CP v2

Tag: Mitybos patarimai

  • Kiaušiniai be vandens? Šis „Air Fryer“ triukas sprogdina internetą – svarbu 1 detalė

    Virti kiaušinius be puodo ir be verdančio vandens tampa vis populiaresniu namų virtuvės triuku, ypač tarp žmonių, kurie kasdien naudoja „Air Fryer“. Šis būdas žada mažiau rūpesčių, mažiau netvarkos ir stabilesnį rezultatą, jei laikomasi kelių aiškių taisyklių.

    Idėja paprasta: karštas oras kiaušinį apdoroja panašiai kaip orkaitėje, tik greičiau ir tolygiau. Dėl to nereikia stovėti prie viryklės ir stebėti, kada vanduo užvirs ar nepradės „bėgti“ per kraštus.

    Svarbiausia detalė prieš pradedant yra kiaušinių temperatūra. Jei jie ką tik išimti iš šaldytuvo, lukštas dėl staigaus temperatūrų skirtumo dažniau skyla, todėl praktiškiau kiaušinius trumpam palaikyti kambario temperatūroje.

    Kaip iškepti kiaušinius „Air Fryer“?

    Kiaušinius dėkite į krepšį ar ant grotelių taip, kad jie nesiliestų tarpusavyje. Tarpai leidžia karštam orui cirkuliuoti aplink kiekvieną kiaušinį, todėl baltymas ir trynys sušyla tolygiau.

    Tiksli temperatūra ir laikas priklauso nuo įrenginio modelio bei kiaušinių dydžio, todėl verta pasitikrinti gamintojo rekomendacijas. Praktikoje daug kas pradeda nuo vidutinės temperatūros ir trumpesnio laiko, o vėliau koreguoja pagal norimą trynio konsistenciją.

    Vos pasibaigus kepimui, kiaušinius būtina iš karto perkelti į labai šaltą vandenį kelioms minutėms. Šis greitas atvėsinimas sustabdo tolesnį baltymo kietėjimą nuo likutinės šilumos ir dažnai padeda lengviau nulupti lukštą.

    Kada kiaušiniai būna naudingiausi?

    Kiaušiniai vertinami dėl visaverčių baltymų ir daugelio mikroelementų, o taip pat vitaminų A, D, E ir B grupės. Juose yra ir organizmui reikšmingų medžiagų, tokių kaip geležis, fosforas bei liuteinas, siejamas su regėjimo funkcija.

    Mitybos praktikoje dažnai akcentuojama ir terminio apdorojimo įtaka: kuo ilgiau ir karščiau kaitinama, tuo didesnė dalis jautresnių medžiagų gali irti. Dėl to dalis žmonių renkasi minkštai paruoštus kiaušinius, kai trynys lieka skystesnis, tačiau svarbu laikytis higienos ir saugaus maisto paruošimo principų.

    Perkant kiaušinius kokybę dažnai padeda įvertinti ženklinimas ant lukšto: skaičius nurodo vištų laikymo būdą. Rinkoje paprastai labiausiai vertinami laisvai laikomų arba ekologiškų ūkių kiaušiniai, nes vartotojai juos sieja su aukštesniais gyvūnų gerovės standartais.

  • Dietologė atskleidė žalią daržovę, kuri palengvina vidurių užkietėjimą: daugelis jos vengia

    Kodėl špinatai padeda?

    Vidurių užkietėjimas yra viena dažniausių virškinimo problemų, su kuria bent kartą susiduria daugelis suaugusiųjų. Mitybos specialistai pabrėžia, kad pirmasis žingsnis dažnai būna ne papildai, o paprasti pokyčiai lėkštėje.

    Dietologė Lauren Manaker rekomenduoja rinktis virtas lapines daržoves, ypač špinatus. Pasak jos, tai vienas lengviausiai pritaikomų produktų kasdienėje mityboje, nes dera su daugeliu patiekalų.

    „Virti špinatai suteikia ir skaidulų, ir natūralios drėgmės, o tai dažnai yra svarbiausia, kai norima sušvelninti tuštinimąsi“, – sakė Lauren Manaker.

    Špinatuose esančios skaidulos didina išmatų tūrį ir padeda joms lengviau slinkti žarnynu. Verdant špinatai susitraukia, todėl vienoje porcijoje jų suvalgoma daugiau, o kartu gaunama ir daugiau skaidulų.

