Tag: Miokardo infarktas

  • Gydytojai įspėja: šie populiarūs nuskausminamieji gali didinti infarkto riziką

    Populiarūs nuskausminamieji, ypač vartojami dažnai ar didesnėmis dozėmis, gali didinti rimtų širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką. Medikai primena, kad net be recepto įsigyjami vaistai nėra visiškai nekalti, o jų vartojimas turėtų būti apgalvotas.

    Dažniausiai įspėjimai siejami su nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, kuriems priklauso ir ibuprofenas. Šie vaistai plačiai naudojami skausmui, uždegimui ir karščiavimui mažinti, tačiau daliai žmonių gali sukelti nepageidaujamų poveikių, ypač jei vartojama ilgai.

    Dažnesni šalutiniai reiškiniai gali būti pykinimas, skrandžio dirginimas ar galvos skausmas. Tačiau retesniais atvejais gali pasireikšti pavojingesni simptomai, kurie reikalauja skubios pagalbos.

    Įspėjamieji ženklai, dėl kurių rekomenduojama nedelsti, yra krūtinės spaudimas, dusulys ar staiga atsiradęs stiprus silpnumas. Tokie požymiai gali būti susiję su ūmiais širdies sutrikimais, todėl būtina kuo greičiau kreiptis į medikus.

    Didžiausią riziką paprastai turi žmonės, kurie jau serga širdies ir kraujagyslių ligomis arba turi padidėjusį kraujospūdį. Ibuprofenas ir kiti tos pačios grupės vaistai kai kuriems pacientams gali didinti kraujospūdį, skatinti skysčių kaupimąsi ir pabloginti širdies nepakankamumo eigą.

    Dideli apžvalginiai tyrimai rodo, kad kai kurių NVNU vartojimas gali būti siejamas su padidėjusia miokardo infarkto rizika, o rizika gali didėti jau pirmosiomis vartojimo savaitėmis, ypač vartojant didesnes dozes. Klinikinėse rekomendacijose pabrėžiama, kad svarbiausia yra mažiausia veiksminga dozė ir trumpiausias įmanomas vartojimo laikas.

    Savarankiškai didinti dozės ar ilginti vartojimo trukmės nerekomenduojama, ypač jei žmogus vartoja vaistus kraujospūdžiui mažinti, kraują skystinančius preparatus ar turi skrandžio opų riziką. Jei skausmas kartojasi dažnai, saugiau pasitarti su gydytoju ar vaistininku dėl tinkamiausio pasirinkimo ir galimų alternatyvų.

    Specialistai taip pat primena, kad nuskausminamųjų vartojimas neturėtų maskuoti užsitęsusių simptomų. Pasikartojantis krūtinės skausmas, dusulys, naujai atsiradęs nuovargis ar širdies ritmo sutrikimai yra signalai, kad reikalinga išsami sveikatos būklės patikra.

  • Mokslininkai įspėja: 150 minučių sporto per savaitę gali nepakakti – štai kiek reikia širdžiai

    Mokslininkai įspėja: 150 minučių sporto per savaitę gali nepakakti – štai kiek reikia širdžiai

    Nauja didelė analizė rodo, kad širdžiai ir kraujagyslėms didžiausią naudą gali suteikti gerokai didesnis fizinio aktyvumo kiekis, nei dažniausiai rekomenduojamas visuomenės sveikatos gairėse. Nors minimalus tikslas išlieka 150 minučių vidutinio ar didelio intensyvumo aktyvumo per savaitę, papildomos minutės gali reikšmingai mažinti sunkių įvykių riziką.

    Tyrėjai rėmėsi Jungtinės Karalystės biobanko dalyvių duomenimis ir stebėjo 17 088 žmones maždaug aštuonerius metus. Per šį laiką užfiksuoti 1 233 rimti širdies ir kraujagyslių įvykiai, tarp jų miokardo infarktas, insultas, širdies nepakankamumas ir prieširdžių virpėjimas.

    Kuo daugiau judėjimo, tuo mažesnė rizika

    Analizė parodė aiškų ryšį tarp didesnio aktyvumo ir mažesnės širdies bei kraujagyslių ligų rizikos. Žmonės, pasiekę dabartinį minimalų 150 minučių per savaitę slenkstį, turėjo apie 8–9 proc. mažesnę rimto įvykio tikimybę.

