CP v2

Tag: Neverbalinė komunikacija

  • Šuo mirksi į jus ne šiaip sau: mokslininkai atskleidė, ką tai gali reikšti jūsų ryšiui

    Šuo mirksi į jus ne šiaip sau: mokslininkai atskleidė, ką tai gali reikšti jūsų ryšiui

    Jei pastebėjote, kad jūsų šuo dažniau mirksi, kai žiūrite jam į akis, tai gali būti ne atsitiktinumas. Italijos Parmos universiteto mokslininkų tyrimas rodo, kad šunų mirksėjimo dažnis kinta priklausomai nuo to, ar mirksi žmogus, kurį gyvūnas mato, ir ar tas žmogus jam yra artimas.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad mirksėjimas pirmiausia yra fiziologinis refleksas, saugantis ir drėkinantis akis. Vis dėlto vis daugiau duomenų leidžia manyti, kad mirksėjimas gali tapti ir subtiliu socialiniu signalu, susijusiu su dėmesiu, įsitraukimu ar santykio artumu.

    Kaip vyko eksperimentas

    Mokslininkai iš pradžių į tyrimą įtraukė 38 šunis, tačiau galutinėje analizėje liko 35, nes keli gyvūnai per daug blaškėsi neįprastoje aplinkoje. Šunims buvo rodomi trumpi vaizdo įrašai, kuriuose matėsi trys žmonės: šeimininkas ir du nepažįstamieji.

    Kiekvienam žmogui buvo parengtos dvi įrašo versijos: vienoje jis mirksėjo kas kelias sekundes, kitoje žiūrėjo į kamerą beveik nemirksėdamas ir išlaikydamas neutralią išraišką. Šunų elgesys buvo filmuojamas, o tyrėjai vėliau vertino, kaip kinta mirksėjimas skirtingomis sąlygomis.

    Ką parodė rezultatai

    Bendras vaizdas buvo aiškus: šunys dažniau mirksėjo tada, kai ekrane matomas žmogus mirksėjo, nei tada, kai žvilgsnis buvo sustingęs. Tačiau ryškiausias skirtumas atsirado tuomet, kai šunys žiūrėjo į savo šeimininką.

    Šunų mirksėjimo dažnis didėjo stebint mirksintį šeimininką, o žiūrint į nepažįstamuosius toks efektas buvo gerokai silpnesnis arba visai nepastebimas. Tai leidžia manyti, kad šunims svarbi ne vien pati akių vokų judesio dinamika, bet ir tai, kas yra žmogus, kurį jie mato.

    Tyrime taip pat užfiksuotas skirtumas, susijęs su šeimininko lytimi: šunys dažniau mirksėjo stebėdami mirksinčią šeimininkę nei mirksintį šeimininką. Vis dėlto autoriai ragina šį rezultatą vertinti atsargiai, nes tyrimas nebuvo skirtas atskirti lyties poveikio nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, kas dažniau rūpinasi šunimi kasdien.

    Kodėl tai dar nereiškia pokalbio akimis

    Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip gyvūno bandymas bendrauti, tyrėjai neskuba daryti tokių išvadų. Jie patikrino, ar šunys mirksi tuo pačiu metu kaip žmogus, vertindami mirksnį, įvykusį per 1,5 sekundės nuo žmogaus mirksnio.

    Maždaug 57,3 proc. fiksuotų šunų mirksėjimų pateko į šį intervalą, tačiau statistiškai tai nesiskyrė nuo atsitiktinumo. Kitaip tariant, šunys mirksėjo dažniau, kai mirksėjo jų žmogus, bet nepakankamai tiksliai, kad būtų galima teigti, jog jie patikimai sinchronizuoja mirksnius.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad šunys stebėjo ne gyvą žmogų, o vaizdo įrašą, todėl trūko realaus grįžtamojo ryšio, kuris gali būti svarbus tikram elgesio suderinimui. Tolimesniems tyrimams, jų teigimu, reikėtų derinti elgesio analizę su žvilgsnio sekimu, susijaudinimo rodikliais ir fiziologiniais matavimais.

    Vis dėlto bendras signalas aiškus: šunys yra itin pastabūs mūsų veido mikrojudesiams ir į artimo žmogaus žvilgsnio detales reaguoja kitaip nei į nepažįstamųjų. O tai papildo vis gausėjantį mokslinių duomenų lauką, rodantį, kad šunų ir žmonių ryšys remiasi ne vien balsu ar gestais, bet ir labai subtiliais neverbaliniais ženklais.

  • New research shows when eye contact matters most, and why robots can read it too

    New research shows when eye contact matters most, and why robots can read it too

    For the first time, a new study has revealed how and when we make eye contact — not just the act itself — plays a crucial role in how we understand and respond to others, including robots.

    Led by cognitive neuroscientist Dr Nathan Caruana, researchers from the HAVIC Lab at Flinders University asked 137 participants to complete a block-building task with a virtual partner.

    They discovered that the most effective way to signal a request was through a specific gaze sequence: looking at an object, making eye contact, then looking back at the same object. This timing made people most likely to interpret the gaze as a call for help.

    Dr Caruana says that identifying these key patterns in eye contact offers new insights into how we process social cues in face-to-face interactions, paving the way for smarter, more human-centered technology.

    “We found that it’s not just how often someone looks at you, or if they look at you last in a sequence of eye movements but the context of their eye movements that makes that behavior appear communicative and relevant,” says Dr Caruana, from the College of Education, Psychology and Social Work.

    “And what’s fascinating is that people responded the same way whether the gaze behavior is observed from a human or a robot.

    “Our findings have helped to decode one of our most instinctive behaviors and how it can be used to build better connections whether you’re talking to a teammate, a robot, or someone who communicates differently.

    “It aligns with our earlier work showing that the human brain is broadly tuned to see and respond to social information and that humans are primed to effectively communicate and understand robots and virtual agents if they display the non-verbal gestures we are used to navigating in our everyday interactions with other people.”

    The authors say the research can directly inform how we build social robots and virtual assistants that are becoming ever more ubiquitous in our schools, workplaces and homes, while also having broader implications beyond tech.

    “Understanding how eye contact works could improve non-verbal communication training in high-pressure settings like sports, defense, and noisy workplaces,” says Dr Caruana.

    “It could also support people who rely heavily on visual cues, such as those who are hearing-impaired or autistic.”

    The team is now expanding the research to explore other factors that shape how we interpret gaze, such as the duration of eye contact, repeated looks, and our beliefs about who or what we are interacting with (human, AI, or computer-controlled).

    The HAVIC Lab is currently conducting several applied studies exploring how humans perceive and interact with social robots in various settings, including education and manufacturing.

    “These subtle signals are the building blocks of social connection,” says Dr Caruana.

    “By understanding them better, we can create technologies and training that help people connect more clearly and confidently.”

    The HAVIC Lab is affiliated with the Flinders Institute for Mental Health and Wellbeing and a founding partner of the Flinders Autism Research Initiative.

    Acknowledgements: Authors were supported by an Experimental Psychology Society small grant.