CP v2

Tag: Nitratai

  • Burokėlių sultys prieš treniruotę: gali pagerinti ištvermę ir kraujotaką, bet yra niuansų

    Burokėlių sultys prieš treniruotę: gali pagerinti ištvermę ir kraujotaką, bet yra niuansų

    Kaip veikia burokėlių nitratai

    Burokėlių sultys sporte vertinamos dėl natūraliai esančių neorganinių nitratų. Organizme jie, dalyvaujant burnos bakterijoms, virsta nitritais, o vėliau azoto oksidu – junginiu, kuris padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti ir išsiplėsti.

    Dėl šio poveikio kraujas gali tekėti laisviau, o raumenys treniruotės metu gauna daugiau deguonies ir maistinių medžiagų. Tyrimai rodo, kad daliai žmonių tai siejama su geresne ištverme ir mažesniu „deguonies kainos“ pojūčiu atliekant tą patį krūvį.

    Ką rodo tyrimai apie sportinį rezultatą

    Didžiausias naudos potencialas dažniausiai minimas ištvermės sportuose, kai krūvis trunka ilgiau ir svarbi ekonomija: bėgime, dviračių sporte, plaukime. Sporto medicinos publikacijose aprašoma, kad nitratai gali padėti pailginti laiką iki nuovargio, nors efektas nėra vienodas visiems.

    Jėgos treniruotėse nitratai kartais siejami su ryškesniu raumenų prisipildymu krauju ir subjektyviai geresniu darbingumu. Vis dėlto mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad poveikis priklauso nuo treniruotumo, mitybos, nitratų kiekio ir individualaus atsako, todėl rezultatų „garantijų“ nėra.

    Kada ir kiek gerti prieš treniruotę

    Praktikoje dažniausiai orientuojamasi į tai, kad didžiausias azoto oksido poveikis pasireiškia praėjus kelioms valandoms po suvartojimo. Dėl to burokėlių sultys ar koncentruoti „shotai“ paprastai geriami maždaug 2–3 valandoms prieš treniruotę.

    Dažnai minimas orientyras – apie 300–500 mililitrų šviežių burokėlių sulčių, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo sulčių koncentracijos ir žmogaus toleravimo. Sporto mitybos praktikoje labiau akcentuojamas ne pats tūris, o tai, kiek nitratų realiai gaunama su porcija.

    „Svarbiausia suprasti, kad nitratai veikia per azoto oksido kelią, todėl efektas yra labiau fiziologinis nei stimuliuojantis, kaip kofeino atveju“, – aiškina sporto mitybos specialistai.

    Svarbūs niuansai: burnos skalavimas ir šalutiniai pojūčiai

    Kadangi nitratų virtimas prasideda burnoje, dalis šaltinių rekomenduoja po sulčių vartojimo kurį laiką vengti antibakterinių burnos skalavimo skysčių. Tokios priemonės gali sumažinti bakterijų, dalyvaujančių šiame procese, aktyvumą, todėl teorinis poveikis gali susilpnėti.

    Dažniausias nepageidaujamas reiškinys – nekenksmingas rausvesnis šlapimo ar išmatų atspalvis. Kai kuriems žmonėms, ypač jautresnio virškinimo, didesnė sulčių porcija gali sukelti pilvo diskomfortą, todėl verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir įvertinti savijautą.

    Burokėliai taip pat yra kalio, folio rūgšties ir kitų mikroelementų šaltinis, o juose esantys betalainai priskiriami antioksidantams. Vis dėlto, jei turite lėtinių ligų, vartojate kraujospūdį veikiančius vaistus ar ruošiatės intensyvioms varžyboms, dėl individualaus tinkamumo saugiausia pasitarti su gydytoju ar sporto medicinos specialistu.

  • Burokėlių sultys kaip legalus dopingas: ką iš tiesų daro širdžiai, kraujui ir treniruotėms?

    Burokėlių sultys kaip legalus dopingas: ką iš tiesų daro širdžiai, kraujui ir treniruotėms?

    Kas vyksta organizme?

    Burokėliuose gausu neorganinių nitratų, kurie organizme virsta azoto oksidu – molekule, svarbia kraujagyslių tonusui. Šis virsmas prasideda burnoje, kur naudingos bakterijos nitratų dalį paverčia nitritais, o vėliau susidaro azoto oksidas.

