CP v2

Tag: Oda

  • Šis gėrimas prieš miegą gali pagerinti miegą ir odą: kada ramunėlių arbata tinka ne visiems

    Ramunėlės: kodėl jos veikia?

    Ramunėlių arbata daugeliui siejasi su paprastu vakaro ritualu, tačiau jos poveikį lemia biologiškai aktyvūs junginiai, ypač flavonoidai ir eteriniai aliejai. Tyrimuose dažniausiai minimas apigeninas, siejamas su raminamuoju poveikiu ir uždegimo slopinimu.

    Tradicinėje praktikoje ramunėlės vartojamos esant virškinimo diskomfortui, pilvo pūtimui ar pykinimui, taip pat peršalimo metu. Nors dalis duomenų paremta laboratoriniais ar mažesnės apimties tyrimais, ramunėlių arbata laikoma vienu saugiausių žolelių gėrimų, jei nėra kontraindikacijų.

    Ką sako tyrimai apie miegą?

    Ramunėlių arbata dažnai rekomenduojama žmonėms, kuriems sunku užmigti ar kurie jaučia įtampą vakare. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad apigeninas gali sąveikauti su tam tikrais smegenų receptoriais, todėl kai kuriems žmonėms lengviau pasiekti mieguistumą.

    Klinikiniuose stebėjimuose, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių, ramunėlių vartojimas kelias savaites buvo siejamas su geresne miego kokybe. Vis dėlto tai nėra vaistas nuo nemigos, o poveikis labiau tikėtinas tada, kai derinamas su miego higiena, reguliariu režimu ir mažesniu kofeino kiekiu vakare.

    Oda, cukraus kiekis, cholesterolis: kur yra ribos?

    Ramunėlės vertinamos ir dėl priešuždegiminių savybių, kurios gali būti aktualios odos problemoms. Išoriškai ramunėlių preparatai neretai naudojami sudirgusiai odai raminti, o geriant arbatą kai kuriems žmonėms gali sumažėti uždegiminius procesus lydintis diskomfortas.

    Kai kurie tyrimai su žmonėmis rodo, kad reguliarus ramunėlių arbatos vartojimas gali būti siejamas su palankesniais gliukozės kontrolės ar lipidų rodikliais sergant cukriniu diabetu, tačiau įrodymai nėra pakankami, kad tai pakeistų gydytojo paskirtą gydymą. Tokiais atvejais ramunėlės gali būti tik pagalbinė priemonė, o ne terapijos pakaitalas.

    Viešojoje erdvėje minimas ir galimas priešvėžinis potencialas, tačiau dauguma įrodymų šioje srityje yra laboratoriniai. Tai reiškia, kad šių išvadų negalima tiesiogiai perkelti į kasdienes rekomendacijas, o ryšiams patvirtinti reikalingi didesni klinikiniai tyrimai.

    Kam ramunėlių arbatos geriau vengti?

    Nors ramunėlių arbata daugeliui tinka, yra aiškių atsargumo situacijų. Pirmiausia tai alergija astrinių šeimos augalams, nes tuomet ramunėlės gali sukelti nepageidaujamą reakciją.

    Atsargumo reikėtų ir vartojantiems kai kuriuos vaistus, ypač kraują skystinančius, nes žolelės gali keisti poveikį ar didinti kraujavimo riziką. Nėštumo metu bet kokius žolinius papildus ar arbatų vartojimą saugiausia aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kaip pasiruošti, kad nauda būtų didžiausia?

    Ramunėlių arbatą galima ruošti iš džiovintų ar šviežių žiedų, tačiau šviežios ramunėlės paprastai suteikia švelnesnį skonį. Žoleles rekomenduojama užpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu, uždengti ir plikyti apie 10 minučių, kad neišgaruotų dalis aromatinių medžiagų.

    Vakare tokį gėrimą verta gerti likus maždaug valandai iki miego, ypač jei norisi sumažinti ekranų laiką ir nusiraminti. Vasarą ramunėlių arbatą galima atšaldyti ir pagardinti citrina ar mėta, tačiau jautresniam skrandžiui rūgštūs priedai gali netikti.