    Ne mažiau svarbus ir vandens kiekis maiste, nes skaidulos efektyviausiai veikia tuomet, kai organizmui netrūksta skysčių. Dėl to špinatai ir kitos daug vandens turinčios daržovės gali būti ypač naudingi, jei mityboje vyrauja sausesni, mažiau augalinio maisto turintys patiekalai.

    Ryšys su žarnyno mikrobiota

    Specialistai vis dažniau akcentuoja ir žarnyno mikrobiotos reikšmę: skaidulos yra maistas gerosioms žarnyno bakterijoms. Subalansuota mikrobiota siejama su sklandesniu virškinimu, retesniu pūtimu ir geresniu tuštinimosi ritmu.

    Todėl špinatų nauda nėra vien mechaninė, kai skaidulos „prastumia“ turinį žarnynu. Ilgainiui svarbus tampa ir bendras mitybos modelis, kuriame daugiau augalinio, mažiau itin perdirbto maisto.

    Kaip dažniau valgyti špinatus

    Vienas paprasčiausių būdų padidinti špinatų kiekį racione – įdėti saują į glotnutį: jų skonis dažnai beveik nejuntamas. Taip pat špinatai tinka kiaušinienei, sriuboms, makaronų padažams ar troškiniams, ypač jei įmaišomi gaminimo pabaigoje, nes sukrenta per maždaug minutę.

    Jauni žali špinatai gali būti salotų pagrindas arba sumuštinių bei lavašų įdaras. Patogu ir tai, kad šaldyti špinatai gali išsilaikyti mėnesius ir išlieka maistingi, todėl tampa praktišku pasirinkimu tiems, kurie retai perka šviežias daržoves.

    „Jei špinatus valgote su naudingais riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi ar avokadu, organizmas geriau įsisavina dalį jų maistinių medžiagų“, – sakė Lauren Manaker.

    Be špinatų, prie virškinimo komforto gali prisidėti ir kitos daržovės bei produktai, turintys skaidulų, pavyzdžiui, brokoliai, briuseliniai kopūstai ar saldžiosios bulvės su odele. Vis dėlto svarbu keisti mitybą palaipsniui, kad staigus skaidulų šuolis nesukeltų papildomo pilvo pūtimo.

    Jei užkietėjimas kartojasi, tęsiasi ilgiau arba atsiranda skausmas, kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas ar karščiavimas, patariama nedelsti ir pasitarti su gydytoju. Tokie požymiai gali rodyti, kad priežastis yra ne vien mityba ar skysčių trūkumas.

  • Pabarstykite baklažaną prieš kepant: paprastas triukas, kad neįgertų aliejaus ir būtų skanesnis

    Druska prieš kepant keičia tekstūrą

    Baklažanas kepant linkęs sugerti daug riebalų, todėl patiekalas greitai tampa sunkus ir pernelyg riebus. Paprastas, seniai žinomas būdas to išvengti – prieš kepant baklažaną pabarstyti druska ir palikti trumpam pastovėti.

    Druska ištraukia dalį vandens iš minkštimo ir šiek tiek sutvirtina jo struktūrą. Dėl to kepant baklažanas mažiau geria aliejų, lengviau apskrunda, o gabalėliai išlieka tvirtesni, neprimena suglebusios košės.

    Didžiausia klaida – dėti į keptuvę šlapią

    Po pasūdymo dažnai matosi išsiskyrusios sultys, todėl svarbiausia taisyklė – gabalėlius kruopščiai nusausinti. Jei baklažanas į keptuvę keliauja drėgnas, jis labiau troškinasi nei kepa, o to pasekmė – prastesnis apskrudimas ir didesnis aliejaus poreikis.

    Praktikoje pakanka baklažano riekeles ar kubelius pasūdyti, palaukti apie 20–30 minučių, tuomet perplauti arba gerai nuvalyti druskos perteklių ir nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Taip sumažinamas ir per sūrus skonis, ir rizika, kad paviršius liks šlapias.

    Temperatūra ir kiekis keptuvėje lemia rezultatą

    Net ir tinkamai paruoštas baklažanas sugers daugiau riebalų, jei keptuvė bus nepakankamai įkaitinta. Ant vėsaus paviršiaus daržovė pradeda leisti drėgmę, troškintis ir tik vėliau kepti, todėl aliejus įsigeria greičiau, nei susidaro apskrudusi pluta.

    Geriausia baklažaną dėti ant gerai įkaitintos keptuvės ir kepti mažomis porcijomis, neperkraunant paviršiaus. Kai gabalėlių per daug, temperatūra krenta, o vietoje skrudinimo prasideda troškinimas.

