Tag: Mokesčių politika

  • Prancūzijoje milijonieriai kraunasi lagaminus: kodėl bėga ir kur iškeliauja jų turtai

    Prancūzijoje milijonieriai kraunasi lagaminus: kodėl bėga ir kur iškeliauja jų turtai

    By&nbspJonathan Benton
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    France lost a net total of 800 millionaires in 2025. While this outflow represents a tiny fraction of its total wealthy population, a range of factors are prompting them to leave.

    Is France driving away its wealthy in vast numbers? The latest Henley & Partners Wealth Migration Report found that France saw a net loss of 800 millionaires in 2025.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    At first glance, it would seem that the wealthy are fleeing the country. However, for context, there are still 2.4 million individuals in France with a net worth of over €1 million, according to the UBS Global Wealth Report.

    While France remains an attractive place for the wealthy to live for obvious reasons such as its quality of life and joie de vivre, the overall trend, albeit small for now, is that some of France’s wealthiest citizens are moving and – more importantly – taking their capital.

    Last year, each departing millionaire took with them on average €5 million in personal assets, translating to roughly €4 billion leaving the country in total, according to the French Institute for Research on Public Administration and Politics (iFRAP).

    Although the number of departing millionaires represents only a tiny fraction of France’s wealthy population, economists point out that the loss of even a relatively small number of high-net-worth individuals can have an outsized economic impact because they often own businesses, fund investment and generate significant tax revenues.

    Why are wealthy French residents leaving?

    There is no single explanation for why some of France’s richest residents are leaving.

    One factor has been the country’s continued political instability, with France seeing six prime ministers in the last five years, repeated budget crises and uncertainty over how successive governments plan to tackle the country’s growing debt burden.

    The prospect of Marine Le Pen winning the April 2027 presidential election has added another layer of uncertainty.

    While her National Rally party has sought to reassure businesses and investors, economists have questioned whether its spending commitments can be reconciled with France’s already strained public finances and the European Union’s fiscal rules.

    Far-right leader Marine Le Pen and far-right party National Rally president Jordan Bardella arrive to visit a market in La Fleche, western France, 8 July 2026

    Far-right leader Marine Le Pen and far-right party National Rally president Jordan Bardella arrive to visit a market in La Fleche, western France, 8 July 2026
    AP Photo/Michel Euler

    Another important factor has been the growing national and international campaign to tax the rich.

    The latest battle over taxing the ultra-rich

    France’s latest debate has centred on French economist Gabriel Zucman’s proposal to levy a 2% annual tax on fortunes exceeding €100 million.

    The proposal also included an “exit tax”, designed to prevent the capital flight that undermined the ISF. Under the proposal, wealthy individuals who chose to leave France would have continued to owe the tax for five years after relocating abroad.

    Supporters argued that the so-called Zucman tax could raise around €20 billion annually while affecting only around 1,800 households. They also argued that the concentration of wealth has accelerated in recent decades and that the wealthiest households should contribute a greater share towards funding public services.

    The proposal passed the National Assembly last year but was blocked by the Senate. It was later defeated in the National Assembly during debate on the 2026 budget.

    It was then replaced by the 2026 Finance Law, which introduced a 20% tax on luxury assets such as yachts, private jets, sports cars and jewellery, held inside passive family holdings worth at least €5 million, rather than a broad wealth tax.

    Not everyone agrees that taxing wealth inevitably leads to an exodus. French economist Thomas Piketty has argued that the risks of capital flight are often overstated and that greater international cooperation could make wealth taxes far more effective.

    Piketty maintains that rising wealth inequality has been fuelled by decades of tax cuts for the richest households and argues that carefully designed wealth taxes could reduce inequality without significantly harming investment.

    Critics, however, argue that France has already tested many of these ideas. They contend that even a relatively small number of departing entrepreneurs and investors can have a disproportionate effect on economic growth because they own businesses, finance new ventures and generate employment.

    France’s long history of taxing wealth

    In 1982, President François Mitterrand introduced the Solidarity Tax on Wealth (ISF), which targeted the net assets of high-net-worth individuals. Over its lifetime, the European Commission reports that the tax brought in €63.5 billion and, in its final year in 2017, raised around €4.1 billion.

