CP v2

Tag: Motinystė

  • Penkis sūnus užauginusi alytiškė Dalia Sakalauskienė: kas šeimoje iš tiesų laiko viską kartu

    Alytiškė Dalia Sakalauskienė, kartu su vyru Juozu užauginusi penkis sūnus, šiemet minima tarp žmonių, kurių kasdienis darbas ir atsidavimas šeimai pastebimi valstybės mastu. Ji pretenduoja į Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanojimą – ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“.

    Pačiai Daliai tai pirmiausia yra įvertinimas už ilgus metus, kuriuose daugiausia vietos užėmė ne viešumas, o nuosekli rutina: rūpestis vaikais, namais ir tarpusavio santykiais. Jos istorijoje akcentas dedamas ne į didelius pareiškimus, o į mažus, kasdien kartojamus sprendimus.

    Kelias į Alytų ir penkių sūnų šeima

    Dalia gimė ir augo Panevėžyje, o Juozas – Merkinėje. Jų keliai susikirto studijuojant Kauno technologijų institute, kur abu įgijo inžinerinį išsilavinimą.

    Šeimos gyvenime netrūko permainų: po studijų pora buvo išvykusi dirbti į Marijampolę, vėliau persikėlė į Alytų. Pasak Dalios, didelės šeimos jie neplanavo iš anksto, tačiau gyvenimas natūraliai atvedė į penkių sūnų namus.

    Sakalauskų sūnūs – Arnas, Arminas, Taidas, Oldas ir Gajus. Dalia pasakoja, kad vardai atsirado iš tuo metu artimų dalykų: knygų, istorinių asmenybių ar tiesiog netikėtai „susigulėjusio“ skambesio.

    Kasdieniai įpročiai, kurie formuoja šeimą

    Pasak Dalios, auklėjimas jos namuose rėmėsi aiškia tvarka ir paprastais įgūdžiais: pagarba, mandagumu, gebėjimu susitarti ir prisidėti prie bendrų darbų. Ji pabrėžia, kad tarpusavio santykiai šeimoje kuriami ne vien per šventes, o kasdien.

    Vaikams nuo mažens buvo įprasta rutina, o buities darbai buvo natūrali šeimos dalis. Dalia prisimena, kad sūnūs anksti mokėsi tvarkytis, prisidėti namuose, o vasaromis padėdavo ir kaimo darbuose pas artimuosius.

    „Mamos meilės lašeliai susideda iš paprastų dalykų – pagalbos ir dėmesio vaikui“, – sako Dalia Sakalauskienė.

    Ji įsitikinusi, kad nuoseklus įsitraukimas į vaikų kasdienybę kuria ne tik discipliną, bet ir saugumo jausmą. Tokie dalykai vėliau atsispindi ir suaugusių vaikų elgesyje, jų tarpusavio ryšyje bei santykyje su tėvais.

    Ką jai reiškia tvirta šeima?

    Kalbėdama apie šeimos stiprybę, Dalia daug dėmesio skiria partnerystei. Jos teigimu, tvirtai šeimai svarbu, kad atsakomybės būtų dalijamos, o dėmesys vienas kitam nebūtų atidėtas „vėlesniam laikui“.

    Ji prisimena, kad auginant mažus vaikus ypač reikšmingas buvo supratimas ir paprasta, bet reali pagalba kasdienybėje. Dalia sako, kad santykius sustiprina ne deklaracijos, o konkretūs veiksmai, kai šeimoje matoma, jog vienas kitam rūpi.

    Šiandien Sakalauskų namai vis dar išlieka traukos vieta: suaugę sūnūs dažnai grįžta, o sutuoktinius džiugina ir šeši anūkai. Nors dėl sveikatos ilgai prižiūrėti vaikų ji nebe visada ryžtasi, ryšys su šeima išlieka artimas ir gyvas.

    Dalia pabrėžia, kad mamos vaidmuo nesibaigia vaikams suaugus. Jos manymu, šeimoje mama dažnai tampa ašimi, kuri palaiko ryšius, pastebi nuotaikas, sujungia skirtingus gyvenimo ritmus ir primena, kad dėmesys artimajam yra kasdienis pasirinkimas.

