Psichodeliniuose grybuose esantis psilocibinas gali keisti smegenų jungčių tinklą taip, kad šis poveikis būtų atskirtas nuo elgesio, siejamo su psichodeline „kelione“. Tokia išvada pateikiama naujame tyrime, tačiau kol kas ji patvirtinta tik bandymuose su pelėmis.
Mokslininkai nustatė, kad psilocibinas gali pertvarkyti neuronų ryšius per ląstelinį mechanizmą, kuris skiriasi nuo mechanizmo, susijusio su psichodeliniams poveikiams priskiriamu elgesiu. Apie tyrimą rašo „ZME Science“.
Dar viena svarbi detalė – vaisto poveikis priklausė nuo to, kokioje būsenoje buvo smegenys. Pelėms, patyrusioms lėtinį stresą, psilocibinas skatino naujų neuroninių jungčių formavimąsi ir kartu padėjo išsaugoti esamas, o nestresuotoms pelėms pertvarkymo „modelis“ buvo kitoks.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali atverti kelią kurti gydymus, kurie stiprintų smegenų plastiškumą be intensyvaus pakitusios sąmonės išgyvenimo. Vis dėlto iš šių duomenų dar negalima daryti išvados, kad tai jau reiškia klinikinę naudą žmonėms, pavyzdžiui, gydant depresiją ar potrauminio streso sutrikimą.
Kaip stebėtas smegenų „persitvarkymas“
Siekiant suprasti, kaip psilocibinas veikia smegenis, buvo naudojama dviejų fotonų mikroskopija – ji leido kelias savaites stebėti gyvų pelių neuronus ir jų pokyčius.
Dėmesys sutelktas į dendritinius spygliukus – mažas neuronų ataugėles, kurios priima signalus iš kitų ląstelių. Būtent jos padeda formuotis sinapsėms, svarbioms mokymuisi, atminčiai ir emocijų reguliavimui.
Per 24 valandas po psilocibino skyrimo užfiksuotas ryškus naujų dendritinių spygliukų padaugėjimas, taip pat spartesnis jų „brendimas“. Tyrėjų teigimu, didesnė dalis naujų struktūrų virto stabilesnėmis, su tvirtesniu neuronų tarpusavio ryšiu siejamomis formomis.
Vis dėlto vaistas, kaip rodo rezultatai, ne tik „prideda“ jungčių – jis ir perorganizuoja jau esančias. Tai reiškia, kad didesnis jungčių skaičius nebūtinai yra vienintelis svarbus faktorius.
Lėtinis stresas pakeitė poveikį
Nestresuotoms pelėms pradinis naujų spygliukų susidarymo šuolis per kelias savaites palaipsniui sumažėjo, o dalis iki gydymo buvusių jungčių buvo pašalintos. Tai primena natūralų „remontą“, kai vienos jungtys atsiranda, o kitos – „apkarpomos“.
Tuo metu pelėms, kurioms taikytas lėtinis, nenuspėjamas lengvas stresas, vaisto poveikis atrodė kitoks: naujų spygliukų susidarymas buvo ypač ryškus, o esamų jungčių netekimas – mažesnis. Kadangi ilgalaikis stresas gali ardyti neuronų tinklus, šis skirtumas tyrėjus ypač sudomino.
Autoriai kartu atkreipia dėmesį į svarbų apribojimą: tyrime buvo matuojami struktūriniai smegenų pokyčiai, tačiau neįrodyta, kad jie būtinai virsta geresne psichikos sveikata ar sumažėjusiais depresijos simptomais.
Ar įmanoma atskirti „trip’ą“ nuo gydomojo efekto?
Įdomiausia tyrimo dalis – bandymas išskirti psilocibino sukeltą neuronų jungčių pertvarką nuo elgesio, kuris laboratorijoje laikomas psichodelinio poveikio „pakaitalu“. Tam buvo tiriami serotonino 2A receptoriai (5-HT2AR) – baltymai, laikomi klasikinių psichodelikų poveikio ašimi.
Komanda sutelkė dėmesį į penktojo sluoksnio piramidinius neuronus smegenų žievėje, kuriuose šių receptorių ypač daug. Naudojant genetiškai modifikuotas peles, receptoriai buvo selektyviai „įjungiami“ arba „išjungiami“ tam tikrose ląstelėse, kad būtų galima patikrinti, kas atsakinga už struktūrinius pokyčius, o kas – už elgesinį atsaką.
Viename bandyme receptoriai atkurti tik šiuose neuronuose: psilocibinas vis dar skatino sinapsių formavimąsi ir brendimą, tačiau pelės nerodė vadinamosios galvos trūkčiojimo reakcijos, kuri dažnai naudojama kaip psichodelinio aktyvumo rodiklis graužikams.
Kitame bandyme padaryta priešingai – serotonino 2A receptoriai būtent šiuose neuronuose buvo pašalinti. Tuomet psilocibinas nebesukėlė tokių pačių struktūrinių neuronų jungčių pokyčių, nors galvos trūkčiojimo reakcija išliko.
Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad bent jau pelėms tam tikras ląstelinis kelias, susijęs su smegenų jungčių pertvarka, gali veikti atskirai nuo elgesinio atsako, siejamo su psichodelikais. Vis dėlto toks elgesys savaime neįrodo, ką gyvūnas „mato“ ar „jaučia“ – jis tik padeda laboratorijoje apibrėžti poveikio kryptį.
Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Neuroscience“.
Leave a Reply