Diskusijos apie vietinį turinį atsinaujinančios energetikos projektuose Europoje vis dažniau grįžta prie fotovoltikos pavyzdžio. Ekspertai pabrėžia, kad vien ekonominė projekto nauda šalyje dar negarantuoja technologinės nepriklausomybės, jei kritiniai komponentai atkeliauja iš importo.
Instituto Energetyki Odnawialnej vadovas Grzegorzas Wiśniewskis teigia, kad vietinis turinys, skaičiuojamas kartu su projektavimu, statyba ir montavimo paslaugomis, gali klaidinti. Pasak jo, svarbiausia yra tai, ar šalis geba užsitikrinti vietines pagrindinių įrenginių tiekimo grandines.
Kas yra vietinis turinys?
Vietinis turinys šiuo atveju suprantamas kaip prekių ir paslaugų dalis, sukuriama šalies viduje visoje projekto vertės grandinėje. Fotovoltikoje kritiniais laikomi elementai, nuo kurių priklauso technologijos veikimas ir kurių trūkumas gali sustabdyti plėtrą.
2021 metais IEO paskelbė analizę apie vietinį turinį fotovoltikos įrangoje, vertindamas 2020 metų situaciją. Pagal tą skaičiavimą Lenkijoje vietinis turinys 1 MW galios saulės elektrinės įrangos dalyje galėjo siekti apie 26 proc., jei būtų naudojami vietinės kilmės tiekimo grandinės elementai.
Tuo metu Europos Sąjungos vidutinis vietinis turinys įrangos tiekime buvo vertinamas didesnis ir siekė apie 37 proc. Skirtumą daugiausia lėmė platesnė regioninė gamybos ir tiekėjų bazė, ypač tam tikrose įrangos grupėse.
Kur dingsta vietinė vertė?
Pasak G. Wiśniewskio, problema prasideda tada, kai krenta importuojamos technologijos kainos ir didėja jų prieinamumas. Tuomet bendras vietinio turinio rodiklis gali net augti, nes daugiau darbų atliekama vietoje, tačiau priklausomybė nuo importuotų pagrindinių komponentų nesumažėja.
„Vietinis turinys, suprantamas vien ekonomiškai, be vietinių kritinių komponentų tiekimų, iš esmės reiškia tik užsienio technologijų tiekėjų aptarnavimą“, – sakė G. Wiśniewskis.
Jo teigimu, fotovoltikoje labiausiai pažeidžiama grandis yra elementai, nuo kurių priklauso įrenginių gamyba ir atnaujinimas, pirmiausia fotovoltiniai elementai, vėliau moduliai ir inverteriai. Jei šie segmentai lieka už Europos ribų, vietiniai rangos darbai neapsaugo nuo strateginės priklausomybės.
Kinijos dominavimas ir Europos reakcija
Ekspertas primena, kad Europos fotovoltikos pramonės nuosmukis siejamas su laikotarpiu po 2007–2009 metų krizės. Tuomet, jo vertinimu, Europos gamintojai negavo pakankamo valstybių palaikymo, o technologijos ir gamybos linijos dalinai atsidūrė Kinijoje, kuri sparčiai didino mastą ir konkurencingumą.
Svarbią reikšmę turėjo ir Kinijos valstybės subsidijos, dėl kurių importuojami komponentai tapo sunkiai konkuruojami kainos prasme. Europos Sąjunga buvo įvedusi antidempingo priemones ir muitus, tačiau vėliau dalis ribojimų nebeliko, o rinkos spaudimas gamybai Europoje išliko.
G. Wiśniewskis pastebi, kad politinis prioritetas ilgą laiką buvo greitas ir pigus atsinaujinančių išteklių augimas, o ne pramonės stiprinimas. Dėl to fotovoltikos rinka tapo itin patraukliu realizacijos kanalu importuotojams, o vietiniai gamintojai prarado masto efektą.
Šiandien vietinio turinio tema Europoje siejama su naujomis pramonės politikos priemonėmis, tokiomis kaip Net-Zero Industry Act, taip pat su platesnėmis iniciatyvomis, nukreiptomis į konkurencingumą ir tiekimo grandinių atsparumą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad be nuoseklių, ilgalaikių instrumentų vien deklaracijos nepakeis realios komponentų gamybos geografijos.