    Azoto oksidas skatina kraujagyslių išsiplėtimą, todėl kraujas teka laisviau, audiniai geriau aprūpinami deguonimi. Dėl to gali pagerėti ištvermė, o daliai žmonių mažėti kraujospūdis, ypač jei jis linkęs būti padidėjęs.

    Kaip tai susiję su sportu?

    Mokslinėje literatūroje nitratai dažniausiai siejami su ištvermės sportu, nes gali sumažinti deguonies „kainą“ atliekant tą patį darbą. Praktikoje tai reiškia, kad bėgant, važiuojant dviračiu ar plaukiant daliai sportuojančiųjų lengviau išlaikyti intensyvumą.

    Tyrimuose fiksuojami skirtingi rezultatai, tačiau neretai aprašomas kelių procentų našumo pagerėjimas, ypač kai krūvis trunka nuo kelių minučių iki maždaug pusvalandžio. Stiprumo sporte išsiplėtusios kraujagyslės gali sustiprinti raumenų „pompos“ pojūtį, nors tiesioginis poveikis maksimaliam jėgos rezultatui paprastai mažesnis nei ištvermei.

    Kada ir kiek gerti?

    Dažniausiai sporto praktikoje orientuojamasi į 300–500 mililitrų šviežių burokėlių sulčių maždaug prieš 2–3 valandas iki treniruotės. Būtent tuo metu azoto oksido poveikis gali būti ryškiausias, todėl planuojant verta atsižvelgti į treniruotės pradžios laiką.

    Svarbi detalė – burnos bakterijos yra šio proceso dalis, todėl po sulčių vartojimo patariama kurį laiką nenaudoti antibakterinių burnos skalavimo skysčių. Kai kurie šaltiniai taip pat rekomenduoja bent valandą vengti agresyvių antiseptikų, kad nebūtų slopinamas nitratų virtimas nitritais.

    Jei nėra laiko spausti sulčių, rinkoje yra koncentruotų burokėlių „šotų“, kuriuose nitratai pateikiami mažesniu tūriu. Vis dėlto svarbu vertinti sudėtį, cukraus kiekį ir individualų toleravimą, nes daliai žmonių didesnės porcijos gali sukelti skrandžio diskomfortą.

    Reguliarus vartojimas kai kuriems žmonėms gali padėti palaikyti sveikesnį kraujospūdį, tačiau tai nėra vaistas ir nepakeičia gydymo. Dažniausias nepageidaujamas reiškinys – nekenksmingas rausvas šlapimo ar išmatų atspalvis, vadinamas beeturija, kuris gali išgąsdinti, bet paprastai nėra pavojingas.

    Žmonėms, turintiems lėtinių ligų, vartojantiems kraujospūdį veikiančius vaistus ar turintiems inkstų problemų, prieš didesnes burokėlių sulčių dozes verta pasitarti su gydytoju. Tai ypač aktualu, jei kartu keičiama mityba ar intensyviai didinami fiziniai krūviai.

  • Viena stiklinė per dieną: šis gėrimas gali mažinti kraujospūdį ir gerinti ištvermę, bet tinka ne visiems

    Burokėlių sultys pastaraisiais metais dažnai pristatomos kaip natūrali priemonė širdžiai ir kraujagyslėms. Tyrimai rodo, kad jose esantys neorganiniai nitratai organizme virsta azoto oksidu, kuris plečia kraujagysles ir gali prisidėti prie kraujospūdžio mažėjimo.

    Specialistai pabrėžia, kad poveikis paprastai nėra momentinis ir priklauso nuo žmogaus mitybos, fizinio aktyvumo bei bendros sveikatos. Daliai žmonių kraujospūdis gali sumažėti labiau, kitiems pokytis būna menkas, todėl tai nėra vaistų pakaitalas.

    Burokėlių sultys vertinamos ir sporto mityboje, nes geresnė kraujotaka gali padėti efektyviau aprūpinti raumenis deguonimi. Dėl to kai kurie tyrimai fiksuoja ištvermės rodiklių pagerėjimą, o regeneracija po krūvio kai kuriems sportuojantiems gali būti lengvesnė.

    Dažniausiai rekomenduojama sultis vartoti likus maždaug 2–3 valandoms iki treniruotės, kad nitratai spėtų virsti azoto oksidu. Jei burokėlių sulčių iki šiol nevartojote, verta pradėti nuo mažesnės porcijos, pavyzdžiui, apie 50 mililitrų, ir stebėti savijautą.

