CP v2

Tag: Mityba

  • Granatų sultys ryte ar vakare: dietologai paaiškina, kada jos duoda daugiausia naudos

    Granatų sultys dažnai minimos kaip gėrimas, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatos, ypač dėl jose esančių antioksidantų. Vis dėlto klausimas, kada jas gerti geriausia, neturi vieno universalaus atsakymo – daug kas priklauso nuo virškinimo, cukraus kiekio kraujyje kontrolės ir vartojamų vaistų.

    Dietologai pabrėžia, kad svarbiausias veiksnys yra ne konkretus paros metas, o reguliarumas. Nuoseklus vartojimas siejamas su ilgainiui pasireiškiančiais pokyčiais, nes kai kurie granatuose esantys polifenoliai organizme veikia palaipsniui.

    Jei skrandis jautresnis, granatų sultis dažniau patariama rinktis dienos pradžioje arba pirmoje dienos pusėje. Taip kai kuriems žmonėms lengviau išvengti diskomforto, o pats gėrimas gali tapti papildomu energijos šaltiniu kartu su pusryčiais ar užkandžiu.

    Kita vertus, daliai žmonių patogiau sultis gerti dieną, ypač jei rytais būna didesnis alkio jausmas ir norisi saldesnio skonio. Tokiu atveju rekomenduojama sultis derinti su maistu, kad poveikis savijautai būtų tolygesnis.

    Jei vargina refliuksas ar rėmuo, rūgštesni gėrimai vakare, ypač prieš miegą, gali sustiprinti simptomus. Todėl tokiu atveju granatų sulčių vartojimą verta perkelti į ankstesnį laiką arba rinktis mažesnę porciją.

    Žmonėms, turintiems diabetą ar insulinorezistenciją, sultys tuščiu skrandžiu gali kai kada sukelti staigesnį gliukozės šuolį. Praktinis sprendimas – gerti jas kartu su maistu arba šalia pasirinkti baltymų turintį užkandį, kad cukraus kiekis kraujyje kiltų lėčiau.

    „Nėra vieno visiems netinkamo laiko, tačiau verta pasirinkti tokį, kuris geriausiai dera su virškinimu ir cukraus kiekio kraujyje kontrole“, – sakė dietologė.

    Dažniausiai tyrimuose vertinamos 120–240 mililitrų 100 proc. granatų sulčių porcijos per dieną. Tai kiekis, kuris leidžia gauti biologiškai aktyvių junginių, kartu išvengiant perteklinio cukraus ir kalorijų, būdingų didesnėms porcijoms.

    Specialistai taip pat primena, kad sultys nėra vienintelis būdas įtraukti granatus į mitybą: tinka ir patys vaisiaus grūdeliai. Juos galima dėti į jogurtą, salotas ar kitus patiekalus, taip gaunant skaidulų, kurių sultyse paprastai būna mažiau.

    Galiausiai, granatų sultys didžiausią prasmę turi kaip bendrų įpročių dalis: subalansuotos mitybos, pakankamo fizinio aktyvumo, streso valdymo ir rekomenduojamo gydymo plano laikymosi. Jei vartojate vaistus nuo kraujospūdžio, kraujo krešėjimą veikiančius preparatus ar kai kuriuos cholesterolį mažinančius vaistus, prieš kasdien įtraukdami sultis į racioną pasitarkite su gydytoju.

  • Mažiau kalorijų nei kiauliena ar jautiena: kuo išsiskiria triušiena ir kam ji tinka?

    Ieškant liesesnės mėsos alternatyvų dažniausiai pasirenkama paukštiena, tačiau mitybos specialistai vis dažniau mini ir triušieną. Ji vertinama dėl palyginti mažo riebalų kiekio, geros baltymų sudėties ir to, kad daugeliui žmonių yra lengviau virškinama nei kai kurios kitos mėsos rūšys.

    Triušienos maistinė vertė skiriasi priklausomai nuo gyvūno amžiaus ir mėsos dalies, tačiau bendra kryptis aiški: tai liesesnė mėsa, kuri gali turėti mažesnį kaloringumą nei įprasti kiaulienos ar riebesni jautienos gabalai. Dėl to ji dažnai minima kaip pasirinkimas norintiems kontroliuoti bendrą energijos kiekį racione.

