Tag: Naftos eksportas

  • JAE žada Europai stabilų energijos tiekimą: naftos eksportas nenutrūko net per krizę

    JAE žada Europai stabilų energijos tiekimą: naftos eksportas nenutrūko net per krizę

    Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) tikina ir toliau liksiantys patikimu energijos tiekėju Europai bei pasauliui, nepaisant regione besitęsiančios krizės. Tokį pažadą interviu „Euronews“ išsakė JAE Energetikos ir naftos reikalų viceministras Sharifas Al Olama.

    Pasak pareigūno, per visą krizės laikotarpį šalies naftos eksportas buvo tęsiamas, o sukaupta patirtis dabar naudojama stiprinant energetikos infrastruktūrą. Jis kalbėjo Abu Dabyje vykusioje energetikos konferencijoje ADIPEC.

    Sharifas Al Olama pripažino, kad pirmieji mėnesiai sektoriui buvo itin sudėtingi, tačiau pabrėžė, jog JAE sugebėjo užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų teikimą. Jo teigimu, tam padėjo ilgalaikė strategija išskaidyti energijos šaltinius.

    Europa, ieškodama saugesnių tiekimo grandinių, vis aktyviau dairosi į Persijos įlankos valstybes. Tokios žinutės apie stabilumą ir eksporto tęstinumą tampa svarbia platesnio energetinio saugumo diskusijos dalimi.

    Diversifikacija: nuo atominės iki atsinaujinančios

    JAE atstovas teigė, kad šalies sprendimas derinti branduolinę energetiką, atsinaujinančius išteklius ir iškastinį kurą pasiteisino. Be to, vystomi ir būsimi sprendimai, tarp jų – vandenilis bei kiti naujos kartos degalai.

    Jo vertinimu, būtent įvairiapusė energetikos struktūra leido sistemoms veikti stabiliai, o tiekimui nesutriko net ir krizės metu. Kartu jis išskyrė investicijas į skirtingus eksporto maršrutus, padėjusius užtikrinti naftos judėjimą tarptautiniams klientams.

    Pasak Sharifo Al Olamos, per krizę įgytos pamokos jau pritaikomos projektuojant energetikos objektus, planuojant naujus pajėgumus ir kuriant atsargines grandis. Daug dėmesio skiriama sistemos atsparumui ir rezerviniams sprendimams.

    Kalbėdamas apie atsinaujinančią energetiką, pareigūnas nurodė, kad šalis šiuo metu turi apie 8,2 gigavato saulės energijos pajėgumų. JAE planas – augti iki 20 gigavatų ir daugiau.

    Augantis DI duomenų centrų apetitas energijai

    Konferencijoje daug dėmesio skirta sparčiai augančiai dirbtinio intelekto (DI) duomenų centrų paklausai, kuri, JAE pareigūno teigimu, tampa globaliu iššūkiu energetikos planuotojams. Šią problemą, pasak jo, vis ryškiau jaučia ir Europa, plečianti savo DI pajėgumus.

    Sharifas Al Olama tvirtino, kad vienas pirmųjų atsakų į didėjančius energijos poreikius – efektyvumas. Jis pateikė pavyzdžių, kai DI įrankiai kai kuriuose duomenų centruose padėjo sumažinti elektros vartojimą 40 proc.

    Tarp kitų krypčių jis minėjo plėtros planavimą, aušinimo sprendimus ir esamos infrastruktūros panaudojimą. Taip pat svarstoma vertinti duomenų centrus pagal energijos efektyvumą ir klimato neutralumą.

    JAE pareigūnas pabrėžė, kad bendradarbiavimą su Europa mato kaip abipusį patirčių apsikeitimą. Jo teigimu, šalys mokosi viena iš kitos, o gerosios praktikos gali padėti greičiau prisitaikyti prie naujų technologinių poreikių.

    Tikslas – klimato neutralumas iki 2050 metų

    Sharifas Al Olama akcentavo, kad JAE žinutė Europai – patikimumas ir partnerystė, kartu tęsiant energetikos transformaciją. Šalis planuoja per ateinančius metus įjungti didelius saulės energetikos projektus.

    JAE siekia klimato neutralumo iki 2050 metų – tai sutampa su Europos Sąjungos keliamu terminu. Ši lygiagreti kryptis, pasak pareigūno, gali tapti papildomu bendradarbiavimo pagrindu energetikos srityje.

  • Persijos įlankos naftos eksportas grįžo į prieškarinį lygį, bet kainas vis dar laiko Ormuzo rizika

    Persijos įlankos šalių naftos eksportas pastarosiomis savaitėmis vėl pasiekė ir kai kuriais vertinimais viršijo iki karo su Iranu buvusį lygį. Vis dėlto naftos kainos išlieka aukštos, nes rinką toliau veikia tiekimo grandinės rizika, brangus gabenimas ir įtampa Ormuzo sąsiauryje.

    Laivybos srautai per Ormuzo sąsiaurį, kuris yra vienas svarbiausių pasaulio naftos „butelio kakliukų“, vis dar mažesni nei iki konflikto. Dėl to dalis krovinių nukreipiami alternatyviais maršrutais, o tai ilgina kelionės laiką ir kelia galutines sąnaudas.

    Kas vyksta Ormuzo sąsiauryje?

