CP v2

Tag: Nykstančios rūšys

  • Los Andželo zoologijos sodo proveržis: pirmąkart išveista itin reta JAV barškuolė, gimė 6 jaunikliai

    Los Andželo zoologijos sodas pranešė apie reikšmingą gamtosaugos pasiekimą: pirmą kartą nelaisvėje sėkmingai išveista viena rečiausių JAV barškuolių rūšių. Per du vadų atvejus pasaulį išvydo šeši jaunikliai, kurie kol kas auginami griežtai kontroliuojamomis sąlygomis.

    Kalbama apie Naujosios Meksikos keterinę barškuolę, kurios populiacijos JAV yra itin mažos ir fragmentuotos. Pirmieji penki jaunikliai gimė rugpjūčio 18 dieną, dar vienas jauniklis patvirtintas rugpjūčio 28 dieną, o tai įvardijama kaip pirmasis sėkmingas šios rūšies veisimo atvejis programos partnerių tinkle.

    Pasak zoologijos sodo atstovų, šis rezultatas ypač svarbus dėl sudėtingų rūšies laikymo ir dauginimosi sąlygų, būdingų kalnų gyvatėms. Specialistai pabrėžia, kad tokie veisimo pasiekimai leidžia planuoti tolimesnius žingsnius, kurie realiai prisideda prie nykstančių populiacijų išsaugojimo.

    Jaunikliai šiuo metu laikomi uždaruose voljeruose ir nuolat stebimi, vertinant jų sveikatos būklę, mitybą bei augimo dinamiką. Kai gyvatės sustiprės, svarstoma galimybė ateityje jas, kartu su vėlesniais palikuonimis, perkelti į natūralias buveines, siekiant sustiprinti laukinių populiacijų genetinę įvairovę.

    Naujosios Meksikos keterinė barškuolė nuo daugelio kitų rūšių skiriasi tuo, kad jauniklių neišsirita iš kiaušinių, o gimsta gyvi. Šios barškuolės yra palyginti nedidelės, pasižymi būdingu kiek riestu snukiu, o jų elgsena apibūdinama kaip atsargi ir baikšti.

    Rūšis siejama su vadinamosiomis dangaus salomis, tai yra aukštikalnių masyvais, atskirtais žemumų teritorijų. Tokiose vietovėse, maždaug 1 500–2 500 metrų aukštyje, gyvūnų populiacijos dažnai tampa izoliuotos, todėl tampa jautresnės buveinių pokyčiams ir genetiniam skurdui.

    Nykstančių rūšių veisimas zoologijos soduose ir specializuotuose centruose dažnai laikomas draudimo polisu, kai laukinėms populiacijoms kyla reali išnykimo rizika. Tokios programos leidžia kaupti genetinę įvairovę, planuoti poras ir mažinti giminingo kryžminimo tikimybę, kuri mažose populiacijose tampa rimta problema.

    Tačiau vien veisimo neužtenka: sėkmingas sugrąžinimas į gamtą priklauso nuo buveinių apsaugos, plėšrūnų ir žmogaus veiklos rizikų valdymo bei ilgalaikės stebėsenos. Dėl to tokie projektai paprastai vykdomi etapais, derinant mokslinius tyrimus, praktinę priežiūrą ir regioninius gamtosaugos sprendimus.

    Herpetologai atkreipia dėmesį, kad pasikliauti vien spalva ar raštais nepatikima, nes dalis nuodingų rūšių gali būti gerai užsimaskavusios, o nenuodingos kartais primena pavojingas. Saugiausia taisyklė gamtoje paprasta: bet kokią nepažįstamą gyvatę vertinti kaip potencialiai pavojingą ir laikytis saugaus atstumo.

    Specialistai pabrėžia, kad dauguma incidentų įvyksta bandant gyvatę paimti, nuvyti ar nufotografuoti iš pernelyg arti. Todėl rekomenduojama leisti gyvūnui ramiai pasišalinti, o prireikus pagalbos kreiptis į vietos gamtosaugos tarnybas ar gelbėtojus.

  • Argentinoje fotospąstai užfiksavo itin retą andinę katę: kodėl tai svarbi žinia ekologams

    Argentinoje fotospąstų kamera užfiksavo andinę katę – vieną rečiausių Pietų Amerikos plėšrūnų, priskiriamą nykstančioms rūšims. Gamtosaugininkai patvirtino, kad vaizdas gautas 2026 metų sausio 30 dieną, o toks stebėjimas laikomas itin reikšmingu rūšies apsaugai.