    Tačiau ryškesni pokyčiai matyti tiems, kurie judėjo kelis kartus daugiau. Tyrime minima, kad sportuojant maždaug 3–4 kartus daugiau nei minimaliai rekomenduojama, rizika gali mažėti daugiau nei 30 proc., nors toks krūvis daugeliui būtų sunkiai suderinamas su kasdieniu ritmu.

    Skaičiuojant konkrečiau, apie 20 proc. rizikos sumažėjimas sietas su maždaug 340–370 minučių aktyvumo per savaitę. Tai daugiau nei dvigubai viršija įprastą minimalų tikslą, todėl tyrėjai akcentuoja laipsnišką krūvio didinimą, o ne staigų šuolį.

    Kodėl prastesnio pasirengimo žmonėms reikia daugiau

    Vienas svarbiausių niuansų susijęs su fiziniu pasirengimu. Tyrimas leidžia manyti, kad prasčiausio pasirengimo grupėje norint pasiekti tokią pačią rizikos mažėjimo naudą, gali prireikti papildomų 30–50 minučių vidutinio ar didelio intensyvumo aktyvumo per savaitę, palyginti su geriau pasirengusiais žmonėmis.

    Kitaip tariant, universali „viena taisyklė visiems“ veikia tik kaip saugus minimalus pagrindas. Didesnė nauda dažniau pasiekiama didinant bendrą aktyvumo kiekį, ypač jei pradinis judėjimo lygis buvo žemas.

    Ekspertai ragina neperlenkti žinutės

    Vis dėlto dalis nepriklausomų ekspertų pabrėžia, kad visuomenės sveikatos komunikacijai svarbiausia realistiškumas. Jei rekomendacijos pernelyg aukštos, jos gali demotyvuoti tuos, kuriems net minimalus tikslas šiuo metu atrodo sunkiai pasiekiamas.

    „Negalime per daug sureikšminti konkretaus 560–610 minučių skaičiaus per savaitę, nes visuomenės sveikatos žinutė turi būti įgyvendinama daugumai žmonių“, – sakė Oksfordo universiteto biomedicininės informatikos specialistas Aidenas Doherty, nedalyvavęs šiame tyrime.

    Autoriai taip pat pabrėžia, kad dabartinis 150 minučių per savaitę tikslas išlieka prasmingas ir suteikia apčiuopiamą apsaugą, nepriklausomai nuo fizinio pasirengimo. Tuo pačiu jie pripažįsta, kad didesnis krūvis gali duoti papildomos naudos, tačiau tai nereiškia, jog kiekvienam būtina kasdien praleisti valandas sporto salėje.

    Dar vienas svarbus praktinis aspektas yra pasiekiamumas: tyrime nurodoma, kad bent 560 minučių per savaitę pasiekė tik apie 12 proc. dalyvių. Tai rodo, kad tokios apimtys įmanomos, tačiau daugeliui jos yra aukštas elgsenos slenkstis.

    Mokslininkai akcentuoja, jog šie rezultatai atskleidžia ryšius, tačiau dar reikalingi atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, kad būtų tiksliau įvertintas priežastinis poveikis ir saugiausios didesnio krūvio ribos. Praktinė išvada paprasta: pasiekus minimalias rekomendacijas verta ieškoti būdų judėti daugiau, bet krūvį didinti palaipsniui ir atsižvelgiant į sveikatos būklę.

  • Kodėl iš tiesų nemirštame nuo senatvės: gydytojai įvardijo ligą, kuri dažniausiai „užbaigia“

    Kodėl iš tiesų nemirštame nuo senatvės: gydytojai įvardijo ligą, kuri dažniausiai „užbaigia“

    Kasdienėje kalboje dažnai sakoma, kad žmogus „mirė nuo senatvės“, tačiau medicinoje tokia formuluotė nėra laikoma konkrečia mirties priežastimi. Mirties liudijime gydytojas privalo nurodyti aiškų mechanizmą ir ligą ar būklių grandinę, kuri tiesiogiai lėmė mirtį.

    Praktikoje dažniausiai kartojasi tos pačios diagnozių grupės. Pirmauja širdies ir kraujagyslių ligos, įskaitant miokardo infarktą, insultą ir lėtinį širdies nepakankamumą, o jų našta ypač didėja vyresniame amžiuje.