    Maistinė vertė taip pat svarbi: burokėliuose yra folio rūgšties, taip pat geležies, o vitaminas C gali padėti geriau įsisavinti geležį iš maisto. Be to, sultyse aptinkami antioksidantai, tokie kaip betalainai ir polifenoliai, siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Vis dėlto šis gėrimas tinka ne visiems. Burokėliai turi oksalatų, todėl žmonėms, linkusiems į inkstų akmenligę, dažnesnis vartojimas gali būti rizikingas, o sergantiems žemu kraujospūdžiu jis gali dar labiau sumažėti ir sukelti silpnumą ar galvos svaigimą.

    Dar viena svarbi detalė yra natūraliai esantys cukrūs, todėl sergantiems diabetu ar turintiems gliukozės kontrolės problemų verta tartis su gydytoju ar dietologu. Jei vartojate kraujospūdį mažinančius vaistus, turite virškinamojo trakto jautrumą ar lėtinių ligų, saugiausia dėl įpročio kasdien gerti burokėlių sultis pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Pusė stiklinės prieš išeinant ar treniruotę: tyrimai rodo, kodėl burokėlių sultys veikia

    Pusė stiklinės prieš išeinant ar treniruotę: tyrimai rodo, kodėl burokėlių sultys veikia

    Burokėlių sultys ilgą laiką buvo laikomos paprastu, kasdieniu produktu, tačiau pastaraisiais metais jos vis dažniau minimos sporto mokslo publikacijose. Tyrėjai nagrinėja, ar nedidelis kiekis prieš fizinį krūvį gali apčiuopiamai pagerinti ištvermę, sprinto pajėgumą ir savijautą.

    Naujesniuose eksperimentuose dažniausiai vertinama burokėliuose esanti nitratų koncentracija. Organizme nitratai virsta azoto oksidu, kuris prisideda prie kraujagyslių išsiplėtimo ir efektyvesnio deguonies pernešimo į dirbančius raumenis. Dėl to tas pats krūvis gali pasirodyti lengvesnis, o energijos pojūtis didesnis.

    Viename 2026 metais publikuotame tyrime su treniruotais futbolininkais buvo lyginamas maždaug 140 mililitrų burokėlių sulčių ir placebo poveikis trumpam, labai intensyviam krūviui. Tyrėjai fiksavo didesnę pasiekiamą galią ir greitesnį įsibėgėjimą iki geriausio rezultato tiems, kurie gėrė burokėlių sultis.

    Kitas darbas, publikuotas 2025 metais sporto mitybos žurnale, nagrinėjo poveikį ne tik pačio krūvio metu, bet ir atsigavimo laikotarpiu. Patyrę alpinistai prieš lipimą į didelį aukštį vartojo koncentruotas burokėlių sultis, o vėliau buvo vertinama ištvermė, jėgos rodikliai ir raumenų skausmas. Rezultatai rodė greitesnį atsistatymą ir mažesnį raumenų diskomfortą daliai dalyvių.

    Svarbu tai, kad didžioji dalis tokių tyrimų atliekami su sportininkais, todėl išvadas kasdieniam žmogui reikia vertinti atsargiai. Vis dėlto mechanizmas susijęs su kraujotaka ir deguonies panaudojimu yra universalus, todėl nauda gali būti juntama ir aktyviau judantiems ne profesionaliai: ilgesniuose pasivaikščiojimuose, važiuojant dviračiu ar dirbant fiziškai.

    Ekspertai taip pat pabrėžia praktinius niuansus: efektas paprastai siejamas su nitratais, o ne su cukrumi ar bendru kalorijų kiekiu. Dėl to skirtingų gamintojų sultys ar koncentratai gali veikti nevienodai, o per didelis kiekis nebūtinai duos daugiau naudos. Žmonėms, turintiems specifinių sveikatos būklių ar vartojantiems kraujospūdį veikiančius vaistus, prieš įtraukiant burokėlių sulčių vartojimą į rutiną verta pasitarti su gydytoju.

    Nors burokėlių sultys nėra stebuklingas sprendimas, jų poveikis sportiniams rodikliams vis dažniau grindžiamas klinikiniais matavimais, o ne vien nuomonėmis. Todėl pusė stiklinės prieš treniruotę kai kuriems gali tapti paprastu, nebrangiu būdu šiek tiek pakoreguoti savijautą ir fizinio krūvio toleravimą.