    Andinė katė gyvena atšiauriuose Andų regionuose, todėl ją pamatyti gamtoje sudėtinga net specialistams. Kiekvienas patvirtintas fiksavimas padeda tikslinti paplitimo ribas, geriau suprasti gyvūnų judėjimo kelius ir įvertinti, kuriose vietovėse apsauga duoda didžiausią efektą.

    Pasak WCS Argentina vertinimų, suaugusių andinių kačių populiacija Pietų Amerikoje siekia apie 2 100 individų. Didžiausios grėsmės rūšiai siejamos su neteisėta medžiokle, buveinių nykimu ir mitybos bazės mažėjimu, kai mažėja smulkių gyvūnų, kuriais ji minta.

    Fotospąstų užfiksuoti kadrai gauti keli kilometrai į rytus nuo La Pajunijos saugomos teritorijos. Ši vietovė laikoma svarbia dėl ilgalaikių gamtos atkūrimo darbų, kuriais siekiama sumažinti žmogaus daromą poveikį ir sustiprinti vietinių ekosistemų atsparumą.

    WCS Argentina gamtos apsaugos vadovas Andrés Novaro pabrėžė, kad andinių kačių pasirodymas yra vienas iš teigiamų pokyčių, fiksuojamų La Pajunijoje. Jo teigimu, mažėjant apkrovai ir atsikuriant natūralioms sąlygoms, į šias teritorijas sugrįžta rūšys, kurios sudaro plėšrūnų grobio bazę, o tai keičia visą ekosistemos pusiausvyrą.

    „Andinių kačių pasirodymas – tik vienas iš teigiamų pokyčių, kuriuos matome La Pajunijos teritorijoje“, – sakė Andrés Novaro.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie signalai svarbūs ne tik konkrečiai rūšiai, bet ir kaip indikatorius, rodantis buveinių būklę. Jei teritorijoje daugėja grobio gyvūnų ir mažėja trikdymo, atsiranda sąlygos grįžti ir itin jautriems, didelių plotų reikalaujantiems plėšrūnams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad fotospąstai šiandien tapo vienu patikimiausių būdų stebėti sunkiai aptinkamas rūšis, neardant jų natūralios elgsenos. Surinkti duomenys vėliau naudojami planuojant saugomų teritorijų ribas, stiprinant antibrakonierišką kontrolę ir nukreipiant išteklius ten, kur jų reikia labiausiai.

  • Havajų buvusiose ganyklose pasodinta 150 650 medžių: kaip po 20 metų pasikeitė paukščių gyvenimas

    Havajų saloje didelio masto miškų atkūrimo projektas buvusių ganyklų teritorijose per kelis dešimtmečius pakeitė vietos ekosistemą. Hakalau nacionaliniame laukinės gamtos prieglobstyje atsiradę jauni miškai tapo svarbūs retoms ir nykstančioms salyno paukščių rūšims.

    Daugelį metų šiose vietovėse buvo ganomi galvijai, todėl dideli plotai natūralių miškų virto atviromis ganyklomis, o vietinę augaliją nustelbė žolės ir invaziniai augalai. Tai ypač pavojinga Havajams, kur nemaža dalis paukščių yra endeminiai ir natūraliai neaptinkami niekur kitur pasaulyje.

    Atkūrimo darbai pradėti 1992 metais ir tęsėsi maždaug ketverius metus. Per šį laiką pasodinta 150 650 vietinių koa medžių, kurie pasirinkti dėl gebėjimo augti nualintose dirvose ir palaipsniui formuoti miško dangą.

    Projekto tikslas buvo ne tik sugrąžinti medžius į degradavusias žemes, bet ir sukurti vadinamuosius miško koridorius. Tokie koridoriai turėjo sujungti išlikusius miško fragmentus su buvusiomis ganyklomis ir palengvinti gyvūnų, ypač paukščių, judėjimą bei plitimą.

    Ilgalaikiai stebėjimai parodė, kad augant pasodintiems medžiams vietinių paukščių aktyvumas atkurtose teritorijose didėjo. Tyrėjai fiksavo, jog kai kurios retos rūšys jaunuose miškuose vis dažniau ieškojo maisto ir slėptuvių, nors pilnavertės brandžių miškų alternatyvos tokios teritorijos tapo ne iš karto.

    Vienas iš svarbių veiksnių buvo atstumas iki senesnių miškų masyvų ir paties atkuriamo miško amžius. Kitaip tariant, kuo arčiau buvo natūralūs miškai ir kuo labiau susiformavo laja, tuo greičiau paukščiai pradėjo naudotis naujomis buveinėmis.