  • Ne tik uogos desertui: šis vasaros vaisius gali padėti kolageno gamybai ir odai

    Ne tik uogos desertui: šis vasaros vaisius gali padėti kolageno gamybai ir odai

    Kolagenas yra vienas svarbiausių odos struktūrinių baltymų: jis prisideda prie stangrumo, elastingumo ir audinių atsistatymo. Su amžiumi natūrali kolageno sintezė lėtėja, o procesą gali paspartinti ultravioletinė spinduliuotė, rūkymas, ilgalaikis stresas, miego trūkumas ir menkavertė mityba.

    Kad organizmas galėtų normaliai gaminti kolageną, jam būtinas vitaminas C, dalyvaujantis reakcijose, kurios leidžia formuotis ir stabilizuotis kolageno skaiduloms. Kadangi žmogaus organizmas vitamino C pats negamina, jo kasdien reikia gauti su maistu.

    Viena ryškiausių vasaros pasirinkimų šiuo požiūriu yra juodieji serbentai. Priklausomai nuo veislės, sunokimo, laikymo ir apdorojimo, 100 gramų šių uogų gali turėti apie 160–285 miligramus vitamino C, todėl net nedidelė porcija reikšmingai prisideda prie dienos poreikio.

    Juodųjų serbentų nauda neapsiriboja vien vitaminu C. Tamsiai melsvą spalvą jiems suteikia antocianinai, priskiriami polifenoliams, kurie pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir padeda mažinti oksidacinio streso poveikį ląstelėms.

    Vis dėlto svarbu nepainioti sąvokų: antioksidantai nestabdo senėjimo ir nepakeičia apsaugos nuo saulės. Odos būklei didžiausią reikšmę turi nuoseklūs įpročiai, ypač kasdienė SPF apsauga, miegas ir subalansuota mityba.

    Renkantis serbentus, palankiau juos valgyti visus, o ne rinktis skaidrintas sultis. Uogose esantis skaidulų kiekis svarbus sotumui, žarnyno veiklai ir cukraus kiekio kraujyje svyravimų mažinimui, o sultyse skaidulos dažnai prarandamos.

    Mažiau naudingas pasirinkimas yra stipriai saldinti sirupai, nektarai ar uogienės, nes didelis cukraus kiekis tokį produktą paverčia labiau desertu nei kasdiene mitybos atrama. Be to, kaitinimas ir ilgas laikymas gali sumažinti vitamino C kiekį.

    Paprastas būdas įtraukti serbentus į racioną yra sauja uogų košėje, natūraliame jogurte ar varškėje. Jų aitrumą galima sušvelninti bananu, kriauše ar nedideliu kiekiu medaus, o vasarą populiarus ir kokteilis su kefyru bei avižomis.

    Juodieji serbentai tinka ir nesaldiems patiekalams: trumpai pakaitinti su vandeniu ir prieskoniais, jie gali virsti rūgštoku padažu prie keptos paukštienos, žuvies ar brandesnių sūrių. Uogos taip pat dera salotose su lapiniais žalumynais ir švelnesniu baltymu.

    Karštomis dienomis alternatyva desertams gali būti naminis šerbetas, sumaišytas iš šaldytų serbentų ir prinokusio banano. Dar vienas variantas yra iš vakaro paruoštas čija sėklų pudingas su pienu ar augaliniu gėrimu ir uogų tyre.

    Ne sezono metu verta rinktis šaldytus serbentus, nes jie dažnai užšaldomi netrukus po derliaus nuėmimo. Jei renkatės sultis, geriausia, kad jos būtų 100 proc. ir be pridėtinio cukraus, tačiau jas reikėtų laikyti tik raciono papildymu, o ne vandens ar vaisių pakaitalu.

    Kosmetikoje dažniausiai naudojamas serbentų ekstraktas ir iš sėklų spaudžiamas aliejus. Šis aliejus turi nesočiųjų riebalų rūgščių, įskaitant gamma linoleno rūgštį, todėl gali padėti mažinti odos išsausėjimą ir stiprinti komforto pojūtį, ypač sausai ar sudirgusiai odai.

    Saugiausia rinktis pagamintus ir dermatologiškai įvertintus produktus su serbentų aliejumi ar ekstraktu. Jei naudojate gryną kosmetinį aliejų, keli lašai ant drėgnos odos ar sumaišyti su nedidele kremo porcija dažnai būna pakankami, tačiau jo nereikėtų pilti į visą pakuotę dėl galimo produkto stabilumo pokyčio.