    Kokios ligos dažniausiai lemia mirtį?

    Po širdies ir kraujagyslių ligų dažniausiai minimi onkologiniai susirgimai ir kvėpavimo sistemos ligos. Senstant organizmui, net ir palyginti nedidelės infekcijos gali baigtis sunkiomis komplikacijomis, nes mažėja fiziologinės atsargos ir silpnėja imuninės sistemos atsakas.

    Vis daugiau dėmesio skiriama ir neurodegeneracinėms ligoms, ypač demencijai. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad demencija yra tarp dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, o su ja gyvenančių žmonių skaičius globaliai auga ir prognozuojama, kad iki 2050 metų jis gali viršyti 130 milijonų.

    Kodėl demencija dažnai „nematoma“ statistikoje?

    Demencija ne visada įrašoma kaip tiesioginė mirties priežastis, nes dažnai mirtį sukelia paskutinė komplikacija. Tai gali būti aspiracinė pneumonija, sepsis, kvėpavimo nepakankamumas ar komplikacijos dėl ilgo nejudrumo.

    Pažengusia demencija sergantiems žmonėms dažnai sutrinka rijimas, didėja užspringimo ir maisto ar skysčių patekimo į kvėpavimo takus rizika. Prisideda ir bendras silpnumas, mažesnis judrumas, prastesnė mityba bei didesnis jautrumas infekcijoms.

    Ką atskleidžia skrodimai ir kelių ligų derinys?

    Mokslinėje literatūroje ir klinikinėje praktikoje pabrėžiama, kad net žmonėms, kurie iki pat mirties atrodė palyginti sveiki, skrodimai neretai atskleidžia anksčiau nediagnozuotas rimtas ligas. Tai ypač svarbu vertinant tikrąją būklių grandinę, atvedusią iki mirties.

    Vyresniame amžiuje labai dažna daugialigystė, kai žmogus vienu metu serga keliomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, širdies nepakankamumu, diabetu ir demencija. Toks derinys didina komplikacijų riziką ir reiškia, kad net „lengvesnė“ infekcija gali sukelti greitą būklės blogėjimą.

    Todėl specialistai pabrėžia, kad pats amžius nėra liga. Dažniausiai mirtį lemia konkrečios ligos ir jų komplikacijos, o žodžiai „nuo senatvės“ dažniau apibūdina bendrą organizmo silpnėjimą, o ne tikrą medicininę priežastį.

  • Injectable biomaterial could repair heart damage via bloodstream – and hint at new treatments

    Injectable biomaterial could repair heart damage via bloodstream – and hint at new treatments

    JAV mokslininkai pristatė injekuojamą biomaterialą, kuris, suleidus į kraujotaką, gali pasiekti pažeistus audinius ir sumažinti uždegimą. Tyrimuose su gyvūnais ši medžiaga siejama su geresniais širdies audinio atsistatymo rodikliais po infarkto, o pati idėja gali būti pritaikoma ir kitoms uždegimo varomoms būklėms.

    Sprendimą kūrė Kalifornijos universiteto San Diege (UC San Diego) bioinžinerijos komanda, tęsdama ankstesnius darbus su širdies ekstraląstelinės matricos (ECM) hidrogeliais. Naujoji versija sukurta taip, kad ją būtų galima sulašinti į veną arba sušvirkšti į kraujagyslę per įprastas kardiologines procedūras, pavyzdžiui, angioplastiką ar stentavimą.

    Kodėl tai svarbu po infarkto?

    Infarkto metu nutrūkus kraujo tėkmei dalis širdies raumens žūsta, o organizmas pažeistą vietą dažniausiai pakeičia randiniu audiniu. Randas nebesusitraukia kaip sveikas raumuo, todėl ilgainiui gali silpti širdies siurbimo funkcija ir didėti širdies nepakankamumo rizika.

    Šiuolaikinis gydymas daugiausia orientuotas į kuo greitesnį kraujotakos atstatymą, komplikacijų prevenciją ir rizikos veiksnių kontrolę. Tiesioginių, plačiai taikomų metodų, kurie atstatytų prarastą širdies audinį, klinikinėje praktikoje vis dar trūksta, todėl regeneracinės medicinos sprendimai laikomi viena perspektyviausių krypčių.

