri keliais šimtmečiais anksčiau valdė dideles Azijos stepių teritorijas. Panašus pavadinimų skambesys buvo įtartinas, tačiau iki šiol trūko aiškių įrodymų, kad tarp šių bendruomenių egzistavo biologinis tęstinumas.
Naujas proveržis pasiektas atlikus plataus masto senovinės DNR analizę, kurioje genetiniai duomenys sulyginti su archeologiniais ir istoriniais kontekstais. Tyrėjai įvertino apie 370 asmenų duomenis iš įvairių vietovių Vidurio Europoje ir Azijoje, įtraukdami ir ksiongnu laikotarpio palaikus, ir V bei VI amžiaus kapinynus Panonijos baseine.
Svarbiausias rezultatas siejamas su ilgais, sutampančiais DNR fragmentais, rodančiais biologinę giminystę tarp konkrečių žmonių, gyvenusių skirtingais laikotarpiais ir skirtinguose regionuose. Tai leido nustatyti įtikinamų sąsajų tarp dalies Europos hunų laikotarpio gyventojų ir ksiongnu imperijos elito atstovų, vadinasi, bent dalis hunų turėjo protėvių, susijusių su Mongolijos stepės bendruomenėmis.
Tyrimas taip pat pabrėžė, kad hunų valdomose teritorijose gyventojų genetinė sudėtis buvo itin įvairi. Tai kertasi su supaprastintu įsivaizdavimu, esą hunai buvo vienalytė, iš rytų masiškai atvykusi populiacija, kuri pakeitė vietinius gyventojus.
Duomenys rodo, kad Panonijos baseine V ir VI amžiuje nebuvo didelės rytų azijietiškos kilmės bendruomenės. Iš tirtų 371 asmens tik 26, tai yra apie 7 proc., turėjo aiškesnius šiaurės rytų Azijos ar stepės kilmės genetinius signalus, todėl politinė hunų įtaka greičiausiai nereiškė plataus masto demografinės kaitos.
Įdomu ir tai, kad vadinamieji rytietiško tipo laidojimai, siejami su klajoklių stepių tradicijomis, genetiškai nebuvo vienodi. Tai leidžia manyti, kad hunų valdžia ir jų aplinka susiformavo iš skirtingų grupių, kurios migravo, jungėsi ir perėmė kultūrines praktikas plačioje Eurazijos erdvėje.
Ksiongnu imperija sunyko maždaug pirmajame amžiuje, o hunai Europoje pasirodė tik po kelių šimtmečių, todėl tiesioginę, nenutrūkstamą liniją nustatyti sudėtinga. Vis dėlto tyrimo autoriai siūlo labiau tikėtiną scenarijų, kad tai buvo ne viena staigi tautos migracija, o laipsniškas skirtingų grupių judėjimas per regionus, lydimas kontaktų, mišrių santuokų ir ilgalaikių politinių bei kultūrinių transformacijų.
Leave a Reply