    Regiono eksportuotojai vis dažniau remiasi infrastruktūra, leidžiančia apeiti Ormuzo sąsiaurį, taip pat naudoja perkrovimą iš vieno tanklaivio į kitą. Praktikoje tai reiškia, kad mažesni laivai gabena krovinius rizikingesnėje zonoje, o didesni tanklaiviai laukia saugesniuose vandenyse, kur nafta perpilama ir siunčiama į Azijos rinkas.

    Riziką didina pasikartojantys incidentai jūroje ir išaugusios saugumo priemonės. Dalis reisų planuojami konvojais, o laivybos įmonės papildomai vertina maršrutų saugumą, įgulų parengimą ir galimas prastovas, jei situacija vėl paaštrėtų.

    Kodėl naftos gabenimas taip pabrango?

    Net ir atsistatant eksportui, logistikos kaštai regione išaugo kelis kartus, ypač gabenant naftą į Aziją. Prie brangimo prisideda ne tik ilgesni maršrutai, bet ir karo rizikos draudimas, papildomos apsaugos priemonės bei didesni reikalavimai įguloms.

    Draudimo įmokos dėl karo rizikos kai kuriais atvejais šoktelėjo nuo kelių iki maždaug dešimties proc. apdraudžiamos turto vertės, o tai tiesiogiai įskaičiuojama į frachto kainą. Laivybos bendrovės taip pat taiko priedus už darbą padidintos rizikos zonoje, todėl galutinė barelio transporto savikaina reikšmingai padidėja.

    Kodėl kainos vis tiek nesileidžia?

    Rinkos dalyviai naftos kainose įskaičiuoja ne tik faktinį tiekimo atsigavimą, bet ir tikimybę, kad konfliktas gali atsinaujinti ar išsiplėsti. Net ir trumpalaikiai sutrikimai regione sukelia didesnę reakciją, kai pasaulinės atsargos nėra didelės ir „pagalvė“ nenumatytiems atvejams ribota.

    Be to, naftos kainas palaiko lūkestis, kad bet koks naujas sukrėtimas Ormuzo sąsiauryje greitai paveiktų tiekimą į pagrindines importuotojas Azijoje. Tokiais laikotarpiais rinkoje auga vadinamoji geopolitinė premija, todėl kainos gali išlikti aukštos net tuomet, kai fiziniai eksporto srautai statistiškai atsistato.

    „Eksportas gali grįžti į ankstesnius lygius, tačiau kol Ormuzo rizika neatslūgsta, kainoms spaudimo žemyn neužtenka vien didesnių skaičių ataskaitose“, – sakė rinkos analitikas.

    Artimiausiu metu naftos kainų kryptį lems tai, ar laivyba Ormuzo sąsiauryje stabilizuosis, kaip sparčiai pildysis atsargos ir ar nebus naujų incidentų jūroje. Investuotojams tai reiškia didesnį kainų svyravimų potencialą, o vartotojams ir verslui – riziką, kad energijos žaliavų brangimas gali užsitęsti.

  • Persijos įlankos nafta rado aplinkkelį: eksportas grįžo, bet kainų šokas dar nesibaigė

    Persijos įlankos nafta rado aplinkkelį: eksportas grįžo, bet kainų šokas dar nesibaigė

    Persijos įlankos valstybių naftos eksportas, neskaičiuojant Irano, rugsėjį sugrįžo į prieškarinį lygį, nors Hormūzo sąsiauryje tęsėsi išpuoliai prieš laivybą. Tai rodo jūrų srautų stebėsenos bendrovės „Kpler“ duomenys, kuriais remiasi agentūra AFP.

    „Kpler“ skaičiavimu, tarp rugsėjo 1 ir 28 dienos iš regiono išplaukė mažiausiai 16,5 mln. barelių per dieną žalios naftos ir kondensato. Tai atitinka prieškarinį vidurkį, neskaičiuojant Irano, ir yra 10,5 mln. barelių per dieną daugiau nei kovo mėnesio vidurkis.

    Hormūzas tampa vis mažiau būtinas

    Reikšmingiausias pokytis yra maršrutai: apie 40 proc. eksporto dabar aplenkia Hormūzo sąsiaurį, kai iki konflikto tokia dalis siekė apie 17 proc. Dalis krovinių taip pat perskirstomi jūroje, kai nafta perkeliama į kitus tanklaivius už didžiausios rizikos zonos ribų.

    Pagrindiniu alternatyviu sprendimu tapo vamzdynai Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Saudo Arabija plačiau išnaudoja Rytų–Vakarų vamzdyną iki Raudonosios jūros terminalo Janbu, o JAE – jungtį iš Abu Dabio telkinių į Fudžeiros terminalą Omano įlankoje.

    Eksporto statistika apima ir srautus per Raudonąją jūrą, kuri vis dažniau naudojama kaip kelias išvengti rizikų Hormūze. Iki konflikto per sąsiaurį keliavo maždaug penktadalis pasaulio naftos tiekimo, todėl bet koks trikdis greitai atsispindi kainose.

    Kainos išlieka aukštos

    Nors eksportas atsistatė, naftos kainos išlieka gerokai aukštesnės nei iki karo. Straipsnyje nurodoma, kad „Brent“ kaina siekė 102,25 JAV dolerio, o WTI – 90,50 JAV dolerio už barelį, kai iki konflikto „Brent“ buvo apie 72 JAV dolerius.

