Tag: Obelys

  • Rugpjūčio pabaigoje apvyniokite obels ir slyvos kamieną: paprasta gudrybė prieš kirmėles

    Rugpjūčio pabaigoje apvyniokite obels ir slyvos kamieną: paprasta gudrybė prieš kirmėles

    Rugpjūčio pabaiga – metas, kai soduose suaktyvėja vaisėdžiai kenkėjai, ypač obuolinė vaisėdė ir slyvinė vaisėdė. Būtent tada verta pritaikyti paprastą, cheminių priemonių nereikalaujantį būdą – ant kamienų uždėti gofruoto kartono juostas, kurios veikia kaip spąstai.

    Šis metodas remiasi kenkėjų vystymosi ciklu: vikšrai, baigę maitintis vaisiuose, ieško saugių plyšių po žieve, kur galėtų susisukti kokoną ir pasiruošti žiemoti. Gofruotas kartonas, priglaustas rievėta puse prie žievės, imituoja natūralias slėptuves ir „surenka“ dalį kenkėjų į vieną vietą.

    Kaip veikia kartono juostos

    Uždėta juosta tampa patrauklia priedanga vikšrams, todėl jie dažniau slepiasi būtent joje, o ne po žieve ar žemės paviršiuje. Vėliau juostą galima nuimti ir sunaikinti, taip sumažinant peržiemojančių kenkėjų skaičių ir riziką kitų metų derliui.

    Svarbu turėti realius lūkesčius: vien kartonas nepašalins visų kenkėjų, tačiau gali reikšmingai sumažinti jų populiaciją, ypač jei sode nuolat surenkami nukritę, pažeisti vaisiai. Tokie vaisiai dažnai būna vieta, kur vikšrai baigia vystymąsi ir vėliau persikelia žiemoti.

    Kaip teisingai uždėti juostas

    Reikės švaraus gofruoto kartono be lipdukų, juostų ar ryškių dažų. Iškirpkite maždaug 20 centimetrų pločio juostą ir tokio ilgio, kad kamieną būtų galima apvynioti du kartus.

    Juostą tvirtinkite maždaug 50 centimetrų aukštyje nuo žemės, rievėta puse priglausdami prie žievės, kad gerai priglustų. Apvyniotą kartoną pririškite tvirta virve ar špagatu, kad nesmuktų ir neišsikraipytų nuo lietaus ar vėjo.

    Kada tikrinti ir kada nuimti

    Juostas verta patikrinti kas dvi savaites, o jei kenkėjų sode daug – ir dažniau. Radus gausiau vikšrų ar kokonų, juostą geriau pakeisti nauja, o seną sunaikinti; jos nereikėtų mesti į kompostą, kad kenkėjai nepasklistų atgal į sodą.

    Vėlyvą vasarą uždėtas juostas rekomenduojama nuimti lapkritį ar gruodį, kai kenkėjai jau būna pasirinkę žiemojimo vietas. Taip sumažinsite tikimybę, kad pavasarį iš jų išsivystys nauja banga ir vėl prasidės vaisių kirmijimas.

    Jei po kartonu pasitaiko naudingų vabzdžių, juos verta atsargiai paleisti. O geriausią efektą šis metodas duoda kartu su higiena sode ir tinkamu priežiūros režimu, kad kenkėjams būtų kuo mažiau sąlygų sėkmingai peržiemoti.

  • Pažvelkite į obelį rugpjūtį: šie stačiai į viršų augantys ūgliai gali sugadinti derlių

    Pažvelkite į obelį rugpjūtį: šie stačiai į viršų augantys ūgliai gali sugadinti derlių

    Rugpjūtį obelys dažnai atrodo taip, lyg iki derliaus beliktų tik sulaukti tinkamos dienos. Vis dėlto būtent šiuo metu lajoje dar vyksta intensyvūs pokyčiai, kurie gali lemti vaisių kokybę ir jų nusispalvinimą. Vienas dažniausių signalų – stačiai į viršų šaunantys, ilgi ir tvirti ūgliai.

    Sodininkai šiuos ūglius dažnai vadina vilkūgliais, nes jie sparčiai auga ir sutankina lają. Jie ypač gausiai pasirodo vasarą, dažniausiai viršutinėje ir vidurinėje lajos dalyje. Nuo trumpesnių ūglių, ant kurių formuojasi vaisiai, jie skiriasi savo ilgiu, standumu ir beveik vertikalia kryptimi.

    Kai vilkūglių prisidaugina, laja tampa per tanki, o obuoliams ima trūkti šviesos. Šešėlyje esantys vaisiai paprastai prasčiau nusispalvina, lėčiau bręsta ir gali būti mažiau saldūs, nes mažėja fotosintezės nauda vaisiams. Prieš pat skynimą tai ypač svarbu veislėms, kurioms reikalingas ryškesnis raudonis.