  • Miestelis Ajovoje išleido apie 740 000 eurų naujam gręžiniui, bet geria vandenį iš 1963 metų

    Miestelis Ajovoje išleido apie 740 000 eurų naujam gręžiniui, bet geria vandenį iš 1963 metų

    Prinstono miestelis Ajovoje, įsikūręs prie Misisipės upės, ilgą laiką rėmėsi vienu senu gręžiniu, įrengtu 1963 metais. Tikėdamasi pagaliau turėti atsarginį vandens šaltinį, bendruomenė investavo apie 740 000 eurų į naują gręžinį ir vandens bokštą.

    Tačiau naujasis gręžinys nuo 2024 metų rugsėjo yra sustabdytas: tyrimai parodė, kad nitratų kiekis viršija JAV nustatytą geriamojo vandens saugos ribą. Dėl to miestelio namų ūkiai ir verslai liko priklausomi nuo šešis dešimtmečius veikiančio gręžinio, o alternatyvos brangsta.

    Naujas gręžinys, bet vanduo netinkamas

    Problemos prasidėjo dar iki to, kai naujasis šaltinis tapo kasdieniu sprendimu. 2022 metų pabaigoje per galingas siurblys prisidėjo prie vandentiekio avarijų, o pakeitus variklį atsivėrė didesnė bėda: prastesnė vandens sudėtis.

    Ajovos reguliuotojai 2024 metų rugsėjo mėnesį informavo, kad naujame gręžinyje nitratų koncentracija siekė 12,1 miligramo litre, kai leistina riba yra 10 miligramų litre. Vėliau rodikliai dar kilo ir 2025 metų pavasarį fiksuotos reikšmės apie 16 miligramų litre, todėl gręžinys taip ir negrįžo į eksploataciją.

    „Mums reikia patikimo atsarginio šaltinio, nes žmonėms būtinas saugus geriamasis vanduo“, – sakė miesto viešųjų darbų vadovas Chrisas Rindleris.

    Kodėl nitratai aptinkami giliame vandenyje?

    Prinstono gręžiniai siekia maždaug 137 metrų gylį ir ima vandenį iš Silūro–Devono vandeningojo sluoksnio, kurį nuo paviršiaus turėtų saugoti molio ir uolienų sluoksniai. Ilgą laiką manyta, kad toks gylis sumažina riziką, jog žemdirbystės tarša prasiskverbs į geriamąjį vandenį.

    Vis dėlto Ajovoje nitratų tarša siejama su intensyvia žemdirbyste, trąšomis ir mėšlu, o problemos ženklai fiksuojami ne tik paviršiniuose vandenyse. Geologų vertinimu, vandeningųjų sluoksnių taršos keliai gali būti sudėtingesni: tarša gali migruoti per plyšius klintyse arba patekti per techninius gręžinio konstrukcijos pažeidimus.

    „Tai nėra vieno miestelio istorija, o didesnio masto reiškinys, kurį dar bandome suprasti“, – sakė Ajovos geologijos tarnybos atstovas Ryanas Clarkas.

    Brangūs sprendimai ir ribotos galimybės

    Miesto valdžia bandė mažinti riziką ir 2025 metų pavasarį išsinuomojo apie 10 hektarų žemės aplink probleminį gręžinį, mokėdama, kad šioje zonoje nebūtų tręšiama. Tačiau per metus nitratų rodikliai sumažėjo tik maždaug 1 miligramu litre, todėl vanduo išlieka virš normos.

    Vienas realiausių techninių sprendimų būtų atvirkštinio osmoso filtravimo sistema, tačiau jos įrengimas mažam miesteliui kainuotų daugiau nei 920 000 eurų. Kita kryptis yra jungimasis prie didesnio vandens tiekėjo, bet tokie sprendimai paprastai reiškia papildomas investicijas į infrastruktūrą ir politiškai jautrius įsipareigojimus.

    Dabar miestelis viliasi, kad problema gali būti bent iš dalies konstrukcinė, pavyzdžiui, įtrūkęs gręžinio vamzdis, leidžiantis patekti užterštesniam vandeniui iš aukštesnių sluoksnių. Jei pažeidimas pasitvirtintų, tai būtų taisoma, tačiau jei nitratai keliauja per uolienų plyšius pačiame vandeningajame sluoksnyje, sprendimai taptų dar sudėtingesni ir brangesni.