    Hakalau prieglobstis įkurtas 1985 metais būtent tam, kad būtų saugomos nykstančių miško paukščių buveinės, todėl atkūrimo rezultatai vertinami kaip strategiškai svarbūs. Havajų paukščiams grėsmę kelia ne vien miškų nykimas, bet ir invazinės rūšys bei paukščių maliarija, kurią perneša į salas įvežti uodai.

    Todėl ekosistemų atkūrimas dažnai siejamas ir su prisitaikymu prie klimato kaitos: vėsesnėse, aukštesnėse vietovėse ligų plitimo rizika gali būti mažesnė. Šiuo metu gamtosaugininkai toliau svarsto, kaip sustiprinti jungtis tarp Hakalau ir aukštikalnių miškų Mouna Kea šlaituose, kad paukščiams būtų lengviau pasiekti palankesnes buveines.

  • Japonijos salos laukinėms katėms užfiksuotas keistas pokytis: mokslininkai ieško priežasties

    Japonijos salos laukinėms katėms užfiksuotas keistas pokytis: mokslininkai ieško priežasties

    Mažoje Japonijos Cušimos saloje gyvenanti itin reta Cušimos leopardinė katė yra ties išnykimo riba: manoma, kad laukinėje gamtoje liko apie 100 šių gyvūnų. Pastaraisiais metais mokslininkai fiksavo naują, iki šiol šiai populiacijai nebūdingą požymį, kuris kelia nerimą dėl rūšies ateities.

    2024 ir 2025 metais lauko stebėjimų metu buvo pastebėtos trys leopardinės katės su neįprastai trumpomis uodegomis. Tyrėjų teigimu, jų uodegos siekė maždaug pusę įprasto ilgio, o toks bruožas anksčiau nebuvo aprašytas nei Cušimos, nei kitose leopardinių kačių populiacijose.

    „Tai, kad uodegos pakitimai užfiksuoti keliems individams, leidžia manyti, jog vien atsitiktinės traumos nėra labiausiai tikėtinas paaiškinimas ir verčia svarstyti paveldimą ar vystymosi priežastį“, – rašė tyrėjai.

    Pirmoji akivaizdi hipotezė buvo hibridizacija su naminėmis katėmis, nes Cušimoje jos taip pat paplitusios, o trumpauodegiškumas naminių kačių populiacijose sutinkamas dažniau. Toks genų „įsiliejimas“ mažoms, izoliuotoms laukinių gyvūnų populiacijoms yra viena pavojingiausių grėsmių, nes gali keisti paveldimus požymius ir ilgainiui susilpninti prisitaikymą.

    Norėdami patikrinti šią versiją, Japonijos tyrėjai atliko genetinius tyrimus ir vienam trumpauodegiam individui išnagrinėjo visą genomą. Rezultatai buvo lyginami su kelių Cušimos naminių kačių, kitų Cušimos leopardinių kačių, taip pat leopardinių kačių iš žemyninės Azijos duomenimis.

    „Neįprastas išorinis bruožas gali iškart kelti įtarimų dėl hibridizacijos, tačiau norėjome objektyviai įvertinti, ką iš tiesų rodo genomas, o ne spręsti vien pagal išvaizdą“, – sakė tyrimo pirmasis autorius Jukis Macumotas.

    Tyrimas nerado aiškių įrodymų, kad trumpauodegės leopardinės katės būtų neseniai kryžminusiosis su naminėmis katėmis. Analizėse trumpauodegis individas pateko į Cušimos leopardinių kačių genetinės įvairovės ribas, o ne į tarpinę zoną, kurios būtų tikimasi hibridui.

    Vis dėlto tai paliko atvirą svarbiausią klausimą: kodėl toks požymis apskritai pasirodė. Tyrėjai svarsto kelis scenarijus, tarp jų ir retą vystymosi sutrikimą, nepastebėtą senesnį ar labai menką genetinį „įmaišymą“, taip pat įgimtų defektų riziką, kuri kartais išauga mažose, artimai susijusiose populiacijose.