  • Vienišumas ir motinystės svajonė: kodėl daliai moterų šeimos planai subyra, nors noras išlieka

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau skamba istorijos apie moteris, kurios nori tapti mamomis, tačiau dėl vienišumo šį troškimą atideda metams ar net visam laikui. Apie nevaisingumą ir sunkumus pastoti viešai kalbama drąsiau, bet tema, ką reiškia norėti vaikų neturint partnerio, vis dar lieka paraštėse.

    Šis klausimas dažnai paliečia ne tik biologinį laiką ar medicinines galimybes, bet ir socialinį spaudimą. Dalis moterų nuo vaikystės įsivaizduoja aiškų gyvenimo scenarijų su santuoka ir vaikais, o susidūrus su realybe tenka kurti visai kitokį planą, kurio niekas nemokė.

    Gyvenimas be plano B

    Pasakojimuose kartojasi tas pats jausmas: lyg netektum ne tik būsimos šeimos, bet ir savo pačios susikurto gyvenimo vaizdo. Kai aplinkui daugėja vežimėlių, krikštynų ir nuotraukų iš gimdymo namų, vienišumas ima atrodyti ne kaip laikina būsena, o kaip barjeras.

    „Tai motinystės svajonės netektis, kurią sukelia vienišumas. Kartais tas instinktas taip smogia, kad turiu sustoti ir nusiraminti, kad nepaimčiau svetimo vaiko ant rankų“, – rašė viena moteris, atvirai apibūdindama, kaip kasdienybėje iškyla šis ilgesys.

    Tokiose patirtyse dažnai susipina liūdesys, pavydas ir gėda, nors pats noras turėti vaikų nėra nei silpnumo, nei desperacijos ženklas. Psichologai pabrėžia, kad ilgalaikis neatitikimas tarp lūkesčių ir realybės gali stiprinti nerimą, mažinti savivertę ir skatinti savęs kaltinimą.

    Kodėl apie tai kalbėti sunku?

    Vienišumo tema dažnai apauga supaprastinimais: esą žmogus pats pasirinko būti vienas, esą tai tik prioritetų klausimas, o vaikų galima susilaukti bet kada. Tačiau realybėje partnerystės paieškos, ypač ieškant ilgalaikio ryšio, ne visada priklauso nuo pastangų ar noro.

    Prie spaudimo prisideda ir amžiaus faktorius, nes moters vaisingumas su metais natūraliai mažėja, o medicininės pagalbos kelias reikalauja laiko, išteklių ir emocinės ištvermės. Daliai moterų tai tampa dilema tarp noro nelaukti ir noro kurti šeimą kartu su partneriu.

    Viešojoje erdvėje dar trūksta kalbos, kurioje būtų vietos niuansams: kad galima vienu metu būti sėkmingai dirbančiai, turinčiai artimų žmonių ir vis tiek jausti gilią motinystės tęsknotę. Tokia tęsknota nėra kaprizas, o svarbi tapatybės ir gyvenimo prasmės dalis.

    Ką gali pakeisti atviresnis požiūris?

    Atviresnis kalbėjimas gali sumažinti vienišumo stigmą ir padėti moterims nebejausti, kad su jomis kažkas negerai. Ne visoms tinka tie patys sprendimai, bet dažnai padeda paprasti dalykai: aiškesnis artimųjų palaikymas, mažiau vertinimo ir daugiau tikro išklausymo.

    Tokiose situacijose svarbi ir profesionali pagalba, ypač kai liūdesys ar nerimas ima trukdyti kasdienybei. Psichologinė parama padeda atskirti, kur baigiasi visuomenės primesti lūkesčiai ir kur prasideda pačios moters autentiški norai bei ribos.

    Net jei šiandien atrodo, kad svajonė slysta iš rankų, daugelis istorijų rodo: gyvenimo scenarijai nėra užrakinti viename variante. Kartais svarbiausia tampa ne greitas atsakymas, o leidimas sau gyventi prasmingai ir pilnai net tada, kai širdis vis dar laukia.