Jei pastebėjote, kad jūsų šuo dažniau mirksi, kai žiūrite jam į akis, tai gali būti ne atsitiktinumas. Italijos Parmos universiteto mokslininkų tyrimas rodo, kad šunų mirksėjimo dažnis kinta priklausomai nuo to, ar mirksi žmogus, kurį gyvūnas mato, ir ar tas žmogus jam yra artimas.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad mirksėjimas pirmiausia yra fiziologinis refleksas, saugantis ir drėkinantis akis. Vis dėlto vis daugiau duomenų leidžia manyti, kad mirksėjimas gali tapti ir subtiliu socialiniu signalu, susijusiu su dėmesiu, įsitraukimu ar santykio artumu.
Kaip vyko eksperimentas
Mokslininkai iš pradžių į tyrimą įtraukė 38 šunis, tačiau galutinėje analizėje liko 35, nes keli gyvūnai per daug blaškėsi neįprastoje aplinkoje. Šunims buvo rodomi trumpi vaizdo įrašai, kuriuose matėsi trys žmonės: šeimininkas ir du nepažįstamieji.
Kiekvienam žmogui buvo parengtos dvi įrašo versijos: vienoje jis mirksėjo kas kelias sekundes, kitoje žiūrėjo į kamerą beveik nemirksėdamas ir išlaikydamas neutralią išraišką. Šunų elgesys buvo filmuojamas, o tyrėjai vėliau vertino, kaip kinta mirksėjimas skirtingomis sąlygomis.
Ką parodė rezultatai
Bendras vaizdas buvo aiškus: šunys dažniau mirksėjo tada, kai ekrane matomas žmogus mirksėjo, nei tada, kai žvilgsnis buvo sustingęs. Tačiau ryškiausias skirtumas atsirado tuomet, kai šunys žiūrėjo į savo šeimininką.
Šunų mirksėjimo dažnis didėjo stebint mirksintį šeimininką, o žiūrint į nepažįstamuosius toks efektas buvo gerokai silpnesnis arba visai nepastebimas. Tai leidžia manyti, kad šunims svarbi ne vien pati akių vokų judesio dinamika, bet ir tai, kas yra žmogus, kurį jie mato.
Tyrime taip pat užfiksuotas skirtumas, susijęs su šeimininko lytimi: šunys dažniau mirksėjo stebėdami mirksinčią šeimininkę nei mirksintį šeimininką. Vis dėlto autoriai ragina šį rezultatą vertinti atsargiai, nes tyrimas nebuvo skirtas atskirti lyties poveikio nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, kas dažniau rūpinasi šunimi kasdien.
Kodėl tai dar nereiškia pokalbio akimis
Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip gyvūno bandymas bendrauti, tyrėjai neskuba daryti tokių išvadų. Jie patikrino, ar šunys mirksi tuo pačiu metu kaip žmogus, vertindami mirksnį, įvykusį per 1,5 sekundės nuo žmogaus mirksnio.
Maždaug 57,3 proc. fiksuotų šunų mirksėjimų pateko į šį intervalą, tačiau statistiškai tai nesiskyrė nuo atsitiktinumo. Kitaip tariant, šunys mirksėjo dažniau, kai mirksėjo jų žmogus, bet nepakankamai tiksliai, kad būtų galima teigti, jog jie patikimai sinchronizuoja mirksnius.
Autoriai atkreipia dėmesį, kad šunys stebėjo ne gyvą žmogų, o vaizdo įrašą, todėl trūko realaus grįžtamojo ryšio, kuris gali būti svarbus tikram elgesio suderinimui. Tolimesniems tyrimams, jų teigimu, reikėtų derinti elgesio analizę su žvilgsnio sekimu, susijaudinimo rodikliais ir fiziologiniais matavimais.
Vis dėlto bendras signalas aiškus: šunys yra itin pastabūs mūsų veido mikrojudesiams ir į artimo žmogaus žvilgsnio detales reaguoja kitaip nei į nepažįstamųjų. O tai papildo vis gausėjantį mokslinių duomenų lauką, rodantį, kad šunų ir žmonių ryšys remiasi ne vien balsu ar gestais, bet ir labai subtiliais neverbaliniais ženklais.
Leave a Reply