    Nors giminingo kryžminimosi poveikis dažnai siejamas su įvairiais anatomijos pakitimais, atlikta analizė neparodė, kad tirtas trumpauodegis individas būtų labiau giminingai susijęs nei kitos tirtos Cušimos leopardinės katės. Tyrėjai taip pat pažymėjo, kad dabartiniai metodai gali neaptikti labai senų ar ypač menkų kryžminimosi pėdsakų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad išvadoms trukdo labai mažas stebėtų atvejų skaičius: genetiškai ištirtas buvo tik vienas trumpauodegis individas, o dar du atvejai užfiksuoti kameromis. Siekiant suprasti, ar tai vienas pasikartojantis požymis, ar skirtingų priežasčių nulemti uodegos pakitimai, reikės daugiau stebėjimų ir papildomų genetinių mėginių.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Global Ecology and Conservation. Pasak autorių, aiškesnis šio požymio paaiškinimas gali turėti praktinę reikšmę saugant vieną rečiausių Japonijos laukinių kačių populiacijų ir planuojant jos išsaugojimo priemones.

  • Tūkstančiai nykstančių rūšių parduodamos per „Facebook“ ir „TikTok“: tyrimas atskleidė mastą

    Tūkstančiai nykstančių rūšių parduodamos per „Facebook“ ir „TikTok“: tyrimas atskleidė mastą

    Prekyba persikėlė į socialinius tinklus

    Neteisėta laukinių gyvūnų prekyba klesti ne tik turguose ar pogrindinėse grandinėse, bet ir populiariose interneto platformose. Nauja mokslinė apžvalga rodo, kad socialiniai tinklai ir elektroninė prekyba tapo patogia erdve pardavėjams, o pirkėjams suteikia greitą prieigą prie retų rūšių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad internete dažnai prekiaujama ne tik gyvais gyvūnais, bet ir jų dalimis ar iš jų pagamintais produktais. Dalis šių rūšių jau yra priskiriamos nykstančioms, todėl bet koks papildomas spaudimas populiacijoms gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    „Neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais internete apima daug platformų ir tampa vis didesne grėsme biologinei įvairovei“, – sakė Helsinkio universiteto mokslininkas Enrico Di Minin.

    Skaičiai rodo, kad problema sisteminė

    Apžvalgoje remiamasi ankstesniais tyrimais, kuriuose per šešių savaičių stebėseną 280 interneto platformų buvo identifikuota 33 006 egzemplioriai. Iš jų 54 proc. sudarė gyvi gyvūnai, o 46 proc. – vadinamieji dariniai, tokie kaip odos, ragai ar kiti produktai.

    Dalis pasiūlymų buvo siejami su rūšimis, įtrauktomis į CITES sąrašus, reglamentuojančius tarptautinę prekybą nykstančiais laukiniais gyvūnais ir augalais. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad skelbimai neretai formuluojami aptakiai, todėl kilmę ir teisėtumą nustatyti sunku.

    Pasak autorių, didelė dalis veiklos vyksta ne tamsiajame internete, o lengvai pasiekiamame viešajame tinkle ir uždarose socialinių tinklų grupėse. Tai apsunkina kontrolę, nes prekyba gali greitai migruoti tarp paskyrų, grupių ir platformų.

    Kodėl tai pavojinga ne tik gamtai

    Neteisėta prekyba kelia žalą gyvūnų gerovei ir skatina rūšių nykimą, tačiau rizikos tuo nesibaigia. Ekspertai pabrėžia, kad gyvūnų gabenimas ir laikymas didina invazinių rūšių plitimo tikimybę, o taip pat gali prisidėti prie zoonozinių ligų rizikos.

    Interneto platformos, anot mokslininkų, suteikia prekybai mastą ir greitį, kurio tradiciniai kanalai neturėjo. Tai leidžia greičiau surasti pirkėjus skirtingose šalyse, o pardavėjams paprasčiau išlikti anonimiškiems ar keisti veiklos taktiką.

    „Neigiamos pasekmės gyvūnų gerovei ir biologinei įvairovei panašios kaip tradicinėje prekyboje, tačiau interneto platformų pasiekiamumas šią žalą dar labiau padidina“, – sakė bendraautoris Neil D’Cruze.

    Mokslininkai ragina taikyti daugiasluoksnes priemones: stiprinti teisėsaugos ir reguliavimo pajėgumus, gerinti platformų moderavimo praktiką ir investuoti į technologinius sprendimus. Praktikoje vis dažniau kalbama ir apie DI taikymą, kad būtų aptinkami rizikingi skelbimai, atpažįstami saugomų rūšių vaizdai ir nutraukiami pasikartojantys pardavėjų tinklai.

    „Ši apžvalga parodo skubų poreikį koordinuotoms strategijoms, kurios stiprintų rūšių apsaugą, didintų reguliavimo ir technologinius pajėgumus bei įtrauktų visuomenę“, – sakė bendraautorė Annette Hübschle.