    Triušiena išsiskiria tuo, kad joje dažniausiai yra mažiau riebalų, o baltymų kiekis išlieka didelis. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalas gali būti sotesnis, bet „lengvesnis“ pagal bendrą kalorijų kiekį, ypač jei renkamasi troškinimas ar virimas, o ne kepimas riebaluose.

    Maistinėje sudėtyje svarbi ne tik riebalų suma, bet ir jų tipas. Triušienoje paprastai būna mažiau sočiųjų riebalų rūgščių nei daugelyje riebesnių mėsos produktų, todėl tokia mėsa dažnai įtraukiama į saikingesnius, širdžiai palankesnius mitybos planus.

    Triušiena paprastai yra geras visaverčių baltymų šaltinis, nes baltymuose yra organizmui reikalingų aminorūgščių. Tai aktualu tiek fiziškai aktyviems žmonėms, tiek vyresniems, kuriems svarbu palaikyti raumenų masę ir atsigavimą po krūvio.

    Be baltymų, triušiena siejama su B grupės vitaminais, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus nervų sistemai ir kraujodarai. Jo trūkumas dažniau pasitaiko tuomet, kai racione mažai gyvūninės kilmės produktų.

    Mineralų prasme dažniausiai minimi geležis ir fosforas. Geležis aktuali hemoglobino gamybai ir deguonies pernešimui, o fosforas svarbus kaulams ir dantims, ypač jei mityba vienoda ir stokoja įvairių šaltinių.

    Triušiena neretai apibūdinama kaip švelni ir lengviau virškinama mėsa. Tai siejama su plonesnėmis raumenų skaidulomis ir mažesniu jungiamojo audinio kiekiu, kuris kai kurių rūšių mėsoje gali apsunkinti virškinimą.

    Dėl tokios tekstūros ji gali būti patogesnė žmonėms, kurie turi jautresnį virškinamąjį traktą ar sunkiau kramto. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad individuali tolerancija skiriasi, o bendrą savijautą dažnai lemia visas racionas, ne vienas produktas.

    Triušiena taip pat gali būti pasirenkama, kai norima riboti riebesnės mėsos vartojimą dėl padidėjusio cholesterolio ar bendro kalorijų pertekliaus. Tačiau mitybos pokyčiai efektyviausi tuomet, kai kartu didinamas daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų kiekis ir mažinamas itin perdirbtų produktų vartojimas.

    Perkant triušieną verta vertinti šviežumą: mėsa paprastai būna šviesiai rausva, kvapas neutralus. Pilkšvi atspalviai ar ryškus rūgštus kvapas gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.

    Saugumui svarbi pakankama terminė apdorojimo temperatūra: mėsa turi būti gerai iškepusi ar išvirusi, kad būtų sumažinta su maistu plintančių infekcijų rizika. Jei siekiama „liesesnio“ rezultato, dažniausiai palankesni metodai yra troškinimas, virimas arba kepimas orkaitėje be didelio riebalų kiekio.

    Didelę įtaką galutinei patiekalo maistinei vertei daro priedai: riebūs padažai, gausus aliejaus kiekis ar kepimas giliose riebaluose gali panaikinti dalį triušienos, kaip liesesnės mėsos, pranašumo.

    Jei turite podagrą ar kitų būklių, kurioms svarbūs purinai, mėsos pasirinkimą ir porcijų dydį verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tokiais atvejais lemia ne vienas produktas, o bendras purinų kiekis visame racione.

  • Aukštas cukrus kraujyje: dietologai įvardijo gėrimus, kurių verta vengti kasdien

    Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje priklauso ne tik nuo to, ką valgome, bet ir nuo to, ką geriame. Skysčiai dažnai suvartojami „nepastebimai“, todėl jie gali greitai pakeisti gliukozės rodiklius, ypač jei gėrime yra daug pridėtinio cukraus.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad pirmiausia riziką didina saldinti gėrimai: limonadai, energiniai gėrimai, saldintos kavos ir arbatos. Tokie pasirinkimai gali lemti greitesnius gliukozės šuolius, o ilguoju laikotarpiu apsunkinti cukraus kontrolę žmonėms, turintiems prediabetą ar diabetą.

