Tag: Naftos importas

  • ES siūlo metano reglamento atidėjimą: degalų importuotojų ataskaitos vėluotų iki 2028 metų

    Europos Komisija pasiūlė metano emisijų reglamento nuostatas, taikomas degalų importuotojams, atidėti vieniems metams. Jei pakeitimui pritars ES Taryba ir Europos Parlamentas, importuotojų pareiga stebėti, teikti ataskaitas ir atlikti patikras pradėtų galioti ne 2027 metų sausio 1 dieną, o 2028 metais.

    Šis pasiūlymas susijęs su reikalavimais importuojant gamtines dujas, naftą ir anglį į Europos Sąjungą. Reglamentas numato, kad tiekimo grandinėje turės atsirasti aiškūs duomenys apie metano emisijų intensyvumą, o importuotojai privalės pateikti patvirtintą informaciją apie stebėseną, ataskaitų teikimą ir verifikavimą.

    Kodėl siūlomas atidėjimas

    Europos Komisija argumentuoja, kad tikslinis atidėjimas sumažintų galimų netiesioginių neigiamų pasekmių riziką dabartinėje energetikos rinkų aplinkoje. Metanas laikomas viena reikšmingiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl energetikos sektoriui keliami griežtesni reikalavimai, tačiau kartu siekiama išvengti papildomų trikdžių tiekimo grandinėse.

    „Siūlomas tikslinis pakeitimas susijęs su importuotojų pareigomis stebėti, teikti ataskaitas ir tikrinti, taip pat su metano emisijų intensyvumo atskaitomybe importuotojams ir ES gamintojams“, – sakė Europos Komisija.

    Praktikoje tai reiškia, kad įmonėms būtų suteikta daugiau laiko pasiruošti duomenų rinkimo sistemoms, tiekėjų auditams ir trečiųjų šalių patikroms. Energetikos rinkoje tokie procesai dažnai reikalauja suderintų metodikų, duomenų prieigos ir sutarčių pakeitimų, ypač kai tiekimas vyksta iš ne ES šalių.

    Kokia buvo kai kurių valstybių pozicija

    Dalies valstybių narių nuomone, vienerių metų gali nepakakti. Tarp šalių, kurios ragino taikymą atidėti ilgesniam laikui, minima ir Lenkija: ji kartu su kitomis valstybėmis prašė atidėti importuotojams taikomus reikalavimus trejiems metams.

    Toks spaudimas aiškinamas baime, kad pernelyg greitas įgyvendinimas gali padidinti administracinę naštą ir sukelti papildomų kaštų, kurie galiausiai atsispindėtų degalų kainose arba tiekimo lankstume. Kita vertus, Europos Komisija laikosi pozicijos, kad atidėjimas turėtų būti ribotas, o per papildomus metus valstybės ir verslas privalo pasiekti pilną pasirengimą.

    Kas toliau

    Pasiūlytas pakeitimas dar nėra galutinis sprendimas. Kad atidėjimas įsigaliotų, jam turės pritarti ES valstybės narės ES Taryboje ir Europos Parlamentas, o derybose gali atsirasti ir papildomų korekcijų dėl terminų ar taikymo apimties.

    Metano mažinimas energetikos sektoriuje yra vienas svarbių ES klimato politikos elementų, nes metanas trumpuoju laikotarpiu atmosferą šildo gerokai intensyviau nei anglies dioksidas. Dėl to Briuselis siekia, kad tiek vietinė gavyba, tiek importas būtų skaidresni, o nuotėkiai ir rutininis dujų deginimas būtų mažinami sparčiau.

  • ES metano taisyklių terminas gali nusikelti metams: importuotojams nauji reikalavimai nuo 2028-ųjų

    Komisija svarsto atidėjimą

    Europos Komisija ruošiasi atsižvelgti į dalies valstybių narių prašymus ir metams atidėti metano reglamento importo dalies taikymą. Tai reikštų, kad nauji reikalavimai importuojamiems energijos ištekliams realiai pradėtų galioti 2028 metais, o ne 2027 metais.