    However, the tax also resulted in an estimated €200 billion in capital flight and reduced annual GDP growth by around 0.2%, according to French economist Eric Pichet.

    In 2017, President Emmanuel Macron scrapped the ISF and replaced it with the Real Estate Wealth Tax (IFI), which is an annual tax applied to individuals whose net real estate assets, not allocated to business activities, exceed €1.3 million.

    According to the French government, it now raises roughly €1.1 billion each year.

    There was also François Hollande’s so-called “Super Tax”, a 75% marginal income tax on annual earnings exceeding €1 million as a means of forcing the wealthiest to help dig the country out of the economic crisis.

    However, France’s highest court, the Constitutional Council, struck down the original version in late 2012, ruling that it was unfair to tax individuals at such a high rate.

    Former French President Francois Hollande arrives for a memorial Mass in tribute to Bernadette Chirac, widow of former French President Jacques Chirac, Paris, 12 June 2026

    Former French President Francois Hollande arrives for a memorial Mass in tribute to Bernadette Chirac, widow of former French President Jacques Chirac, Paris, 12 June 2026
    AP Photo/Emma da Silva

    Hollande’s administration adjusted the tax in the 2014 budget, shifting the burden from the individual to the company, making the employers pay a 50% tax on the portion of salaries exceeding €1 million.

    Ultimately, it expired in 2015 after raising less revenue than projected, bringing in just €160 million in 2013 and €260 million in 2014.

    At the time, France’s richest man, the CEO of LVMH Bernard Arnault, took out Belgian nationality, and the actor Gérard Depardieu also moved across the border to Belgium before obtaining Russian citizenship.

    A majority of French taxpayers disapproved of the 75% rate, although polls showed that six out of 10 voters were in favour of raising income taxes on the wealthy.

    Where are the rich going?

    Many countries have actively positioned themselves to attract wealthy migrants. The United Arab Emirates remains one of the world’s biggest beneficiaries thanks to its lack of personal income tax.

    In Europe, Italy has emerged as one of the continent’s biggest winners after Georgia Meloni’s government introduced a 15% flat-tax regime for qualifying foreign residents.

    Under the scheme, eligible individuals can pay a fixed annual tax on foreign income regardless of how much they earn overseas, making the country very attractive to entrepreneurs and investors with international assets.

    Switzerland has long attracted wealthy people through its favourable tax arrangements for certain foreign residents, while Monaco remains a popular destination for Europe’s ultra-wealthy thanks to its lack of personal income tax.

    Portugal has also attracted thousands of wealthy migrants through its Non-Habitual Resident tax regime, although recent reforms have made the scheme less generous than it once was.

    Ultimately, France’s net loss of 800 millionaires represents only a tiny fraction of its wealthy population. Yet it reflects a broader question facing governments across Europe: how to raise tax revenues and tackle inequality without encouraging investment and capital to move elsewhere.

    As people and capital become increasingly mobile, that balance is becoming more difficult to strike.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more

  • Europos Komisijos planai: naujas mokestis internetiniams lošimams į biudžetą atneštų 13 mlrd. eurų

    Europos Komisijos planai: naujas mokestis internetiniams lošimams į biudžetą atneštų 13 mlrd. eurų

    Europos Komisija svarsto, kiek papildomų pajamų Europos Sąjungos biudžetui galėtų duoti nauji visos ES masto mokesčiai. Tarp vertinamų variantų yra mokestis internetiniams lošimams, taip pat galimos įmokos kriptoturto ir didžiųjų skaitmeninių bendrovių sektoriams.

    Komisijos skaičiavimu, 3 proc. mokestis internetinių lošimų sektoriaus grynajai apyvartai per 2028–2034 metų septynerių metų biudžeto laikotarpį galėtų sugeneruoti apie 13,3 mlrd. eurų. Tai reikštų maždaug 1,9 mlrd. eurų per metus, jei rinka ir apimtys išliktų panašios.

