Tag: Nature Neuroscience

  • Psilocibinas gali atkurti streso paveiktas smegenų jungtis be „trip’o“ – kol kas tik pelėms

    Psichodeliniuose grybuose esantis psilocibinas gali keisti smegenų jungčių tinklą taip, kad šis poveikis būtų atskirtas nuo elgesio, siejamo su psichodeline „kelione“. Tokia išvada pateikiama naujame tyrime, tačiau kol kas ji patvirtinta tik bandymuose su pelėmis.

    Mokslininkai nustatė, kad psilocibinas gali pertvarkyti neuronų ryšius per ląstelinį mechanizmą, kuris skiriasi nuo mechanizmo, susijusio su psichodeliniams poveikiams priskiriamu elgesiu. Apie tyrimą rašo „ZME Science“.

    Dar viena svarbi detalė – vaisto poveikis priklausė nuo to, kokioje būsenoje buvo smegenys. Pelėms, patyrusioms lėtinį stresą, psilocibinas skatino naujų neuroninių jungčių formavimąsi ir kartu padėjo išsaugoti esamas, o nestresuotoms pelėms pertvarkymo „modelis“ buvo kitoks.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali atverti kelią kurti gydymus, kurie stiprintų smegenų plastiškumą be intensyvaus pakitusios sąmonės išgyvenimo. Vis dėlto iš šių duomenų dar negalima daryti išvados, kad tai jau reiškia klinikinę naudą žmonėms, pavyzdžiui, gydant depresiją ar potrauminio streso sutrikimą.

    Kaip stebėtas smegenų „persitvarkymas“

    Siekiant suprasti, kaip psilocibinas veikia smegenis, buvo naudojama dviejų fotonų mikroskopija – ji leido kelias savaites stebėti gyvų pelių neuronus ir jų pokyčius.

    Dėmesys sutelktas į dendritinius spygliukus – mažas neuronų ataugėles, kurios priima signalus iš kitų ląstelių. Būtent jos padeda formuotis sinapsėms, svarbioms mokymuisi, atminčiai ir emocijų reguliavimui.

    Per 24 valandas po psilocibino skyrimo užfiksuotas ryškus naujų dendritinių spygliukų padaugėjimas, taip pat spartesnis jų „brendimas“. Tyrėjų teigimu, didesnė dalis naujų struktūrų virto stabilesnėmis, su tvirtesniu neuronų tarpusavio ryšiu siejamomis formomis.

    Vis dėlto vaistas, kaip rodo rezultatai, ne tik „prideda“ jungčių – jis ir perorganizuoja jau esančias. Tai reiškia, kad didesnis jungčių skaičius nebūtinai yra vienintelis svarbus faktorius.

    Lėtinis stresas pakeitė poveikį

    Nestresuotoms pelėms pradinis naujų spygliukų susidarymo šuolis per kelias savaites palaipsniui sumažėjo, o dalis iki gydymo buvusių jungčių buvo pašalintos. Tai primena natūralų „remontą“, kai vienos jungtys atsiranda, o kitos – „apkarpomos“.

    Tuo metu pelėms, kurioms taikytas lėtinis, nenuspėjamas lengvas stresas, vaisto poveikis atrodė kitoks: naujų spygliukų susidarymas buvo ypač ryškus, o esamų jungčių netekimas – mažesnis. Kadangi ilgalaikis stresas gali ardyti neuronų tinklus, šis skirtumas tyrėjus ypač sudomino.

    Autoriai kartu atkreipia dėmesį į svarbų apribojimą: tyrime buvo matuojami struktūriniai smegenų pokyčiai, tačiau neįrodyta, kad jie būtinai virsta geresne psichikos sveikata ar sumažėjusiais depresijos simptomais.

    Ar įmanoma atskirti „trip’ą“ nuo gydomojo efekto?

    Įdomiausia tyrimo dalis – bandymas išskirti psilocibino sukeltą neuronų jungčių pertvarką nuo elgesio, kuris laboratorijoje laikomas psichodelinio poveikio „pakaitalu“. Tam buvo tiriami serotonino 2A receptoriai (5-HT2AR) – baltymai, laikomi klasikinių psichodelikų poveikio ašimi.

    Komanda sutelkė dėmesį į penktojo sluoksnio piramidinius neuronus smegenų žievėje, kuriuose šių receptorių ypač daug. Naudojant genetiškai modifikuotas peles, receptoriai buvo selektyviai „įjungiami“ arba „išjungiami“ tam tikrose ląstelėse, kad būtų galima patikrinti, kas atsakinga už struktūrinius pokyčius, o kas – už elgesinį atsaką.