    Kodėl verta praretinti lają

    Rugpjūčio genėjimo tikslas nėra radikaliai sumažinti medį ar stipriai trumpinti šakas. Dažniausiai siekiama praretinti lają, kad į jos vidų patektų daugiau šviesos ir oro. Tokia priežiūra padeda vaisiams bręsti tolygiau ir palengvina skynimą, nes mažiau jaunų atžalų trukdo pasiekti obuolius.

    Šviesa nėra vienintelė priežastis, dėl kurios verta pašalinti dalį stačių ūglių. Per tanki laja po lietaus ilgiau išlieka drėgna, o prastesnė oro cirkuliacija sudaro palankesnes sąlygas grybinėms ligoms. Praskaidrinus lają, lapai ir vaisiai greičiau džiūsta, todėl sumažėja infekcijų rizika.

    Kaip genėti rugpjūtį

    Prieš pradedant verta apžiūrėti medį iš kelių pusių ir įvertinti, kurios atžalos labiausiai užstoja šviesą vaisiams. Paprastai pirmiausia šalinami stipriausi vilkūgliai, augantys į lajos vidų ir sudarantys tankų lapų sluoksnį. Svarbu nepersistengti, kad medis išlaikytų pakankamai lapijos ir natūralią formą.

    Po tokio selektyvaus praretinimo laja turėtų būti akivaizdžiai laisvesnė, tačiau ne „plikai“ išgenėta. Toks balansas leidžia išlaikyti geras sąlygas likusiems vaisiams ir kartu sumažina drėgmės užsilaikymą lajos viduje. Jei kyla abejonių dėl apimties, dažnai geriau pašalinti mažiau ir stebėti rezultatą.

  • Šakos lūžta nuo derliaus: kaip teisingai paremti vaismedžius ir išvengti nuostolių sode

    Šakos lūžta nuo derliaus: kaip teisingai paremti vaismedžius ir išvengti nuostolių sode

    Kodėl vaismedžių šakos lūžta?

    Pavasarį šakos išlaiko lapus ir žiedus, tačiau vasarą joms tenka gerokai didesnis krūvis. Augant vaisiams didėja svoris, o po lietaus šlapia laja tampa sunkesnė, todėl net ir vidutinis vėjas gali išprovokuoti lūžį.

    Šakos lūžis dažnai reiškia ne tik prarastą šių metų derlių. Žaizda gyja ilgai, o pažeista vieta tampa palanki infekcijoms, todėl medis gali silpti ir kitais sezonais, ypač jei vasara drėgna.

    Didžiausia rizika kyla jaunoms obelims, kriaušėms ir žemaūgėms veislėms, kurių mediena paprastai būna silpnesnė. Jei šakos pradeda ryškiai linkti dar iki vaisiams pilnai užaugant, delsti nereikėtų.

    Kokias atramas rinktis?

    Namų soduose dažniausiai pakanka tvirtų medinių kuolų, parinktų pagal šakos storį ir numatomą krūvį. Per plonas kuolas gali pats sulinkti, o per trumpas nesuteiks reikiamos atramos ir bus nestabilus vėjuotu oru.

    Stambesniems, išsikerojusiems medžiams kartais praverčia metaliniai strypai ar kelių atramos taškų sprendimai, kurie krūvį paskirsto tolygiau. Svarbu, kad atrama būtų stabili ir nekeltų papildomos žalos šaknims ar kamienui.

    Ten, kur šaka remsis į kuolą, verta įdėti gumos, veltinio ar storesnės medžiagos tarpiklį, kad neįtrūktų žievė. Tvirtinimui labiau tinka sodo juosta ar natūralus špagatas, nes jie mažiau įsirėžia į medieną.

    Kaip teisingai pastatyti atramas?

    Atrama turi stovėti po didžiausio įlinkio vieta, dažniausiai maždaug per šakos vidurį, o ne prie pat kamieno ar pačiame gale. Kuolą reikėtų įtvirtinti pakankamai giliai, kad jis nepasislinktų nuo vėjo gūsių ar šlapios žemės.

    Rekomenduojama atramą šiek tiek palenkti kamieno kryptimi, kad spaudimas pasiskirstytų stabiliau. Atrama turi perimti dalį svorio, bet ne dirbtinai „pakelti“ šaką aukščiau, nei ji augo, nes taip įtampa tik persikelia į kitą vietą.

    Jei šaka ilga ir gausiai apkibusi, vienos atramos gali neužtekti. Tokiu atveju geriau naudoti dvi ar tris atramas su tarpais, kad nė viena jų neperimtų viso krūvio.