    Į biudžetą taikosi ir skaitmeninis sektorius

    Kartu vertinamas ir 3 proc. mokestis didelėms skaitmeninėms bendrovėms, taikomas tam tikriems pajamų srautams. Komisija skaičiuoja, kad toks sprendimas galėtų atnešti apie 5 mlrd. eurų per metus visoje ES, o per visą biudžeto ciklą sudarytų apie 35 mlrd. eurų.

    Rengdama įverčius, Komisija rėmėsi kai kuriose šalyse jau taikomų skaitmeninių mokesčių patirtimi, įskaitant Italiją, Ispaniją ir Prancūziją. Vis dėlto tokia iniciatyva gali sulaukti pasipriešinimo, nes dalis valstybių nerimauja dėl galimų prekybinių ginčų ir atsakomųjų priemonių.

    Kriptoturtui numatomi keli scenarijai

    Komisija taip pat analizuoja mokesčius, susijusius su kriptoturto rinka. Vienas scenarijus numato 0,1 proc. mokestį kriptoturto sandorių vertei, kuris, preliminariai, galėtų atnešti apie 3–4 mlrd. eurų per metus.

    Kitas kelias būtų apmokestinti kapitalo prieaugį, o tokio modelio pajamos vertinamos plačiame intervale – nuo maždaug 1 iki 2,4 mlrd. eurų per metus. Komisija pabrėžia, kad šioje srityje prognozės išlieka neapibrėžtos dėl ribotų duomenų ir sparčiai kintančių rinkos apimčių.

    Kodėl atsirado naujų mokesčių idėjos

    Nauji skaičiavimai siejami su derybomis dėl 2028–2034 metų ES daugiametės finansinės programos ir klausimu, kaip finansuoti bendras Sąjungos išlaidas. Bendra būsimo laikotarpio suma siejama su beveik 2 trln. eurų poreikiu, įskaitant po pandemijos prisiimtų bendrų įsipareigojimų grąžinimą.

    Naujų ES vadinamųjų nuosavų išteklių įvedimas reikalauja vienbalsio 27 valstybių pritarimo, todėl politinė rizika išlieka didelė. Be to, kai kurioms šalims, kurių ekonomikoje internetinių lošimų sektorius sudaro reikšmingą dalį, tokie planai gali būti ypač jautrūs.

    Diskusijos dėl papildomų pajamų šaltinių vyksta paraleliai su ankstesniais Komisijos pasiūlymais, tarp kurių buvo ir anglies dioksido korekcinis mechanizmas importui bei kitos iniciatyvos. Dėl dalies jų Taryboje iki šiol nepavyko pasiekti plataus sutarimo, tad nauji pasiūlymai vertinami kaip bandymas išjudinti užsitęsusias derybas.

  • Šokiruojanti statistika: kur Europoje turtingiausi 0,1 proc. pasiima daugiausia pajamų

    Šokiruojanti statistika: kur Europoje turtingiausi 0,1 proc. pasiima daugiausia pajamų

    Turtingiausių 0,1 proc. gyventojų gaunamų pajamų dalis Europoje smarkiai skiriasi: Europos vidurkis siekia apie 4,5 proc., tačiau kai kuriose šalyse ši grupė pasiima daugiau nei 6 proc. visų pajamų. Naujausi World Inequality Database duomenys rodo, kad skirtumus daugiausia lemia mokesčių sistemos, perskirstymo mastas ir darbo užmokesčio nelygybė.

    Skaičiai apima 35 Europos valstybes, įskaitant Europos Sąjungos nares, šalis kandidates, ELPA valstybes ir Jungtinę Karalystę. Rodiklis skaičiuojamas pagal pajamas iki mokesčių ir socialinių išmokų, todėl jis labiau atspindi pirminę rinkos nelygybę, o ne tai, kas lieka po valstybės perskirstymo.

    Pagal naujausius duomenis pajamų dalis, tenkanti turtingiausiems 0,1 proc., svyruoja nuo 1,6 proc. Nyderlanduose iki 10,2 proc. Sakartvele. Tai reiškia, kad kai kur pajamos viršuje koncentruojasi kelis kartus stipriau nei kitose Europos dalyse, nors kalbama apie tą patį siaurą gyventojų sluoksnį.

    Kas pirmauja Europos Sąjungoje?