    Perskaičiavus į eurus apytiksliu 0,90 euro už JAV dolerį kursu, tai būtų apie 92 eurai už „Brent“ ir apie 81 eurą už WTI barelį. Prieškarinis „Brent“ lygis būtų buvęs apie 65 eurus, todėl rinkoje išlieka ryškus kainų priedas už geopolitinę riziką.

    Pasak publikacijos, Iranas toliau teigia kontroliuojantis sąsiaurį, o laivams, plaukiantiems be jo leidimo, išlieka atakų rizika. Kartu pažymima, kad daugiau laivų vis dėlto prasiveržia, o alternatyvūs maršrutai veikia arti maksimalaus pajėgumo.

    Ką reiškia OPEC+ sprendimai

    Eksporto atsigavimas sutampa su OPEC+ šalių sprendimu nekeisti lapkričio gavybos tikslų. Publikacijoje pabrėžiama, kad septynios pagrindinės grupės narės rugpjūtį kartu išgavo apie 25 mln. barelių per dieną, tai yra 630 000 barelių per dieną daugiau nei liepą.

    Rinkai tai svarbu dėl dviejų priežasčių: didesnė pasiūla padeda amortizuoti logistikos trikdžius, tačiau kartu išliekant geopolitinei įtampai kainas labiau lemia ne vien gavyba, o fizinių srautų saugumas. Dėl šios priežasties analitikai įspėja, kad sąlygos regione dar toli gražu nėra normalios, net jei bendras eksporto lygis ir grįžta į ankstesnes ribas.

    Neapibrėžtumą didina ir tai, kad Irano naftos eksportas, kaip nurodoma straipsnyje, tebėra ribojamas dėl JAV spaudimo ir veiksmų Irano uostų atžvilgiu. Tai reiškia, kad pasaulinė pasiūla gali likti jautri bet kokiam naujam eskalacijos etapui, ypač jei būtų paliesti alternatyvūs vamzdynai ar Raudonosios jūros maršrutai.

  • Iranas grasina dėl Hormūzo, rialas krenta iki dugno: JAV teigia, kad nafta beveik nebeišplaukia

    Iranas grasina dėl Hormūzo, rialas krenta iki dugno: JAV teigia, kad nafta beveik nebeišplaukia

    Iranas pareiškė išlaikantis visišką Hormūzo sąsiaurio kontrolę, nors Vašingtonas tvirtina, kad Teheranas rugsėjį neeksportavo nė vieno naftos barelio. Tuo pat metu šalyje gilėja ekonominis spaudimas: rialas pasiekė rekordines žemumas, o naftos sektoriuje įvyko vadovybės pokyčių.

    Irano kariuomenės atstovai teigė, kad „visi judėjimai Hormūze yra Islamo Respublikos ginkluotųjų pajėgų kontroliuojami“. Ši retorika pasirodė po pranešimų apie pasikeitusią JAV taktiką regione ir suintensyvėjusią sankcijų vykdymo kontrolę, kuri tiesiogiai smogia Irano valiutos stabilumui ir biudžeto pajamoms.

    JAV iždo sekretorius Scottas Bessentas socialiniuose tinkluose rašė, kad rugsėjį Iranas nepakrovė nė vieno žalios naftos krovinio į tanklaivius, o administracija esą „atkerta režimui svarbiausią pajamų šaltinį“. Teheranas tokius pareiškimus vertina kaip spaudimo kampanijos dalį, tačiau pripažįsta, kad eksportui daromi trikdžiai yra realūs.

    Rialo smukimas ir signalai iš naftos sektoriaus

    Irano žiniasklaidoje pasirodė informacija apie naftos ministro Mohseno Paknejado atsistatydinimą, kuris oficialiai aiškintas „šeimos ir asmeniniais motyvais“. Vis dėlto rinkoje ir politiniuose užkulisiuose stiprėja prielaidos, kad tikroji priežastis gali būti susijusi su naftos srautų kritimu ir nebeužtikrinamomis valstybės finansinėmis reikmėmis.

    Prieš paskelbiant apie pasitraukimą, ministras tvirtino, kad pajamos už jau parduotą naftą bus surinktos, o procesas tęsis. Naujas laikinasis vadovas žadėjo didinti gavybą ir ieškoti naujų eksporto strategijų, tačiau sankcijų sąlygomis tai dažniausiai reiškia brangesnę logistiką, didesnes nuolaidas pirkėjams ir didesnę riziką tiekėjų grandinėje.

    Valiutų rinkoje fiksuota, kad euras neoficialioje Irano rinkoje perkopė 300 000 tomanų ribą, o JAV doleris pasiekė 270 000 tomanų lygį. Irano oficiali valiuta yra rialas, o vienas tomanas lygus 10 rialų, todėl gyventojai kasdieniuose atsiskaitymuose dažnai remiasi būtent tomanų skaičiavimu, kuris aiškiau atspindi infliacijos mastą.

    Kodėl Hormūzo sąsiauris toks svarbus?

    Hormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“, per kurį tradiciškai keliauja didelė dalis Persijos įlankos naftos ir suskystintų dujų. Bet kokie ribojimai ar grasinimai uždaryti sąsiaurį paprastai akimirksniu didina rizikos premiją pasaulinėse energijos kainose, nes rinkos vertina ne tik faktinius sutrikimus, bet ir grėsmės tikimybę.

    Nors Iranas dažnai pabrėžia savo galimybes daryti įtaką laivybai, praktiškai tokie veiksmai būtų rizikingi pačiam Teheranui dėl galimos karinėje ir diplomatinėje plotmėje išaugusios reakcijos. Dėl to pastaraisiais metais dažniau kalbama apie tikslinius incidentus, laivybos trikdymą ar netiesioginį spaudimą, o ne apie ilgalaikį visišką sąsiaurio užblokavimą.

    Auganti įtampa ir derybų sąlygos

    JK Jūrų prekybos operacijų agentūra pranešė, kad nuo spalio 2 dienos Hormūzo sąsiauryje arba Adeno įlankoje buvo fiksuojama bent po vieną ataką per dieną. Tokie pranešimai rinkoms yra ypač jautrūs, nes didina draudimo kaštus, keičia maršrutus ir gali sulėtinti krovinių pristatymą.

    Irano aukščiausi kariniai pareigūnai perspėjo, kad naujo konflikto atveju atsakas būtų „griežtesnis nei anksčiau“, o liepsnos esą paliestų visus. Tuo pat metu užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi užsienio diplomatams Teherane teigė, kad konfliktas neturi karinio sprendimo ir akcentavo derybų būtinybę.

    „Tik derybos, paremtos teisingumu ir sąžiningumu, gali atverti kelią šio konflikto pabaigai“, – sakė Abbasas Araghchi.

    Pasak jo, sąsiauris galėtų būti visiškai atvertas ir laivyba atkurta per septynias dienas, jei būtų įvykdytos Teherano sąlygos ir atšauktos „priešiškos priemonės“. Parlamento vadovas Mohammadas Bagheris Ghalibafas taip pat tvirtino, kad Iranas gavo pasiūlymų iš Vašingtono per tarpininkus, tačiau vienpusiški reikalavimai esą nebus priimtini.

    Energetikos analitikai pažymi, kad net ir daliniai naftos eksporto sutrikimai Iranui yra ypač skausmingi dėl biudžeto priklausomybės nuo energijos išteklių pajamų. Kuo labiau stringa eksportas, tuo labiau spaudžiama valiuta, sparčiau brangsta importas ir auga socialinė įtampa, kurią valdžia bando amortizuoti tiek politiniais pareiškimais, tiek derybų signalais.

  • Naftos srautai Artimuosiuose Rytuose šoktelėjo, bet Hormuzo sąsiauris vis dar kelia riziką

    Naftos srautai Artimuosiuose Rytuose šoktelėjo, bet Hormuzo sąsiauris vis dar kelia riziką

    Eksporto augimas, bet negrįžta į normą

    Artimųjų Rytų žalios naftos eksportas rugsėjį pakilo iki aukščiausio mėnesio lygio nuo karo su Iranu pradžios prieš septynis mėnesius. Laivybos ir prekybos duomenys rodo, kad regionas rado būdų palaikyti tiekimą, tačiau maršrutai išlieka trapūs.

    Preliminariais „Kpler“ vertinimais, regiono eksportas siekė apie 16,3 mln. barelių per dieną. Vis dėlto tai tebėra maždaug 3,2 mln. barelių per dieną mažiau nei vasarį fiksuoti 19,5 mln. barelių per dieną.

    Saudo Arabija didino krovinius

    Didžiausią eksporto šuolio dalį lėmė Saudo Arabija, kuri per mėnesį daugiau nei padvigubino išgabenimus. Rugpjūtį šalis eksportavo apie 2,45 mln. barelių per dieną, o rugsėjį apimtys priartėjo prie 5,4 mln. barelių per dieną.

    Prognozuota, kad per Hormuzo sąsiaurį praplauks apie 9,7 mln. barelių per dieną, nes Saudo Arabija didino pakrovimus Persijos įlankos terminaluose. Papildomą spaudimą logistikai sukėlė atakos, apgadinusios Rytų–Vakarų naftotiekį, kuriuo žaliava gabenama į Raudonosios jūros kryptį.

    SGD laivai grįžta, bet sustabdymai tęsiasi

    Rugsėjį per Hormuzo sąsiaurį vėl fiksuota keli su Kataru siejami suskystintų gamtinių dujų tanklaivių reisai, kai rugpjūtį viešai matomų kirtimų praktiškai nebuvo. Vis dėlto normalus SGD eksportas dar neatkurtas, o daliai pirkėjų Europoje ir Azijoje tiekimo stabdymai pratęsti.

    Italijos bendrovė „Edison“ pranešė gavusi naują „QatarEnergy“ pranešimą, kuriuo nenugalimos jėgos aplinkybės pratęstos iki gruodžio pradžios. Dėl to dar šeši SGD kroviniai į Italijos Adriatic LNG terminalą nebus pristatyti.

    „Edison“ nurodė, kad nuo balandžio praleistų krovinių skaičius pasiekė 35, o 23 jų bendrovė pakeitė alternatyviais tiekimais, daugiausia iš Jungtinių Valstijų. Pagal 25 metų sutartį su „QatarEnergy“ „Edison“ kasmet gaudavo 6,4 mlrd. kubinių metrų dujų, tai sudaro apie 10 proc. Italijos vartojimo.