    Atramas verta patikrinti po stipresnio lietaus, kai šakos tampa sunkesnės, o žemė aplink kuolą gali suminkštėti. Laiku pakoregavus padėtį sumažėja rizika, kad atrama pradės trinti žievę ar tiesiog nebeatlaikys svorio.

    Vaisių retinimas mažina lūžių riziką

    Jei medis užmezga per daug vaisių, praktinis sprendimas yra dalį jų pašalinti, kad sumažėtų svoris ir pagerėtų likusių vaisių kokybė. Retinimas dažniausiai atliekamas vasaros pradžioje, kai dalis užuomazgų natūraliai nukrenta, o likusios jau aiškiai matomos.

    Paliekant mažiau vaisių, medis rečiau „perkrauna“ tas pačias šakas, todėl atramų prireikia rečiau, o likęs derlius paprastai užauga stambesnis ir geriau nusispalvina. Darbui tinka švarios žirklės ar sekatorius, nes plėšant rankomis lengva netyčia nuplėšti visą vaisių kekę.

    Ką daryti su nukritusiais vaisiais?

    Net ir su atramomis dalis vaisių gali nukristi po vėjo, krušos ar dėl pernokimo. Nukritę vaisiai po medžiu greitai ima vilioti vabzdžius, o karštyje irti ir skleisti nemalonų kvapą, todėl juos verta surinkti kuo greičiau.

    Ypač svarbu reguliariai rinkti kenkėjų pažeistus vaisius, nes juose besivystančios lervos vėliau gali persikelti į dirvą ar žievės plyšius ir ten peržiemoti. Kuo mažiau tokių vaisių lieka sode, tuo mažesnė tikimybė kitą sezoną sulaukti didesnio kenkėjų protrūkio.

    Sveikus, nepažeistus krituolius galima panaudoti perdirbimui ar kompostui, tačiau grybinėmis ligomis pažeistų vaisių geriau nekompostuoti. Tokiu atveju saugiau juos pašalinti taip, kad infekcija neplistų po sodą.

  • Paskutinis tręšimas prieš derlių: ką duoti obelims ir slyvoms, kad vaisiai būtų stambūs

    Paskutinis tręšimas prieš derlių: ką duoti obelims ir slyvoms, kad vaisiai būtų stambūs

    Kodėl vasaros pabaigoje keičiasi tręšimas

    Vasaros pabaigoje obelų ir slyvų tręšimo logika keičiasi: mažinama azoto dalis, o prioritetas teikiamas kaliui ir fosforui. Azotas šiuo laikotarpiu skatina naujų ūglių augimą, tačiau tai gali vykti vaisių brendimo sąskaita, o jauni ūgliai nespėja sumedėti iki šalnų.

    Dėl to medžiai prasčiau pasiruošia žiemai, o dalis derliaus potencialo gali būti prarasta dar iki skynimo. Sodininkystės praktikoje būtent vasaros pabaigos balansas tarp maisto medžiagų laikomas vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių vaisių dydį ir laikomumą.

    Kalis, fosforas ir kalcis: kas už ką atsakingas

    Kalis dažniausiai siejamas su vaisių stambumu, spalva ir skoniu, nes jis svarbus cukrų kaupimuisi ir vandens apykaitai augale. Kai kalio trūksta, vaisiai linkę likti smulkesni, prasčiau nusidažyti ir būti mažiau ryškaus skonio.

    Fosforas labiau susijęs su energijos apykaita ir pasiruošimu kitam sezonui, nes padeda formuotis žiediniams pumpurams. Tai reiškia, kad fosforo stoka gali pasimatyti ne iškart, o kitais metais per silpnesnį žydėjimą ir menkesnį derlių.

    Kalcis svarbus vaisių tvirtumui ir atsparumui fiziologiniams pažeidimams, tačiau jo judėjimas augale yra lėtesnis, o įsisavinimą gali apsunkinti per didelis kalio kiekis dirvoje. Dėl to vien vasaros pabaigos tręšimas kalciu dažnai nebūna pakankamas, jei viso sezono metu kalcio balansas buvo ignoruojamas.

    Kada daryti paskutinį tręšimą ir kaip tai atlikti

    Paskutinė tręšimo banga paprastai planuojama likus kelioms savaitėms iki numatomo skynimo, kad maisto medžiagos būtų pasisavintos laiku. Obelims, kurių derlius dažniausiai skinamas rudenį, tai dažnai būna rugpjūčio pirmoji pusė, tačiau tikslus laikas priklauso nuo veislės ir oro sąlygų.

