CP v2

Tag: Nuotoliniai povandeniniai aparatai

  • Mokslininkai aptiko keistą dėmę jūros dugne: iškilo banginio kapavietė ir nauja grėsmė

    Mokslininkai aptiko keistą dėmę jūros dugne: iškilo banginio kapavietė ir nauja grėsmė

    Arkties gelmėse dirbę Norvegijos mokslininkai, jūros dugną tyrinėję nuotoliniu būdu valdomu aparatu, užfiksavo neįprastą plotą, išsiskyrusį iš aplinkinės, atrodytų, vienodos dugno struktūros. Priartėjus paaiškėjo, kad tai tankus vamzdelinių kirmėlių telkinys, tarsi gyvas kilimas ant nuosėdų.

    Paėmus nuosėdų mėginį, vandenyje trumpam pasklido tamsus, beveik juodas debesis, būdingas vietoms, kur nuosėdose gausu organinės medžiagos ir suintensyvėja bakterijų veikla. Jam išsisklaidžius, tyrėjai pamatė tai, kas jūros dugne aptinkama retai: kaulus ir dantis, aplink kuriuos knibždėjo gyvūnija.

    „Kvapas nebuvo toks baisus, bet dėl atsargumo naudojome dujokaukes“, – rašė ekspedicijos komanda savo kelionės dienoraštyje.

    Surinktus duomenis ir mėginius įvertinus paviršiuje, tapo aišku, kad aptikta vadinamoji banginio kritimo vieta, kai po žūties banginio kūnas nugrimzta į gelmes ir tampa ilgalaikiu maisto bei buveinių šaltiniu. Tokios vietos veikia kaip oazės giliavandeniame dykumyne, pritraukiančios organizmus, kurie kitu atveju čia vargiai rastų energijos.

    Kodėl banginio kritimas toks svarbus?

    Banginio audiniai pirmiausia maitina didesnius maitėdas, o vėliau, irimo procesams tęsiantis, įsijungia bakterijos ir smulkesni bestuburiai. Laikui bėgant, net ir kaulai tampa energijos šaltiniu, o aplink susiformuoja bendrijos, galinčios gyvuoti metus ar net dešimtmečius.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie organinės medžiagos pliūpsniai didina rūšinę įvairovę ir sudaro sąlygas rūšims „keliauti“ tarp atskirų giliavandenių buveinių. Be to, banginio kritimo vietose vyksta svarbūs biogeocheminiai procesai, susiję su anglies kaupimu ir sieros, azoto bei fosforo apykaita.

    Šis atvejis išryškino ir kitą problemą: banginio liekanos ne visada matomos plika akimi net ir naudojant povandenines kameras. Kaulai gali būti iš dalies ar visiškai užnešti nuosėdomis, todėl tokios ekosistemos gali likti nepastebėtos, jei tyrimai ar darbai dugne atliekami skubotai.

    Gelmėse daug mineralų, bet ir gyvybės

    Banginio kritimo vieta Arkties regione tapo argumentu platesnėje diskusijoje apie būsimą jūros dugno išteklių gavybą. Giliavandenėse teritorijose gausu mineralinių išteklių, tačiau tuo pat metu tai vienos mažiausiai pažintų Žemės ekosistemų, kuriose net pavieniai objektai gali būti kritiškai svarbūs gyvybės tinklams.

    Jūros dugno kasimo, gręžimo ar nuosėdų „siurbimo“ darbai gali sukelti ilgalaikį fizinį trikdymą, nuosėdų drumstumą ir buveinių praradimą. Mokslininkai įspėja, kad be detalių žemėlapių ir atsargumo priemonių tokios retos organinės medžiagos sankaupos gali būti paprasčiausiai pervažiuotos technika arba sunaikintos dar jų neidentifikavus.

