Tag: Musonai

  • Tyrimas: mikroplastikas ištisus metus su krituliais nusėda ant Everesto ir Tibeto plynaukštėje

    Naujas tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“, rodo, kad mikroplastiko ir nanoplastiko dalelės į Himalajus atkeliauja ne tik dėl vietinės žmonių veiklos, bet ir per atmosferos pernašą. Tai reiškia, kad net atokiausios teritorijos nėra apsaugotos nuo plastikinių teršalų, kurie cirkuliuoja ore.

    Mokslininkai, kelis mėnesius stebėję šiaurinį Everesto šlaitą ir aplinkines aukštikalnes, nustatė, kad plastiko dalelės nusėda ištisus metus. Dalį jų į kalnų paviršių atneša krituliai, o dalis nusėda „sausuoju“ būdu, kai ore esančios mikrodalelės tiesiog krenta ant žemės ar ledo.

    Tyrime pateikiami du ryškiai besiskiriantys taškai: aukštikalnių Tyrimų stotyje Čomolungma (Tibete) per parą vidutiniškai nusėda apie 64 mikroplastiko dalelės viename kvadratiniame metre. Palyginimui, Everesto bazinėje stovykloje fiksuota maždaug 23 dalelės viename kvadratiniame metre per parą.

    Šie skirtumai leidžia manyti, kad tarša priklauso ne vien nuo turistų srautų ar alpinizmo intensyvumo. Didesnę reikšmę gali turėti oro masių judėjimas, vietos meteorologinės sąlygos bei tai, kaip teršalai „sugaunami“ debesų ir kritulių.

    Tarp dažniau aptiktų medžiagų minimi poliamidas, polietilentereftalatas ir polietilenas. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad aukštikalnių stotyje nanoplastiko koncentracija buvo didesnė nei bazinėje stovykloje, o tai kelia papildomų klausimų dėl dalelių kilmės ir jų elgsenos atmosferoje.

    Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės. Nanoplastikas yra dar smulkesnis, todėl gali būti lengviau pernešamas vėjo srautais ir potencialiai sąveikauti su gyvais organizmais bei ekosistemomis, nors poveikio mastas ir mechanizmai vis dar aktyviai tiriami.

    Tyrėjų vertinimu, Tibeto plynaukštėje, aukščiau nei 4 000 metrų, per metus gali kauptis daugiau nei 56 tonos plastiko dalelių. Tokie skaičiai rodo, kad kalnų regionai, dažnai laikomi „švarumo etalonu“, realybėje tampa ilgalaikiais ore pernešamų teršalų „gaudyklėmis“.

    Dar viena svarbi tyrimo išvada – musonų laikotarpiu nusėdančio mikroplastiko kiekiai didėja. Tai siejama su vadinamuoju drėgnuoju nusėdimu, kai ore esančias daleles „išplauna“ lietus, sniegas ar rūkas, o kartu su krituliais jos patenka ant ledo, uolienų ir dirvožemio.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosfera tampa efektyviu kanalu, kuriuo plastikiniai teršalai pasiekia vadinamąjį Trečiąjį polių – Tibeto plynaukštės regioną, kuriame sutelkta itin daug ledynų. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali kelti rizikų jautrioms aukštikalnių ekosistemoms ir vandens ištekliams, nuo kurių priklauso didelė Azijos dalis.

    Šis tyrimas papildo vis augantį įrodymų lauką, kad plastiko tarša nėra tik pakrančių ar miestų problema. Net jei vietoje imamasi griežtesnių atliekų valdymo priemonių, dalis mikroplastiko į aplinką patenka per tekstilės pluoštus, padangų dilimą, pramonės šaltinius ir yra paskleidžiama oro cirkuliacijos pasauliniu mastu.