    Apie tęsiamus tiekimo ribojimus informuoti ir kai kurie pirkėjai Pakistane bei Bangladeše, kuriems pristatymų sustabdymai numatyti iki lapkričio. Nenugalimos jėgos sąlyga leidžia laikinai nevykdyti įsipareigojimų, kai įvykių, kurių įmonė nekontroliuoja, pasekmės trukdo vykdyti sutartis.

    „Jeigu regione Iranas negalės parduoti naftos, jos neparduos ir niekas kitas“, – sakė Irano parlamento pirmininkas Mohammadas Bagheras Ghalibafas.

    Trikdžiai sustiprėjo po Jungtinių Valstijų ir Izraelio smūgių Iranui, kurie, pasak pranešimų, įvyko vasario 28 dieną ir tapo karo pradžios signalu. Nuo tada laivybos srautai per Hormuzo sąsiaurį sumažėjo, o įtampą dar labiau augino komercinių laivų atakos ir grėsmės regione.

    Kas plaukė per Hormuzą?

    Laivų sekimo duomenys, kuriuos apibendrino „Kpler“ ir „LSEG“, rodė kelis konkrečius reisus iš Kataro Ras Laffan terminalo. Tarp minimų maršrutų buvo pristatymai į Indiją, Pakistaną ir kroviniai, nukreipti į Kiniją.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad tikslus kirtimų skaičius gali būti neaiškus, nes dalis laivų, plaukdami per sąsiaurį, išjungia atpažinimo signalus. Dėl to viešai prieinami sekimo žemėlapiai ne visada atspindi visą srautą.

    Duomenų teikėjo ICIS vertinimu, per pirmuosius šešis karo mėnesius Kataras eksportavo tik 18 SGD krovinių, kai tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau jų buvo 509. Kadangi visi SGD tanklaiviai iš Kataro privalo kirsti Hormuzo sąsiaurį, šalis neturi realios alternatyvios eksporto krypties.

    Kataro energetikos ministras Saad Sherida Al-Kaabi teigė, kad apėjimo vamzdyno statyba ekonomiškai neatsipirktų, nes reikėtų ir naujos infrastruktūros dujoms suskystinti už Kataro ribų. Tuo metu atakos Ras Laffan infrastruktūrai apgadino du SGD gamybos įrenginius, o gamybos pajėgumai, pasak ministro, sumažėjo maždaug 17 proc., o pilnas remontas gali užtrukti apie trejus metus.

  • Rusijos „Vostok Oil“ startuoja Arktyje: pirmieji kroviniai jau pakeliui, ambicijos – milžiniškos

    Rusijos valstybinė naftos bendrovė „Rosneft“ pradėjo komercinį naftos eksportą iš „Vostok Oil“ projekto, vykdomo Arktyje. Pirmieji kroviniai pakrauti naujai pastatytame Sever (Bukhta Sever) terminale Tajmyro pusiasalyje, o tai Maskvai svarbu siekiant ilgalaikio gavybos augimo.

    Projektas pristatomas kaip vienas didžiausių Rusijos energetikos planų, tačiau realūs srautai kol kas gerokai mažesni už anksčiau skambėjusias prognozes. Rinkoje tai vertinama kaip bandymas prisitaikyti prie sankcijų ir logistikos suvaržymų, perkeliant eksporto centrą į šiaurines kryptis.

    Kas yra „Vostok Oil“ ir kuo jis svarbus?

    „Vostok Oil“ apima keliolika telkinių klasterį ir naują infrastruktūrą atšiauriomis arktinėmis sąlygomis: vamzdynus, uostą, sandėliavimo pajėgumus bei krovos grandinę. „Rosneft“ projektą yra įvardijusi strateginiu, nes jis turėtų tapti pagrindiniu Rusijos naftos gavybos plėtros varikliu ateinantiems metams.

    Ankstesniais vertinimais projektui buvo priskiriamos iki 2 mln. barelių per dieną gamybos ambicijos, kas prilygtų reikšmingai pasaulinės pasiūlos daliai. Vis dėlto dabartiniame etape eksportas kol kas vyksta kukliau, o srautai didele dalimi remiasi jau seniau eksploatuojamais Vankoro telkiniais.

    Kroviniai, maršrutai ir nežinomi pirkėjai

    Pirmųjų siuntų logistika rodo, kad „Rosneft“ bando išnaudoti naująjį šiaurinį eksporto langą. Nafta kraunama į specializuotus tanklaivius ir gabenama tiek į Murmansko regioną perkrovimui iš laivo į laivą, tiek į Aziją per Šiaurės jūrų kelią.

    Pirmieji šios naujos naftos rūšies pirkėjai kol kas neatskleidžiami. Tai atitinka pastarųjų metų praktiką, kai dalis rusiškos kilmės naftos prekybos grandinių tampa mažiau skaidrios dėl ribojimų, draudimo ir laivybos paslaugų apribojimų bei didesnės sankcijų rizikos.