    Viena pagrindinių priežasčių ta, kad saldintuose gėrimuose beveik nėra skaidulų, baltymų ar riebalų, kurie paprastai lėtina gliukozės pasisavinimą. Dėl to cukrus iš skysčių dažnai įsisavinamas greičiau nei iš mišraus, kramtomo maisto.

    „Daugelyje saldintų gėrimų trūksta skaidulų, baltymų ir riebalų, kurie padeda sulėtinti gliukozės patekimą į kraują. Be jų cukrus įsisavinamas labai greitai“, – aiškina dietologai.

    Tokie šuoliai gali baigtis ne tik staigiu energijos kritimu, bet ir stipresniu alkio jausmu, todėl žmogus neretai vėl ieško užkandžio. Tai sukuria uždarą ratą, kai per dieną susidaro daugiau cukraus ir kalorijų, nei planuota.

    Nuolat aukšti gliukozės rodikliai siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o diabetu sergantiems žmonėms ši sąsaja ypač svarbi. Specialistai pabrėžia, kad saldinti gėrimai gali tapti vienu iš kasdienių veiksnių, kurie trukdo stabilizuoti situaciją.

    Kita problema yra vadinamosios tuščios kalorijos: skysčiai suteikia energijos, bet menkai prisideda prie sotumo. Dėl to saldintas kavos gėrimas ar limonadas gali lengvai „pridėti“ nemažai kalorijų, o apetitas po to beveik nepasikeičia.

    „Skystos kalorijos dažnai nepastebimos, todėl jų galima suvartoti daug, net jei alkis realiai nesumažėja“, – teigia dietologai.

    Papildomą dėmesį specialistai siūlo skirti saldintiems gėrimams su kofeinu, pavyzdžiui, kai kuriems kavos gėrimams ar saldintai ledinei arbatai. Kai kuriems žmonėms kofeinas gali paveikti hormonų veiklą taip, kad gliukozės kontrolė tampa sudėtingesnė.

    Dietologai pabrėžia, kad reakcija į kofeiną individuali: vieniems jis reikšmingai gliukozės nekeičia, kitiems gali didinti atsparumą insulinui. Todėl, jei pastebima, kad po saldintos kavos rodikliai kyla labiau nei tikėtasi, verta peržiūrėti įpročius ir pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Praktinis patarimas paprastas: jei tikslas yra stabilesnis cukraus kiekis kraujyje, dažniausiai saugiausias pagrindinis pasirinkimas išlieka vanduo ir nesaldinti gėrimai. O saldintus gėrimus verta laikyti išimtimi, o ne kasdieniu įpročiu.

  • Vištų kojelės sultinyje: pigi dalis, kuri suteikia želatinos ir kolageno, bet dažnai išmetama

    Vištų kojelės daugeliui vis dar atrodo kaip atliekos, tačiau virtuvėje jos gali tapti paprastu būdu sutirštinti sultinį ir išgauti sodresnį skonį. Ilgai verdant iš jų išsiskiria želatina, todėl sultinys tampa tirštesnis, o atvėsęs gali lengvai stingti.

    Pagrindinė priežastis, kodėl vištų kojelės taip vertinamos sultiniams, yra jungiamasis audinys, kuriame gausu kolageno. Kaitinant kolagenas iš dalies virsta želatina, todėl sultinys įgauna „šilkinę“ tekstūrą ir neatrodo vandeningas.

    „Ilgai verdamos vištų kojelės sultiniui suteikia želatinos, todėl jis natūraliai sutirštėja ir tampa sodresnis“, – aiškina mitybos specialistai, vertinantys tradicinius kaulų ir mėsos nuovirus.

    Toks sultinys dažnai pasirenkamas žmonių, kurie nori papildyti racioną aminorūgštimis, svarbiomis jungiamajam audiniui. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad sultinys nėra vaistas, o jo poveikis bendrai savijautai labiausiai priklauso nuo visos mitybos, baltymų kiekio ir gyvenimo būdo.