    Apie planuojamą sprendimą Europos Parlamente kalbėjo už energetiką atsakingas eurokomisaras Danas Jorgensenas. Jis pabrėžė, kad Komisija pavedė įvertinti atidėjimo galimybę, tačiau ilgesnis nei 12 mėnesių nukėlimas, jo teigimu, šiuo metu nenumatomas.

    Ką keičia metano reglamentas?

    Metano reglamentas įsigaliojo 2024 metų rugpjūčio 4 dieną ir yra dalis platesnių ES klimato tikslų, susijusių su šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimu. Metanas laikomas viena sparčiausiai klimatą veikiančių dujų, o didelė jo dalis siejama su naftos ir dujų gavyba, transportavimu bei nuotėkiais tiekimo grandinėje.

    Pagal numatytą tvarką nuo 2027 metų sausio 1 dienos ES importuotojai turėtų įrodyti, kad jų sudaromos sutartys dėl žaliavų, tokių kaip nafta ar dujos, apima degalus, pagamintus laikantis griežtesnių metano emisijų matavimo ir ataskaitų teikimo standartų. Praktikoje tai reiškia papildomą administracinę ir techninę naštą tiek ES įmonėms, tiek tiekėjams už ES ribų.

    Kodėl prašoma daugiau laiko?

    Diskusijas dėl atidėjimo paskatino valstybių narių argumentai, kad per trumpą laiką sudėtinga parengti kontrolės ir atitikties sistemas, ypač importo grandyje. Lietuviškame ir europiniame kontekste tai siejama ir su energetinio saugumo klausimais: rinkos dalyviai baiminasi, kad nepasiruošus reglamento įgyvendinimui gali kilti tiekimo trikdžių ar padidėti kaštai.

    Lenkija kartu su dar 17 valstybių narių jau 2026 metų birželį kreipėsi į Komisiją prašydamos importo reikalavimų taikymą atidėti trejiems metams. Vis dėlto Komisijos signalai rodo kompromisinį variantą: vienerių metų atidėjimą, kad šalys ir verslas spėtų pasiruošti be didesnės rizikos energijos tiekimui.

    Komisaras: atidėjimas bus ribotas

    Eurokomisaras akcentavo, kad Komisija siekia išsklaidyti abejones dėl pasirengimo, tačiau nenori susilpninti bendro reglamento efekto. Jo teigimu, per papildomus metus valstybės narės privalėtų užtikrinti visišką pasirengimą ir sudaryti sąlygas sklandžiam reikalavimų taikymui.

    „Išklausėme pastabas, todėl pavedžiau savo tarnyboms įvertinti galimybę atidėti importo reikalavimų taikymą, kad valstybės narės ir suinteresuotosios šalys galėtų juos veiksmingai įgyvendinti“, – sakė Danas Jorgensenas.

    „Nenumatome, kad šis laikotarpis viršytų vienerius metus“, – pridūrė jis.

    Komisijos pozicija signalizuoja, kad ES ir toliau laikysis metano emisijų mažinimo krypties, bet kartu ieškos sprendimo, kaip išvengti nereikalingos įtampos energijos rinkose. Galutinis sprendimas dėl atidėjimo turėtų paaiškėti po Komisijos atliktos analizės ir politinių diskusijų dėl įgyvendinimo rizikų.

  • Gdansko Naftoportui – 35 metai: kaip terminalas tapo Lenkijos energetinio saugumo ašimi

    Gdansko Naftoportas mini 35 metų veiklos sukaktį – šiandien tai viena svarbiausių Lenkijos naftos importo grandžių, užtikrinanti tiekimo stabilumą ir sistemos lankstumą. Terminalo reikšmė ypač išryškėjo po sprendimo atsisakyti rusiškos naftos, kai didžioji dalis importo persikėlė į jūrinius maršrutus.

    Nors įmonė Naftoport kaip atskiras juridinis vienetas pradėjo veikti 1991 metais, naftos importo per Gdanską istorija gerokai senesnė. Pirmasis krovinys į Gdansko uostą atplukdytas 1975 metais, tačiau tuometinis terminalo potencialas ilgą laiką liko neišnaudotas.