    Trąšos paprastai beriamos lajos projekcijoje, vengiant pilti prie pat kamieno, o po to įterpiamos į viršutinį dirvos sluoksnį. Jei dirva sausa, laistymas padeda greičiau aktyvuoti maisto medžiagų tirpimą ir įsisavinimą, o ilgai trunkant sausrai kartais renkamasi ir lapų tręšimas, nes jis veikia greičiau.

    Azotinių trąšų vasaros antroje pusėje rekomenduojama nepadauginti, nes jos gali pabloginti vaisių laikomumą ir paskatinti nepageidaujamą vėlyvą augimą. Saugiausias sprendimas yra remtis dirvožemio tyrimais, nes kai kuriose dirvose kalio ar kitų elementų jau būna pakankamai, o papildomas tręšimas tik išbalansuoja santykius.

    Kodėl tręšimas neišsprendžia kirmijimo problemos

    Net ir tiksliai parinktas tręšimas neapsaugo vaisių nuo kenkėjų, kurie įsigraužia į obuolius ar slyvas. Dažniausiai tai susiję su vaisėdžių drugių lervomis, kurios į vaisių minkštimą patenka anksti, todėl pavėluotos priemonės nebeefektyvios.

    Pažeistus vaisius dažnai išduoda ankstesnis nusidažymas, smulkūs įėjimo taškai ir rusvi kanalai su išskyromis, o tokie vaisiai dažniau nukrenta. Praktikoje daug padeda reguliarus nukritusių ir pažeistų vaisių surinkimas, taip pat sodo higiena rudenį, nes dalis lervų žiemoja žievės plyšiuose ar dirvos paviršiuje po medžiais.

    Vasaros pabaigoje, kai iki skynimo lieka nedaug laiko, dažniau akcentuojami mechaniniai ir biologiniai sprendimai, o ne intensyvūs purškimai. Tai leidžia mažinti žalą, išlaikant saugesnį derliaus nuėmimo grafiką ir geresnę vaisių kokybę.

  • Nukritę obuoliai po obelimi – ne šiukšlės: klaida gali atnešti ligas, bet yra gudrus panaudojimas

    Nukritę obuoliai po obelimi – ne šiukšlės: klaida gali atnešti ligas, bet yra gudrus panaudojimas

    Kodėl nukritusius obuolius verta surinkti

    Nukritę obuoliai po obelimi dažnai atrodo kaip smulkmena, tačiau sodininkystėje tai laikoma svarbia higienos priemone. Ant žemės gulintys vaisiai greitai pradeda irti, o puvinys tampa palankia terpe plisti ligų sukėlėjams, kurie vėliau gali persikelti ir į kitą sezoną.

    Ypač rizikingi vaisiai, kurie jau turi puvinio, pelėsio ar akivaizdžių pažeidimų požymių. Palikti po medžiu jie didina užkrato kiekį sode ir gali lemti didesnį obelų sergamumą, todėl reguliarus surinkimas yra vienas paprasčiausių prevencijos veiksmų.

    Dar viena priežastis – kenkėjai. Nukritę, dažnai sukirmiję obuoliai gali tapti vieta vystytis vabzdžių lervoms, o tai reiškia, kad nesutvarkyta vieta po obelimi padeda kenkėjams išlikti ir vėliau grįžti į medį.

    Ką daryti su sveikais ir pažeistais vaisiais

    Pirmiausia verta atskirti sveikus, ką tik nukritusius obuolius nuo pažeistų. Jei vaisius švarus, be puvinio ar pelėsio, jį galima greitai panaudoti virtuvėje, pavyzdžiui, sultims, tyrems ar kepiniams, tačiau tokie obuoliai neturėtų būti laikomi kartu su ilgiau sandėliuojamais vaisiais.

    Pažeisti, sukirmiję ar akivaizdžiai pūvantys obuoliai turėtų būti pašalinami kaip bioskaidžios atliekos. Įprastame komposte tokie vaisiai gali išnešioti ligų sukėlėjus, todėl jei nėra galimybės kompostuoti aukštesnėje temperatūroje, saugiau jų į kompostą nedėti.

    Natūrali trąša: kaip obuolius panaudoti dirvai

    Sveikus, ligų požymių neturinčius nukritusius obuolius galima kompostuoti, tačiau svarbu juos uždengti. Praktika paprasta: obuoliai užpilami žeme, sausais lapais ar smulkintomis šakelėmis, kad kvapas mažiau vilio­tų vabzdžius ir vaisiai greičiau skaidytųsi.

    Kitas būdas – užkasti kelis obuolius negiliame, platesniame duburyje šalia augalų, kuriems tinka organinės medžiagos papildymas. Skaidydamiesi vaisiai papildo dirvą organika, o toks sprendimas dažniau taikomas ne vien obelims, bet ir krūmams, kuriems naudinga humusingesnė dirva.