    Kada verta rinktis orkaitę ar grilį

    Jei tikslas yra lengvesnis patiekalas, baklažaną dažnai patogiau kepti orkaitėje arba ant grilio, naudojant minimalų riebalų kiekį. Tokiu būdu lengviau kontroliuoti aliejų, o skonis išlieka ryškus, ypač derinant su česnaku, pomidorais, jogurtu ar tahini.

    Baklažanas yra mažai kaloringas, turi skaidulų, o violetinėje žievelėje natūraliai yra antioksidantų grupėms priskiriamų junginių. Jei žievelė šviežia ir nepažeista, jos dažnai neverta lupti, nes termiškai apdorota ji suminkštėja ir papildo patiekalą tekstūra.

  • Tuną renkatės „lengvesnę“? Dietologai paaiškina, kada verta imti tuną aliejuje

    Daugelis pirkėjų automatiškai renkasi konservuotą tuną savo sultyse, nes ją įprasta laikyti lengvesniu pasirinkimu. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad sprendimą verta grįsti ne vien kalorijomis, o ir tuo, kokį sotumą, skonį bei maistinę vertę gaunate iš konkretaus produkto.

    Pagrindinis skirtumas tarp tuno aliejuje ir savo sultyse – riebalų kiekis. Tuna aliejuje paprastai turi gerokai daugiau riebalų ir sočiųjų riebalų rūgščių, todėl tokio paties svorio porcija dažniausiai būna kaloringesnė.

    Vis dėlto didesnis riebalų kiekis ne visada reiškia blogesnį pasirinkimą. Riebalai lėtina skrandžio išsituštinimą ir gali padėti ilgiau jaustis sotiems, o tai kai kuriems žmonėms sumažina norą užkandžiauti tarp valgymų.

    Skonis taip pat svarbus: aliejus veikia kaip skonio nešiklis, todėl tuna aliejuje dažnai būna sultingesnė ir intensyvesnė. Dėl to ji patogesnė salotoms ar greitiems patiekalams, kai norisi ryškesnio skonio be papildomų padažų.

    Tuo metu tuna savo sultyse dažniau pasižymi neutralesniu skoniu ir tvirtesne tekstūra. Ji ypač tinka užtepėlėms ar patiekalams, kuriuose riebalų šaltinį norite kontroliuoti patys, pavyzdžiui, įmaišydami jogurto, kiaušinio ar nedidelį kiekį majonezo.

    Renkantis konservus svarbiausia atidžiai skaityti etiketę: kuo trumpesnė sudėtis, tuo geriau. Vertėtų įvertinti ir žuvies kiekį skardinėje, nes pigesni produktai kartais turi daugiau skysčio bei smulkintų gabalėlių, o didesnė ištisų gabalų dalis dažnai siejama su geresne tekstūra ir kokybe.

    Jei siekiate mažinti kalorijų kiekį arba ribojate sočiuosius riebalus, dažniau rinkitės tuną savo sultyse. Jei prioritetas yra sotumas, skonis ir patogumas greitam patiekalui, tuna aliejuje gali būti praktiškas pasirinkimas, ypač kai bendras dienos racionas subalansuotas.

    Mitybos ekspertai primena, kad nėra vieno universaliai teisingo varianto: abu produktai gali būti vieta kasdienėje mityboje. Daugeliui geriausiai veikia paprasta taisyklė: rinktis pagal patiekalą, porcijos dydį ir tai, kokius kitus riebalų šaltinius tą dieną jau vartojate.

  • Sojų varškė tofu nustebins: daug baltymų ir omega-3, bet yra svarbi detalė, kurią ignoruoja daugelis

    Tofu, dažnai vadinama sojų varške, vis dažniau atsiduria mitybos specialistų rekomendacijose ne tik kaip patogus baltymų šaltinis. Šis produktas taip pat gali prisidėti prie omega-3 riebalų rūgščių suvartojimo, ypač tiems, kurie renkasi augalinę mitybą.

    Tofu išsiskiria tuo, kad vienu metu suteikia ir baltymų, ir alfa-linoleno rūgšties, vadinamos ALA. Tai augalinės kilmės omega-3 rūgštis, kurios daugiausia randama sojų produktuose, linų sėmenyse, chia sėklose, graikiniuose riešutuose bei rapsų aliejuje.

    Vis dėlto čia slypi svarbi detalė: ALA organizme turi būti paverčiama į kitas omega-3 formas, o šis virsmas nėra labai efektyvus. Dėl to vien tofu ar kitų ALA šaltinių ne visada pakanka, jei siekiama reikšmingai padidinti eikozapentaeno (EPA) ir dokozaheksaeno (DHA) rūgščių kiekį.