  • Keraloje po nuošliaužos prie tunelio statybų ieškoma 5 dingusiųjų: kaltinama žmogaus veikla

    Keraloje po nuošliaužos prie tunelio statybų ieškoma 5 dingusiųjų: kaltinama žmogaus veikla

    Pietinėje Indijos Keralos valstijoje gelbėtojai tęsia paieškas po nuošliaužos, kurią sukėlė smarkios musoninės liūtys. Pareigūnų teigimu, vis dar ieškoma penkių dingusių žmonių, o darbą apsunkina nesiliaujantis lietus ir nuošliaužų rizika.

    Nuošliauža įvyko Vajjanado (Wayanad) rajone, kalvotoje vietovėje, kur šlaitai po ilgalaikių liūčių tampa itin nestabilūs. Pranešama, kad žuvo mažiausiai trys žmonės, dirbę netoli tunelio statybų aikštelės, dar septyni sužeisti ir gydomi ligoninėje.

    Kas žinoma apie nelaimės vietą

    Vietos tarnybos teritoriją suskirstė į zonas, į paiešką įtrauktos specializuotos nelaimių valdymo komandos ir tarnybiniai šunys. Gelbėtojai tikrina purvo ir nuolaužų užverstą plotą, tačiau prognozuojami krituliai verčia dirbti atsargiau.

    Vaizdo įrašuose iš įvykio vietos matyti, kaip nuo šlaito nuslinkusi didžiulė žemių masė rovė medžius ir nušlavė metalines bei medžiagines užtvaras, įrengtas aplink statybų zoną. Tokiose situacijose papildomą pavojų kelia pakartotinės nuošliaužos, kurios neretai įvyksta praėjus kelioms valandoms ar net dienai po pirmojo slinkimo.

    Įtarimai dėl žmogaus veiklos

    Keralos žemės ūkio ministras T. Siddique žiniasklaidai teigė manantis, kad tai galėjo būti ne vien gamtinis reiškinys. Jo vertinimu, nuošliaužą galėjo paskatinti „ne moksliškai“ supiltos žemės ir nepašalintos statybų atliekos, nors dėl tikslios priežasties dar laukiama ekspertų išvadų.

    Statybų bendrovė savo ruožtu neigia atsakomybę ir tvirtina, kad šlaito slinkimas prasidėjo gerokai aukščiau už darbų vietą. Valdžios institucijos pradėjo tyrimą, kuriame bus vertinami tiek kritulių mastai, tiek statybų aikštelės inžineriniai sprendimai ir šlaitų stabilumo užtikrinimas.

    Musonai ir stiprėjantys ekstremalūs reiškiniai

    Kerala ir kitos Indijos dalys musonų sezonu reguliariai susiduria su potvyniais ir nuošliaužomis, ypač kalvotose vietovėse. Specialistai pabrėžia, kad klimato kaitos įtaka Pietų Azijos musonams didina ekstremalių liūčių tikimybę, o krituliai vis dažniau iškrenta trumpais, bet labai intensyviais pliūpsniais.

    Indijos meteorologijos tarnyba yra perspėjusi, kad artimiausiomis dienomis šiaurinėje šalies dalyje gali būti dar gausesnių kritulių. Tokie orų svyravimai atneša ne tik trumpalaikį atokvėpį nuo karščio, bet ir palieka vandens apsemtas teritorijas bei didina infrastruktūros, įskaitant statybų objektus šlaituose, pažeidžiamumą.

  • Projektas Tianhe Tibete: kaip Kinija bandė didinti kritulius ir kodėl „dangaus upė“ nunyko

    Kinija kelerius metus vystė ambicingą orų modifikavimo programą Tianhe, dar vadintą „dangaus upe“, kurios tikslas buvo padidinti kritulių kiekį virš Tibeto plynaukštės. Idėja buvo paprasta: paskatinti lietų ir sniegą ten, kur formuojasi svarbiausių Azijos upių ištakos, ir taip sustiprinti vandens tiekimą sausesniems šalies regionams.