    Kol vyksta tyrimai ir ieškoma finansavimo, Prinstonas lieka priklausomas nuo 1963 metais įrengto gręžinio, o kelių šimtų gyventojų bendruomenei tenka spręsti paradoksą: investuota didelė suma, bet naudotis nauju šaltiniu kol kas negalima.

  • Kur geriau pirkti braškes: gydytoja įvardijo rizikas turguje ir ką tikrina prekybos tinklai

    Braškių sezonui įsibėgėjant, pirkėjai dažniausiai renkasi tarp dviejų vietų: turgaus ir prekybos tinklų. Gydytojai primena, kad didžiausią įtaką saugumui daro ne vien kaina ar skonis, o kilmės atsekamumas, laikymo sąlygos ir higiena.

    Prekybos tinklai dažnai laikomi saugesniu pasirinkimu, nes tiekėjams taikomos aiškesnės taisyklės, o produktų kelias nuo ūkio iki lentynos paprastai būna geriau dokumentuotas. Be to, didesnėse grandinėse dažniau veikia vidinės kokybės kontrolės procedūros ir standartizuotos sandėliavimo temperatūros.

    Turgaus ar tinklo privalumai

    Turgus turi akivaizdų pliusą: sezono metu uogos neretai būna ką tik nuskintos ir greičiau pasiekia pirkėją. Vietinė produkcija, kai ji sunoksta natūraliai, dažnai būna aromatingesnė, o pirkėjas gali įvertinti išvaizdą ir kvapą dar prieš perkant.

    Vis dėlto turguje daugiau priklauso nuo konkretaus pardavėjo atsakomybės: kaip uogos buvo transportuojamos, ar neperkaista saulėje, ar laikomos švariose dėžėse. Jei braškės stovi šilumoje, greičiau daugėja mikroorganizmų, didėja gedimo ir maisto sukeltų infekcijų rizika.

    Nitratai: baimės dažnai perdėtos

    Specialistai pabrėžia, kad nitratai patys savaime nėra „nuodas“, nes natūraliai aptinkami dirvožemyje ir vandenyje, o augalams yra būtini augti. Problema atsiranda tuomet, kai jų kiekis viršija saugias ribas, tačiau braškės paprastai nepriskiriamos didžiausiems nitratų kaupikams.

    Svarbu ir tai, kad iš uogos dydžio ar ryškios spalvos patikimai nustatyti nitratų kiekio neįmanoma. Jam įtaką daro veislė, oras, apšvietimas, tręšimas ir auginimo sąlygos, todėl vien vizualus įspūdis gali klaidinti.

    „Pagal uogos išvaizdą nitratų kiekio nustatyti neįmanoma, patikimiausias vertinimas yra laboratoriniai tyrimai“, – sakė gydytoja.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį, kad buitinių matuoklių rezultatai gali būti netikslūs, nes jie dažnai vertina ne nitratus tiesiogiai, o elektrinį laidumą, kurį veikia vandens kiekis, mineralai ir uogos sunokimas. Dėl to patikimiausia yra oficiali kontrolė ir atsakingas tiekimas.

    Kas iš tiesų pavojingiausia braškėse

    Praktikoje dažnesnę grėsmę nei nitratai kelia pesticidų likučiai, mikrobinė tarša ir netinkamas laikymas. Uogos valgomos neapdorotos termiškai, todėl bet koks užterštumas nuo rankų, paviršių ar vandens gali turėti didesnę reikšmę savijautai nei dažniausiai minimi nitratai.

    Vaikams pirmosios sezono braškės paprastai nėra problema, jei vaikas sveikas, o uogos perkamos patikimoje vietoje ir tinkamai nuplaunamos. Didesnė rizika kyla tuomet, kai vienu kartu suvalgomas labai didelis kiekis arba kai uogos būna pradėjusios gesti.

    Negalavimai po braškių dažniau siejami su žarnyno infekcija, individualiu jautrumu ar sugedusiu produktu. Jei pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas ar viduriavimas, ypač vaikams, svarbu stebėti skysčių balansą ir prireikus kreiptis į medikus.

    Kaip saugiau vartoti braškes

    Norint sumažinti rizikas, braškes verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu ir, jei yra galimybė, trumpai pamirkyti švariame šaltame vandenyje, o tada dar kartą perplauti. Kotelį rekomenduojama pašalinti po plovimo, kad neį vidų nepatektų nešvarumai.