    Norint pasigaminti paprastą kaukę namuose, uogas galima sutrinti ir sumaišyti su natūraliu jogurtu bei smulkintomis avižomis, tačiau tokį mišinį būtina sunaudoti iškart. Jautresnei odai rūgštus uogų sultingumas gali sukelti perštėjimą ar paraudimą, todėl prieš pirmą kartą verta atlikti mėginį mažame odos plote.

    Serbentai gali būti vertingas vasaros mitybos elementas, palaikantis vitamino C suvartojimą, tačiau nereikėtų jiems priskirti greito odos patempimo efekto. Kolageno sintezę lemia ne tik vitaminas C, bet ir pakankamas baltymų kiekis, mikroelementai, miegas bei apsauga nuo UV spinduliuotės.

    Žmonėms, turintiems alergijų, jautrų skrandį ar ryškų refliuksą, uogas geriau pradėti ragauti mažomis porcijomis. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant papildus su serbentų sėklų aliejumi, dėl tinkamumo saugiau pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Dvi kojų detalės išduoda organizmo būklę: kada tai normalu, o kada metas pas gydytoją

    Socialiniuose tinkluose vis dar plinta teiginys, kad plaukai ant kojų pirštų ar blauzdų esą rodo itin gerą kraujotaką. Vaistininkė Rachel Jones pabrėžia, kad toks vertinimas per daug supaprastintas, nes plaukuotumas dažniausiai priklauso nuo visai kitų veiksnių.

    Anot specialistės, plaukų augimą pirmiausia lemia genetika, amžius ir hormonų pusiausvyra. Dėl to vieni žmonės natūraliai turi daugiau plaukų ant kojų, kiti mažiau, ir tai savaime neleidžia patikimai spręsti apie kraujotakos kokybę.

    Kada plaukų pokyčiai įspėja?

    Nors plaukai ant kojų yra įprastas reiškinys, staigus jų išretėjimas ar netikėtas dingimas apatinėje kojų dalyje gali būti signalas, kad verta įvertinti bendrą sveikatos būklę. Ypač budrumo reikia, jei kartu atsiranda kitų simptomų.

    Įspėjamaisiais požymiais laikomas nuolatinis pėdų šaltumas, tirpimas, odos spalvos pokyčiai, blogiau gyjančios žaizdelės, taip pat skausmas ar mėšlungis vaikštant, kuris praeina pailsėjus. Tokie simptomai gali būti susiję su sutrikusia periferine kraujotaka, todėl dėl tikslios priežasties būtina kreiptis į gydytoją.

    „Vien plaukų kiekis ant kojų dar nepasako, kaip veikia jūsų kraujotaka, tačiau staigūs pokyčiai kartu su skausmu ar šalčiu jau yra rimtas signalas“, – sakė Rachel Jones.

    Nemalonus pėdų kvapas ir prakaitavimas

    Šiltuoju metų laiku dažnai suintensyvėja pėdų prakaitavimas, o kartu atsiranda ir nemalonus kvapas. Specialistai primena, kad pats prakaitas paprastai beveik neturi kvapo, o specifinis aromatas išryškėja tuomet, kai drėgmė susimaišo su natūraliai ant odos esančiomis bakterijomis.

    Gausus prakaitavimas dažniausiai reiškia, kad organizmas aktyviai reguliuoja temperatūrą, tačiau kasdienis diskomfortas gali stipriai pabloginti savijautą. Tokiais atvejais rekomenduojama reguliariai plauti pėdas, dažniau keisti kojines, kruopščiai išdžiovinti odą tarp pirštų ir prireikus naudoti antibakterines priemones.

    Jei prakaitavimas tampa labai gausus, atsiranda odos įtrūkimų, pleiskanojimas, niežėjimas ar įtariamas grybelis, verta pasikonsultuoti su vaistininku arba gydytoju. Tai padeda ne tik sumažinti kvapą, bet ir laiku pastebėti odos ar nagų infekcijas, kurios šilumoje plinta greičiau.

  • Beveik pamiršta daržovė veikia kaip natūralus antibiotikas: kas nutinka kepenims ir odai?