    Gaminant praktiškai, vištų kojeles verta derinti su paukštiena, morkomis, salierais, petražolėmis, svogūnais, lauro lapais ir pipirais. Dažniausiai rekomenduojama virti ant silpnos ugnies apie 2–3 valandas, kad želatina spėtų išsiskirti ir skonis taptų gilesnis.

    Vištų kojelės tinka ne tik klasikiniam sultiniui, bet ir padažų pagrindui, troškiniams ar kreminėms sriuboms, kur svarbi tekstūra. Jos taip pat naudojamos šaltienai, nes ilgai troškinant nuoviras gali sustingti ir be papildomos želatinos arba jos reikia gerokai mažiau.

    Prieš verdant būtina kojeles kruopščiai nuplauti, apžiūrėti, ar nelikę nešvarumų, ir pašalinti nagus. Kai kuriose parduotuvėse jos būna apvalytos tik iš dalies, todėl kiekvieną gabalėlį verta patikrinti atskirai.

    Ruošiant sultinį verta kontroliuoti druskos ir riebalų kiekį, ypač jei mityboje rekomenduojama riboti natrį. Didesnio atsargumo taip pat gali prireikti žmonėms, turintiems padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį ar sergantiems podagra, nes kai kuriuose mėsos produktuose ir nuoviruose purinų kiekis gali būti reikšmingas.

  • Kardiologas įvardijo užkandį kraujospūdžiui: kodėl nesūdytos pistacijos gali būti geras pasirinkimas

    Užkandžiai tarp pagrindinių valgymų dažnai laikomi blogu įpročiu, tačiau gydytojai pabrėžia: svarbiausia yra pasirinkimas. Kardiologai atkreipia dėmesį, kad širdies ir kraujagyslių sveikatai palankūs užkandžiai gali padėti suvaldyti alkį ir kartu palaikyti normalesnį kraujospūdį.

    Kardiologas Travis Benzingas, vertindamas pacientų mitybos įpročius, akcentuoja, kad daug problemų prasideda nuo kasdienių sprendimų. Jo teigimu, mityba, kurioje dominuoja augaliniai produktai ir mažiau itin perdirbto maisto, paprastai siejama su palankesniais širdies sveikatos rodikliais.

    „Kai kalbiesi su 40 metų žmogumi, kuriam ką tik įvyko pirmasis infarktas, ir peržiūri jo mitybos istoriją, dažnai matai pasikartojančias, išvengiamas tendencijas“, – sakė Travis Benzingas.

    Kaip vieną paprastą užkandį, kurį lengva turėti po ranka, jis išskiria nesūdytas pistacijas. Anot kardiologo, sauja pistacijų dieną gali būti sotus pasirinkimas, ypač kai norisi „greito kąsnio“ po pietų, bet nesinori persūdyto ar saldaus užkandžio.

    Pagrindinė mintis paprasta: žmonėms, turintiems polinkį į padidėjusį kraujospūdį, dažnai rekomenduojama riboti natrio kiekį, todėl užkandžiai be druskos tampa racionalesne alternatyva. Pistacijos natūraliai turi kalio, o šis mineralas siejamas su organizmo gebėjimu palaikyti skysčių balansą ir mažinti neigiamą perteklinio natrio poveikį kraujospūdžiui.

    Be kalio, pistacijose yra ir magnio, kuris svarbus normaliai raumenų funkcijai, įskaitant kraujagyslių sienelių tonusą. Taip pat jose yra skaidulų, baltymų ir nesočiųjų riebalų, todėl toks užkandis ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gali padėti rečiau griebtis itin perdirbtų, daug druskos turinčių produktų.

    „Kadangi pistacijos sočios ir turi baltymų, gerųjų riebalų bei skaidulų, jos gali pakeisti prastesnius užkandžių pasirinkimus“, – sakė Travis Benzingas.

    Kas dar tinka, jei pistacijų nemėgstate?

    Kitas kardiologas Markas O’Shaughnessy kaip alternatyvą mini obuolį. Tyrimuose dažniau aptariama bendra vaisių ir daržovių vartojimo nauda, o obuolys šiuo atveju patogus tuo, kad jį lengva įsidėti į darbą ar kelionę ir nereikia jokio paruošimo.

