Laukinės katės Australijoje daro didesnę žalą vietinei faunai, nei iki šiol rodė dauguma ankstesnių vertinimų. Naujausias Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų darbas, aptartas ir tarptautinėje žiniasklaidoje, rodo, kad kai kurios grėsmės buvo sistemingai neįvertintos dėl ribotų stebėsenos metodų.
Tyrėjai primena, kad per maždaug 250 metų Australijoje išnyko daugiau nei 40 žinduolių rūšių, o dar apie 700 rūšių yra pavojuje. Nors prie spaudimo prisideda buveinių nykimas, invaziniai plėšrūnai ir ligos, sulaukėjusios katės įvardijamos kaip vienas dažniausiai tiesiogiai prisidedančių veiksnių.
Kodėl ankstesni skaičiai galėjo klaidinti?
Ilgą laiką kačių mityba dažniausiai buvo vertinama tiriant skrandžio turinį ar ekskrementus, ieškant matomų liekanų, tokių kaip plaukai, kaulai ar plunksnos. Problema ta, kad smulkus grobis ir minkštieji audiniai suvirškinami greitai, todėl dalis aukų tiesiog nepatenka į apskaitą.
Naujajame tyrime pritaikytas teismo genetikoje naudojamas metodas, leidžiantis aptikti net menkiausius suėstų gyvūnų DNR pėdsakus. Tokia analizė išplečia identifikavimo galimybes ir leidžia tiksliau nustatyti, kiek ir kokių rūšių tampa plėšrūnų grobiu.
Ką parodė DNR analizė?
Tyrėjų vertinimu, Australijoje gyvenančios laukinės katės gali daryti poveikį didesniam žinduolių ir paukščių rūšių skaičiui, nei manyta anksčiau. Tai nereiškia, kad ankstesni skaičiavimai apie sugautų gyvūnų mastą visada buvo neteisingi, tačiau pabrėžia, kad rūšinė įvairovė tarp aukų galėjo būti nuvertinta.
Genetiniai pėdsakai dažniau nei tikėtasi atskleidė ir smulkių, sunkiau aptinkamų rūšių buvimą plėšrūnų racione. Tai ypač svarbu Australijai, kur daug endeminių rūšių evoliucionavo be panašaus spaudimo ir dėl to yra labiau pažeidžiamos.
Sprendimai: aptvertos saugios zonos
Mokslininkai ragina aktyviau kurti aptvertas saugomas teritorijas, kuriose būtų ribojamas plėšrūnų patekimas į jautriausias buveines. Tokie barjerai gali padėti apsaugoti nykstančias rūšis ne tik nuo kačių, bet ir nuo kitų invazinių gyvūnų, pavyzdžiui, lapių ar triušių.
Pasak tyrėjų, tikslas nėra vien tik sumažinti plėšrūnų skaičių, o sukurti praktines, ilgalaikes „saugias užuovėjas“ pažeidžiamoms populiacijoms. Tokiose zonose gyvūnai galėtų išlikti sąlygomis, labiau artimomis toms, kurios vyravo iki didelių ekosistemų pokyčių kolonijiniu laikotarpiu.
Leave a Reply