    Omega-3: kuo skiriasi ALA, EPA ir DHA

    EPA ir DHA dažniausiai siejamos su riebia žuvimi ir jūrų gėrybėmis, o jų nauda plačiai aptariama širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste. Tuo tarpu ALA yra dažnesnė Vakarų mityboje, nes jos gaunama iš augalinių produktų.

    Jei žmogus valgo žuvį, racionalu omega-3 „bazę“ formuoti iš žuvies patiekalų, o tofu naudoti kaip baltymų ir papildomos ALA šaltinį. Jei mityba augalinė, svarbu sąmoningai derinti ALA turinčius produktus ir, prireikus, tartis su gydytoju ar vaistininku dėl papildų, pavyzdžiui, iš dumblių gaunamos DHA kilmės.

    Kaip ruošti tofu, kad jis taptų kasdieniu produktu

    Tofu pranašumas yra universalumas: jis tinka tiek pagrindiniams patiekalams, tiek desertams, o skirtingos tekstūros leidžia pritaikyti produktą beveik bet kokiai virtuvei. Tvirtas tofu dažniau kepamas, oro gruzdintuvėje skrudinamas ar troškinamas, o šilkinis naudojamas kremams, padažams ir desertams.

    Norint išryškinti skonį, tofu dažniausiai marinuojamas ir apkepamas, kad įgautų traškumą. Omega-3 turinčią lėkštę lengva sustiprinti derinant tofu su chia sėklomis ar graikiniais riešutais, o jei mityba nėra augalinė, tofu gali būti kūrybiškai maišomas su žuvimi, pavyzdžiui, sriubose ar kotletų masėje.

    Ką verta žinoti perkant parduotuvėje

    Renkantis tofu svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį ir druskos kiekį, nes skirtingi gamintojai gali siūlyti labai nevienodus produktus. Taip pat verta prisiminti, kad perdirbti, stipriai sūdyti ar saldinti tofu gaminiai nebūtinai išlaiko tą patį mitybinį pranašumą kaip paprastas tofu.

    Jei tikslas yra didinti omega-3 suvartojimą, naudinga mąstyti ne apie vieną stebuklingą produktą, o apie bendrą racioną. Tofu šioje dėlionėje gali būti stiprus elementas, tačiau geriausiai veikia kartu su kitais kokybiškais riebalų šaltiniais ir subalansuotu baltymų kiekiu.

  • 9 mažai FODMAP turintys produktai, galintys sumažinti dirgliosios žarnos simptomus

    Dirgliosios žarnos sindromas yra lėtinė virškinamojo trakto būklė, pasireiškianti pilvo skausmu, pūtimu, viduriavimu ar vidurių užkietėjimu. Nors tiksli priežastis ne visada aiški, vis daugiau dėmesio skiriama žarnyno ir nervų sistemos ryšiui bei individualiam jautrumui tam tikriems angliavandeniams.

    Viena dažniausiai taikomų mitybos strategijų yra mažai FODMAP turinti dieta. FODMAP yra trumpųjų grandinių angliavandeniai, kurie daliai žmonių prastai įsisavinami plonojoje žarnoje, todėl storojoje žarnoje fermentuojami ir gali sukelti nemalonius simptomus.

    Specialistai pabrėžia, kad mažai FODMAP turinčios dietos nereikėtų laikytis ilgai savarankiškai. Įprasta praktika yra ribojimo etapas, trunkantis maždaug 2–6 savaites, o vėliau palaipsnis produktų grąžinimas, siekiant nustatyti asmeninius trigerius ir išvengti mitybos nevisavertiškumo.

    Baltymai ir pieno produktai

    Daugelis natūralių baltymų šaltinių FODMAP beveik neturi, todėl dažnai tinka jautresniam virškinimui. Įprastai gerai toleruojami švieži ar šaldyti kiaušiniai, žuvis, paukštiena ir mėsa, tačiau svarbu vertinti, kuo jie pagardinti.

    Didžiausia rizika dažnai slypi marinatuose, padažuose ir džiūvėsėliuose, kuriuose gali būti kviečių, česnakų, svogūnų ar pridėtinio cukraus. Praktikoje būtent šie priedai neretai tampa priežastimi, kodėl patiekalas sukelia simptomus, nors pats baltymas būtų tinkamas.