    Ekspertų vertinimu, be aiškesnių taisyklių ir nuoseklaus jų taikymo interneto erdvėje, nelegali prekyba ir toliau prisitaikys. Tai reiškia, kad atsakomybė tenka ne tik institucijoms, bet ir platformoms bei pirkėjams, kurių paklausa palaiko šį verslą.

  • Mišką atkūrė vėžliams, o po 20 metų čia paleista beveik 500 itin retų varlių: kas pasikeitė

    Misisipės valstijoje JAV gamtosaugininkai į atkurtas šlapžemes paleido beveik 500 nelaisvėje užaugintų tamsiųjų gopherinių varlių (Rana sevosa). Neįprasta tai, kad teritorija prieš daugiau nei 20 metų buvo tvarkoma pirmiausia siekiant padėti kitai nykstančiai rūšiai – gopheriniam vėžliui.

    Varlių paleidimas įvyko privačiame „Woodland Cottage“ valdose Henkoko apygardoje. Specialistai teigia, kad šis žingsnis sukūrė vienintelę aktyvią šios rūšies populiaciją apygardoje ir tapo reikšmingu atveju, kai federaliniu lygmeniu saugoma varlė perkeliama į privačias žemes.

    Pradinis projektas buvo orientuotas į gopherinį vėžlį – vadinamąją ekosistemos „inžinieriaus“ rūšį. Šie vėžliai kasa urvus, kurie tampa prieglobsčiu šimtams kitų gyvūnų ir padeda jiems išgyventi karščius, šalčius bei sezoninius gaisrus.

    Tamsiosios gopherinės varlės didelę gyvenimo dalį praleidžia po žeme ir būtent vėžlių urvai joms yra gyvybiškai svarbūs. Veistis jos išeina drėgnais metų laikotarpiais, kai pasiekia laikinas, nuo žuvų izoliuotas balas – tokios vietos yra būtinos sėkmingam nerštui.

    Žemės savininkai per kelis dešimtmečius atkūrė anksčiau iškirstas teritorijas ir buvusias ganyklas, pasodindami vietines ilgaspygles pušis ir sugrąžindami vietines žoles. Kartu buvo atnaujinta ir kontroliuojamų, mažo intensyvumo deginimų praktika, padedanti palaikyti atvirą, daugeliui rūšių palankų miško pobūdį.

    Tokios priemonės svarbios pietryčių JAV ilgaspylinių pušynų ekosistemoms, kurios istoriškai priklausė nuo periodinių gaisrų. Kai ugnis ilgą laiką slopinama, buveinės tankėja, prarandami atviri plotai, mažėja tinkamų vietų tiek vėžliams, tiek varlėms.

    Istoriškai tamsioji gopherinė varlė gyveno pakrantės ilgaspylinių pušų miškuose nuo Luizianos per pietinę Misisipę iki pietinės Alabamos. Tačiau komerciniai kirtimai, urbanizacija, vandens telkinių nykimas ir gaisrų režimo pokyčiai sunaikino didelę arealo dalį.

    JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnybos duomenimis, laukinė populiacija ypač smarkiai sumenko praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje. Tam tikru laikotarpiu buvo žinoma tik viena veisianti populiacija, susieta su vienu vandens telkiniu De Soto nacionaliniame miške pietų Misisipėje.

    Nors paleidimas laikomas reikšmingu proveržiu, ekspertai pabrėžia, kad rūšis išlieka itin pažeidžiama. Ilgesnės sausros, ekstremalūs orai ir ligos, įskaitant grybelines infekcijas, gali greitai sumažinti naujai įsitvirtinančių varlių išgyvenamumą.

    Artimiausiais sezonais biologai stebės, ar paleistos varlės prisitaiko, ar grįžta į veisimosi telkinius ir ar pavyksta suformuoti stabilią, savarankiškai besidauginančią populiaciją. Šis atvejis taip pat išryškina privačių žemės savininkų vaidmenį atkuriant buveines ir padedant nykstančioms rūšims.

    „Šis paleidimas parodė, kad privačios žemės gali tapti kritiškai svarbiomis nykstančių rūšių atkūrimo grandimis“, – sakė JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnybos atstovai.

  • Česterio zoologijos sode gimė itin reta babirusa: nykstančios rūšies jauniklė svėrė vos 300–500 g

    Viename Didžiosios Britanijos zoologijos sodų sulaukta išskirtinės žinios: Česterio zoologijos sode gimė babirusos jauniklė Rāna. Ši laukinių kiaulių giminaitė laikoma viena rečiausių ir sparčiai nykstančių rūšių, todėl kiekvienas gimimas nelaisvėje tampa svarbus išsaugojimo programoms.