    Arkties eksporto logika sankcijų sąlygomis

    Projekto paleidimas sutampa su Rusijos siekiu rasti naujų gavybos augimo šaltinių ir stabilizuoti eksportą, kai dalis tradicinės infrastruktūros patiria didesnę riziką. Arktinis maršrutas laikomas alternatyva, nes jis mažiau priklausomas nuo kai kurių įprastų Europos krypties logistikos grandžių.

    Tuo pat metu Rusija susiduria su struktūriniais iššūkiais: vakarietiškų technologijų prieinamumo ribojimais, finansavimo brangimu ir didesnėmis projekto įgyvendinimo sąnaudomis šalto klimato zonoje. Dėl to tempai ir apimtys dažnai neatitinka ankstesnių pažadų, o realūs eksporto skaičiai priklauso nuo infrastruktūros plėtros ir laivybos galimybių.

    Rinkai „Vostok Oil“ signalizuoja, kad Rusija bando perbraižyti eksporto geografiją, o Arkties projektai tampa svarbiu ilgalaikio planavimo elementu. Visgi artimiausiu metu didžiausias klausimas – ar pavyks nuosekliai didinti srautus ir užsitikrinti stabilų pirkėjų ratą, nepaisant geopolitinės įtampos ir sankcijų režimo.

  • JAV nuskandino Irano tanklaivį, Teheranas atsakė raketomis į Jordaniją: kas toliau?

    JAV nuskandino Irano tanklaivį, Teheranas atsakė raketomis į Jordaniją: kas toliau?

    Smūgiai tanklaiviams ir įtampa jūroje

    JAV pajėgos pranešė surengusios smūgius prieš penkis su Iranu siejamus tanklaivius: keturi taikiniai buvo Omano įlankoje, dar vienas – netoli Charko salos, laikomos vienu svarbiausių Irano naftos eksporto mazgų. Pasak JAV kariškių, operacija buvo atsakas į pakartotinius bandymus atakuoti JAV karo laivą.

    Vienas iš tanklaivių, įvardijamas kaip M/T Riesco, po atakos užsidegė ir vėliau nuskendo. Teigiama, kad prieš smūgius įgulos buvo perspėtos ir joms nurodyta palikti laivus, o Iranas tvirtino, jog dviejų laivų įgulos spėjo pasitraukti gelbėjimosi valtimis.

    Iranas smogė raketomis į Jordaniją

    Teheranas netrukus atsakė, paleisdamas balistinių raketų seriją Jordanijos kryptimi. Iranas teigė taikęsis į Muwaffaq Salti oro bazę, kuri, pasak Irano pareiškimų, naudojama JAV pajėgų.

    Jordanijos kariuomenė pranešė perėmusi 18 iš 20 raketų, o likusios dvi nukrito negyvenamose teritorijose. Apie žuvusiuosius nepranešta, tačiau incidentas sustiprino baimes, kad įtampa gali peržengti tiesioginės JAV ir Irano konfrontacijos ribas.

    Grasinimai dėl tanklaivių ir platesnė eskalacija

    Iranas taip pat pagrasino atakomis prieš tanklaivius, esančius netoli Bahreino ir Kuveito uostų, kur dislokuotos JAV pajėgos. Tai reikštų naują konflikto etapą, kuriame papildomu spaudimo tašku taptų ne tik strateginis Hormūzo sąsiauris, bet ir laivyba prie regiono uostų.

    Vašingtonas signalizuoja, kad atsakas gali būti griežtinamas. JAV valstybės sekretorius Marco Rubio pareiškė, jog kiekvienas naujas bandymas atakuoti amerikiečių laivus gali reikšti tolesnius smūgius Irano tanklaiviams.

    Kartu JAV didina ekonominį spaudimą, plėsdamos sankcijas aviacijos ir paslaugų sektoriui, argumentuodamos ryšiais su sankcionuotais vežėjais ir struktūromis. Analitikai perspėja, kad tokia dinamika kelia riziką naftos tiekimo grandinėms ir didina platesnio regioninio konflikto tikimybę.

  • Juodojoje jūroje per 4 dienas apšaudyti naftos tanklaiviai: Kazachstanas įspėja dėl rinkų

    Juodojoje jūroje per 4 dienas apšaudyti naftos tanklaiviai: Kazachstanas įspėja dėl rinkų

    Juodojoje jūroje per keturias dienas dronais atakuoti keturi tanklaiviai, kurie turėjo pakrauti Kazachstano naftą Kaspijos vamzdynų konsorciumo (CPC) jūriniame terminale. Astana pareiškė, kad tokie smūgiai kelia grėsmę pasauliniam energetiniam saugumui ir teisėtai tarptautinei prekybai.

    Kazachstano užsienio reikalų ir energetikos ministerijos nurodė, kad atakuoti laivai yra civiliniai, vykdę komercinį naftos gabenimą, o incidentai gali paveikti ne tik šalies pajamas, bet ir platesnę tiekimo grandinių stabilumo situaciją. Dėl įvykių, kol vertinamos pasekmės, naftos krovos operacijos terminale buvo sustabdytos.

    „Tokius išpuolius laikome nepriimtinu Kazachstano ekonominių interesų pažeidimu ir tyčiniais veiksmais, nukreiptais į tarptautinės prekybos bei pasaulinių energijos rinkų destabilizavimą“, – teigiama Kazachstano užsienio reikalų ministerijos pareiškime.