    Nuo prl planų iki kritinių sprendimų

    Ambicingus naftos tiekimo diversifikavimo planus XX amžiaus pabaigoje stabdė keli veiksniai: pasauliniai kainų šuoliai, geopolitinės įtampos ir regioninė priklausomybė nuo SSRS žaliavų srautų. Situaciją komplikavo ir 1980-ųjų ekonominė krizė, kai atsiskaitymai už naftą kietąja valiuta tapo didele našta.

    Proveržis įvyko po 1989 metų politinių ir ekonominių pokyčių, kai Lenkija pradėjo kryptingai ieškoti alternatyvų rytiniams tiekimo kanalams. 1992 metais Naftoportas pastatė pirmą modernią perkrovos infrastruktūrą, kurios projektinė galia siekė 11 mln. tonų per metus.

    Praktinė terminalo vertė išryškėjo jau 1992 metais, kai dėl SSRS žlugimo sutriko tiekimas vamzdynais iš rytų. Tais metais jūriniais keliais į šalį buvo atgabenta apie 7,5 mln. tonų naftos – daugiau nei pusė tuo metu suvartoto kiekio.

    Rekordiniai srautai ir regioninė svarba

    Pastaraisiais metais terminalas tapo ne tik nacionalinės, bet ir regioninės reikšmės objektu. Nafta iš Gdansko tiekiama ne vien Lenkijos perdirbimo gamykloms Plocke ir Gdanske, bet ir dviem Vokietijos perdirbimo centrams – Leunos ir Švedto kryptimis, pasitelkiant vamzdynų infrastruktūrą.

    Remiantis naujausiais terminalo skelbtais veiklos rodikliais, praėjusiais metais čia perkrauta beveik 37,4 mln. tonų naftos ir apie 1,25 mln. tonų naftos produktų. Per metus aptarnauti 463 laivai – tai rekordinis intensyvumas, rodantis, kad terminalas dirba itin dideliu tempu.

    Naftoportas pritaikytas priimti didžiausius laivus, galinčius įveikti Danijos sąsiaurius. Infrastruktūra leidžia aptarnauti iki 350 metrų ilgio tanklaivius, o penkios nepriklausomos prieplaukos suteikia galimybę vienu metu vykdyti operacijas su penkiais laivais.

    „Už šių rezultatų stovi žmonės – jų patirtis ir atsakomybė už saugų kiekvienos operacijos vykdymą. Mūsų užduotis šiandien yra ne tik išlaikyti šią poziciją, bet ir toliau plėtoti Naftoporto potencialą atliepiant Lenkijos rinkos ir energetikos sistemos poreikius“, – sakė Naftoporto valdybos pirmininkas Daniel Betke.

    Plėtra: šeštoji prieplauka ir didesnės galios

    Sukaktį terminalas pasitinka plėtros etape – Gdanske statoma šeštoji perkrovos prieplauka, projektas įgyvendinamas kartu su Gdansko jūrų uosto valdytoju. Ši infrastruktūra turėtų didinti terminalo pajėgumus maždaug 9 mln. tonų per metus ir sudaryti sąlygas aptarnauti itin didelius VLCC klasės tanklaivius.

    Energetinio saugumo kontekste tokia plėtra reiškia ne tik didesnį pralaidumą, bet ir papildomą atsparumą tiekimo trikdžiams. Kuo daugiau alternatyvių logistikos „butelio kaklelių“ pašalinama, tuo lengviau rinkai prisitaikyti prie geopolitinių ir kainų svyravimų pasaulinėse naftos rinkose.

  • Iš kur Lenkija ima naftą po atsisakymo Rusijos: 2 šalys sudaro daugiau kaip 80 proc. importo

    Iš kur Lenkija ima naftą po atsisakymo Rusijos: 2 šalys sudaro daugiau kaip 80 proc. importo

    Importo kryptys po lūžio

    Lenkija po visiško rusiškos naftos atsisakymo per trumpą laiką iš esmės perbraižė tiekimo žemėlapį. Naujausi OEC (Observatory of Economic Complexity) duomenys rodo, kad 2024 metais Lenkija buvo 16-a didžiausia naftos importuotoja pasaulyje.