    Tarp Europos Sąjungos valstybių išsiskiria Estija, kur turtingiausi 0,1 proc. gauna apie 8,3 proc. visų pajamų. Toliau rikiuojasi Bulgarija su 7,5 proc. ir Lenkija su 7,0 proc., o tai rodo ryškesnę pajamų koncentraciją dalyje Vidurio ir Rytų Europos šalių.

    Virš 6 proc. ribos patenka ir kai kurios šalys kandidatės: Serbijoje rodiklis siekia apie 6,9 proc., Turkijoje – 6,1 proc. Tuo metu Danijoje (5,8 proc.) ir Rumunijoje (5,1 proc.) turtingiausio sluoksnio pajamų dalis taip pat viršija 5 proc.

    Didžiosios Vakarų Europos ekonomikos, neskaičiuojant Italijos, telkiasi gana arti viena kitos: Ispanijoje rodiklis siekia apie 5,0 proc., Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje – po maždaug 4,9 proc. Airija, su 4,8 proc., yra kiek aukščiau už Europos vidurkį.

    Kodėl rodikliai taip skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad skirtingus rezultatus lemia ne vien atlyginimų lygiai, bet ir institucijos, kurios formuoja, kiek pajamų perskirstoma per mokesčius ir socialinę politiką. Vidurio ir Rytų Europoje perskirstymas dažnai būna silpnesnis, todėl prieš mokesčius matoma didesnė pajamų koncentracija viršuje.

    „Šalys skiriasi tuo, kiek jos perskirsto pajamas per mokesčius ir socialinę politiką, o Vidurio ir Rytų Europoje perskirstymas dažnai yra mažesnis“, – sakė University College London ekonomistas Pawelas Bukowskis.

    Kitas svarbus veiksnys – darbo rinkos struktūra: kolektyvinių derybų stiprumas, darbo užmokesčio suspaudimas, nedarbo lygis ir socialinio draudimo aprėptis. Šalyse, kur kolektyvinės derybos stipresnės ir socialinė apsauga platesnė, pajamų atotrūkis iki mokesčių paprastai būna mažesnis, todėl ir 0,1 proc. dalis atrodo kuklesnė.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į metodinius skirtumus, kurie gali paveikti palyginimus: skirtingas kapitalo pajamų apskaitymas, deklaravimo taisyklės, neoficialios ekonomikos mastas ar pensijų sistemų ypatumai. Dėl to dalis šalių gali atrodyti labiau nelygios ne vien dėl realios pajamų koncentracijos, bet ir dėl to, kaip pajamos patenka į administracinius duomenis.

    Žemiau lentelėje esančios šalys dažnai pasižymi mažesne pajamų koncentracija pačiame viršuje: Nyderlandai (1,6 proc.), Kipras (2,2 proc.), Juodkalnija, Slovėnija ir Belgija (po 2,3 proc.), Albanija ir Latvija (po 2,4 proc.). Italijos duomenys WID bazėje yra senesni ir siekia 2,0 proc. (2015 metais), tačiau kituose WID tyrimuose pateikiami ir aukštesni vertinimai naujesniais metais.

    Ilgalaikė tendencija Europoje

    Ilgo laikotarpio pjūvis rodo, kad turtingiausių 0,1 proc. pajamų dalis Europoje XX amžiaus viduryje buvo gerokai didesnė, vėliau iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios ryškiai smuko. Nuo devintojo dešimtmečio ji vėl augo, o po 2008 metų finansų krizės sumažėjo ir pastarąjį dešimtmetį išliko gana stabili.

    Naujausias apibendrintas rodiklis rodo, kad 2024 metais Europoje turtingiausi 0,1 proc. gavo apie 4,54 proc. visų pajamų. Vis dėlto šalių skirtumai išlieka dideli, todėl diskusijos apie mokesčių progresyvumą, kapitalo pajamų apmokestinimą ir kolektyvinių derybų vaidmenį greičiausiai tik stiprės.