    Pieno produktų grupėje dažniausias dirgiklis yra laktozė, todėl daliai žmonių padeda laktozės neturintys produktai. Kietesni, ilgiau brandinti sūriai paprastai turi mažiau laktozės, tačiau jautrumas yra individualus, todėl porcijų dydis išlieka svarbus.

    Vaisiai ir daržovės: svarbiausia kiekis

    Ne visi vaisiai vienodai tinkami, nes kai kurie turi daugiau fermentuojamų cukrų. Dažnai geriau toleruojami citrusiniai vaisiai, bananai ir uogos, tačiau net ir tinkamesni produktai gali sukelti reakciją, jei vienu metu jų suvalgoma per daug.

    Daržovių pasirinkimas taip pat priklauso nuo sudėties ir porcijų. Daliai žmonių dažniau netinka svogūninės daržovės ir ankštiniai, o saugesniu pasirinkimu tampa bulvės, morkos, žaliosios pupelės ar kitos mažiau fermentuojamų angliavandenių turinčios daržovės.

    Mitybos specialistai atkreipia dėmesį į vadinamąjį FODMAP sumavimą, kai keli atskirai toleruojami produktai, suvalgyti vienu metu, peržengia individualią ribą. Dėl to rekomenduojama stebėti ne tik produktą, bet ir bendrą dienos bei vieno valgymo sudėtį.

    Užkandžiai, riešutai ir grūdiniai produktai

    Riešutai ir sėklos gali būti tinkami, tačiau čia ypač svarbios porcijos, nes dalis jų turi daugiau fermentuojamų angliavandenių. Dažniau pasirenkami migdolai, graikiniai riešutai, žemės riešutai, taip pat chia ar moliūgų sėklos, jei kiekiai saikingi.

    Makaronų ir kruopų kategorijoje dažnas iššūkis yra kviečiai, kurie kai kuriems žmonėms sustiprina simptomus. Alternatyva tampa ryžių, grikių, sorų ar bolivinių balandų pagrindu pagaminti produktai, o perkant svarbu tikrinti sudėtį dėl priedų.

    Pusryčių dribsniams ir užkandžiams verta rinktis paprastesnės sudėties variantus, pavyzdžiui, ryžių ar kukurūzų pagrindo gaminius, avižas, jei jos toleruojamos. Saldžiuose produktuose dažnas dirgiklis yra ne tik cukraus kiekis, bet ir saldikliai ar cukraus alkoholiai, kurie kai kuriems žmonėms gali būti itin problemiški.

    Jei simptomai kartojasi ar stiprėja, rekomenduojama pasitarti su gydytoju arba dietologu, ypač jei atsiranda neplanuotas svorio kritimas, kraujas išmatose ar ilgalaikis skausmas. Tikslingas, prižiūrimas mitybos koregavimas dažniausiai duoda geresnių rezultatų nei ilgalaikis plataus masto ribojimas.

  • Ne vien skyras ar varškė: liesesnis pelėsinis sūris gali tikti lieknėjant, jei laikotės porcijų

    Nors lieknėjant pieno produktai dažnai siejami su skyru, varške ar grūdėta varške, į racioną gali tilpti ir kai kurie pelėsiniai sūriai. Svarbiausia atsižvelgti į porcijos dydį, kalorijų kiekį ir sudėtį, o ne automatiškai išbraukti visą kategoriją.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad sotumui didžiausią įtaką daro baltymų kiekis, bendras energijos kiekis ir tai, kaip maistas dera su kitais produktais lėkštėje. Dėl to net ir kaloringesnis produktas gali būti tinkamas, jei jo suvalgoma mažai ir jis padeda išvengti užkandžiavimo.

    Kas keičiasi renkantis light?

    Pastaraisiais metais parduotuvėse daugėja light pelėsinių sūrių versijų, kuriose riebalų kiekis sumažintas, o skonis išlaikomas pritaikius gamybos technologiją. Toks pasirinkimas leidžia lengviau suvaldyti dienos kalorijų balansą, ypač kai tikslas yra kalorijų deficitas.

    Pavyzdžiui, liesesnis camembert tipo sūris gali turėti apie 202 kilokalorijas 100 gramų, o riebalų kiekis deklaruojamas mažesnis maždaug 60 proc. nei įprasto produkto. Tačiau tai nereiškia, kad galima suvalgyti visą pakuotę: 170 gramų porcija sudarytų daugiau nei 340 kilokalorijų.

    Ką verta patikrinti etiketėje?