    Pagal tą patį šaltinį, bendra metinė Lenkijos importo krepšelio vertė siekė apie 16 mlrd. eurų, o nafta tapo antra pagal reikšmę importo kategorija. Didžiausia dalis tiekimo susikoncentravo į kelias patikimas kryptis, kurios leidžia palaikyti rafinerijų darbą.

    Dvi šalys dominuoja

    OEC duomenimis, daugiau kaip 80 proc. Lenkijos importuojamos naftos vertės sudaro pristatymai iš Saudo Arabijos ir Norvegijos. Saudo Arabija išlieka pagrindinė partnerė, o ilgalaikės sutartys lemia stabilų tiekimą.

    Skaičiuojama, kad iš Saudo Arabijos 2024 metais į Lenkiją atkeliavo naftos už maždaug 7 mlrd. eurų, tai sudarė apie 47 proc. viso importo. Iš Norvegijos, kur nafta išgaunama Šiaurės jūroje, pristatyta už maždaug 5 mlrd. eurų, arba apie 36 proc. rinkos.

    Tarp kitų svarbesnių krypčių minima Jungtinė Karalystė, kurios dalis siekė apie 8 proc., taip pat Jungtinės Valstijos ir Nigerija. Likusią poreikio dalį dengė mažesni srautai iš tokių šalių kaip Kazachstanas, Irakas ar Kanada.

    Lenkija turi savos naftos, bet jos per mažai

    Nors Lenkija turi vidaus išteklių, jie tenkina tik nedidelę poreikio dalį. Valstybinio geologijos instituto duomenimis, 2025 metais šalyje buvo dokumentuota 89 naftos telkiniai, tačiau gavyba išlieka kukli.

    Metinė gavyba svyruoja apie 0,7–1 mln. tonų, kai bendras Lenkijos poreikis siekia apie 20 mln. tonų per metus. Dėl šios priežasties importas išlieka kritiškai svarbus tiek pramonei, tiek transporto sektoriui.

    Kelias iki rafinerijų ir pagrindinės rizikos

    Naftos pristatymas į Lenkiją šiandien daugiausia remiasi jūriniais maršrutais ir vamzdynų infrastruktūra šalies viduje. Tanklaiviai, gabenantys naftą iš Artimųjų Rytų ar Afrikos, keliauja per geopolitiniu požiūriu jautrius taškus, įskaitant Ormuzo ir Bab el Mandebo sąsiaurius bei Sueco kanalą.

    Įtampoms augant, laivai neretai renkasi ilgesnį kelią aplink Gerosios Vilties kyšulį, o tai kelia transportavimo kaštus ir didina galutinę žaliavos kainą. Visais atvejais į Baltijos jūrą plaukiantys tanklaiviai turi įveikti Danijos sąsiaurius, kurie laikomi dar vienu strateginiu siaurąja vieta.

    Galutinis jūrinės grandinės taškas yra Naftoportas Gdanske, kur nafta iškraunama į saugyklas ir nukreipiama į perdirbimą. Iš čia žaliava tiekiama į Gdansko rafineriją arba vamzdynais pumpuojama į šalies gilumą, įskaitant pagrindinį perdirbimo centrą Plocke.

    Lenkijos ekonomikos instituto vertinimu, didžiausia grėsmė Lenkijai ir visai Europos Sąjungai dažniau yra ne fizinis naftos trūkumas, o staigus kainų šuolis pasaulinėje rinkoje. Kainų bangos greitai persiduoda infliacijai, degalų kainoms ir verslo sąnaudoms, todėl energetinis saugumas vis labiau matuojamas ne vien tonomis, bet ir finansiniu atsparumu.

    Papildoma rizika susijusi su kritinės infrastruktūros apsauga Baltijos jūroje ir šalies viduje. Techniniai sutrikimai, incidentai jūroje ar hibridinės grėsmės gali laikinai apriboti tiekimo pajėgumus, net jei pati žaliava pasaulyje yra prieinama.