    Kaip veikia į kraują leidžiama medžiaga?

    Naujoji koncepcija remiasi tuo, kad po infarkto ir kitų stiprių uždegiminių pažeidimų kraujagyslių sienelės tam tikrose vietose tampa pralaidesnės, atsiranda mikroįtrūkių, per kuriuos į audinius lengviau patenka įvairios dalelės. Tyrėjai siekė sukurti medžiagą, kuri išnaudotų šį efektą ir „nusėstų“ ten, kur vyksta didžiausia žala.

    Pagal aprašytus bandymus, biomaterialas ne tik lokalizavosi pažeidimo srityje, bet ir sąveikavo su kraujagyslių vidinį paviršių dengiančiomis endotelio ląstelėmis. Buvo stebimi požymiai, kad tai gali padėti „užsandarinti“ padidėjusio pralaidumo vietas, slopinti uždegimą ir sudaryti palankesnes sąlygas audinių gijimui.

    „Šis biomaterialas leidžia gydyti pažeistus audinius iš vidaus“, – sakė UC San Diego bioinžinerijos profesorė Karen Christman.

    Medžiaga pagaminta iš širdies audinio ekstraląstelinės matricos, kuri laboratorijoje apdorojama taip, kad neliktų ląstelių, o išliktų audinių „karkasą“ sudarančios struktūros. Kad ją būtų saugu leisti į kraujotaką, tyrėjai sumažino dalelių dydį iki nanodalelių lygio, o galutinis produktas paruošiamas taip, kad prireikus būtų atskiedžiamas steriliu vandeniu ir suleidžiamas.

    Nuo laboratorijos iki klinikos: kur esame dabar?

    Tyrimo rezultatai buvo paskelbti 2022 metais, o vėlesni darbai gilino supratimą, kaip ECM pagrindu sukurti biomaterialai veikia gijimo procesus širdyje. Naujesnėse publikacijose, taikant pažangius audinių analizės metodus, aprašomi signalai, susiję su imuninio atsako perreguliavimu, kraujagyslių formavimusi ir fibroblastų aktyvacija, kurie gali būti svarbūs atsistatymui po infarkto.

    Vis dėlto esminis klausimas išlieka tas pats: ar intravaskuliariai leidžiamas biomaterialas bus saugus ir veiksmingas žmonėms. Tam reikės klinikinių tyrimų, kuriuose būtų vertinamas ne tik suleidimo saugumas, bet ir reali nauda pacientams, pavyzdžiui, širdies funkcijos rodiklių pokyčiai, hospitalizacijų dažnis ar gyvenimo kokybė.

    „Kaip intervencinis kardiologas norėčiau turėti dar vieną terapiją, kuri pagerintų pacientų išeitis ir sumažintų varginančius simptomus“, – sakė gydytojas Ryan R. Reeves.

    Šio sprendimo potencialas platesnis nei vien širdies ligos. Kadangi visus organus pasiekia kraujagyslės, panaši logika teoriškai galėtų būti taikoma būklėms, kuriose uždegimas ir kraujagyslių pralaidumo pokyčiai vaidina svarbų vaidmenį, pavyzdžiui, po trauminių pažeidimų ar sergant kai kuriomis plaučių kraujagyslių ligomis. Kol kas tai išlieka ankstyvos stadijos kryptis, tačiau ji rodo, kaip regeneracinė medicina vis dažniau persikelia nuo sudėtingų intervencijų link mažiau invazinių, sisteminių sprendimų.

  • Ūmus miokardo infarktas: kada kviesti 112 ir kokią nemokamą pagalbą privalo suteikti ligoninė

    Laikas lemia širdies raumenį

    Ūmus miokardo infarktas yra gyvybei pavojinga būklė, kai dėl užsikimšusios vainikinės arterijos širdies raumuo negauna deguonies ir pradeda žūti. Kuo greičiau atkuriama kraujotaka, tuo didesnė tikimybė išvengti sunkių komplikacijų, širdies nepakankamumo ar staigios mirties.

    Gydytojai pabrėžia, kad delsimas dažniausiai kainuoja brangiausiai, nes dalis širdies raumens pažeidimo tampa negrįžtama. Dėl to infarktas vertinamas kaip skubi būklė, kuriai būtina nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą.