    Gydytojai pabrėžia, kad svarbiausia kryptis žmonėms, kurių kraujospūdis linkęs kilti, yra mažiau sūrių užkandžių. Vietoj jų dažnai siūloma rinktis vaisius, daržoves, nesūdytus riešutus, taip pat produktus, kuriuose mažiau pridėtinės druskos, o daugiau skaidulų.

    Ką verta prisiminti apie kraujospūdį

    Kraujospūdį lemia ne vienas „stebuklingas“ produktas, o bendra mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė, kūno svoris ir streso valdymas. Vis dėlto kasdieniai pakeitimai, pavyzdžiui, dažnesnis nesūdytų užkandžių pasirinkimas vietoj sūrių traškučių ar perdirbtų gaminių, gali tapti apčiuopiama pradžia.

    Jei kraujospūdis yra padidėjęs ar vartojate vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu žmonėms, kuriems rekomenduojamos individualios kalio ar natrio ribojimo gairės dėl kitų sveikatos būklių.

  • Kodėl po pietų vis dar norisi saldumynų: kūno signalai ir tai, ko dažnai trūksta lėkštėje

    Daugelis atpažįsta situaciją: pietūs suvalgyti, sotumas lyg ir yra, tačiau po keliolikos minučių aiškiai norisi ko nors saldaus. Tai dažnai nurašoma įpročiui ar valios trūkumui, bet mitybos specialistai pabrėžia, kad toks noras neretai susijęs su tuo, kaip sudėliotas pats valgis.

    Jei pietūs daugiausia sudaryti iš greitai pasisavinamų angliavandenių, organizmas gali patirti staigesnius gliukozės svyravimus. Kai po greito pakilimo seka kritimas, smegenys ima ieškoti greito energijos šaltinio, o saldumynai tam atrodo paprasčiausias pasirinkimas.

    Kodėl desertas traukia labiausiai?

    Rafinuoti produktai, tokie kaip balti ryžiai, makaronai ar saldinti gėrimai, dažniau lemia greitesnį cukraus kiekio kraujyje kilimą. Į tai organizmas atsako insulino išsiskyrimu, o kai gliukozės lygis nukrenta, atsiranda noras greitai „pasikelti“ energiją.

    Prie to prisideda ir pasikartojantis modelis: jei desertas po pietų tampa kasdieniu įpročiu, smegenys ima jo laukti kaip valgio pabaigos signalo. Tuomet noras saldumynams gali atsirasti net ir tada, kai fiziologiškai papildomos energijos nereikia.

    Ko dažniausiai trūksta pietuose?

    Dažnas „slaptas“ veiksnys yra per mažai baltymų. Baltymai prisideda prie sotumo, lėtina skrandžio išsituštinimą ir padeda palaikyti tolygesnį gliukozės lygį, todėl po subalansuoto valgio mažiau tikėtina staigi užkandžiavimo banga.

    Ne mažiau svarbios ir skaidulos. Jei lėkštėje trūksta daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų, sotumas gali praeiti greičiau, o noras ko nors saldaus atsiranda kaip bandymas kompensuoti „tuštumą“ po valgio.

    Įpročiai, miegas ir žarnynas

    Saldumynų poreikį stiprina ir bendras dienos režimas: nereguliarūs valgiai, menki pusryčiai, mažai baltymų pirmoje dienos pusėje. Tada popietėmis ar vakare dažniau norisi greitos energijos, o ji dažniausiai siejama su cukrumi.

    Reikšmės turi ir miegas bei stresas. Miego trūkumas gali keisti alkio ir sotumo signalus, o įtampa neretai skatina ieškoti „apdovanojimo“ po valgio, todėl saldumynai tampa emociniu ritualu, o ne tik fiziologiniu poreikiu.

    Norint sumažinti potraukį desertui, dažniausiai padeda paprastas principas: pietuose turėti daugiau baltymų ir skaidulų bei mažiau rafinuotų angliavandenių. Taip pat verta stebėti, ar saldumynų noras kyla iš alkio, ar iš įpročio, nuovargio ir įtampos.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo ar dietologo konsultacijos. Jei potraukis saldumynams labai ryškus, vargina dažni energijos svyravimai ar yra lėtinių ligų, sprendimus saugiausia aptarti su specialistu.