    Norint sumažinti rūgštėjimą, kartais rekomenduojama obuolius apibarstyti medžio pelenais iš švarios, nedažytos medienos, tačiau tai tinka ne visiems augalams. Svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: vaisiai turi būti sveiki, o vieta po obelimi reguliariai sutvarkyta, kad sodas nepataptų ligų ir kenkėjų židiniu.

  • Rugpjūtį padarykite tai su obelimis: vėliau bus per vėlu, o obuoliai gali likti smulkūs ir rūgštūs

    Rugpjūtis sode dažniausiai siejamas su derliaus rinkimu, tačiau vaismedžiams tai ir paskutinis metas atlikti vieną svarbiausių darbų. Vasaros pabaigoje obelys dažnai išleidžia stiprius, vertikaliai augančius ūglius, kurie neveda vaisių ir tik eikvoja medžio energiją.

    Šie ūgliai, sodininkų vadinami vilkūgliais, tankina lają ir užstoja šviesą vaisiams. Kai obuoliai gauna mažiau saulės, jie prasčiau nusispalvina, lėčiau bręsta ir sukaupia mažiau cukrų, todėl skonis gali būti blankesnis, o vaisiai mažesni.

    Dar viena problema – per tanki laja ilgiau išlaiko drėgmę po lietaus ar rasos. Tai sudaro palankesnes sąlygas plisti grybinėms ligoms, tarp jų ir obelų rauplėms bei miltligei, kurios gali pakenkti tiek lapams, tiek vaisiams.

    Kodėl rugpjūtis toks svarbus?

    Vasaros pjūvis skiriasi nuo pavasarinio: jo tikslas ne formuoti medį, o praretinti lają ir pagerinti šviesos patekimą į vaisius. Tai ypač aktualu antroje vasaros pusėje, kai obuoliai intensyviai noksta ir formuoja spalvą bei aromatą.

    Per vėlai atliktas genėjimas gali turėti priešingą efektą. Jei obelis paskatinama auginti naujus ūglius rudenėjant, jie nespėja sumedėti ir tampa jautresni šalnoms, o tai silpnina medį prieš žiemą.

    Kaip atpažinti vilkūglius?

    Vilkūgliai paprastai auga stačiai į viršų, būna ilgi, tvirti ir greitai ištįsta per vieną sezoną. Skirtingai nei vaisinės šakelės, jie dažniausiai neturi žiedinių pumpurų ir ant jų nebūna užsimezgusių vaisių.

    Dažniausiai vilkūgliai pasirodo po stipresnio genėjimo pavasarį arba tada, kai medis labai vešlus ir gausiai tręšiamas azotu. Tokiu atveju obelis daugiau „augina lapus“, o ne investuoja į vaisių kokybę.

    Kaip genėti saugiai ir protingai?

    Geriausia genėti sausą, šviesią dieną, kai ant šakų nėra drėgmės. Tai sumažina riziką, kad per šviežias žaizdas įsimes ligų sukėlėjai, o pjūviai greičiau apdžius.

    Didžiąją dalį vilkūglių verta šalinti visiškai, prie pat šakos pagrindo, nepaliekant ilgų kelmelių. Jei lajoje matyti „tuščia vieta“, dalį silpnesnių ūglių galima sutrumpinti, kad kitą sezoną jie virstų trumpomis, vaisius formuojančiomis šakelėmis.

    Svarbiausia nepersistengti: vienu kartu nereikėtų išpjauti per daug vienmečių ūglių, kad vaisiai nepatirtų staigaus saulės poveikio. Jei pjaunamos storesnės šakos ir susidaro didesnės žaizdos, jas verta užtepti sodo tepalu, kad sumažėtų infekcijų rizika.

    Toks vasaros pabaigos genėjimas dažnai duoda greitą rezultatą: vaisiai gauna daugiau šviesos, juos lengviau pasiekti skinant, o pats medis į kitą sezoną žengia tvarkingesne, sveikesne laja. Skyrus šiam darbui šiek tiek laiko rugpjūtį, padidėja tikimybė, kad obuoliai bus didesni, sultingesni ir saldesni.

  • Vasarą nugenėkite obelį iki rugpjūčio: padarysite tai dabar – derlius bus didesnis

    Vasarą nugenėkite obelį iki rugpjūčio: padarysite tai dabar – derlius bus didesnis

    Kodėl vasaros genėjimas svarbus?

    Obelys paprastai genimos du kartus per metus: žiemos pabaigoje ir vasarą. Žiemos genėjimas laikomas pagrindiniu, o vasaros darbai skirti pakoreguoti vainiką ir suvaldyti pernelyg stiprų augimą, kad medis daugiau energijos skirtų vaisiams.