  • Klaipėdos rajonas mažina NT mokestį verslui: sprendimas pelnė Lietuvos verslo konfederacijos padėką

    Klaipėdos rajonas mažina NT mokestį verslui: sprendimas pelnė Lietuvos verslo konfederacijos padėką

    Padėka už sprendimą verslui

    Klaipėdos rajone pirmadienį lankėsi Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis. Vizito metu savivaldybei jis įteikė padėką už, organizacijos vertinimu, verslui palankius ir prognozuojamą aplinką stiprinančius sprendimus.

    Padėkoje akcentuota, kad savivaldos sprendimai, susiję su mokesčių politika, tiesiogiai veikia įmonių planavimą ir investicijų tempus. Tokie signalai, pasak verslo atstovų, ypač svarbūs laikotarpiu, kai kaštai išlieka aukšti, o konkurencija dėl darbo vietų ir investicijų regionuose aštrėja.

    NT mokesčio tarifas sumažintas iki 0,5 proc.

    Klaipėdos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą sumažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą verslui nuo 0,8 iki 0,5 proc. Lietuvos verslo konfederacijos vertinimu, tai žingsnis, stiprinantis savivaldos ir verslo bendradarbiavimą bei mažinantis mokestinį neapibrėžtumą.

    Savivaldybė ir verslo atstovai pabrėžia, kad net ir nedidelis tarifo pokytis gali turėti apčiuopiamą finansinį efektą įmonėms, turinčioms daugiau komercinio nekilnojamojo turto. Mokesčių stabilumas ypač aktualus planuojant ilgalaikes investicijas ir prisiimant įsipareigojimus finansuotojams.

    Ką tai reiškia vietos įmonėms

    Jeigu tarifas nebūtų sumažintas, per artimiausius metus verslui būtų tekusi papildoma finansinė našta. Savivaldybės ir konfederacijos komunikacijoje akcentuojama, kad šios lėšos įmonėms gali būti nukreiptos į plėtrą, atlyginimus, investicijas ar naujų darbo vietų kūrimą.

    Ekspertai dažnai pabrėžia, kad savivaldybių mokesčių politika tampa vienu iš instrumentų konkuruojant dėl investicijų tarp regionų. Mažesni kaštai gali būti argumentas įmonėms, svarstančioms, kur plėsti gamybą, sandėliavimą ar paslaugų centrus.

    Susitikimo metu Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas ir Andrius Romanovskis taip pat aptarė savivaldos sprendimų poveikį vietos verslui bei kitus aktualius klausimus. Abi pusės akcentavo dialogo svarbą priimant sprendimus, kurie vienu metu leistų užtikrinti biudžeto tvarumą ir išlaikyti patrauklias sąlygas verslui.

  • Lenkijos deregulacija gali tapti pavyzdžiu ES: verslas ir valdžia ieško, ką supaprastinti pirmiausia

    Dereguliacija – ne vienkartinė akcija

    Europa dažnai kritikuojama dėl pernelyg sudėtingų taisyklių, o kai kuriose valstybėse nacionaliniai teisės aktai dar papildomai „sustiprina“ ES reikalavimus. Lenkijoje vis garsiau keliama idėja, kad deregulacija turi tapti nuolatiniu teisėkūros principu, o ne pavienėmis, fragmentiškomis pataisomis.

    Tokias išvadas Europos ekonomikos kongrese Katovicuose aptarė verslo ir valdžios atstovai, nagrinėję, kaip mažinti administracinę naštą ir greitinti sprendimus. Esminė žinutė – supaprastinimas turi vykti paraleliai: nacionaliniu lygmeniu ir Briuselyje, kur formuojama reikšminga dalis taisyklių.

    Kas per metus pasikeitė?

    Diskusijoje skambėjo teiginys, kad per pastaruosius metus Lenkijoje įgyvendinta daugiau kaip 200 deregulacinių pakeitimų, kurie turėjo sumažinti formalių procedūrų skaičių ir pagreitinti kai kuriuos procesus. Tarp minimų krypčių – dalies procedūrų skaitmeninimas ir paprastesni sprendimai verslui, ypač ten, kur anksčiau reikėdavo daug popierinių patvirtinimų.

    Valdžios atstovai pabrėžė siekį įtvirtinti taisyklę, kad įvedant naujus įpareigojimus būtų vertinama, kokius senus reikalavimus galima panaikinti ar sumažinti. Tai atitinka plačiau Europoje taikomą principą, kai reguliavimo poveikis vertinamas ne tik „ant popieriaus“, bet ir per realias sąnaudas įmonėms.