    Norvegijos jūros dugno kartografavimo programos MAREANO komanda pažymi, kad net ir vizualiai nuobodžiuose giliavandeniuose peizažuose kartais slypi išskirtiniai įvykiai. Šis radinys, jų vertinimu, yra priminimas, jog giliavandenių buveinių apsauga priklauso nuo kruopštaus tyrimų planavimo ir nuoseklaus jūros dugno pažinimo.

    „Net ir iš pažiūros neypatingi giliavandeniai kraštovaizdžiai kartais slepia nepaprastus reiškinius, tokius kaip banginio kritimas“, – teigė MAREANO programos atstovai.

  • Retas giliavandenis juodasis gyvaglotas nufilmuotas 1 259 m gylyje: kaip praryja grobį, sunkesnį už save

    Mokslininkai prie Trinidado ir Tobago pakrančių užfiksavo itin retai gamtoje pastebimą giliavandenę žuvį – juodąjį gyvaglotą (Chiasmodon niger). Ši nedidelė, maždaug 10–20 centimetrų ilgio žuvis garsėja neįprastu gebėjimu praryti grobį, kurio masė gali būti iki 10 kartų didesnė už jos pačios.

    Vaizdus nufilmavo nuotoliniu būdu valdoma giliavandenė įranga 1 259 metrų gylyje. Įrašas patraukė tyrėjų dėmesį dėl stipriai išsipūtusio pilvo – jis buvo taip ištemptas, kad tapo beveik permatomas, o žuvis, regis, dar nešė neseniai prarytą laimikį.

    „Šią žuvį laukinėje gamtoje pamatyti pasitaiko itin retai. Pirmą kartą ją mačiau prieš beveik dešimt metų Meksikos įlankoje, todėl galimybė užfiksuoti ją dar kartą yra didžiulė sėkmė“, – sakė okeanografijos ekspedicijos mokslininkė Diva Amon.

    Giliavandenėje aplinkoje maistas yra nepastovus ir menkai prieinamas, todėl evoliucija „atsiperka“ tiems, kurie sugeba maksimaliai išnaudoti retas progas. Juodasis gyvaglotas turi išnertį galinčius žandikaulius ir itin tamprų skrandį, kuris gali išsiplėsti tarsi balionas.

    Tokia anatomija leidžia grobį praryti visą, net jei jis akivaizdžiai didesnis už pačią žuvį. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra „nemokamas“ pranašumas: jei grobis nesuvirškinamas pakankamai greitai, prasidėję irimo procesai gali išskirti dujas.

    Tuomet susikaupusios dujos kartais tampa tarsi plūdrumo „oro pagalvė“, galinti iškelti žuvį aukštyn iš įprastos buveinės. Tokiose situacijose gyvūnas gali atsidurti jam nepalankiose sąlygose, o kai kuriais atvejais tai baigiasi žūtimi.

    Anksčiau fiksuota, kad juodieji gyvaglotai kartais pervertina savo galimybes. Tyrėjų aprašymuose minimas atvejis, kai rasta apie 19 centimetrų ilgio žuvis buvo prarijusi maždaug 86 centimetrų laimikį – grobis kelis kartus viršijo plėšrūno dydį.

    Naujas stebėjimas ypač vertingas tuo, kad gyvūnas nufilmuotas natūralioje aplinkoje, o pilvo išsiplėtimas – vienas ryškiausių tarp viešai aprašytų atvejų. Tokie vaizdai padeda geriau suprasti giliavandenių rūšių mitybos strategijas ir ribas, kurias nustato fiziologija.

  • Prie Grenlandijos pirmą kartą nufilmuotas retas arktinis trumpauodegis kalmaras su ikrais

    Šiaurės Atlanto lediniuose vandenyse, netoli Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinio parko, mokslininkai pirmą kartą užfiksavo itin retą arktinį trumpauodegį kalmarą (Rossia moelleri). Vaizdo įrašas laikomas reikšmingu, nes iki šiol ši rūšis šiame regione praktiškai nebuvo dokumentuota.

