CP v2

Tag: Mumijos

  • Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Öcis, dar vadinamas Ledynų žmogumi, mirė prieš maždaug 5 300 metų, tačiau naujas mikrobiologų tyrimas rodo, kad jo kūnas gali būti ne visiškai „negyvas“. Analizuodami nuo mumijos paviršiaus paimtus mėginius, mokslininkai aptiko mikroorganizmų, kurių dalis, panašu, gali būti išlikę aktyvūs iki šių dienų.

    Öcis buvo rastas 1991 metais aukštai Alpėse, ledyno tirpsmo zonoje, netoli dabartinės Italijos ir Austrijos sienos. Iš pradžių manyta, kad tai neseniai žuvęs alpinistas, tačiau laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad tai vario amžiaus laikų žmogaus palaikai, išsilaikę išskirtinai gerai dėl šalčio ir ledo.

    Kas tiksliai buvo tiriama?

    Naujausio darbo autoriai tyrė nuo įvairių Öcio kūno vietų paimtus tamponinius mėginius ir viduje aptiktą tirpsmo vandenį. Jie taip pat rėmėsi ankstesnių tyrimų duomenimis apie žarnyno ir skrandžio audinius bei palygino rezultatus su dirvožemio mėginiu iš radimvietės.

    Siekiant atskirti, kurie mikroorganizmai galėjo būti „senieji“, o kurie pateko vėliau, pasitelktas DNR ir RNR sekoskaitos metodų derinys. RNR signalai ypač svarbūs, nes gali rodyti ne vien „pėdsakus“, bet ir galimą dabartinį biologinį aktyvumą.

    Senoviniai mikrobai ir „šalčio mėgėjai“

    Tyrėjai aprašė dvi pagrindines mikroorganizmų grupes: dalis jų, tikėtina, priklausė Öcio gyvajai mikrobiotai, o kiti buvo su šalčiu susiję mikroorganizmai, prisitaikę prie ledyno aplinkos. Kai kurios aptiktos mielių rūšys genetiškai panašios į mikrobus, randamus itin šaltuose regionuose.

    Įdomu tai, kad kai kuriuose mėginiuose mikrobinė medžiaga atrodė stipriai suirusi, kaip būtų tikėtina senoviniuose pėdsakuose, tačiau kiti mėginiai rodė santykinai „šviežesnius“ požymius. Tai sustiprino hipotezę, kad bent dalis mikrobų galėjo išlikti gyvybingi ar net lėtai daugintis šaltyje.

    Ar tai gali būti susiję su konservavimu?

    Po radinio Öcio kūnas buvo konservuojamas, kad neirtų, o tokiose procedūrose istoriškai naudotos ir medžiagos, slopinančios grybų augimą. Tyrime pažymima, kad dalis identifikuotų mielių galėjo turėti gebėjimų skaidyti tam tikrus konservavimo chemikalus, todėl jų išlikimas muziejinėmis sąlygomis teoriškai galėjo būti palengvintas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, ar mikroorganizmai nepertraukiamai išliko aktyvūs visus tūkstantmečius, ar dalis jų ilgai buvo neaktyvūs ir „atgijo“ vėliau, kai sąlygos pasikeitė. Vis dėlto kelių laikotarpių mėginių palyginimas leido pastebėti, kad viena šalčiui prisitaikiusi rūšis per maždaug dešimtmetį aptikta gausiau, o tai gali reikšti tęstinį išlikimą.

    Šie rezultatai keičia požiūrį į mumijas kaip į visiškai statiškus objektus: net ir itin šaltose, kontroliuojamose saugyklose jos gali būti savotiškos mikroekosistemos. Praktiniu požiūriu tai svarbu muziejams ir konservatoriams, nes mikrobiniai procesai gali turėti įtakos ilgalaikei išsaugojimo strategijai.

  • Mokslininkai prikėlė 5 300 metų senumo gyvybę iš Öcio mumijos: ką rado jo kūne

    Mokslininkai prikėlė 5 300 metų senumo gyvybę iš Öcio mumijos: ką rado jo kūne

    Alpėse rastas vadinamasis Ledo žmogus Öcis ir toliau stebina mokslininkus: naujausi tyrimai parodė, kad jo palaikuose išlikę mikroorganizmai gali būti ne tik atpažįstami, bet ir gyvybingi. Dalis jų, kaip skelbia tyrėjai, po maždaug 5 300 metų lede buvo išauginti laboratorijoje.