    Renkantis sūrį lieknėjant, verta įvertinti tris dalykus: kalorijų kiekį, riebalų dalį ir ingredientų sąrašą. Kokybiško sūrio sudėtyje dažniausiai užtenka pieno, druskos, bakterijų kultūrų, fermento ir pelėsio kultūros.

    Pelėsiniuose sūriuose įprastai naudojama ir pelėsio kultūra, pavyzdžiui, Penicillium candidum, kuri suteikia būdingą skonį ir tekstūrą. Etiketėje kartais matomas ir kalcio chloridas, kuris dažnai naudojamas kaip technologinis priedas struktūrai stabilizuoti.

    Jei sūryje yra riešutų ar kitų priedų, verta įsivertinti jų kiekį: jie gali pagerinti maistinę vertę, bet kartu greitai padidinti porcijos kaloringumą. Praktikoje geriausiai veikia aiški taisyklė: mažesnė sūrio porcija, daugiau daržovių ar kitų mažai kaloringų priedų.

    Kaip pelėsinį sūrį valgyti lieknėjant?

    Pelėsinis sūris suteikia baltymų ir riebalų, todėl mažas kiekis gali padėti ilgiau jaustis sotiems. Vis dėlto dėl druskos ir sočiųjų riebalų jis dažniau turėtų būti priedas, o ne pagrindinė patiekalo dalis.

    Lengviausia jį įtraukti į subalansuotą patiekalą, kuriame yra skaidulų: pilno grūdo duona, daržovės, žalumynai ar vaisiai. Pavyzdžiui, sumuštinyje pakanka kelių riekelių sūrio su rukola ir kriauše, o salotose jis gali pakeisti riebesnį padažą.

    Atsargiau pelėsinius sūrius turėtų vertinti žmonės, kuriems aktualus druskos ribojimas, sergantys inkstų ligomis ar turintys širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių. Taip pat svarbu įvertinti individualų netoleravimą, alergijas ir rinktis pasterizuoto pieno produktus.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo ar dietologo konsultacijos. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, dėl mitybos pokyčių verta pasitarti su specialistu.

  • Mitybos specialistai paaiškino, kuo iš tiesų naudingas imbierinis čajus ir kam jis gali pakenkti

    Imbierinis čajus dažnai pristatomas kaip paprastas būdas mažinti uždegimą ir stiprinti savijautą, tačiau moksliniai duomenys rodo labiau niuansuotą vaizdą. Aktyvios imbiero medžiagos, ypač gingeroliai ir shogaoliai, siejamos su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, bet tai nereiškia, kad gėrimas prilygsta vaistams.

    Didžiausias imbiero privalumas siejamas su jo bioaktyviais junginiais, kurie laboratoriniuose ir klinikiniuose tyrimuose siejami su mažesniais oksidacinio streso žymenimis. Dėl to imbieras neretai įtraukiamas į mitybą kaip papildoma priemonė, kai siekiama mažinti uždegiminių procesų riziką, ypač kartu su bendra sveikesne mityba.

    „Imbieras gali prisidėti prie geresnės savijautos, bet jo nereikėtų laikyti vaistų pakaitalu ar universaliu gydymu“, – sako mitybos specialistai.

    Dalies žmonių patirtis rodo, kad imbierinis čajus gali padėti esant pykinimui ar peršalimo simptomams, nes šiltas gėrimas skatina skysčių vartojimą ir gali laikinai palengvinti gerklės dirginimą. Mokslinėje literatūroje imbieras dažniausiai minimas kaip priemonė, galinti sumažinti pykinimą, taip pat kaip papildas, kuris kai kuriais atvejais siejamas su mažesniu skausmo intensyvumu.

    Vis dėlto kalbant apie lėtinį uždegimą, svarbu atskirti kasdienius įpročius nuo gydymo. Lėtiniai uždegiminiai procesai siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ir kai kurių kitų būklių rizika, tačiau pagrindinę įtaką daro bendras gyvenimo būdas: mitybos kokybė, kūno masė, fizinis aktyvumas, miegas ir rūkymas.

    Tyrimuose, kuriuose vertinamas imbiero poveikis medžiagų apykaitai, dažniau kalbama apie nedidelius pokyčius, o ne staigius rezultatus. Kai kurie tyrimai rodo, kad imbiero papildai gali būti susiję su kukliais gliukozės ar lipidų rodiklių pagerėjimais, tačiau efektas paprastai priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir žmogaus sveikatos būklės.