    Ši programa rėmėsi debesų sėjos technologija, kai į atmosferą paleidžiamos dalelės, galinčios padėti vandens garams lengviau kondensuotis. Dažniausiai tam naudojami sidabro jodidas ar panašios medžiagos, o dalelės išsklaidomos raketomis, artilerijos įrenginiais ar specialiais generatoriais ant žemės.

    Tibeto plynaukštė dažnai vadinama Azijos vandens bokštu, nes čia prasideda upės, nuo kurių priklauso milžiniškos teritorijos ir šimtai milijonų žmonių. Tuo pat metu regionas jautriai reaguoja į klimato kaitą: tirpstantys ledynai, besikeičiantys musonų režimai ir dykumėjimo procesai didina vandens trūkumo riziką.

    Kinijos planuota schema siekė „pasiskolinti“ dalį drėgmės, kurią atneša pietų musonai, ir paskatinti kritulius virš didelės plynaukštės dalies. Tikėtasi, kad taip būtų galima didinti Geltonosios upės baseino vandeningumą ir ilgainiui mažinti spaudimą vandens ištekliams šiauriniuose ir vakariniuose regionuose.

    Debesų sėja pasaulyje taikoma jau dešimtmečius, tačiau mokslininkai nuolat pabrėžia pagrindinę sąlygą: metodas neveikia, jei nėra tinkamų debesų ir drėgmės. Kitaip tariant, technologija gali padidinti tikimybę, kad krituliai iškris, bet ji negali „sukurti“ lietaus iš giedro dangaus ar stabiliai valdyti atmosferos procesų milžinišku mastu.

    Oficialiose Kinijos komunikacijose anksčiau buvo skelbiami labai dideli lūkesčiai dėl galimo papildomo vandens kiekio. Vis dėlto tokie teiginiai sulaukė kritikos, nes regioninė meteorologija ir oro masių dinamika yra pernelyg sudėtinga, kad būtų galima patikimai garantuoti rezultatą, ypač kalnuotose vietovėse, kur orai keičiasi greitai.

    „Atmosferos procesai yra chaotiški, todėl net ir sėkmingai paskatinus kritulius vienoje vietoje, sunku įrodyti, kokia dalis pokyčio įvyko būtent dėl intervencijos“, – sakė klimato ir hidrologijos tyrėjas.

    Viešojoje erdvėje pastaraisiais metais vis dažniau pastebėta, kad programa Tianhe minima rečiau, o jos apimtis, sprendžiant iš oficialių signalų, galėjo būti sumažinta. Kai kuriuose vertinimuose keliama prielaida, kad projektas galėjo būti tyliai pristabdytas arba perorientuotas į mažesnio masto priemones.

    Tam yra kelios tikėtinos priežastys: sunkiau išmatuojamas efektas, didelės infrastruktūros ir operacijų sąnaudos, taip pat rizikų vertinimas, kai kalbama apie tarpregioninius vandens balansus. Krituliai yra ne tik vandens šaltinis, bet ir sudėtingos sistemos dalis, todėl bet kokie bandymai daryti įtaką orams kelia diskusijas dėl ilgalaikių pasekmių.

    Kinijos pastangos didinti vandens saugumą sutampa su platesnėmis tendencijomis, kai valstybės investuoja į infrastruktūrą, rezervuarus, vandens nukreipimo projektus ir tikslesnę meteorologiją. Vandens trūkumas ir sausrų dažnėjimas tampa vienu svarbiausių ekonomikos ir saugumo veiksnių, ypač regionuose, priklausomuose nuo sezoninių musonų.

    Tibeto plynaukštė šioje diskusijoje užima ypatingą vietą, nes ji yra svarbi ne tik Kinijai, bet ir kaimyninėms šalims, žemiau upių vagų. Dėl to bet kokios iniciatyvos, susijusios su vandens ištekliais, paprastai vertinamos ne vien kaip technologinis eksperimentas, bet ir kaip ilgalaikės strategijos dalis.