    Öcio kūnas buvo aptiktas 1991 metais Öcalio Alpėse, pasienyje tarp dabartinės Italijos ir Austrijos. Iš pradžių manyta, kad tai šiuolaikinio žygeivio palaikai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad vyras gyveno vario amžiuje, o šaltis natūraliai „užkonservavo“ ne tik kaulus, bet ir minkštuosius audinius.

    Mikrobiomas tapo laiko kapsule

    Naujausiame darbe mokslininkai iš Eurac Research (Bolcano mieste Italijoje) analizavo mumijos mikrobiomą. Iš skirtingų kūno vietų paimti mėginiai parodė, kad Öcio palaikuose susiformavo kelių sluoksnių mikroorganizmų „archyvas“, atspindintis ir jo gyvenimo laikotarpį, ir tai, kas vyko po mirties.

    Tyrėjai išskyrė tris pagrindines mikrobiologines grupes. Vieną sudaro žarnyno bakterijos, kurios, tikėtina, buvo žmogaus organizmo dalis jam dar esant gyvam, kitą – ledyno ir kalnų aplinkos mikroorganizmai, patekę vėliau, o trečią – šiuolaikiniai mikrobai, siejami su atradimo ir konservavimo procesais.

    Prikelti šalčiui atsparūs mikroorganizmai

    Daugiausia dėmesio sulaukė šalčiui atsparios mielės, aptiktos ant odos ir mumifikuotų audinių viduje. Mokslininkams pavyko jas izoliuoti ir auginti laboratorinėmis sąlygomis, o tai leidžia teigti, kad bent dalis mikroorganizmų po tūkstantmečių išliko biologiškai aktyvūs.

    Pasak tyrėjų, dalis šių mielių galėjo patekti į kūną jau po mirties, kai palaikai tūkstantmečius gulėjo sniege ir lede. Stabilios sąlygos, įskaitant maždaug minus 6 laipsnių temperatūrą ir didelę drėgmę, galėjo veikti kaip ilgalaikio „užmigdymo“ režimas, leidęs išlikti gyvybingoms ląstelėms.

    Mokslinis smalsumas tuo nesibaigė: kai kuriuos išaugintus mielių štamus tyrėjai pritaikė praktiniam bandymui ir paruošė raugą, iš kurio iškepė duoną. Nors tokie eksperimentai pirmiausia yra demonstraciniai, jie parodo, kad senovinės kilmės mikroorganizmus kartais įmanoma ne tik aptikti genetiniais metodais, bet ir realiai auginti.

    Ką tai sako apie žmonių sveikatą šiandien?

    Tyrimas taip pat suteikė užuominų apie tai, kaip per tūkstantmečius pakito žmogaus mikrobiomas. Öcio žarnyne rasti mikroorganizmų pėdsakai primena priešindustrinių visuomenių mikrobinį „profilį“, o dalies tokių bakterijų šiuolaikinių išsivysčiusių šalių gyventojų organizmuose aptinkama gerokai rečiau.

    Mokslininkai šiuos pokyčius dažniausiai sieja su mitybos transformacija, antibiotikų vartojimu, higienos normų kaita ir mažesniu kasdieniu kontaktu su natūralia aplinka. Tokie duomenys svarbūs ne todėl, kad senas mikrobiomas būtų savaime „geresnis“, o todėl, kad leidžia tiksliau suprasti, kaip gyvenimo būdas keičia žmogaus organizmo mikroekosistemą.

  • Peru Parakaso mumijų DNR sukėlė audrą: tyrėjai pripažįsta, kad atsakymų vis dar trūksta

    Peru Parakaso mumijų DNR sukėlė audrą: tyrėjai pripažįsta, kad atsakymų vis dar trūksta

    Peru Parakaso pusiasalyje rastos mumijos su neįprastai pailgomis kaukolėmis vėl kursto diskusijas, kai nauji DNR tyrimai nedavė aiškaus atsakymo dėl jų kilmės. Neapibrėžti rezultatai socialiniuose tinkluose akimirksniu tapo dirva spekuliacijoms, nors mokslininkai ragina neskubėti su sensacingomis išvadomis.

    Šių radinių istorija siekia 20 amžiaus 3 dešimtmetį, kai Peru archeologas Julio Tello Parakase aptiko didžiules kapinaites su šimtais mumijų. Tarp jų buvo ir itin pailgos kaukolės, kurios daugeliui pasirodė labiau deformuotos nei įprasta žinomuose kaukolės formavimo papročiuose.