    Pagal Kazachstano institucijų pateiktą informaciją, išpuoliai fiksuoti keliais etapais. Pirmiausia dronas smogė tanklaiviui „Nordic Zenith“, o vėliau, tanklaiviams „ASIA“ ir „NISSOS IOS“ kraunant naftą terminale, kilo gaisrai, kuriuos įgulos užgesino.

    Pirmadienį CPC pranešė apie dar vieną ataką prieš tanklaivį „NELSA“, kuris krovė naftą prie vieno iš vieno taško švartavimo įrenginių. Skelbta, kad kilo gaisras, evakuoti 22 įgulos nariai, tačiau laivas išliko ant vandens, o naftos išsiliejimo pavyko išvengti.

    Kazachstano energetikos ministerija teigė, kad vieno taško švartavimo infrastruktūra nebuvo pažeista ir išsiliejimų neužfiksuota, tačiau bet kokie pasikartojantys incidentai didina riziką logistikai. Tuo pačiu pabrėžiama, kad CPC terminalas yra kritinis mazgas, todėl net laikini darbo sutrikimai gali greitai persiduoti tiekimo grafikams.

    Atakos viešojoje erdvėje siejamos su Ukraina, kuri nuo plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios yra surengusi ne vieną smūgį Rusijos naftos infrastruktūrai, siekdama mažinti Maskvos pajamas. Vis dėlto CPC oficialiai nepriskyrė atsakomybės nė vienam incidentui, o Ukraina viešai jų neprisiėmė.

    Kazachstanas taip pat pareiškė, kad išpuoliai gali būti vertinami kaip anksčiau sutartų informacijos apsikeitimo procedūrų dėl civilinės laivybos Juodojoje jūroje pažeidimas. Astana ragina partnerius viešai pasmerkti atakas ir nurodo pasiliekanti teisę siekti kompensacijos pagal tarptautinę teisę.

    CPC maršrutas yra pagrindinis Kazachstano naftos eksporto kelias, kuriuo gabenama apie 80 proc. šalies naftos eksporto. Vamzdynas driekiasi apie 1 510 kilometrų nuo didžiausių telkinių, įskaitant Tengizą, Kašaganą ir Karačaganaką, iki Novorosijsko uosto Rusijoje, iš kur nafta išplukdoma į tarptautines rinkas.

    Pagal CPC duomenis, 2025 metais konsorciumas išgabeno apie 70,5 mln. tonų naftos, o daugiau nei trys ketvirtadaliai apimčių priklausė užsienio akcininkams. Tarp didžiausių gamintojų, kurių nafta keliauja šiuo maršrutu, minimos „Chevron“, „ExxonMobil“, „KazMunayGas“, „Eni“ ir „Shell“.

    Rinkoms svarbu tai, kad CPC koridoriumi, kaip skelbiama, teka daugiau nei 1 proc. pasaulinės naftos pasiūlos, todėl bet koks ilgiau trunkantis sutrikimas gali prisidėti prie kainų nepastovumo. Kazachstanui tai reikštų mažesnes eksporto pajamas, spaudimą biudžetui ir potencialiai didesnį jautrumą valiutos svyravimams.

    „Pabrėžiame, kad tai jau penktas tiesioginės agresijos prieš grynai civilinę CPC infrastruktūrą atvejis, kurią saugo tarptautinė teisė“, – pareiškė CPC.

    Konsorciumas taip pat akcentuoja, kad CPC nėra taikomos sankcijos ir jis atlieka reikšmingą vaidmenį užtikrinant pasaulinį energetinį saugumą. CPC narių struktūroje yra Rusija, Kazachstanas, JAV bei kelios Vakarų Europos šalys, todėl incidentai neišvengiamai tampa ir platesnės geopolitinės įtampos dalimi.

  • Rusija atitraukia dronų elitą nuo fronto: skubiai dengs šešėlinį laivyną Juodojoje jūroje

    Rusija atitraukia dronų elitą nuo fronto: skubiai dengs šešėlinį laivyną Juodojoje jūroje

    Rusija perkelia dalį specializuotų dronų operatorių nuo fronto į Juodosios ir Azovo jūrų akvatoriją, kur jiems patikėta saugoti vadinamąjį šešėlinį laivyną. Apie tokius veiksmus pranešė Ukrainos kariuomenės Beįgulių sistemų pajėgų vadas Robertas Brovdis.

    Jo teigimu, Rusija gali atitraukti iki 200 dronų sistemų „Rubikon“ įgulų, kad jos dengtų laivus, naudojamus sankcijoms apeiti. Toks sprendimas rodo, kad jūrų logistikos apsauga Maskvai tampa ne mažiau svarbi nei operacijos sausumoje.

    Kas yra šešėlinis laivynas?

    Šešėliniu laivynu vadinama tanklaivių ir kitų senesnių laivų tinklas, kuris, remiantis viešai prieinama informacija, padeda Rusijai eksportuoti naftą ir naftos produktus apeinant tarptautinius apribojimus. Skaičiavimai skiriasi, tačiau dažniausiai minima, kad tinklą sudaro bent 600 laivų, o kai kurie vertinimai siekia apie 1 600 visame pasaulyje veikiančių vienetų.