    Simptomai, kurių nereikia kentėti

    Dažniausias požymis yra spaudžiantis, gniuždantis ar deginantis skausmas krūtinėje, kuris gali plisti į kairę ranką, petį, kaklą, žandikaulį ar nugarą. Skausmą dažnai lydi dusulys, šaltas prakaitas, pykinimas, silpnumas, nerimas, kartais svaigulys ar alpimas.

    Infarktas ne visada pasireiškia „klasikiniu“ krūtinės skausmu, ypač vyresniems žmonėms, sergantiems diabetu ar moterims. Jei staiga atsirado neįprastas dusulys, spaudimo jausmas krūtinėje, smarkus silpnumas ar šaltas prakaitas, geriau kviesti pagalbą nedelsiant, o ne laukti, kol „praeis“.

    Ką daryti iki atvykstant greitajai

    Įtarus infarktą, svarbiausia kuo greičiau skambinti 112 ir aiškiai pasakyti, kad įtariamas širdies priepuolis, nurodyti simptomus ir tikslų jų pradžios laiką. Dispečeriui svarbu žinoti, kiek laiko tęsiasi skausmas ir ar žmogus turi rizikos veiksnių, pavyzdžiui, aukštą kraujospūdį ar anksčiau diagnozuotą širdies ligą.

    Laukiant medikų, žmogų reikėtų pasodinti arba paguldyti taip, kaip jam lengviau kvėpuoti, atsegti veržiančius drabužius ir užtikrinti ramybę. Jei žmogus netenka sąmonės ir nebekvėpuoja, būtina nedelsiant pradėti krūtinės paspaudimus ir tęsti iki atvykstant greitajai.

    Kokią pagalbą turi suteikti gydymo įstaiga

    Infarkto diagnostika ir gydymas ligoninėje paprastai prasideda nedelsiant: atliekama elektrokardiograma, kraujo tyrimai, įvertinami gyvybiniai rodikliai, skiriami vaistai skausmui ir trombams mažinti. Jei patvirtinamas ūmus vainikinių arterijų užsikimšimas, pagrindinis tikslas yra kuo greičiau atverti kraujagyslę, dažniausiai atliekant skubią koronarinę intervenciją.

    Ūmioje fazėje pacientas stebimas visą parą, gali būti taikoma deguonies terapija, gydomos ritmo sutrikimų ar širdies nepakankamumo komplikacijos. Po stabilizavimo pradedamas ilgalaikis gydymas ir rizikos mažinimas, nes infarktas dažnai reiškia, kad aterosklerozė jau pažengusi ir reikia nuoseklių gyvenimo būdo bei gydymo pokyčių.

    Ką svarbu pasakyti skambinant 112

    Skambinant 112 verta trumpai ir tiksliai įvardyti, kas vyksta: kokie simptomai, kada jie prasidėjo, ar skausmas tęsiasi, ar žmogus sąmoningas ir ar kvėpuoja. Kuo tikslesnė informacija, tuo greičiau dispečeris gali priskirti aukščiausią skubumą ir nukreipti tinkamą brigadą.

    Jei įmanoma, reikėtų paminėti vartojamus vaistus ir žinomas diagnozes, pavyzdžiui, ar žmogus serga išemine širdies liga, ar jam buvo atliktos kraujagyslių procedūros. Tai padeda medikams greičiau pasirinkti gydymo taktiką jau pirmomis minutėmis.

    Ką daryti, jei kyla ginčas dėl apmokėjimo

    Jei pacientas ar artimieji mano, kad už skubią pagalbą reikalaujama mokėti nepagrįstai, svarbu paprašyti aiškiai įvardyti, už ką prašoma sumokėti, ir kokiu pagrindu. Praktikoje ginčus lengviau spręsti, kai išsaugomi dokumentai, sąskaitos ir kiti įrodymai, o faktai surašomi kuo tiksliau.

    Tokiose situacijose paprastai rekomenduojama pirmiausia kreiptis į gydymo įstaigos administraciją ir pacientų aptarnavimo skyrių, o jei klausimo išspręsti nepavyksta, kreiptis į atsakingas institucijas pagal šalies galiojančią tvarką. Svarbiausia nepamiršti, kad įtariant infarktą pirmasis prioritetas visada yra gyvybę gelbstinti pagalba, o ne formalumai.