    Verslo prašymas: daugiau laiko prisitaikyti

    Vienas ryškiausių verslo akcentų – mokesčių taisyklių stabilumas ir pakankamas pereinamasis laikotarpis. Įmonės argumentuoja, kad nauji reikalavimai dažnai reiškia IT sistemų pertvarką, atitikties procesų perplanavimą, darbuotojų apmokymus ir dokumentų valdymo pokyčius, o tai retai įgyvendinama per kelias savaites.

    „Šiandien vidutinis pereinamasis laikotarpis yra apie 37 dienas. Verslui, ypač dideliam, būtų svarbu turėti bent šešis mėnesius“, – sakė Jakubas Dzikas.

    Kas stabdo greitesnius pokyčius?

    Diskusijos dalyviai kaip vienas didžiausių barjerų įvardijo politinę ir administracinę kultūrą, taip pat teisėkūros nepastovumą, kai pataisos atsiranda skubos tvarka, o konsultacijoms paliekama per mažai laiko. Akcentuota, kad net ir geros idėjos praranda vertę, jei verslas jų negali laiku suprasti, pasiruošti ir įdiegti praktikoje.

    Kita tema – reguliavimo kokybė: nepakankamai aiškiai pagrindžiami kai kurių sprendimų kaštai ir nauda, o poveikio vertinimai neretai neatspindi realių įgyvendinimo sąnaudų. Tokiu atveju deregulacija virsta ne sisteminiu procesu, o atskirų problemų „gaisrų gesinimu“.

    Ar Lenkijos modelis gali išplisti ES?

    Iniciatyvos „SprawdzaMY“ atstovai teigė, kad verslo ir administracijos bendradarbiavimo formatas sulaukia dėmesio ir už Lenkijos ribų, o sukaupta patirtis galėtų būti panaudota platesniu mastu. Argumentas paprastas: jei pavyksta greičiau identifikuoti perteklinius reikalavimus ir dėl jų sutarti su institucijomis, tai padeda spartinti investicijas ir didina konkurencingumą.

    „Verslo aplinka parodė, kad gali veiksmingai ir atsakingai patarti valdžiai. Šį patirties išteklių turime naudoti ne tik šalies viduje, bet ir imtis lyderystės Europos lygiu“, – sakė Rafałas Brzoska.

    Tuo pat metu pabrėžiama, kad vien nacionalinių sprendimų nepakanka, jei pertekliniai reikalavimai kyla iš ES teisėkūros arba jei valstybės narės papildomai „apsunkina“ įgyvendinimą. Todėl deregulacijos tikslas čia formuluojamas kaip dvigubas darbas: supaprastinti vietoje ir aktyviai dalyvauti formuojant taisykles Briuselyje.

  • Airijos ekonomikos stebuklas subliuško? 12,3 proc. šuolį pakeitė kritimas ir tarifų šešėlis

    Airijos ekonomikos stebuklas subliuško? 12,3 proc. šuolį pakeitė kritimas ir tarifų šešėlis

    Airijos ekonomika 2025 metais statistiškai atrodė lyg grįžtų stebuklo laikai: realus bendrasis vidaus produktas (BVP) šoktelėjo 12,3 proc. Vis dėlto 2026 metų pirmasis ketvirtis parodė kitą vaizdą: Airijos statistikos tarnyba paskelbė preliminarų 2,0 proc. BVP smukimą, daugiausia susijusį su tarptautinių bendrovių dominuojamu pramonės sektoriumi.

    Ekonomistai pabrėžia, kad šie svyravimai nereiškia staigaus vidaus vartojimo ar darbo rinkos lūžio. Jie veikiau atspindi Airijai būdingą problemą: BVP rodiklius smarkiai išpučia tarptautinių korporacijų veiklos apskaita, ypač farmacijos ir technologijų sektoriuose, kai dalis vertės sukuriama ne pačioje šalyje, bet statistiškai priskiriama Airijai.

    Kodėl Airijos BVP klaidina?