  • ES metano taisyklės nuo 2027-ųjų: kodėl Europa rizikuoja dujų ir naftos tiekimu bei kainomis

    ES metano taisyklės nuo 2027-ųjų: kodėl Europa rizikuoja dujų ir naftos tiekimu bei kainomis

    Europos Sąjungoje artėjant diskusijoms dėl konkurencingumo ir energetinio saugumo, vis dažniau keliama rizika, kad naujos metano emisijų taisyklės gali turėti netikėtų pasekmių energijos tiekimui. Didžiausias nerimas siejamas su 2027 metais įsigaliosiančiais reikalavimais importuojamai naftai ir dujoms, kurie gali sumažinti tiekėjų ratą.

    Pagal tarptautinės energetikos konsultacijų bendrovės „Wood Mackenzie“ vertinimą, griežti stebėsenos, ataskaitų teikimo ir nepriklausomo patikrinimo reikalavimai gali lemti, kad dalis tiekėjų tiesiog nespės prisitaikyti. Tokiu atveju Europa rizikuotų prarasti reikšmingą dalį dujų ir naftos pasiūlos, nes ne visi tiekėjai turės reikiamas sertifikavimo ir verifikavimo sistemas.

    Kur slypi pagrindinė problema?

    Esminė kritika nukreipta ne į pačią metano mažinimo kryptį, o į tai, kad iki 2027 metų reikalavimai labiau orientuoti į matavimo ir atskaitomybės standartus, o ne į faktinį metano mažinimą. Metano mažinimo tikslai pagal šią logiką tampa įgyvendinami vėliau, tačiau prekybos ir importo apribojimai gali atsirasti anksčiau.

    Energetikos rinkoje tai svarbu dėl paprastos priežasties: jei dalis žaliavos tampa „neatitinkanti“ dėl dokumentacijos ir patikros grandinės, reali pasiūla sumažėja net ir tuo atveju, kai fizinių išteklių pasaulyje netrūksta. Mažesnė pasiūla paprastai didina kainas, o tai tiesiogiai atsiliepia tiek namų ūkiams, tiek pramonei.

    Kainų ir konkurencingumo rizika

    „Wood Mackenzie“ analizėje nurodoma, kad degalų kainos teoriškai galėtų augti dviženkliu tempu, jei rinka susidurtų su tiekimo apribojimais ir papildomomis atitikties sąnaudomis. Konkrečios kainų prognozės priklausytų nuo alternatyvių tiekimo maršrutų, pasaulinės paklausos ir atsargų lygio, tačiau pati kryptis aiški: didesnės reguliavimo sąnaudos dažnai persiduoda vartotojui.

    Didelę įtampą tai keltų energijai imlioms šakoms, tokioms kaip chemijos pramonė, metalo gamyba ar didelės apimties gamyba. Aukštos energijos kainos šiuose sektoriuose mažina konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, o investicijos ir gamyba lengviau persikelia ten, kur sąnaudos mažesnės ir reguliacinė aplinka aiškesnė.

    Ar įmanoma išvengti tiekimo šoko?

    Įmonės, dirbančios su energijos ištekliais, argumentuoja, kad didžiausias iššūkis yra laikas ir vienodų taisyklių taikymas. Jei importuotojams numatomos didelės baudos už neatitiktį, dalis jų gali iš anksto atsitraukti nuo rizikingų tiekimo grandinių, net jei vėliau taisyklės būtų sušvelnintos ar paaiškintos.

    „ExxonMobil“ viešai pabrėžia, kad remia metano mažinimo tikslus ir diegia nuolatinės stebėsenos sprendimus, įskaitant jutiklius, kameras, aviacinius ir palydovinius stebėjimo būdus bei DI taikymą nuotėkių aptikimui. Bendrovė kartu įspėja, kad praktinis įgyvendinimas, ypač sertifikavimo ir patikros grandinėje, daugelyje šalių gali nespėti subręsti iki 2027 metų.

    „Mes remiame ES siekį mažinti metaną, tačiau įgyvendinimo terminai ir reikalavimų apimtis šiuo metu atrodo sunkiai suderinami su realiomis tiekimo grandinėmis“, – sakė bendrovės atstovai, komentuodami reguliavimo poveikį importui.