  • Bulvės ne visiems: šis vienas svarbus dalykas gali staigiai pakelti cukrų

    Bulvės ne visiems: šis vienas svarbus dalykas gali staigiai pakelti cukrų

    Bulvės daugeliui yra kasdienio pietų stalo klasika, tačiau ne visiems jos tinka be apribojimų. Nors virtos bulvės be riebių priedų nėra itin kaloringos, jų poveikį sveikatai lemia porcija, paruošimo būdas ir tai, su kuo jos valgomos.

    Bulvėse gausu kalio, taip pat jos gali būti vitamino C ir skaidulų šaltinis, ypač jei valgoma su odele. Vis dėlto didžiausia problema dažniausiai prasideda ne nuo pačios daržovės, o nuo sviesto, grietinės, riebių padažų ar kepimo aliejuje.

    Kam reikėtų daugiau atsargumo?

    Daugiau dėmesio bulvėms turėtų skirti žmonės, turintys cukrinį diabetą, priešdiabetinę būklę ar insulino rezistenciją. Bulvėse esantis krakmolas, ypač kai jos valgomos karštos ir sutrintos, gali gana greitai didinti gliukozės kiekį kraujyje.

    Praktikoje tai reiškia, kad didelė porcija karštos bulvių košės, suvalgyta be baltymų ir daržovių, kai kuriems žmonėms gali sukelti staigų cukraus šuolį. Po jo neretai jaučiamas energijos kritimas, mieguistumas ar greitai grįžtantis alkis.

    Kita grupė, kuriai bulvių kiekį svarbu aptarti su gydytoju ar dietologu, yra žmonės, kuriems dėl inkstų ligų rekomenduojama riboti kalį. Bulvės kalio turi nemažai, todėl savarankiškai eksperimentuoti su didelėmis porcijomis tokiu atveju gali būti rizikinga.

    Vienas triukas, kuris gali padėti

    Gera žinia ta, kad bulvių dažnai nereikia visiškai atsisakyti. Reikšmės turi jų atvėsinimas po virimo, nes dalis krakmolo pasikeičia ir susidaro vadinamasis atsparusis krakmolas, kuris organizme elgiasi panašiau į skaidulas.

    Dėl to atvėsintos bulvės kai kuriems žmonėms gali sukelti mažesnę gliukozės ir insulino reakciją nei ką tik išvirtos ir suvalgytos karštos. Net pakartotinai pašildžius dalis atspariojo krakmolo gali išlikti, nors poveikis priklauso nuo vėsinimo laiko ir paruošimo.

    Paprastas sprendimas yra bulves išvirti iš vakaro, atvėsinti ir kitą dieną panaudoti salotoms ar kaip garnyrą su daržovėmis. Dar geriau, kai lėkštėje yra ir baltymų šaltinis, pavyzdžiui, žuvis, kiaušiniai, liesa mėsa ar ankštiniai, nes tai dažnai padeda stabiliau išlaikyti sotumą.

    Ar batatai tikrai geresni?

    Batatai dažnai laikomi sveikesne alternatyva, nes juose yra skaidulų ir beta karoteno, taip pat vitaminų ir mineralų. Tačiau ir batatai turi angliavandenių, o jų glikeminis poveikis smarkiai priklauso nuo paruošimo.

    Ilgai kepti ar pervirti batatai kai kuriems žmonėms gali veikti kitaip nei trumpiau virti ir valgomi su daržovėmis bei baltymais. Todėl verta vertinti ne vien produktą, o visą patiekalą, porcijos dydį ir individualią organizmo reakciją.

  • Kainuoja centus, o sąnariams – tikras išsigelbėjimas: ką į sultinį deda vis daugiau žmonių

    Vištų pėdutės dažnai laikomos menkaverčiu produktu, tačiau virtuvėje jos vertinamos dėl vienos priežasties: ilgai verdamos išskiria daug želatinos. Būtent ji suteikia sultiniui sodrumo, tirštumo ir švelniai „lipnią“ tekstūrą, kuri ypač juntama atvėsus.