    Nauji DNR bandymai

    Naujausią analizę atlikę Liberty University tyrėjai genetinę medžiagą bandė išgauti iš mumijų dantų, nes tokie mėginiai neretai geriau išsaugo DNR. Buvo taikytos dvi skirtingos išgavimo metodikos, įskaitant ir agresyvesnę, kai dantis sumalamas į smulkų miltą, siekiant gauti kuo daugiau genetinės medžiagos.

    Vis dėlto net ir gavus didesnį kiekį, mėginių nepakako pilnam genomo sekoskaitos tyrimui. Tyrėjai pabrėžė, kad pagrindinė kliūtis yra radinių amžius ir natūrali biologinės medžiagos degradacija, dėl kurios DNR dažnai būna fragmentuota ir užteršta.

    Ką aiškina archeologai?

    Archeologų bendruomenėje vyrauja paaiškinimas, kad pailgos kaukolės daugeliu atvejų yra sąmoningos kaukolės formavimo praktikos rezultatas. Tokie papročiai įvairiose kultūrose buvo siejami su grožio idealais, socialiniu statusu, priklausymu elitui ar ritualine tapatybe.

    Specialistai primena, kad panašių deformuotų kaukolių rasta ir kituose pasaulio regionuose, todėl pats reiškinys nėra unikalus vien Parakasui. Tačiau Parakaso atvejį labiausiai kaitina tai, kad dalis kaukolių atrodo ypač ekstremaliai pakitusios, o tai skatina ginčus, kiek čia galėjo prisidėti vien tik tradicinės praktikos.

    Kodėl išvados atsargios?

    Mokslininkai akcentuoja, kad nepilni DNR duomenys nėra įrodymas alternatyvioms hipotezėms, įskaitant pasakojimus apie nežemišką kilmę. Tokiose bylose svarbiausia ne pavieniai fragmentai, o nuoseklūs, pakartojami rezultatai, paremti nepriekaištinga mėginių kilmės ir užterštumo kontrole.

    Kol kas Parakaso mumijų atvejis labiau rodo, kokia sudėtinga yra senovinės DNR analizė ir kaip lengvai informacijos spragos virsta sensacijomis. Tyrėjai tikisi, kad pažangesnės sekoskaitos technologijos ir griežtesnės laboratorinės procedūros ateityje leis pateikti tvirtesnes išvadas.

  • 1 600 metų mumija pribloškė archeologus: ant pilvo rado tai, ko Egipte dar nebuvo

    1 600 metų mumija pribloškė archeologus: ant pilvo rado tai, ko Egipte dar nebuvo

    Egipte archeologai aptiko apie 1 600 metų senumo mumiją, kuri iškart sukėlė tyrėjų susidomėjimą ne dėl paties palaidojimo, o dėl neįprasto radinio ant kūno. Ant mumijos pilvo buvo pritvirtintas papiruso fragmentas su Homero Iliados ištrauka, o tokio pobūdžio literatūrinis tekstas laidojimo kontekste iki šiol nebuvo fiksuotas.

    Palaikai rasti Al Bahnasoje, centrinėje Egipto dalyje, vietovėje, kuri antikoje buvo žinoma Oksirincho vardu. Šis regionas pasaulyje garsėja papirusų lobynu: nuo XIX amžiaus pabaigos čia aptikta daugybė graikiškų tekstų, tarp jų ir itin svarbių literatūros kūrinių fragmentų.

    Kas tiksliai rasta ant mumijos?

    Tyrėjai nustatė, kad papirusas, nors ir prastos būklės, greičiausiai priklauso antrajai Iliados giesmei. Tai vieta, kur pateikiamas vadinamasis laivų katalogas, vardijantis kariuomenės dalinius ir jų kilmę, todėl tekstas atpažįstamas pagal būdingas formuluotes.

    Iki šiol Egipto mumifikacijos tradicijoje graikiški papirusai buvo randami, tačiau daugiausia su maginiais ar apsauginiais užrašais, susijusiais su ritualais. Literatūrinio kūrinio fragmentas, pritvirtintas kaip balzamavimo proceso dalis, yra išskirtinė ir retai paaiškinama praktika.

    Kodėl Iliada atsidūrė laidojime?