    Taip pat svarbu uogas laikyti šaldytuve ir nesivilioti akivaizdžiai pernokusiomis ar pažeistomis braškėmis. Net ir naudingas produktas turėtų būti įvairios mitybos dalis, todėl vaikams ir suaugusiesiems geriau rinktis saiką, o ne didelius kiekius vienu kartu.

  • Gerkite ryte tuščiu skrandžiu: 200 ml burokėlių sulčių siejamos su geresne žarnyno veikla

    Burokėlių sultys jau seniai minimos kaip vienas maistingiausių daržovių gėrimų, o pastaraisiais metais vėl grįžta į kasdienius mitybos įpročius. Jose yra folatų, kalio, vitamino C ir įvairių augalinių junginių, tarp jų betacianinų, kurie suteikia ryškią spalvą.

    Didžiausias mokslininkų dėmesys dažnai krypsta į natūralius burokėlių nitratus. Organizme jie gali virsti azoto oksidu, kuris plečia kraujagysles ir taip gali prisidėti prie kraujospūdžio mažėjimo, ypač žmonėms, kurių spaudimas padidėjęs. Vis dėlto poveikis nėra momentinis visiems, o rezultatai priklauso nuo bendros mitybos, judėjimo ir sveikatos būklės.

    Žarnyno veiklai burokėlių sultys gali būti naudingos dėl biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau jos nėra skaidulų šaltinis taip, kaip visas burokėlis. Jei tikslas yra reguliarus tuštinimasis ir mikrobiotos palaikymas, dažnai daugiau naudos duoda ne sultys, o burokėliai su minkštimu, taip pat kitos skaidulų turinčios daržovės, ankštiniai ir pilno grūdo produktai.

    Dažnai kartojamas patarimas gerti apie 200 mililitrų ryte, tuščiu skrandžiu, labiau siejamas su patogiu režimu nei su vieninteliu teisingu laiku. Kai kuriems žmonėms rūgštesni ar intensyvesnio skonio gėrimai ryte gali dirginti skrandį, todėl verta stebėti savijautą ir, prireikus, gerti su maistu arba rinktis mažesnę porciją.

    Svarbu įvertinti ir atsargumo priemones. Burokėliai turi oksalatų, todėl žmonėms, linkusiems į tam tikrų tipų inkstų akmenligę, patariama pasitarti su gydytoju dėl kiekio. Taip pat verta žinoti, kad po burokėlių gali laikinai parausti šlapimas ar išmatos, ir tai dažniausiai nėra pavojinga.

    Norint gauti daugiau naudos ir mažiau pridėtinio cukraus, geriausia rinktis šviežiai spaustas daržovių sultis be saldiklių, o dar geriau, jei dalis gėrimo ruošiama kokteilio principu, paliekant minkštimą. Jei žmogus vartoja vaistus nuo kraujospūdžio ar turi lėtinių ligų, dėl reguliaraus burokėlių sulčių vartojimo saugiausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Kaip neapsinuodyti ankstyvomis daržovėmis: gydytojo patarimai, ką tikrinti turguje ir parduotuvėje

    Atėjus ankstyvų daržovių ir uogų sezonui, pirkėjai dažnai skuba įsigyti ridikėlių, agurkų ar pirmųjų braškių. Specialistai primena, kad būtent sezono pradžioje išauga rizika nusipirkti produktų su padidintu nitratų kiekiu ar netinkamos higieninės būklės.

    Didžiausia problema ta, kad plika akimi cheminių likučių neįvertinsite, todėl svarbiausia tampa ne išvaizda, o kilmė, dokumentai ir prekybos vietos kontrolė. Ypač atidūs turėtų būti vaikai, nėščiosios ir žmonės, turintys lėtinių virškinamojo trakto ligų.

    Kaip tikrinama įvežtinė produkcija

    Įvežtini vaisiai, daržovės ir uogos paprastai patenka į valstybės priežiūros lauką dar pasienyje. Tokiai produkcijai taikoma fitosanitarinė kontrolė, o importuotojai privalo turėti dokumentus, patvirtinančius atitiktį nustatytiems saugos reikalavimams.

    Be dokumentų patikros, iš siuntų atrenkami mėginiai laboratoriniams tyrimams, kur vertinama, ar neviršijamos leistinos medžiagų normos ir ar nėra kitų rizikos veiksnių. Jei nustatomi reikšmingi pažeidimai, siunta gali būti sulaikoma, neleidžiama tiekti rinkai arba grąžinama tiekėjui.