    Tyrėjai kalmarą nufilmavo naudodami lengvą nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą. Šalia gyvūno buvo pastebėti ir keli ikrai, todėl mokslininkai daro išvadą, kad šioje atšiaurioje fiordų sistemoje gali vykti aktyvus galvakojų dauginimasis.

    Ką pavyko pamatyti po vandeniu

    Pasak tyrimo autorių, nufilmuota, tikėtina, subrendusi patelė, o šalia jos matėsi trys ikrų kapsulės, primenančios vynuogių kekę. Kalmaras buvo apie 10 centimetrų ilgio, išsiskyrė violetiniais ir oranžiniais atspalviais.

    Stebėjimas atliktas maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus. Tokios sąlygos rodo, kad net ekstremaliai šaltose Arkties jūrose gyvybė prisitaiko ne tik išgyventi, bet ir daugintis.

    „Kalmaras ir ikrai buvo aptikti maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus, o tai parodo jūrinės gyvybės atsparumą vienoje ekstremaliausių Žemės aplinkų“, – sakė Vakarų Australijos universiteto biologijos mokslų mokyklos tyrėja Peidž Maroni.

    Kodėl šis radinys svarbus mokslui

    Trumpauodegiai kalmarai yra plačiai paplitusi galvakojų grupė, tačiau daugelis rūšių vis dar menkai ištirtos, ypač poliariniuose ir giliavandeniuose regionuose. Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinis parkas laikomas didžiausiu nacionaliniu parku pasaulyje, o jo jūrinės ekosistemos – vienos mažiausiai ištirtų Arkties vietovių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai tampa svarbūs ir klimato kaitos kontekste. Galvakojai moliuskai yra jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl jų paplitimo, dauginimosi ir buveinių ribų stebėsena gali tapti vienu iš būdų fiksuoti ekosistemų transformacijas sparčiai šylančioje Arkties zonoje.

    „Žinių apie šio regiono biologinę įvairovę stiprinimas yra būtinas norint suprasti ekosistemų veikimą ir jų atsparumą spartėjančios klimato kaitos sąlygomis, o šis tyrimas suteikia vertingą atspirties tašką stebint aplinkos pokyčius“, – teigė mokslininkė.

    Kaip tyrimus padėjo atlikti ekspedicijos jūra

    Šio stebėjimo sėkmę iš dalies lėmė galimybė pasinaudoti ekspediciniais reisais į atokias, retai tiriamas teritorijas. Tokia praktika leidžia mokslininkams trumpoms, tikslinėms misijoms pasiekti vietas, kur tradicinės mokslinės ekspedicijos vyksta rečiau dėl sudėtingos logistikos ir didelių kaštų.

    Tyrėjų vertinimu, mažesnio poveikio metodai, tokie kaip lengvi nuotoliniai aparatai ir ribotos trukmės ekspedicijos, gali padėti užpildyti spragas poliarinių jūrų tyrimuose. Anot jų, net vienas patikimai patvirtintas retų rūšių stebėjimas gali turėti didelę vertę, vertinant paplitimą ir prisitaikymo galimybes ateityje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mažo poveikio mokslas ir ekspedicinis turizmas gali padėti užpildyti reikšmingas biologinės įvairovės spragas atokiuose poliariniuose regionuose, o vienas patvirtintas stebėjimas gali suteikti svarbios informacijos apie rūšies paplitimą, dauginimąsi ir atsparumą klimato kaitai“, – sakė P. Maroni.

    Mokslininkai pažymi, kad norint geriau suprasti šio arktinio trumpauodegio kalmaro ekologiją, reikės daugiau stebėjimų ir duomenų. Vis dėlto nauja vaizdinė medžiaga jau dabar laikoma svarbiu žingsniu, padedančiu tiksliau aprašyti mažai pažintas Arkties jūrų rūšis ir jų gyvenimo ciklus.