    Vienas aiškinimų, kurį svarsto tyrėjai, kad Iliados fragmentas galėjo būti tarsi balzamuotojo atpažinimo ženklas, savotiškas darbo parašas. Kita versija, kad tekstas galėjo turėti simbolinę apsaugos ar prestižo funkciją, nors literatūros kūrinio pritaikymas ritualams kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

    „Tai nėra pirmas kartas, kai randame graikiškų papirusų, įtrauktų į mumifikacijos procesą, tačiau iki šiol jų turinys daugiausia buvo maginis. Literatūrinis papirusas laidojimo kontekste yra tikroji naujovė“, – sakė Barselonos universiteto klasikinės filologijos specialistas Ignasi-Xavieras Adiego.

    Ko dar tikimasi iš tyrimų?

    Pasak tyrėjų, dabartiniai skaitymo rezultatai riboti, nes papirusas labai trapus, o bet koks mechaninis ardymas gali jį sunaikinti. Dėl to planuojama taikyti neardomuosius metodus, kurie vis dažniau naudojami archeologijoje, kai siekiama perskaityti pažeistus senovinius tekstus.

    Oksirincho nekropolis ir toliau teikia naujų duomenų apie romėniškojo laikotarpio Egiptą, kai graikų kalba buvo plačiai vartojama administracijoje ir kultūroje. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl Homero tekstas galėjo būti pasiekiamas vietos bendruomenėms, tačiau nepaaiškina, kodėl jis atsidūrė ant mumijos kaip ritualo dalis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats mumifikavimo faktas dažniausiai rodo tam tikrą palaidotojo socialinį statusą, o regione anksčiau rasta ir prabangesnių laidojimo elementų. Jei pavyks tiksliau perskaityti papirusą, radinys gali suteikti naujų įžvalgų apie to meto religinių praktikų ir graikų literatūros santykį Egipte.

  • Sakaroje 15 metrų šachtoje aptikta užantspauduota kapavietė: auksu dengta 4 300 metų mumija

    Egipto archeologai Sakaro nekropolyje, netoli Kairo, pranešė radę retą atradimą: užantspauduotą kapavietę su auksu dengta mumija, kuri, kaip teigiama, išliko nepaliesta daugiau kaip 4 300 metų. Sakara laikoma vienu svarbiausių senovės Egipto laidojimo kompleksų, kuriame šimtmečiais buvo laidojami aukšto rango pareigūnai ir įtakingi visuomenės nariai.

    Radavietėje tyrėjai nusileido į maždaug 15 metrų gylio šachtą ir aptiko kalkakmenio sarkofagą, dar užsandarintą senoviniu skiediniu. Pagal kapavietės užrašus identifikuotas palaidotas asmuo vardu Heka-šepesas, o pati mumija, archeologų teigimu, išsiskiria tuo, kad jos veidas ir dalis apvijų padengtos aukso sluoksniais.

    „Pažvelgiau į vidų, kad pamatyčiau, kas yra sarkofage: graži mumija, visiškai padengta aukso sluoksniais“, – sakė archeologas Zahi Hawassas.

    Specialistai pabrėžia, kad Sakaroje tokio nepaliesto laidojimo atvejai yra reti, nes didelė dalis kapų buvo apiplėšti dar prieš šimtmečius. Būtent todėl aukso detalės, kurios įprastai būdavo pirmasis grobikų taikinys, šį kartą vertinamos kaip itin reikšmingas išlikimo ir konteksto išsaugojimo ženklas.

    Senovės Egipto religijoje auksas nebuvo vien puošmena. Jis sietas su dieviškumu ir amžinybe, todėl laidotuvių praktikoje aukso lakštai ar danga galėjo simbolizuoti perėjimą į pomirtinį gyvenimą ir mirusiojo statusą, o tokio tipo laidojimas buvo prieinamas tik siauram elitui.

    Greta aptikta ir daugiau radinių, padedančių geriau suprasti to meto visuomenę: skulptūros iš kalkakmenio ir medžio, taip pat smulkesni objektai, tokie kaip amuletai, keramika ir akmeniniai indai. Archeologų vertinimu, būtent šis kontekstas leidžia ne tik išryškinti vienos mumijos išskirtinumą, bet ir tiksliau atkurti, kaip buvo organizuojamos laidojimo apeigos, kuo tikėjo žmonės ir kaip buvo kuriamas ryšys su valdžios aplinka Senosios karalystės laikotarpiu.