    Zoologijos sodo prižiūrėtojai pasakoja, kad gimus jauniklė buvo itin maža, o jos svoris siekė apie 300–500 gramų. Dėl dydžio ji buvo palyginta su greipfrutu, tačiau, specialistų teigimu, toks svoris babirusoms yra įprastas, nes naujagimiai paprastai gimsta labai lengvi.

    „Tai pirmas babirusos jauniklis mūsų zoologijos sode per pastaruosius kelerius metus. Rāna gimė visai mažutė, tačiau sparčiai auga ir jaučiasi puikiai“, – sakė Česterio zoologijos sodo komandos vadovo pavaduotoja Hannah Owens.

    Pasak jos, nors nelaisvėje babirusos paprastai gerai prisitaiko, gamtoje jų padėtis tampa vis sudėtingesnė. Dėl ligų, buveinių nykimo ir žmogaus veiklos kai kurios populiacijos traukiasi greičiau, nei spėja atsikurti.

    Babirusų išlikimui ypač smogė afrikinis kiaulių maras, per pastaruosius metus išplitęs dalyje Pietryčių Azijos. Specialistai pabrėžia, kad šis virusas pavojingas tiek naminių kiaulių ūkiams, tiek laukinių šerninių šeimos atstovų populiacijoms, o izoliuotose salų ekosistemose pasekmės gali būti itin skaudžios.

    Česterio zoologijos sode atkreipiamas dėmesys, kad babirusų nėštumas yra neįprastai prognozuojamas. Įstaigoje fiksuota, jog dauguma jauniklių gimsta maždaug po 161 dienos, todėl prižiūrėtojai, pastebėję poravimosi požymius, gali gana tiksliai planuoti stebėseną ir pasiruošimą.

    Rāna yra penktasis patelės Matano jauniklis, o jos palikuonių jau yra ir kituose Europos zoologijos soduose. Kadangi babirusos paprastai susilaukia nedidelių vadų, populiacijos atsikuria lėtai, todėl kiekvienas sėkmingas jauniklis laikomas svarbia genetinės įvairovės dalimi.

    Pirmosiomis savaitėmis Rāna ir jos motina buvo stebimos per nuotolines kameras, siekiant sumažinti stresą. Zoologijos sodai tokias priemones taiko gana dažnai, nes jaunos patelės gali būti jautrios triukšmui, žmonių judėjimui ir staigiems aplinkos pokyčiams.

    Babirusos yra išskirtinės išvaizdos laukinės kiaulės, gyvenančios Indonezijos regione, dažniausiai atogrąžų miškuose ir šlapynėse. Jos gali būti greitos bėgikės, o suaugę gyvūnai dažnai atpažįstami iš neįprastų ilčių: apatinės iltys būdingos abiem lytims, o viršutinės, ryškiai išlenktos, dažniau išauga patinams.

    Šių gyvūnų mityba gana įvairi: jie lesa vaisius, augalus, o taip pat smulkius gyvūnus. Ieškodamos maisto babirusos kanopomis iškasa vabzdžių lervas ir šaknis, o kartais, norėdamos pasiekti lapus, gali atsistoti ant užpakalinių kojų.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad vien zoologijos soduose gimstantys jaunikliai problemos neišsprendžia, jei tuo pat metu neapsaugomos natūralios buveinės ir nevaldoma ligų plitimo rizika. Vis dėlto tokie gimimai kaip Rānos suteikia realią galimybę išlaikyti rūšį, kol gamtoje bus įgyvendintos veiksmingos apsaugos priemonės.

  • Retas binturngas, vadinamas medžiakate: kvepia spragėsiais, uodega kaip penkta galūnė, o rūšis sparčiai nyksta

    Binturngas, dažnai pramintas medžiakate, iš pirmo žvilgsnio primena ir katę, ir mešką, tačiau su abiem šiomis gyvūnų grupėmis nėra artimai susijęs. Tai viverridų šeimos žinduolis, gyvenantis atogrąžų miškuose nuo Indijos šiaurės rytų iki Pietryčių Azijos, įskaitant Indoneziją, Malaiziją ir Tailandą.

    Gyvūnas išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir elgsena: didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžiuose, yra aktyvus sutemomis ir naktį. Binturngai svarbūs miškų ekosistemoms, nes platina sėklas ir padeda atsinaujinti augalijai.

