Flioksai, dar vadinami plamenėmis (Phlox), vėl sparčiai grįžta į gėlynus kaip viena patikimiausių daugiamečių gėlių. Sodininkai juos renkasi dėl ilgo žydėjimo, kvapo ir to, kad tinkamai parinktoje vietoje jie pakankamai gerai ištveria sausesnius periodus. Tai augalas, kuris tinka ir šiuolaikiniams minimalistiniams gėlynams, ir tradiciniams sodybų želdynams.
Flioksų pasaulis platus: yra žemaūgių, kilimus formuojančių rūšių, taip pat aukštų, įspūdingas žiedynų kekes auginančių veislių. Dauguma jų kilę iš Šiaurės Amerikos, o selekcija Europoje vyksta jau kelis šimtus metų, todėl šiandien pasirinkimas siekia šimtus veislių. Skirtingos formos leidžia flioksus derinti nuo alpinariumų iki didelių daugiamečių gėlynų.
Žemaūgiai flioksai pavasariui
Žemi, kiliminiai flioksai, tokie kaip Phlox subulata, pavasarį vieni pirmųjų pražysta skaisčiais žiedais ir puikiai tinka alpinariumams bei saulėtoms šlaitų vietoms. Jie mėgsta saulę, pralaidžią dirvą ir, įsitvirtinę, paprastai gerai pakelia trumpesnę sausrą. Vis dėlto ilgalaikis perdžiūvimas gali trumpinti žydėjimą, todėl karščio bangomis verta palaistyti.
Dar viena alternatyva yra Phlox divaricata, kuris dažniau auginamas dėl švelnių melsvų žiedų ir gebėjimo augti pusiau pavėsyje. Ši rūšis dažniausiai žydi vėliau nei kiliminiai flioksai ir gali tapti tiltu tarp pavasarinio ir vasarinio gėlyno sezono. Svarbiausia sąlyga yra tolygesnė drėgmė ir ne per sunki dirva.
Aukšti flioksai žydi vasarą
Sodo gėlynuose dažniausiai sutinkamas Phlox paniculata, lietuviškai dažnai vadinamas tiesiog flioksu. Priklausomai nuo veislės, jis gali užaugti maždaug 50–120 centimetrų aukščio ir žydėti nuo vasaros vidurio iki rugpjūčio pabaigos, o kartais ir ilgiau. Žiedų spalvų spektras platus: nuo baltos ir rožinės iki sodriai violetinės, neretai su akute ar kontrastingu centru.
Šiems flioksams svarbiausia yra vieta: geriausiai jie jaučiasi derlingoje, purioje ir tolygiai drėgnoje, bet neužmirkstančioje dirvoje. Karštose, atvirose vietose jie gali greičiau netekti dekoratyvumo, todėl vidurdienio kaitroje praverčia lengvas pusšešėlis. Pastaraisiais metais, dažnėjant sausesnėms vasaroms, praktiškiausia išeitis yra storesnis mulčo sluoksnis, kuris padeda ilgiau išlaikyti drėgmę.
Sodinimas, atjauninimas ir auginimas vazonuose
Sodinukus patikimiausia rinktis medelynuose ar sodo centruose, kur paprasčiau įsitikinti, kad augalas sveikas ir atitinka veislę. Flioksus galima sodinti pavasarį arba rudenį, paliekant apie 40–50 centimetrų tarpus, kad kerai turėtų vietos vėdintis. Pirmaisiais mėnesiais lemiama reguliari laistymo disciplina, ypač jei pasitaiko sausesnių savaičių.
Vienoje vietoje flioksai dažnai auga apie 5–6 metus, po to jiems naudinga atjauninimo procedūra, padalijant kerą. Tai ne tik atnaujina žydėjimą, bet ir sumažina ligų riziką, nes per tankūs kerai prasčiau vėdinasi. Jei flioksus auginate vazonuose balkone, būtina gera drenažo sistema ir talpa, atitinkanti augalo dydį, nes per mažame inde žemė per greitai perdžiūsta.
Dažniausios problemos: miltligė ir kenkėjai
Viena dažniausių flioksų bėdų yra miltligė, kuri dažniau pastebima ant lapų antroje vasaros pusėje. Riziką didina sausros periodai, per tankus sodinimas ir prasta oro cirkuliacija, todėl prevencija prasideda nuo tinkamų atstumų ir laistymo prie šaknų, ne ant lapų. Jei liga įsismarkauja, gali prireikti registruotų fungicidų pagal naudojimo instrukciją.
Dar sudėtingesnė problema gali būti nematodai, kurie deformuoja ūglius ir lapus, silpnina augalą ir mažina žydėjimą. Tokiais atvejais pažeistus augalus dažnai tenka pašalinti, o naujų toje pačioje vietoje kurį laiką nesodinti. Praktikoje sodininkai taip pat renkasi veisles, kurios laikomos atsparesnėmis, ir labiau akcentuoja dirvos sveikatą bei sėjomainos principą dekoratyviniuose gėlynuose.
Tinkamai parinkus vietą, užtikrinus tolygią drėgmę ir neleisdami kerams per daug sutankėti, flioksai atsidėkoja stabiliai: kvapu, ryškiomis spalvomis ir ilgu žydėjimu. Tai viena tų gėlių, kuri suteikia gėlynui senoviško jaukumo, bet kartu puikiai prisitaiko prie šiandienos klimato ir sodo tendencijų.