    Ar saugiau pirkti turguje?

    Dalis pirkėjų mano, kad turguje parduodama vietinė ar namuose užauginta produkcija savaime yra saugesnė. Tačiau ankstyvo derliaus atveju riziką gali didinti intensyvus tręšimas azoto junginiais, dėl kurio kai kuriose daržovėse gali kauptis daugiau nitratų.

    Oficialiuose turgavietėse veikia veterinarinės sanitarinės kontrolės laboratorijos, kurios tikrina parduodamus maisto produktus. Pardavėjas, prekiaujantis turgavietėje teisėtai, paprastai turi pateikti laboratorijos išvadą ar leidimą prekiauti, susietą su konkrečia tądien tikrinama partija.

    Ką pirkėjas turi teisę paprašyti

    Perkant turguje verta paprašyti parodyti laboratorinės patikros dokumentą ir atkreipti dėmesį į jo datą. Svarbu, kad dokumente būtų aišku, jog tikrinta būtent ta produkcijos partija, kuri parduodama tuo metu, o ne prieš kelias savaites.

    Parduotuvėse pirkėjas taip pat gali teirautis informacijos apie kilmę ir kokybės kontrolę, o kilus įtarimams dėl kvapo, skonio ar išvaizdos, produktų geriau nevartoti. Jei abejojate jau įsigytos produkcijos sauga, galima kreiptis dėl nepriklausomų tyrimų į akredituotas laboratorijas ar visuomenės sveikatos sistemos įstaigas.

    Specialistai pataria ankstyvas daržoves namuose kruopščiai nuplauti, lapines daržoves perrinkti, o uogas plauti tekančiu vandeniu mažomis porcijomis. Taip pat verta nepersistengti su dideliais kiekiais vienu metu, ypač sezono pradžioje, ir rinktis patikimas prekybos vietas, kuriose kontrolės procedūros realiai taikomos.

  • Ne tik vanduo: paprastas būdas nuplauti braškes, kad liktų mažiau pesticidų ir bakterijų

    Ankstyvos braškės pirkėjus vilioja kvapu ir kaina, tačiau būtent šiuo sezonu dažniau kyla klausimų dėl cheminių likučių ir higienos. Specialistai pabrėžia, kad riziką lemia ne vien tai, kuo uogos buvo purkštos, bet ir kaip jos buvo laistomos, skintos, laikytos bei vežtos.

    Uogose gali būti aptinkama nitratų, kurie gamtoje susidaro dirvožemyje ir vandenyje, o jų kiekį gali padidinti intensyvus tręšimas azoto trąšomis. Vis dėlto didesnį susirūpinimą dažniausiai kelia pesticidų likučiai, nes braškių paviršius nelygus, o sėklytės ir įdubimai sudaro sąlygas likučiams bei nešvarumams užsilaikyti.

    Ne mažiau svarbu ir mikrobiologinė tarša. Apsinuodijimai braškėmis dažnai siejami ne su nitratais, o su bakterijomis, kurios gali patekti per užterštą vandenį, dirvą, rankas, tarą ar netinkamas laikymo sąlygas, ypač kai uogos ilgai būna šiltai.

    Kaip plauti, kad būtų saugiau?

    Vien tik nuplovimas po čiaupu ne visada pašalina dalį paviršiuje esančių likučių, todėl galima taikyti mirkymą sodos tirpale. Rekomenduojama braškes 10–15 minučių pamirkyti vandenyje su soda, pavyzdžiui, apie 1 arbatinį šaukštelį sodos į maždaug 500 mililitrų vandens.

    Svarbi detalė – prieš mirkymą geriau nenuskinti žaliosios dalies, nes taip uoga mažiau prisigeria vandens ir nepraranda skonio. Po mirkymo braškes būtina gerai nuplauti po tekančiu vandeniu ir leisti nusivarvėti.

    Taip pat patariama iš karto išrūšiuoti uogas ir atmesti tas, kurios turi pelėsio, yra labai suminkštėjusios ar turi įtartiną kvapą. Net viena sugedusi uoga gali greitai sugadinti likusias, nes pelėsis plinta itin sparčiai.

    Dažniausia klaida – nuplauti per anksti

    Jei braškes planuojate laikyti šaldytuve, jų geriau neplauti iš karto po pirkimo. Drėgmė ant paviršiaus pagreitina pelėsio atsiradimą, todėl plauti verta tik prieš valgant arba prieš pat gaminant.