    Vasarą dažniausiai šalinami vadinamieji vilkūgliai, tai stačiai į viršų augantys, labai stiprūs ūgliai. Palikti jie tankina lają, užstoja šviesą, o tai gali lemti prastesnį vaisių nusispalvinimą ir didesnę ligų riziką dėl ilgiau užsilaikančios drėgmės.

    Kada genėti, kad nepakenktumėte?

    Praktikoje vasaros genėjimas dažniausiai planuojamas nuo liepos pradžios iki rugpjūčio pabaigos, atsižvelgiant į veislę ir derliaus laiką. Ankstyvesnių veislių obelys dažnai koreguojamos anksčiau, o vėlyvesnės – arčiau rugpjūčio.

    Svarbu nevėluoti iki rudens, nes vėlyvas šakų trumpinimas gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti ir tampa jautresni šalčiui. Dėl to rekomenduojama didesnius vasaros darbus baigti iki rugsėjo vidurio, kai orai jau ima sparčiau vėsti.

    Kaip genėti: esminės taisyklės

    Genint vasarą, pirmiausia šalinami ilgi, vertikalūs ūgliai, ypač lajos viduje ir viršutinėje dalyje. Tai padeda atverti vainiką šviesai, o geresnis apšvietimas paprastai siejamas su tolygesniu obuolių nokimu ir ryškesniu nusispalvinimu.

    Įstrižus, lanku išlinkusius ar horizontaliau augančius ūglius dažnai verta palikti, nes jie dažniau formuoja žiedinius pumpurus ir dera. Jei norite pagerinti vaisių spalvą, dalį ūglių galima patrumpinti likus maždaug 2–3 savaitėms iki skynimo, tačiau svarbu neperlenkti lazdos ir neapnuoginti medžio.

    Darbus geriausia atlikti sausą, ne per karštą dieną, vengiant lietaus ir kaitros. Švarūs, aštrūs įrankiai sumažina žaizdų plėšymą, o tai svarbu, kad pjūviai greičiau užsitrauktų ir sumažėtų infekcijų rizika.

    Jaunoms obelims pirmus 3–4 metus svarbiausias išlieka formuojamasis genėjimas žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Vis dėlto vasarą ir jauniems medeliams naudinga pašalinti pavienius vilkūglius, kad vainikas nesutankėtų ir medis augtų kryptingai.

  • Kritę obuoliai po obelimi gali kainuoti derlių: ekspertai paaiškino, kada būtina surinkti

    Vasaras otrajā pusē un rudenī zem ābelēm nereti sakrājas desmitiem kritušu augļu. Daudzi dārzu saimnieki domā, ka tie ar laiku sapūs un kļūs par dabisku mēslojumu, tāpēc nesteidzas tos savākt. Tomēr augļkopības speciālisti norāda – vairumā gadījumu tas nav labākais risinājums. Dārzkopības eksperti no “Royal Horticultural Society” skaidro, ka kritušie āboli var kļūt par slimību un kaitēkļu avotu, kas nākamajā sezonā atkal apdraudēs koku.

    Ne visi kritušie āboli ir vienādi

    Vispirms ir svarīgi saprast, kāpēc āboli nokrituši – ja tos nogāzis stiprs vējš vai tie vienkārši sasnieguši gatavību, veselos augļus var izmantot sulai, ievārījumam vai kompostam.

    Savukārt ābolus ar brūniem plankumiem, puves pazīmēm vai kukaiņu bojājumiem zem koka nav vēlams atstāt, jo tie var izplatīt slimības

    Dārzkopji skaidro, ka bojātos augļos bieži pārziemo sēnīšu slimību ierosinātāji, piemēram, augļu puve var saglabāties kritušajos ābolos un nākamajā gadā inficēt jaunās ražas augļus. Jo ilgāk bojātie āboli paliek zem koka, jo lielāka iespēja, ka slimību izraisītāji izplatīsies tālāk.

    pexels.com

    Kritušie augļi piesaista kaitēkļus

    Nogatavojušies un bojāti āboli ir pievilcīgi dažādiem kukaiņiem – tos labprāt izmanto augļu mušas, lapsenes un citi kaitēkļi. Dažkārt kritušajos augļos attīstās arī ābolu tinēja kāpuri, kas vēlāk var pārziemot un nākamajā sezonā bojāt jaunās ražas augļus.

    Tāpēc augļkopji iesaka regulāri savākt nobirušos ābolus, īpaši tad, ja tie ir bojāti.

    Vai tos drīkst likt kompostā?

    Jā, taču ar nosacījumiem.