    Gydytojai taip pat pabrėžia saugumo klausimą: nors imbieras daugeliui yra saugus, jis gali netikti visiems. Didesnės imbiero dozės kai kuriems žmonėms gali dirginti skrandį, sustiprinti rėmenį, o vartojantiems kraują skystinančius vaistus ar turintiems kraujavimo riziką verta pasitarti su gydytoju.

    Praktiškai imbierinį čajų galima ruošti iš šviežio šaknies gabalėlio, džiovinto imbiero ar arbatos pakelių, tačiau svarbu nepadauginti saldiklių. Jei gėrimas ruošiamas su daug cukraus ar saldžių sirupų, nauda gali sumažėti, ypač žmonėms, kuriems aktuali gliukozės kontrolė ar kūno masė.

    Ekspertai sutaria, kad imbierinis čajus gali būti gera kasdienė alternatyva saldiems gėrimams, tačiau geriausių rezultatų verta tikėtis tik tada, kai jis tampa dalimi platesnių sveikatos pokyčių. Jei vargina užsitęsęs skausmas, lėtinio uždegimo požymiai ar įtariama rimtesnė liga, pirmas žingsnis turėtų būti gydytojo konsultacija, o ne vienas produktas ar prieskonis.

  • Žytinė ar speltos duona? Dietologai įvardijo, kuri dažniau laimi ir kodėl verta skaityti etiketę

    Žytinė ar speltos duona? Dietologai įvardijo, kuri dažniau laimi ir kodėl verta skaityti etiketę

    Speltos duona dažnai laikoma sveikesne, o žytinė siejama su tradiciniu, ilgiau sotinančiu pasirinkimu. Vis dėlto vien pavadinimas dar neatsako, ar konkretus gaminys išties maistingas, nes daug lemia miltų rūšis ir produkto apdorojimas.

    Didžiausias skirtumas paprastai atsiranda tuomet, kai lyginame pilno grūdo ar rupių miltų duoną su duona iš šviesių, stipriai išvalytų miltų. Pilno grūdo produktuose įprastai būna daugiau skaidulų, B grupės vitaminų ir mineralų, o tai siejama su tolygesne energija bei geresne virškinamojo trakto veikla.

    Kas dažniau palankiau cukrui?

    Jei renkamasi panašios kokybės duona, žytinė rupi, ypač rauginta, dažnai vertinama palankiau dėl didesnio skaidulų kiekio ir žemesnio glikeminio poveikio nei šviesi kvietinė duona. Tai reiškia, kad angliavandeniai įsisavinami lėčiau, o alkio jausmas gali atsirasti vėliau.

    Toks pasirinkimas ypač aktualus žmonėms, turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu, taip pat tiems, kurie dažnai jaučia alkį tarp valgymų ar mažina svorį. Vis dėlto net ir maistingesnė duona išlieka angliavandenių šaltinis, todėl svarbi porcija ir tai, su kuo ji valgoma.

    „Svarbiausia ne duonos pavadinimas, o miltų rūšis ir sudėtis: kuo daugiau pilno grūdo ir kuo trumpesnė etiketė, tuo dažniau tai geresnis pasirinkimas“, – teigia mitybos specialistai.

    Kada verta rinktis speltą?

    Spelta yra sena kviečių atmaina, todėl speltos duona dažnai būna švelnesnio skonio ir kai kuriems žmonėms lengviau pritaikoma kasdienėje mityboje. Ji gali būti vertingas pasirinkimas, jei kepama iš pilno grūdo miltų, turi trumpą sudėtį ir nėra praturtinta nereikalingais priedais.

    Kai kuriems jautresnio virškinimo žmonėms labai rupi, tanki žytinė duona gali sukelti pilvo pūtimą ar sunkumo jausmą. Tokiu atveju speltos duona, ypač rauginta arba pilno grūdo, gali tapti praktišku kompromisu, tačiau toleravimas yra individualus.

    Etiketė pasako daugiau nei spalva

    Geriausia duona dažniausiai turi aiškią ir trumpą sudėtį: miltai, vanduo, druska, raugas arba mielės. Maistinę vertę gali didinti sėklos ir grūdai, pavyzdžiui, saulėgrąžos, moliūgų sėklos ar linų sėmenys, nes tai padidina skaidulų ir nesočiųjų riebalų kiekį.

    Vertėtų saugotis situacijų, kai tamsi spalva sukuriama priedais, o ne rupiais miltais, taip pat kai sudėtyje atsiranda pridėtinis cukrus ar kiti saldikliai, dažikliai, pertekliniai emulsikliai. Pirkdami ieškokite aiškių nuorodų, kad naudojami ruginiai rupūs miltai, speltos pilno grūdo miltai arba miltai iš viso grūdo.