    Laikymui tinka indas ar dubuo, kurio dugną galima iškloti popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų perteklinę drėgmę. Indą geriau uždengti ne visiškai sandariai, kad liktų minimali oro cirkuliacija, o uogas suvalgyti per 2–5 dienas, priklausomai nuo jų šviežumo.

    Mažinti riziką padeda ir sezoniškumas: natūraliai prinokusios birželio–liepos braškės neretai būna mažiau intensyviai „skubinamos“ ir geriau atlaiko laikymą. Vis dėlto net ir sezono metu svarbiausia išlieka higiena, tinkamas plovimas ir laikymas.

  • Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Vandentiekio vandens saugumas Europoje labai skiriasi, o didžiausią įtaką tam daro požeminio vandens būklė ir jo tarša. Europos aplinkos agentūra skelbia, kad daugiau nei 20 proc. ES požeminio vandens telkinių cheminė būklė yra prasta.

    Tai reiškia, kad dalyje vietovių viršijami ES Vandens pagrindų direktyvoje nustatyti kenksmingų medžiagų, įskaitant sunkiuosius metalus, limitai. Kuo blogesnė žaliavinio vandens kokybė, tuo brangesnis ir sudėtingesnis jo paruošimas gerti.

    Kas Europoje pirmauja?

    Tarptautiniuose vertinimuose dauguma Europos valstybių patenka tarp stipriausių pasaulyje pagal geriamojo vandens ir sanitarijos rodiklius. Pagal Environmental Performance Index (EPI) aukščiausi įverčiai skiriami šalims, kurios geriausiai apsaugo žmonių sveikatą nuo nesaugaus geriamojo vandens rizikų.

    Tarp šalių, gavusių maksimalų įvertinimą, minimos Suomija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė. Tokie rezultatai paprastai siejami su griežta taršos kontrole, investicijomis į vandentvarką ir nuoseklia monitoringo sistema.

    Kur rodikliai prasčiausi?

    Žemesni balai fiksuojami Europos pakraščiuose ir šalyse, kur vandens tiekimo infrastruktūra modernizuojama lėčiau arba sudėtingesnės pradinės gamtinės sąlygos. EPI duomenimis, tarp prasčiausiai įvertintų šalių Europoje minimos Moldova, Sakartvelas ir Albanija.

    Tame pačiame sąrašo gale atsiduria ir kai kurios ES valstybės, įskaitant Latviją, Lietuvą ir Rumuniją. Tai nereiškia, kad vandentiekio vanduo automatiškai yra nesaugus, tačiau signalizuoja apie didesnes sistemines rizikas ir didesnę priklausomybę nuo kokybiško valymo.

    Kodėl požeminis vanduo kelia tiek rūpesčių?

    Požeminis vanduo ES yra kritiškai svarbus: jis sudaro apie 65 proc. geriamojo vandens išteklių ir reikšmingą dalį vandens, naudojamo žemės ūkyje. Dėl to bet kokia tarša greitai tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos bei visuomenės sveikatos klausimu.

    Europos Komisija yra nurodžiusi, kad nitratų koncentracija viršija ES ribą 14 proc. požeminio vandens matavimo vietų. ES nustatyta riba yra 50 miligramų litre, o didesnės koncentracijos dažnai siejamos su intensyviu tręšimu ir žemės ūkio nuotėkiu.

    Vien nitratų šalinimas iš vandens ES mastu gali kainuoti apie 320 mlrd. eurų per metus, todėl vis dažniau akcentuojama prevencija, o ne vien valymas. Praktikoje tai reiškia griežtesnę taršos kontrolę, tikslesnį trąšų naudojimą ir jautrių teritorijų apsaugą.

    Papildomą spaudimą vandens kokybei daro pesticidai, farmaciniai junginiai ir mikroplastikai. Atskiruose tyrimuose taip pat akcentuojamos PFAS grupės medžiagos, kurios dėl ilgo irimo aplinkoje dažnai vadinamos ilgai išliekančiomis cheminėmis medžiagomis.

    ES taip pat stiprina stebėseną: 2022 metais patvirtintas pirmasis geriamojo vandens stebimų medžiagų sąrašas, skirtas sekti tam tikrus endokrininę sistemą galinčius veikti junginius. Tikslas yra anksčiau aptikti rizikas ir, prireikus, laiku keisti reguliavimą bei vandens paruošimo praktiką.