    Ja komposts sasniedz pietiekami augstu temperatūru, slimību ierosinātāji un kaitēkļu kāpuri lielākoties iet bojā, taču nelielos piemājas kompostos temperatūra ne vienmēr ir tik augsta.

    Tāpēc stipri sapuvušus vai ar slimībām inficētus ābolus daudzi dārzkopības speciālisti iesaka nekompostēt, bet utilizēt citā veidā atbilstoši pašvaldības noteikumiem.

    Kad kritušos ābolus var atstāt?

    Ja augļi ir pilnīgi veseli un tos nokratījis vējš, tie zem koka var atrasties īsu laiku, taču arī tad nav vēlams tos atstāt līdz rudenim.

    Savlaicīgi savākta dārza teritorija palīdz samazināt slimību un kaitēkļu izplatīšanās risku.

    pexels.com

    Vēl viens ieguvums

    Regulāri savācot kritušos ābolus, ir vieglāk novērtēt koka veselību.

    Ja zem ābeles ik dienu parādās daudz negatavu augļu, tas var liecināt par sausumu, barības vielu trūkumu, slimībām vai kaitēkļu bojājumiem. Šādā gadījumā problēmu iespējams pamanīt laikus un rīkoties, pirms tiek apdraudēta nākamā raža.

    Lai gan var šķist, ka kritušie āboli kļūs par dabisku mēslojumu, dārznieki lielākoties iesaka tos regulāri savākt. Tas palīdz ierobežot slimību un kaitēkļu izplatību, uztur dārzu sakoptāku un var pasargāt ābeles no problēmām nākamajā sezonā.

    Ja augļi ir veseli, tos vēl var izmantot virtuvē vai kompostā, bet bojātus un sapuvušus ābolus zem koka atstāt nevajadzētu.

    Izmēģiniet pirmo kritušo ābolu kūkas recepti.

  • Obyrantys obuoliai vasarą: kada tai natūralu, o kada kaltas pavojingas kenkėjas?

    Vasaros pradžioje ar vidurvasarį po obelimi atsiradę maži, dar neprinokę obuoliai ne visada reiškia nesėkmingą sezoną. Sodininkystės praktikoje tai dažnai būna natūralus obels savireguliacijos etapas, kai medis pats sumažina užuomazgų kiekį. Vis dėlto kartais kritimas signalizuoja ir kenkėjų problemą, kuri gali smarkiai paveikti derlių.

    Maždaug birželio pabaigoje ir liepos pradžioje daug obelų patiria vadinamąjį fiziologinį užuomazgų kritimą. Po gausaus žydėjimo ant šakų užsimezga daugiau vaisių, nei medis pajėgia išauginti, todėl dalis jų negauna pakankamai vandens ir maisto medžiagų. Taip obelis sumažina apkrovą ir leidžia likusiems vaisiams užaugti didesniems.

    Kaip atskirti, kas vyksta?

    Daugiausia pasako patys po medžiu gulintys vaisiai. Jei jie maži, kieti, be dėmių, skylučių ar puvimo požymių, dažniausiai tai normalus procesas, kuriam jokios priemonės nereikalingos. Tokiu atveju likę obuoliai dažnai auga tolygiau, o šakos mažiau lūžta nuo svorio.

    Sunerimti verta, jei ant nukritusių obuoliukų matyti mažos įkandimo skylutės, tamsios dėmės, trupinių pavidalo išskyros ar pažeidimai prie sėklalizdžio. Tokie ženklai gali rodyti obelinio vaisėdžio veiklą, kai lervos vystosi vaisiaus viduje. Tuomet obuoliai krenta ne todėl, kad medis pats taip „pasirinko“, o todėl, kad vaisius pažeistas.

    Kodėl kenkėjas pavojingas?

    Obelinio vaisėdžio patelės kiaušinėlius deda ant jaunų užuomazgų ar mažų vaisių, o išsiritusios lervos įsigraužia į vidų. Dalis pažeistų obuolių nukrenta dar vasarą, tačiau ne visi, todėl dalis derliaus gali subręsti jau su vidiniu pažeidimu. Tokie obuoliai neretai prastai laikosi ir greičiau genda sandėliuojant.

    Problema tuo nesibaigia: lervos iš nukritusių vaisių gali pasišalinti, nusileisti kamienu ir virsti nauja karta, todėl vėlyvą vasarą rizika prinokstantiems obuoliams dar padidėja. Šiltėjant klimatui ir ilgėjant šiltajam sezonui, kenkėjų aktyvumo periodai kai kuriais metais gali būti intensyvesni, todėl stebėjimas tampa ypač svarbus.