    Europos Komisijai ir valstybėms narėms artimiausiais mėnesiais teks atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip suderinti ambiciją mažinti metano emisijas su realistišku, aiškiu ir visiems tiekėjams įgyvendinamu atitikties mechanizmu. Priešingu atveju rizika, kad metano taisyklės taps papildomu energijos kainų spaudimu, išliks didelė.

  • JAV plečia sankcijas Kinijos rafinerijoms dėl Irano naftos: Pekinas atsako, o importas neslūgsta

    Jungtinių Valstijų Iždo departamento Užsienio turto kontrolės biuras (OFAC) išplėtė sankcijų sąrašą, į kurį įtrauktos kelios Kinijos nepriklausomos naftos perdirbimo įmonės. Vašingtonas teigia, kad šios bendrovės importuoja ir perdirba Irano kilmės naftą, taip prisidėdamos prie Teherano pajamų srautų.

    Sankcijos paprastai nukreiptos į veiklą, kuri gali pasiekti JAV finansų sistemą ar JAV jurisdikcijoje veikiančius partnerius. Praktikoje tai reiškia didesnę riziką bankams, laivybos, draudimo ir logistikos grandinei, todėl sandoriai tampa brangesni ir sunkiau įgyvendinami.

    Kinija sankcijų nepripažįsta

    Kinijos Prekybos ministerija viešai atmetė JAV sprendimus, pabrėždama, kad tokios priemonės, Pekino vertinimu, neturi tarptautinės teisės pagrindo ir neturėtų būti taikomos Kinijos subjektams. Kinija ne kartą kritikavo vadinamąsias vienašales sankcijas ir jų taikymą trečiųjų šalių įmonėms.

    „Tokios priemonės trukdo arba smarkiai riboja įprastą Kinijos įmonių ekonominę ir prekybinę veiklą su trečiosiomis šalimis ir pažeidžia tarptautinę teisę“, – sakė Kinijos Prekybos ministerija.

    Vis dėlto Kinijos praktika ilgą laiką buvo nevienalytė: didžiosios, valstybės kontroliuojamos naftos bendrovės dažnai elgiasi atsargiau, kad apsaugotų platesnius prekybinius interesus ir prieigą prie tarptautinių atsiskaitymų. Tuo metu dalis nepriklausomų pakrantės rafinerijų išlaiko lankstesnį pirkimų modelį.

    Kaip sandoriai apeina ribojimus

    Viena dažniausiai minima priežastis, kodėl sankcijų poveikis ne visada sustabdo naftos srautus, yra atsiskaitymų struktūra. Jei mokėjimai vykdomi ne JAV doleriais, o, pavyzdžiui, juaniais, sumažėja poreikis naudotis infrastruktūra, kurią lengviau pasiekti JAV reguliuotojams.

    Tačiau net ir tokiais atvejais išlieka antrinių pasekmių rizika: tarptautiniai vežėjai, brokeriai ar draudikai gali vengti sandorių dėl reputacinių ir reguliacinių grėsmių. Dėl to dalis srautų persitvarko į mažiau skaidrias grandines, kuriose svarbesnį vaidmenį įgyja tarpininkai ir vietinis realizavimas.

    Prie naujai sankcionuotų subjektų paminėta ir Qingdao Haiye Oil Terminal Corp. Tokių įmonių veiklos modelis neretai remiasi tuo, kad perdirbti produktai realizuojami daugiausia vidaus rinkoje, todėl tiesioginė priklausomybė nuo Vakarų pirkėjų ar finansavimo gali būti mažesnė.

    Kinijos importo mastas ir Irano dalis

    Kinija yra didžiausia pasaulyje naftos importuotoja, o jos dienos importo apimtys vertinamos apie 12 mln. barelių. Didžiausi srautai paprastai siejami su Rusija, o atskirais laikotarpiais reikšmingą dalį sudaro ir Irano kilmės nafta.

    Rinkoje Irano nafta dažnai minima kaip tiekiama su nuolaidomis, kurios padeda pirkėjams mažinti žaliavos savikainą. Toks kainodaros pranašumas ypač svarbus nepriklausomoms rafinerijoms, kurių pelningumas jautriai reaguoja į žaliavos kainų svyravimus ir vidaus paklausos pokyčius.