    Uodega kaip penkta galūnė

    Vienas įspūdingiausių binturngo bruožų yra tvirta, sugriebianti uodega, kuria jis gali įsikibti į šakas ir išlaikyti kūno svorį. Tokia uodega veikia tarsi papildoma galūnė, leidžianti stabiliai judėti lajų aukštyje ir pasiekti maistą.

    Ši adaptacija tarp plėšriųjų žinduolių itin reta, todėl binturngas dažnai minimas kaip išskirtinis pavyzdys, kaip evoliucija pritaiko rūšis gyvenimui medžiuose. Dėl to jis laikomas svarbiu objektu tiek zoologams, tiek gamtosaugos specialistams.

    Kodėl jis kvepia spragėsiais?

    Didžiausią smalsumą visuomenėje kelia binturngo kvapas, dažnai lyginamas su šviežiai spragintais kukurūzais. Tyrimai sieja šį aromatą su junginiu 2-acetil-1-pirolinu, kuris aptinkamas gyvūno šlapime ir taip pat susidaro kaitinant tam tikrus maisto produktus.

    Kvapas gamtoje atlieka praktinę funkciją: binturngai juo žymi teritoriją, palieka signalus kitiems tos pačios rūšies individams ir palengvina tarpusavio komunikaciją tankiuose atogrąžų miškuose.

    Kodėl rūšis nyksta?

    Per pastaruosius dešimtmečius binturngų populiacijos daug kur sumažėjo dėl buveinių nykimo ir žmogaus veiklos. Atogrąžų miškų kirtimas, kelių plėtra ir plantacijų plėtimasis mažina vientisas teritorijas, kurių šiems gyvūnams reikia maisto paieškai ir veisimuisi.

    Dar viena grėsmė yra nelegali prekyba laukiniais gyvūnais: egzotiška išvaizda ir ramus būdas daro binturngus patraukliais neteisėtos rinkos taikiniais. Gamtosaugininkai pabrėžia, kad spąstai ir gaudymas paveikia ne tik atskirus individus, bet ir ardo vietines populiacijas.

    Vis dėlto yra ir gerų ženklų: zoologijos sodai bei apsaugos programos kai kuriose šalyse fiksuoja sėkmingus jauniklių gimimus, kurie padeda išsaugoti genetinę įvairovę. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis yra buveinių apsauga, nuoseklesnė kova su brakonieriavimu ir vietos bendruomenių įtraukimas į gamtosaugą.

  • Tyrimas Australijoje: laukinės katės naikina daugiau rūšių nei manyta, siūlomos saugomos teritorijos

    Laukinės katės Australijoje daro didesnę žalą vietinei faunai, nei iki šiol rodė dauguma ankstesnių vertinimų. Naujausias Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų darbas, aptartas ir tarptautinėje žiniasklaidoje, rodo, kad kai kurios grėsmės buvo sistemingai neįvertintos dėl ribotų stebėsenos metodų.

    Tyrėjai primena, kad per maždaug 250 metų Australijoje išnyko daugiau nei 40 žinduolių rūšių, o dar apie 700 rūšių yra pavojuje. Nors prie spaudimo prisideda buveinių nykimas, invaziniai plėšrūnai ir ligos, sulaukėjusios katės įvardijamos kaip vienas dažniausiai tiesiogiai prisidedančių veiksnių.

    Ilgą laiką kačių mityba dažniausiai buvo vertinama tiriant skrandžio turinį ar ekskrementus, ieškant matomų liekanų, tokių kaip plaukai, kaulai ar plunksnos. Problema ta, kad smulkus grobis ir minkštieji audiniai suvirškinami greitai, todėl dalis aukų tiesiog nepatenka į apskaitą.

    Naujajame tyrime pritaikytas teismo genetikoje naudojamas metodas, leidžiantis aptikti net menkiausius suėstų gyvūnų DNR pėdsakus. Tokia analizė išplečia identifikavimo galimybes ir leidžia tiksliau nustatyti, kiek ir kokių rūšių tampa plėšrūnų grobiu.

    Tyrėjų vertinimu, Australijoje gyvenančios laukinės katės gali daryti poveikį didesniam žinduolių ir paukščių rūšių skaičiui, nei manyta anksčiau. Tai nereiškia, kad ankstesni skaičiavimai apie sugautų gyvūnų mastą visada buvo neteisingi, tačiau pabrėžia, kad rūšinė įvairovė tarp aukų galėjo būti nuvertinta.