    Paprastas veiksmas, kuris padeda

    Jei nukritę obuoliai turi akivaizdžių pažeidimų, juos verta reguliariai surinkti ir išnešti iš sodo, kad lervos negalėtų toliau vystytis po medžiu. Tai viena paprasčiausių higienos priemonių, mažinančių vėlesnių pažeidimų riziką. Kuo mažiau pažeistų vaisių lieka ant žemės, tuo sunkiau kenkėjui išlaikyti ciklą sode.

    Jei po obelimi randate tik mažus, sveikus obuoliukus be jokių įtartinų ženklų, tikėtina, kad medis tiesiog reguliuoja derlių. Tokiu atveju svarbiausia pasirūpinti tolygiu laistymu sausromis ir tinkama priežiūra, kad likę vaisiai galėtų sėkmingai augti iki skynimo.

  • Vaismedžių genėjimas vasarą: šis paprastas triukas praretina lają ir gali padidinti derlių

    Vaismedžių genėjimas vasarą: šis paprastas triukas praretina lają ir gali padidinti derlių

    Vaismedžių genėjimas vasarą vis dažniau vadinamas vienu efektyviausių būdų suvaldyti per tankią lają ir pagerinti vaisių kokybę. Skirtingai nei žieminis genėjimas, vasarinis mažina perteklinį augimą, o daugiau augalo energijos nukreipiama žiedinių pumpurų formavimui ir vaisių nokinimui.

    Žiemą ar ankstyvą pavasarį genint ramybės būsenoje esantį medį, dažnai paskatinamas stiprus naujų ūglių sprogimas. Tai naudinga formuojant jauno medžio lają ar atjauninant seną, tačiau po per stipraus genėjimo neretai atsiranda daug stačių, greitai augančių ūglių, kurie vėliau dar labiau užtankina lają.

    Vasarą atliekamas lajos praretinimas veikia priešingai: sumažėja lapų masė, todėl medis nebeaugina tiek daug ilgų ūglių. Be to, į lajos vidų patenka daugiau šviesos ir oro, todėl lapai greičiau džiūsta po lietaus ir susidaro prastesnės sąlygos plisti grybinėms ligoms.

    Praktikoje pirmiausia šalinamos sausos, nulūžusios ar aiškiai pažeistos šakos, o tuomet ūgliai, augantys į lajos vidų, besikryžiuojantys ir besitrinantys tarpusavyje. Daugiausia dėmesio paprastai skiriama vadinamiesiems vilkūgliams, tai yra stačiai į viršų augantiems stipriems ūgliams, kurie užstoja šviesą vaisiams ir be reikalo tankina lają.

    Svarbi taisyklė yra nepersistengti: laja po genėjimo turi būti praretinta, bet ne nuoga. Per stipriai nuėmus lapiją, vaisiai gali netekti apsaugos nuo kaitrios saulės, o staiga atvėrus šakas, medis dažnai reaguoja nauju vilkūglių antplūdžiu.

    Laikas priklauso nuo rūšies ir derėjimo ypatumų. Obelys dažniau praretinamos vasaros viduryje ar antroje pusėje, kai aiškiai matyti, kurie ūgliai užtemdo vaisius, o kriaušėms rekomenduojama būti dar atsargesniems, ypač su jaunais medžiais, kad per stipriai nesulėtėtų jų formavimasis.

    Kaulavaisiams, tokiems kaip vyšnios, trešnės ir dalis slyvų, vasarinis genėjimas neretai laikomas saugesniu pasirinkimu, ypač po derliaus nuėmimo. Šios rūšys jautresnės žievės ir medienos ligoms, todėl sausas ir šiltas oras, kai žaizdos greičiau apdžiūsta, sumažina infekcijų riziką.

    Genint svarbu technika: šakas reikėtų šalinti prie pagrindo nepaliekant ilgo stuobrio, tačiau nepažeidžiant šakos pagrinde esančio audinio, kuris padeda žaizdai greičiau užsitraukti. Taip pat patariama kas kelias minutes atsitraukti ir įvertinti vaizdą iš toliau, kad viena lajos pusė nebūtų išretinta smarkiau už kitą.

    Dar vienas aktualus aspektas yra higiena. Sekatorius ir pjūklą verta nuvalyti ir dezinfekuoti prieš darbą, o pastebėjus ligos požymių, tai pakartoti po kiekvienos pašalintos šakos, kad užkratas nebūtų perneštas į kitas vietas ar kitą medį.

    Jei medis ilgai nebuvo prižiūrėtas, specialistai dažnai pataria atnaujinimą išdėstyti per 2–3 sezonus. Taip sumažinama streso rizika, išvengiama pernelyg didelių žaizdų ir lengviau išlaikomas balansas tarp augimo, derėjimo ir apsaugos nuo vasaros karščių.