Kinija kelerius metus vystė ambicingą orų modifikavimo programą Tianhe, dar vadintą „dangaus upe“, kurios tikslas buvo padidinti kritulių kiekį virš Tibeto plynaukštės. Idėja buvo paprasta: paskatinti lietų ir sniegą ten, kur formuojasi svarbiausių Azijos upių ištakos, ir taip sustiprinti vandens tiekimą sausesniems šalies regionams.
Ši programa rėmėsi debesų sėjos technologija, kai į atmosferą paleidžiamos dalelės, galinčios padėti vandens garams lengviau kondensuotis. Dažniausiai tam naudojami sidabro jodidas ar panašios medžiagos, o dalelės išsklaidomos raketomis, artilerijos įrenginiais ar specialiais generatoriais ant žemės.
Kodėl pasirinkta Tibeto plynaukštė
Tibeto plynaukštė dažnai vadinama Azijos vandens bokštu, nes čia prasideda upės, nuo kurių priklauso milžiniškos teritorijos ir šimtai milijonų žmonių. Tuo pat metu regionas jautriai reaguoja į klimato kaitą: tirpstantys ledynai, besikeičiantys musonų režimai ir dykumėjimo procesai didina vandens trūkumo riziką.
Kinijos planuota schema siekė „pasiskolinti“ dalį drėgmės, kurią atneša pietų musonai, ir paskatinti kritulius virš didelės plynaukštės dalies. Tikėtasi, kad taip būtų galima didinti Geltonosios upės baseino vandeningumą ir ilgainiui mažinti spaudimą vandens ištekliams šiauriniuose ir vakariniuose regionuose.
Technologijos galimybės ir ribos
Debesų sėja pasaulyje taikoma jau dešimtmečius, tačiau mokslininkai nuolat pabrėžia pagrindinę sąlygą: metodas neveikia, jei nėra tinkamų debesų ir drėgmės. Kitaip tariant, technologija gali padidinti tikimybę, kad krituliai iškris, bet ji negali „sukurti“ lietaus iš giedro dangaus ar stabiliai valdyti atmosferos procesų milžinišku mastu.
Oficialiose Kinijos komunikacijose anksčiau buvo skelbiami labai dideli lūkesčiai dėl galimo papildomo vandens kiekio. Vis dėlto tokie teiginiai sulaukė kritikos, nes regioninė meteorologija ir oro masių dinamika yra pernelyg sudėtinga, kad būtų galima patikimai garantuoti rezultatą, ypač kalnuotose vietovėse, kur orai keičiasi greitai.
„Atmosferos procesai yra chaotiški, todėl net ir sėkmingai paskatinus kritulius vienoje vietoje, sunku įrodyti, kokia dalis pokyčio įvyko būtent dėl intervencijos“, – sakė klimato ir hidrologijos tyrėjas.
Kodėl apie projektą imta kalbėti vis rečiau
Viešojoje erdvėje pastaraisiais metais vis dažniau pastebėta, kad programa Tianhe minima rečiau, o jos apimtis, sprendžiant iš oficialių signalų, galėjo būti sumažinta. Kai kuriuose vertinimuose keliama prielaida, kad projektas galėjo būti tyliai pristabdytas arba perorientuotas į mažesnio masto priemones.
Tam yra kelios tikėtinos priežastys: sunkiau išmatuojamas efektas, didelės infrastruktūros ir operacijų sąnaudos, taip pat rizikų vertinimas, kai kalbama apie tarpregioninius vandens balansus. Krituliai yra ne tik vandens šaltinis, bet ir sudėtingos sistemos dalis, todėl bet kokie bandymai daryti įtaką orams kelia diskusijas dėl ilgalaikių pasekmių.
Platesnis kontekstas: vanduo, klimatas ir geopolitika
Kinijos pastangos didinti vandens saugumą sutampa su platesnėmis tendencijomis, kai valstybės investuoja į infrastruktūrą, rezervuarus, vandens nukreipimo projektus ir tikslesnę meteorologiją. Vandens trūkumas ir sausrų dažnėjimas tampa vienu svarbiausių ekonomikos ir saugumo veiksnių, ypač regionuose, priklausomuose nuo sezoninių musonų.
Tibeto plynaukštė šioje diskusijoje užima ypatingą vietą, nes ji yra svarbi ne tik Kinijai, bet ir kaimyninėms šalims, žemiau upių vagų. Dėl to bet kokios iniciatyvos, susijusios su vandens ištekliais, paprastai vertinamos ne vien kaip technologinis eksperimentas, bet ir kaip ilgalaikės strategijos dalis.
Leave a Reply