    JAV ir Kinijos įtampa dėl energetikos, sankcijų ir prekybos taisyklių gali būti keliama ir aukščiausio politinio lygmens susitikimuose. Artimiausiais mėnesiais ši tema išliks jautri dėl platesnio konteksto: konflikto Artimuosiuose Rytuose, naftos kainų dinamikos ir atsiskaitymų sistemų persitvarkymo.

  • Kinija apie JAV sankcijas „arbatinukams“: importas iš Irano neslūgsta, Vašingtonas ieško svertų

    Kinija apie JAV sankcijas „arbatinukams“: importas iš Irano neslūgsta, Vašingtonas ieško svertų

    Kinija pareiškė neketinanti laikytis Jungtinių Valstijų sankcijų, nukreiptų prieš dalį Kinijos nepriklausomų naftos perdirbimo įmonių. Šios mažesnės, dažniausiai privačios rafinerijos tarptautinėje rinkoje dažnai vadinamos arbatinukais.

    Pekinas teigia, kad prieštarauja vienašalėms priemonėms, kurios nėra patvirtintos Jungtinių Tautų, ir akcentuoja tarptautinės teisės argumentą. Tuo pat metu Vašingtonas siekia mažinti Irano pajamas iš naftos eksporto, kurios, JAV vertinimu, gali būti nukreipiamos ir į regioninius konfliktus bei karinių pajėgumų stiprinimą.

    Kaip veikia „arbatinukų“ modelis

    Didžioji dalis Kinijos valstybinio sektoriaus stengiasi vengti sandorių, kurie būtų aiškiai susieti su JAV sankcijomis, ypač kai atsiskaitymai vyksta JAV doleriais. Tačiau nepriklausomos rafinerijos dažniau perka žaliavą su didesne nuolaida, o atsiskaitymai neretai vyksta juaniais ar kitais kanalais, kuriuos sunkiau paveikti JAV finansinėmis priemonėmis.

    Dar viena grandis yra logistika: dalis krovinių gabenama tanklaiviais, kurių savininkystę ar draudimo grandinę sudėtinga greitai patikrinti. Tai mažina sankcijų atsekamumą ir didina pilkųjų schemų patrauklumą, ypač kai naftos kaina ir maržos tampa jautrios net nedideliam diskontui.

    Irano naftos srautai į Kiniją nemažėja

    Rinkos analitikai skaičiuoja, kad 2025 metais Irano nafta sudarė apie 12 proc. viso Kinijos naftos importo. Vertinama, kad tai siekė maždaug 1,4 milijono barelių per dieną, nors tokie skaičiavimai paprastai remiasi ir netiesioginiais laivybos duomenimis.

    Pastaraisiais metais, stebėtojams vertinant, išaugo ir tanklaivių, dalyvaujančių mažiau skaidriuose maršrutuose, skaičius. Tai rodo, kad prekyba prisitaiko prie ribojimų: kai vienas kanalas uždaromas, atsiranda kiti, o rizika pasiskirsto tarp daugiau tarpininkų.

    Sankcijos ir politika: spaudimas prieš derybas

    JAV sankcijų sugriežtinimas vyksta platesniame geopolitiniame kontekste, kuriame persipina Irano klausimas ir JAV bei Kinijos santykiai. Pranešama, kad paraleliai gali būti ruošiami aukšto lygio politiniai kontaktai, todėl papildomas spaudimas sankcijomis tampa ir derybine priemone.

    „Kinijos vyriausybė nuosekliai nepritaria vienašalėms sankcijoms, kurios nėra patvirtintos Jungtinių Tautų ir neturi pagrindo tarptautinėje teisėje“, – teigiama Pekino pozicijoje.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad JAV didžiausią efektą pasiekia ten, kur veikia dolerio atsiskaitymai, tarptautinis draudimas ir didieji finansiniai tarpininkai. Tačiau kuo daugiau sandorių persikelia į alternatyvias valiutas ir mažiau skaidrias logistikos grandines, tuo sunkiau išlaikyti sankcijų režimo efektyvumą be papildomų politinių ir ekonominių priemonių.