    Airija jau dešimtmetį laikoma pavyzdžiu, kaip tarptautinių įmonių investicijos gali iškreipti makroekonominę statistiką. Tai siejama su intelektinės nuosavybės perkėlimu, tarptautine sutarčių gamyba ir kitais finansiniais sprendimais, kurie formaliai didina šalies BVP, nors reali nauda vietos ūkiui būna gerokai mažesnė.

    Dėl šios priežasties Airijos institucijos ir analitikai dažnai remiasi alternatyviais rodikliais, geriau apibūdinančiais vidaus ciklą. Vienas svarbiausių yra modifikuota vidaus paklausa, kuri atmeta didžiausius tarptautinių įmonių sukeliamus iškraipymus ir geriau parodo, kas vyksta su vartojimu, investicijomis ir paslaugų sektoriumi.

    Skirtumas 2025 metais buvo ryškus: kai BVP augo 12,3 proc., modifikuota vidaus paklausa didėjo 4,9 proc. Tai vis dar stiprus augimas, tačiau jis rodo kitą mastelį ir mažesnį ekonomikos perkaitimo ar stebuklo efektą, nei gali pasirodyti žiūrint tik į antraštes.

    Kas išpūtė 2025 metų augimą?

    Vienas pagrindinių 2025 metų šuolio veiksnių buvo ne staigus produktyvumo proveržis, o eksporto laiko pasirinkimas. Airijos prekių eksportas 2025 metais pasiekė rekordą, o didžiausias šuolis fiksuotas prekyboje su Jungtinėmis Valstijomis, kur dalis srautų buvo sukoncentruota metų pradžioje.

    Statistika išryškino neįprastą piką: 2025 metų kovą eksportas į Jungtines Valstijas smarkiai išaugo, o tai siejama su vadinamuoju front loading, kai įmonės paspartina tiekimus dar prieš įsigaliojant planuojamiems importo tarifams. Tokia taktika leidžia laikinai padidinti apyvartą ir eksportą, bet vėliau dažnai seka korekcija.

    Didžiausią įtaką turėjo farmacijos sektorius. Airijos centrinis bankas yra nurodęs, kad didžioji dalis eksporto augimo buvo sutelkta į vieną produktų grupę, susijusią su polipeptidiniais hormonais, kurie naudojami diabeto ir svorio mažinimo gydymui. Būtent tokia koncentracija didina riziką, kad bendri rodikliai taps priklausomi nuo kelių tarptautinių gamintojų sprendimų ir vienos rinkos paklausos.

    2026 metų signalas: korekcija, o ne griūtis

    2026 metų pradžioje fiksuotas 2,0 proc. BVP kritimas daugeliu atvejų vertinamas kaip atoveiksmis po neįprastai išpūsto eksporto periodo. Kai dalis užsakymų įvykdoma anksčiau, vėliau statistikoje atsiranda duobė, kuri gali sudaryti recesijos įspūdį, nors vidaus ekonomika tuo metu gali augti nuosaikiai.

    Prie papildomų rizikų prisideda energijos kainos ir geopolitiniai sukrėtimai, kurie ypač skaudūs šalims, importuojančioms energiją. Finansų institucijų prognozėse 2026 metams matomas ryškus augimo tempų sulėtėjimas, o infliacijos trajektorija labiau priklauso nuo naftos ir dujų kainų nei nuo vietinės paklausos.

    Airijos atvejis taip pat primena fiskalinę dilemą: pelno mokesčio įplaukos yra didelės, tačiau jos labai koncentruotos kelių tarptautinių bendrovių rankose. Jei pasikeistų tarptautinės mokesčių taisyklės ar JAV politika, biudžeto perteklius galėtų sumažėti greičiau, nei spėtų prisitaikyti valstybės išlaidos.

    Galutinis vaizdas aiškus: Airija realiai auga, bet oficialūs BVP skaičiai dažnai veikia kaip veidrodžių kambarys. 2025 metų rekordą didžiąja dalimi lėmė tarptautinių įmonių sprendimai ir eksporto laiko perskirstymas, o 2026 metų pradžios kritimas greičiau rodo korekciją, o ne vidaus ūkio griūtį.