    Svarbu prisiminti, kad nei spelta, nei žytis nėra begliuteniai. Sergantieji celiakija turėtų vengti abiejų rūšių duonos, nebent tai specialiai sertifikuoti begliuteniai produktai.

  • Ne tik šventėms: krienai gali palengvinti virškinimą ir peršalimą, bet svarbu nepersistengti

    Krienai: daugiau nei priedas

    Krienai daugeliui siejasi su Velykų stalu, tačiau jų šaknis virtuvėje gali būti naudojama visus metus. Šis aitraus skonio augalas vertinamas ne tik dėl aromato, bet ir dėl biologiškai aktyvių medžiagų, kurios lemia aštrumą ir specifinį poveikį organizmui.

    Dažniausiai vartojama krienų dalis yra šaknis, o parduotuvėse ji randama šviežia, tarkuota stiklainiuose arba džiovinta kaip prieskonis. Aštrumas stipriausias šviežiai sutarkavus, nes tuomet išsiskiria lakūs junginiai, dirginantys nosies gleivinę ir akis.

    Ką krienai turi sudėtyje?

    Krienuose yra vitaminų ir mineralų, ypač išsiskiria vitaminas C, taip pat randama kalio, kalcio, magnio ir kitų mikroelementų. Vis dėlto svarbiausi krienų junginiai yra gliukozinolatai, kurie susmulkinus audinius skyla į izotiocianatus ir sukuria būdingą aštrumą.

    Būtent šie junginiai tiriami dėl antimikrobinio poveikio, o dalis laboratorinių tyrimų rodo, kad jie gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą. Tačiau tai nereiškia, kad krienai gali pakeisti gydymą, ypač jei infekcijos simptomai stiprūs ar užsitęsę.

    Virškinimas, peršalimas ir skausmai

    Liaudies praktikoje krienai siejami su virškinimo skatinimu, nes aštrūs prieskoniai gali didinti seilių ir skrandžio sulčių sekreciją. Dėl to krienai dažnai pasirenkami prie riebesnių, sunkiau virškinamų patiekalų, tačiau jautresniems žmonėms jie gali sukelti rėmenį ar skrandžio dirginimą.

    Peršalimo sezonu krienai neretai vartojami dėl aitraus poveikio kvėpavimo takams: jie gali trumpam palengvinti nosies užgulimo pojūtį. Vis dėlto tai labiau simptominė pagalba, o esant aukštai temperatūrai, dusuliui ar stipriam gerklės skausmui verta kreiptis į gydytoją.

    Išoriškai šviežiai tarkuoti krienai kai kur naudojami kaip šildantis kompresas, tačiau čia svarbiausia atsargumas. Krienai gali dirginti odą ir sukelti nudegimą, todėl jų negalima laikyti ilgai, dėti ant pažeistos odos ar naudoti vaikams be specialisto patarimo.

    „Krienai gali būti vertingas prieskonis kasdienėje mityboje, tačiau aštrūs produktai labiausiai tinka saikingai ir atsižvelgiant į individualų jautrumą“, – sako mitybos specialistai.

    Kam krienai gali netikti?

    Saikingas vartojimas daugeliui yra saugus, tačiau krienų reikėtų vengti arba riboti, jei vargina skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė, gastritas, ryškus refliuksas. Aštrūs junginiai gali sustiprinti gleivinės dirginimą ir pabloginti savijautą.

    Taip pat atsargumo reikia žmonėms, kurie turi inkstų veiklos sutrikimų ar laikosi gydytojo paskirtos dietos, ribojančios dirginančius produktus. Jei vartojami vaistai ir kyla abejonių dėl sąveikų ar toleravimo, saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kaip vartoti kasdien?

    Praktiškiausias būdas yra mažas kiekis prie mėsos, žuvies, kiaušinių ar ankštinių patiekalų, taip pat padažuose. Norint švelnesnio skonio, tarkuotus krienus galima maišyti su natūraliu jogurtu ar grietine, tačiau ir tuomet verta pradėti nuo mažo kiekio.

    Renkantis produktą, verta atkreipti dėmesį į sudėtį: stiklainiuose esantys krienai dažnai turi acto, cukraus ir druskos, todėl skonis ir maistinė vertė gali skirtis. Šviežia šaknis suteikia intensyviausią aromatą, bet ją tarkuojant patartina gerai vėdinti patalpą.