    Genetiniai pėdsakai dažniau nei tikėtasi atskleidė ir smulkių, sunkiau aptinkamų rūšių buvimą plėšrūnų racione. Tai ypač svarbu Australijai, kur daug endeminių rūšių evoliucionavo be panašaus spaudimo ir dėl to yra labiau pažeidžiamos.

    Mokslininkai ragina aktyviau kurti aptvertas saugomas teritorijas, kuriose būtų ribojamas plėšrūnų patekimas į jautriausias buveines. Tokie barjerai gali padėti apsaugoti nykstančias rūšis ne tik nuo kačių, bet ir nuo kitų invazinių gyvūnų, pavyzdžiui, lapių ar triušių.

    Pasak tyrėjų, tikslas nėra vien tik sumažinti plėšrūnų skaičių, o sukurti praktines, ilgalaikes „saugias užuovėjas“ pažeidžiamoms populiacijoms. Tokiose zonose gyvūnai galėtų išlikti sąlygomis, labiau artimomis toms, kurios vyravo iki didelių ekosistemų pokyčių kolonijiniu laikotarpiu.

  • Prie didžiausios pasaulio žuvies pritvirtinta kamera atskleidė: bangininės ryklės medžioja ir giliai

    Australijos mokslininkai pirmą kartą gavo išsamų vaizdo įrašų rinkinį, kaip bangininės ryklės maitinasi po vandeniu, ir nustatė, kad šių milžinių elgsena gerokai įvairesnė, nei manyta iki šiol. Iki šio tyrimo dauguma stebėjimų vyko nuo valčių ar nardant paviršiuje, todėl vos rykliui nėrus giliau, duomenų tiesiog nelikdavo.

    Australijos jūrų mokslo instituto tyrėjai ant bangininių ryklių nugaros peleko pritvirtino specialius įrenginius su kameromis. Prietaisai buvo sukurti taip, kad po maždaug paros patys atsikabintų, o mokslininkai galėtų juos surinkti kartu su įrašyta medžiaga, nesukeldami žalos gyvūnams.

    Surinkti vaizdai ir papildomai išanalizuota daugiau nei 100 mokslinių publikacijų leido sudaryti didžiausią iki šiol bangininių ryklių elgsenos katalogą. Tyrėjai išskyrė 36 atskirus elgesio tipus, daug dėmesio skirdami maitinimosi strategijoms skirtingomis sąlygomis.

    Pagrindinė išvada – bangininės ryklės maitinasi ne vien prie pat paviršiaus. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kad jos ieško maisto ir maitinasi iki maždaug 70 metrų gylyje, o tai koreguoja ankstesnį įsivaizdavimą, jog šios žuvys daugiausia renka planktoną tik viršutiniuose vandens sluoksniuose.

    Mokslininkai aprašė platų strategijų spektrą: nuo lėto, energiją taupančio slinkimo su praverta burna vandens storymėje iki aktyvaus maitinimosi, kai ryklės pasiekia tankius krilio ar kito smulkaus grobio telkinius. Tyrėjų teigimu, dažnai vyrauja vadinamasis mažai energijos reikalaujantis maitinimasis, kai ryklys tarsi nuolat renka mažus kąsnius, kol aptinka gausesnį maisto „židinį“.

    Ši elgsenos įvairovė gali būti viena priežasčių, kodėl bangininės ryklės geba išgyventi tropiniuose vandenyse, kur maistas pasiskirstęs netolygiai ir jo kiekiai gali smarkiai kisti. Palyginti su kitais dideliais filtratoriais, tokiais kaip milžiniškosios ryklės ar kai kurie banginiai, bangininės ryklės, panašu, naudoja platesnį prisitaikymo „įrankių rinkinį“.

    Kol kas stebėjimai daugiausia susiję su jaunų bangininių ryklių grupe prie Ningalo rifo Vakarų Australijoje, todėl mokslininkai pabrėžia, kad rezultatams patvirtinti reikia daugiau duomenų iš kitų regionų. Tolimesni tyrimai su kameromis skirtingose pasaulio vietose galėtų tiksliau parodyti, kaip maitinimosi įpročiai priklauso nuo sezono, grobio gausos ir konkrečių buveinių.

    Bangininė ryklė yra didžiausia žuvis Žemėje ir laikoma nykstančia rūšimi, todėl geresnis jos gyvenimo būdo supratimas svarbus ne tik smalsumui patenkinti. Detalesni duomenys apie tai, kur ir kaip ji maitinasi, gali padėti tiksliau planuoti jūrų teritorijų apsaugą ir mažinti žmogaus veiklos rizikas tose vietose, kur šie gyvūnai realiai praleidžia daug laiko.