    Tokie laivai neretai keičia savininkus ir vėliavas, pasitelkia sudėtingas draudimo bei tarpininkavimo schemas, o jų maršrutai ir kroviniai daliai rinkos dalyvių tampa sunkiau patikrinami. Dėl to šešėlinio laivyno tema nuolat atsiduria sankcijų priežiūros ir jūrinio saugumo darbotvarkėje.

    Ukrainos atakos jūroje didėja

    Ukrainos šaltinių duomenimis, nuo liepos 6 dienos iki liepos 18 dienos Ukrainos bepilotės priemonės atakavo 172 Rusijos plaukiojimo priemones. Dauguma jų buvo Azovo jūroje, likusios Juodojoje jūroje.

    Vien per naktį iš liepos 17 dienos į liepos 18 dieną atakų taikiniais tapo 13 objektų, tarp jų krovininiai laivai, tanklaivis, dujovežis, vilkikas ir du plaukiojantys kranai. Tokių veiksmų tikslas siejamas su bandymu apsunkinti naftos, degalų ir kitų krovinių gabenimą, kuris gali vykti pažeidžiant sankcijas.

    Kokiomis priemonėmis Rusija gins laivus?

    Skelbiama, kad laivų apsaugai papildomai gali būti pasitelkti ir Rusijos 51-oji oro gynybos divizija bei Juodosios jūros laivyno priešlėktuvinis pulkas. Tokios pajėgos paprastai remiasi kelių sluoksnių gynyba, derindamos perėmimo dronus, nešiojamas oro gynybos sistemas ir kulkosvaidžius.

    Minėtas „Rubikon“ centras laikomas vienu svarbiausių Rusijos karinių dronų kompetencijos taškų, orientuotu į taktikos kūrimą ir personalo rengimą. Jis, kaip nurodoma, susiformavo 2024 metų viduryje reaguojant į sparčiai augantį bepiločių vaidmenį kare.

    „Priešas atitraukia iki 200 „Rubikon“ sistemos dronų įgulų, kad saugotų šešėlinį laivyną, po vieną įgulą kiekvienam aktyviam laivui“, – sakė Robertas Brovdis.

    Ekspertai pabrėžia, kad dronų karas vis labiau persikelia ir į jūrą: čia svarbia tampa ne tik uostų ar laivų apsauga, bet ir ekonominių maršrutų kontrolė. Jei Rusija iš tiesų perkelia pajėgumus nuo fronto, tai gali reikšti bandymą stabilizuoti eksportui kritiškai svarbią logistiką ir sumažinti riziką laivų judėjimui regione.

  • Irakas su Vakarais taria­si dėl naujo naftos kelio: vamzdynas į Siriją mažintų Ormuzo svarbą

    Irako valdžia pranešė pasirašiusi virtinę susitarimų su Vakarų energetikos bendrovėmis, kurie turėtų atverti papildomus naftos eksporto maršrutus. Pasak agentūros „Reuters“, vienas svarbiausių projektų numato naftos tiekimą į Viduržemio jūros rinkas, apeinant Hormūzo sąsiaurį.

    Projektas siejamas su planu atkurti seniai neveikiantį naftotiekį iš Kirkuko regiono šiaurės Irake į Sirijos uostą Banijasą. Irako valstybinė žiniasklaida skelbė, kad įgyvendinime dalyvaus JAV energetikos bendrovė „Chevron“.

    Alternatyva Hormūzo sąsiauriui

    JAV Valstybės departamentas nurodė, kad pradinė planuojama naftotiekio galia galėtų siekti iki 2 mln. barelių per dieną. Vašingtonas projektą įvardijo kaip svarbų energetikos koridorių, sujungsiantį Irako gavybą su Viduržemio jūros eksporto rinkomis.

    „Tai projektas, dėl kurio Hormūzo sąsiauris taps antraeiliu klausimu“, – sakė JAV ambasadorius Turkijoje Tomas Barrackas.

    Hormūzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio naftos tranzito taškų, todėl bet kokia įtampa regione tiesiogiai veikia tiekimo grandines ir kainas. Alternatyvūs maršrutai, ypač į Viduržemio jūros uostus, teoriškai sumažintų dalį rizikų, susijusių su galimais blokavimais ar karinių incidentų grėsme.

    Irakas plečia partnerystes

    Be naftotiekio projekto, „Chevron“ su Iraku pasirašė dar du susitarimus, kurių tikslas – didinti naftos gavybą. Bagdadas pastaraisiais metais siekia pritraukti daugiau Vakarų kapitalo ir technologijų, kad stabilizuotų sektorių ir padidintų eksporto pajamas.

    Irako valdžia taip pat paskelbė apie oficialų susitarimą, leidžiantį šalyje veikti „Starlink“, priklausančiai „SpaceX“. Valstybinė žiniasklaida šį žingsnį pristatė kaip dalį pastangų plėsti ryšio infrastruktūrą ir užtikrinti platesnį interneto paslaugų prieinamumą.

    Šie sprendimai priimami platesniame geopolitiniame kontekste, kai Persijos įlankos regione išlieka aukšta įtampa, o energijos išteklių logistikos saugumas tampa vienu pagrindinių Vakarų ir regiono valstybių prioritetų. Rinkoms svarbiausia, ar planai virs realiomis investicijomis ir ar saugumo situacija leis atnaujinti tiekimo maršrutus per Siriją.