    Viename bandyme receptoriai atkurti tik šiuose neuronuose: psilocibinas vis dar skatino sinapsių formavimąsi ir brendimą, tačiau pelės nerodė vadinamosios galvos trūkčiojimo reakcijos, kuri dažnai naudojama kaip psichodelinio aktyvumo rodiklis graužikams.

    Kitame bandyme padaryta priešingai – serotonino 2A receptoriai būtent šiuose neuronuose buvo pašalinti. Tuomet psilocibinas nebesukėlė tokių pačių struktūrinių neuronų jungčių pokyčių, nors galvos trūkčiojimo reakcija išliko.

    Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad bent jau pelėms tam tikras ląstelinis kelias, susijęs su smegenų jungčių pertvarka, gali veikti atskirai nuo elgesinio atsako, siejamo su psichodelikais. Vis dėlto toks elgesys savaime neįrodo, ką gyvūnas „mato“ ar „jaučia“ – jis tik padeda laboratorijoje apibrėžti poveikio kryptį.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Neuroscience“.

  • Psilocibinas žadėjo proveržį, bet penkios laboratorijos nepakartojo svarbiausių rezultatų

    Psilocibinas, dažnai minimas kaip perspektyvus junginys psichikos sveikatos gydymui, naujame kelių laboratorijų tyrime pelėms parodė nevienareikšmius rezultatus. Nors trumpalaikis poveikis buvo gana nuoseklus, ilgiau trunkančių „terapinių“ efektų tyrėjams patikimai atkartoti nepavyko.

    Kaip rašo „ZME Science“, bendrą darbą atliko Stanfordo universitetas, Kalifornijos universitetas Berklyje (UC Berkeley) ir Kalifornijos universitetas San Fransiske (UC San Francisco). Penkios nepriklausomos laboratorijos lygiagrečiai testavo, ar anksčiau aprašyti psilocibino poveikiai pelėms išlieka, kai eksperimentai kartojami skirtingose vietose.

    Tyrimas svarbus todėl, kad psilocibinas sulaukia didelio dėmesio po klinikinių tyrimų, kuriuose žmonėms, gavusiems psilocibino dozę kartu su psichologine pagalba, fiksuotas depresijos simptomų sumažėjimas. Tačiau mokslui vien „viltingų“ rezultatų neužtenka – būtina, kad efektai būtų prognozuojami ir pakartojami.

    Šį kartą daugiausia dėmesio skirta būtent pelėms – plačiai naudojamam modeliui ankstyvuose psichiatrijos ir neurologijos tyrimuose. Tyrėjai siekė patikrinti, kurie psilocibino sukelti elgesio pokyčiai yra stabilūs, o kurie gali priklausyti nuo laboratorijos sąlygų ar statistinių atsitiktinumų.

    Penkios laboratorijos ir vienoda dozė

    Visose penkiose laboratorijose patinams ir patelėms pelėms buvo skiriama tokia pati psilocibino dozė – 2 miligramai kilogramui kūno masės. Esminės procedūros buvo standartizuotos, nors leista ir nedidelių skirtumų, kurie natūraliai atsiranda skirtingose laboratorijose.

    Vienas bandymų ciklas apėmė maždaug 200 pelių, paskirstytų per visas laboratorijas. Tyrėjai vertino ir greitą poveikį po suleidimo, ir tai, ar elgesio pokyčiai išlieka praėjus laikui, kai tiesioginis vaisto poveikis turėtų būti pasibaigęs.

    Trumpalaikis poveikis matėsi, ilgalaikis – ne

    Tyrėjai skelbia, kad psilocibinas aiškiai darė poveikį čia ir dabar. Pavyzdžiui, pelės nuosekliai vengė atvirų erdvių – mažiau laiko praleido atvirose zonose, kas dažnai interpretuojama kaip su nerimu susijęs elgesys.

    Nors tai gali skambėti paradoksaliai, kai kalbama apie medžiagą, tiriamą kaip galimai padedanti nerimo sutrikimams, psichodelikai žmonėms taip pat gali sukelti nerimo padidėjimą jų ūmaus poveikio metu.

    Kitas pakankamai nuoseklus efektas – laikinas sąlygoto baimės atsako sumažėjimas. Pelės, kurios buvo išmokytos susieti tam tikrą signalą su nemaloniu dirgikliu, gavusios psilocibino rodė mažiau „sustingimo“ elgesio, tačiau tai savaime dar nėra įrodymas apie ilgalaikį poveikį tokioms būklėms kaip potrauminio streso sutrikimas.

    Vis dėlto, kai vertinta, kas vyksta praėjus 24 valandoms, nuoseklumo pritrūko: nebuvo patikimo ir visose laboratorijose pasikartojančio nerimą primenančio elgesio sumažėjimo. Panašiai ir su testais, kurie dažnai naudojami vertinant „antidepresinį“ poveikį pelėms – rezultatai nebuvo stabiliai atkartojami.