    Šis efektas dažnai liaudiškai vadinamas natūraliu sąnarių tepalu, nors mediciniškai tai tik vaizdingas palyginimas. Vis dėlto vištų pėdutės yra turtingos jungiamojo audinio, kremzlių ir kolageno, o verdant kolagenas dalinai virsta želatina.

    Kas iš tiesų naudinga?

    Kolagenas yra baltymas, svarbus odai, sausgyslėms, raiščiams ir kremzlėms, o želatina sudaryta iš tų pačių aminorūgščių. Dėl to sultinys iš vištų pėdučių gali būti papildomas baltymų šaltinis, ypač žmonėms, kurie nori į mitybą įtraukti daugiau lengvai panaudojamų baltymų.

    Tačiau vien sultinio nepakanka spręsti sąnarių problemoms, ypač jei skausmas ar sustingimas kartojasi. Sąnarių būklei didžiausią įtaką paprastai daro bendra mityba, kūno svoris, fizinis aktyvumas, gretutinės ligos ir gydytojo paskirtas gydymas, o ne vienas produktas.

    Kaip naudoti sultiniui?

    Paprasčiausias būdas yra kelias gerai nuvalytas pėdutes įdėti į puodą kartu su vištiena, morkomis, svogūnu, salieru ar poru ir prieskoniais. Sultinį verta virti lėtai, ant mažos kaitros, apie 2–3 valandas, tuomet jis tampa sodresnis ir mažiau vandeningas.

    Toks sultinys tinka ne tik sriubai. Jis dažnai naudojamas padažams, troškiniams, rizotui ar trintoms sriuboms, nes pagerina skonį ir konsistenciją, o atvėsęs gali lengvai sustingti.

    Ką būtina įvertinti?

    Prieš verdant pėdutes reikia kruopščiai nuplauti, pašalinti nagus, įsitikinti, kad nelikę nešvarumų ar kietesnių odos likučių. Net jei jos parduodamos apdorotos, kiekvieną gabalėlį verta apžiūrėti atskirai.

    Reikėtų stebėti ir druskos bei riebalų kiekį, nes būtent jie dažniausiai paverčia sultinį sunkesniu kasdieniam vartojimui. Žmonėms, kuriems ribojamas natris, taip pat turintiems inkstų ligų ar padidėjusį kraujospūdį, sultinį geriau virti švelniau sūdant.

    Atsargumas svarbus ir tiems, kuriems būdinga podagra ar padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis, nes ilgai virti mėsos sultiniai gali turėti daugiau purinų. Jei kyla abejonių dėl mitybos ar simptomų, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Hibisko arbata prieš miegą: dietologai aiškina, kaip ji gali padėti mažinti LDL cholesterolį

    Hibisko, arba kinrožės (Hibiscus sabdariffa), arbata vis dažniau minima kaip vakaro gėrimas, galintis prisidėti prie širdies sveikatos. Dietologai pabrėžia, kad joje gausu augalinių antioksidantų, o kofeino nėra, todėl kai kuriems žmonėms ji tinka prieš miegą.

    Specialistai aiškina, kad šios arbatos poveikis lipidams siejamas su polifenoliais, ypač antocianinais, kurie hibiskui suteikia intensyvią spalvą. Tyrimų apžvalgos rodo, kad reguliariai vartojamas hibiskas gali būti susijęs su kukliais pokyčiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliuose, nors rezultatai nevienodi ir priklauso nuo dozės bei mitybos įpročių.

    Viena iš aiškinamų priežasčių yra tai, kad antioksidantai gali mažinti LDL dalelių oksidaciją, kuri laikoma vienu iš aterosklerozės procesų veiksnių. Kartu pabrėžiama, kad didžiausią įtaką cholesterolio kontrolei vis tiek daro bendra mityba, kūno svoris, fizinis aktyvumas ir, kai reikia, gydytojo skiriami vaistai.

    Hibisko arbata taip pat dažnai siejama su kraujagyslių atsipalaidavimu ir kraujospūdžio mažėjimu. Dalies klinikinių tyrimų duomenimis, ji gali prisidėti prie nedidelio sistolinio kraujospūdžio sumažėjimo, o tai svarbu, nes padidėjęs kraujospūdis dažnai keliauja kartu su blogėjančiais širdies ir kraujagyslių rizikos rodikliais.