    Ką rodo „nepavykę“ pakartojimai

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas ryškiausių aspektų – kaip lengvai atskira laboratorija, atlikdama daug bandymų, gali „rasti“ statistiškai reikšmingą efektą, kurio kitos laboratorijos nemato. Per beveik 100 atskirų elgesio eksperimentų identifikuoti keli pavieniai reikšmingi rezultatai, kurie kitur nepasikartojo.

    Tai siejama ir su platesne mokslo problema: teigiami rezultatai dažniau pasiekia publikacijas, o neigiami ar „nieko neradę“ bandymai neretai lieka stalčiuje. Tokiu būdu literatūroje gali susidaryti pernelyg optimistiškas vaizdas, jei nesimato, kiek kartų efektų atkartoti nepavyko.

    Autoriai kartu akcentuoja, kad šis darbas nevertino žmogaus depresijos gydymo – jis analizavo pelių elgesį. Todėl išvados nepaneigia klinikinių tyrimų, kuriuose psilocibinas su psichologine pagalba kai kuriems pacientams siejosi su simptomų pagerėjimu.

    Kita vertus, tyrimas primena, kad pelėms taikomi testai nėra tiesioginis žmogaus psichikos būklių atitikmuo, o psilocibino poveikio mechanizmai dar nėra iki galo suprasti. Tyrėjai įspėja, kad per didelis entuziazmas, aplenkiantis griežtus įrodymus, gali pakenkti visai sričiai.

    Studija publikuota žurnale „Nature Neuroscience“.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą efektą: judėjimas gali įjungti smegenų valymo mechanizmą

    Mokslininkai atskleidė netikėtą efektą: judėjimas gali įjungti smegenų valymo mechanizmą

    Naujas tyrimas rodo, kad paprastas kūno judėjimas gali suaktyvinti mechanizmą, padedantį smegenims judinti ir „praplauti“ skysčius. Mokslininkai teigia, kad tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl fizinis aktyvumas siejamas su geresne smegenų sveikata.

    Tyrimą atlikę Pensilvanijos valstijos universiteto (Penn State) tyrėjai eksperimentavo su pelėmis ir naudojo kompiuterinius modelius. Jie nustatė, kad pilvo raumenų susitraukimai gali sukelti slėgio pokyčius, kurie per venų tinklą perduodami link nugaros smegenų ir galiausiai veikia smegenų padėtį kaukolėje.

    Kas vyksta judant?

    Stebėdami peles bėgimo takelyje, mokslininkai fiksavo, kad smegenys pasislenka iškart po pilvo raumenų įsitempimo, kuris įvyksta prieš žingsnį. Papildomai jie patikrino, kad būtent spaudimas pilvo srityje yra svarbus šio efekto šaltinis.

    „Mūsų tyrimas paaiškina, kaip vien judėjimas gali būti svarbus fiziologinis mechanizmas, palaikantis smegenų sveikatą“, – sakė neuro mokslininkas Patrickas Drew.

    Naudodami mikrokompiuterinę tomografiją tyrėjai sudarė venų tinklo, jungiančio pilvo ertmę, stuburo kanalą ir galvos sritį, žemėlapį. Ši sistema, jų vertinimu, gali veikti tarsi hidraulinis siurblys, sukeliantis labai mažus, bet reikšmingus slėgio ir skysčių judėjimo pokyčius.

    Ryšys su smegenų skysčiu

    Kompiuterinės simuliacijos parodė, kad net subtilūs smegenų poslinkiai gali paveikti galvos ir nugaros smegenų skysčio tekėjimą. Šis skystis laikomas svarbiu pašalinant medžiagų apykaitos atliekas, kurios gali kauptis budrumo metu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad miego metu skysčių judėjimo kryptys ir režimai gali skirtis, o tyrimas pateikia vieną galimą paaiškinimą, kodėl budrumo metu skysčių apykaita gali būti susieta su judėjimu. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tiesioginių išvadų apie žmones dar daryti negalima.

    Ką tai reiškia kasdienybėje?

    Nors tyrimas atliktas su pelėmis, jo rezultatai papildo augantį įrodymų lauką, kad net nedidelis, bet reguliarus judėjimas gali turėti neurologinės naudos. Tyrėjų teigimu, pilvo raumenys įsijungia daugelyje kasdienių veiklų, nuo ėjimo iki atsistojimo ar pasilenkimo.

    Tyrimas publikuotas žurnale Nature Neuroscience, o mokslininkai ragina tęsti darbus su žmonėmis, kad būtų tiksliau įvertinta, kaip judėjimo sukelti slėgio pokyčiai veikia smegenų skysčių apytaką ir ilgalaikę smegenų sveikatą.