    Kalbant apie miegą, dietologai išskiria du praktinius aspektus: šiltas gėrimas vakare kai kuriems žmonėms veikia raminamai, o hibiskas neturi kofeino, kuris gali trukdyti užmigti. Vis dėlto jautresniems žmonėms didesnis skysčių kiekis prieš pat miegą gali didinti prabudimų tikimybę dėl noro šlapintis.

    Ekspertai taip pat primena, kad cholesterolio mažinimas paprastai reikalauja kelių priemonių derinio. Dažniausiai rekomenduojama dažniau rinktis tirpiąsias skaidulas, pavyzdžiui, avižas ar psiliumo luobeles, daugiau ankštinių ir daržovių, o sočiuosius riebalus keisti nesočiaisiais.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas: suaugusiesiems paprastai rekomenduojama per savaitę sukaupti apie 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo. Jei cholesterolio rodikliai ar širdies ir kraujagyslių rizika didelė, dėl tinkamiausio plano, tyrimų ir gydymo taktikos reikėtų tartis su šeimos gydytoju ar kardiologu.

  • Neurologai įspėja: šie kasdieniai produktai gali silpninti atmintį ir didinti insulto riziką

    Kasdienė mityba daro tiesioginę įtaką smegenų sveikatai, o kai kurie populiarūs produktai gali tyliai bloginti atmintį, kraujotaką ir dėmesio koncentraciją. Neurologai pabrėžia, kad rizika dažniausiai susijusi ne su vienu kąsniu, o su įpročiu: kai tam tikri produktai tampa kasdienio raciono pagrindu.

    Viena dažniausių rekomendacijų siejama su saldintais gazuotais gėrimais ir apskritai dideliu pridėtinio cukraus kiekiu. Ilgainiui tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o kraujagyslių būklė yra itin svarbi ir smegenims, nes jos priklausomos nuo stabilios kraujotakos.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į transriebalus, kurie gali būti aptinkami dalyje itin perdirbtų gaminių. Kai kuriuose tyrimuose didesnis transriebalų vartojimas siejamas su prastesniais kognityviniais rodikliais ir nepalankesniu širdies bei kraujagyslių rizikos profiliu, o tai netiesiogiai didina ir insulto tikimybę.

    Dar viena rizikos grupė yra dažnai vartojami gruzdinti produktai, pavyzdžiui, bulvytės fri. Tokia mityba paprastai reiškia daugiau sočiųjų riebalų ir druskos, o tai gali bloginti kraujospūdžio kontrolę ir kraujagyslių būklę, ypač jei kartu trūksta daržovių, skaidulų ir omega-3 šaltinių.

    Neurologai primena ir apie alkoholį: net ir „saikingas“ vartojimas kai kuriems žmonėms gali turėti apčiuopiamų pasekmių miegui, nuotaikai bei pažinimo funkcijoms. Alkoholio poveikis laikomas neurotoksiniu, todėl rizika didėja didinant vartojimo dažnį ir kiekius.

    Diskusijų kelia ir kai kurie „sveikesni“ pasirinkimai, pavyzdžiui, dalis baltymų miltelių ar gėrimų, kuriuose gausu saldiklių ir priedų. Specialistai pabrėžia žarnyno mikrobiomos svarbą, nes ji susijusi su uždegiminiais procesais ir medžiagų apykaita, o šie veiksniai daro įtaką ir smegenų veiklai.

    Gydytojai ragina ne ieškoti vieno „blogiausio“ produkto, o įvertinti bendrą mitybos modelį. Jei racione daug itin perdirbtų produktų, saldžių gėrimų ir kepto maisto, o mažai žuvies, ankštinių, daržovių, pilno grūdo produktų, tai dažniausiai reiškia didesnę ilgalaikę riziką širdžiai ir smegenims.

    Praktinis principas paprastas: kuo dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą, gerti vandenį vietoj saldintų gėrimų, o kepimą riebaluose pakeisti kepimu orkaitėje ar troškinimu. Jei kyla klausimų dėl konkrečių papildų ar gretutinių ligų, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu, ypač jei vartojami vaistai ar yra padidėjęs kraujospūdis.