    Krienai (lot. Armoracia rusticana) – kopūstinių šeimos augalas, Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse žinomas nuo seno. Šviežiai tarkuotas šakniastiebis pasižymi aštriu kvapu ir skoniu, o jo garai neretai greitai atkemša nosį. Dėl to krienai liaudies medicinoje ilgai buvo laikomi viena iš priemonių peršalimo sezonu.

    Istoriniuose šaltiniuose minima, kad krienai kaip prieskonis ir namų vaistas buvo vertinami įvairiose Europos virtuvėse. Praktinė jų nauda aiški ir šiandien: krienuose esantys gliukozinolatai pažeidus audinius virsta izotiocianatais – būtent jie suteikia aštrumą ir siejami su antimikrobinėmis savybėmis. Tačiau tai nereiškia, kad krienai gali pakeisti gydytojo skirtus vaistus.

    Kas lemia „natūralaus antibiotiko“ reputaciją?

    Krienų aštrumą kuria junginiai, kurie gali slopinti kai kurių mikroorganizmų dauginimąsi, todėl augalas ir vadinamas natūralia antibakterine priemone. Kartu krienuose yra vitamino C ir kitų antioksidantų, o tai svarbu imuninei sistemai, ypač šaltuoju metų laiku. Vis dėlto mokslas pabrėžia kontekstą: poveikis priklauso nuo kiekio, paruošimo ir bendros mitybos.

    Peršalus krienai dažnai vartojami kaip prieskonis arba su medumi ir citrina sumaišytas pagardas. Aštrūs garai trumpam palengvina kvėpavimą, tačiau gleivinę jie gali ir sudirginti. Jei vargina užsitęsęs kosulys, aukšta temperatūra ar dusulys, saugiausia sprendimą priimti kartu su medikais.

    Virškinimas, kepenys ir oda: kur čia ryšys?

    Tradicijoje krienai siejami su virškinimo skatinimu, nes aštrūs prieskoniai gali didinti seilių ir skrandžio sulčių išsiskyrimą. Dėl to kai kuriems žmonėms po sotesnio maisto krienai atrodo kaip natūralus pagalbininkas. Kita vertus, turintiems refliuksą, gastritą ar opaligę jie gali paaštrinti simptomus.

    Kalbant apie kepenis, svarbu atskirti mitus nuo faktų: krienai nėra „kepenų valiklis“, tačiau subalansuotoje mityboje daržovės ir prieskoniai prisideda prie geresnės medžiagų apykaitos. Antioksidantai ir augaliniai junginiai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, o tai netiesiogiai svarbu ir kepenų funkcijai. Vis dėlto esant kepenų ligoms vien krienais pasikliauti nereikėtų.

    Odos išvaizda dažnai atspindi bendrą gyvenimo būdą: miegą, stresą, rūkymą, alkoholį ir mitybą. Krienuose esantis vitaminas C prisideda prie kolageno sintezės, todėl teoriškai gali palaikyti odos elastingumą, jei jo trūksta. Tačiau vienas produktas odos problemų neišsprendžia, ypač jei yra dermatologinė diagnozė.

    Kaip vartoti, kad nauda nedingtų?

    Didžiausia krienų vertė paprastai siejama su šviežumu: tarkuojant išsiskiria lakieji junginiai, kurie greitai išgaruoja. Todėl krienus geriausia ruošti prieš pat valgymą, o laikyti sandariai uždarytame inde šaldytuve. Norint sušvelninti aštrumą, tinka citrinos sultys ar nedidelis kiekis medaus, tačiau saikas išlieka svarbiausias.

    Virtuvėje krienai tinka ne tik prie kiaušinių ar mėsos: jie dera su žuvimi, ankštinių užtepėlėmis ir daržovių patiekalais. Vis dėlto jautresniems žmonėms patariama pradėti nuo mažų kiekių, stebint reakciją. Jei vartojate skrandį dirginančius vaistus ar turite lėtinių virškinimo sutrikimų, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia medicininės konsultacijos. Pajutus stiprų skrandžio skausmą, alerginę reakciją ar pablogėjus savijautai, būtina kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus.

  • Ryte veide lieka pagalvės žymės? Gydytojai įspėja: kartais tai signalas apie rimtesnes bėdas

    Ryte veide lieka pagalvės žymės? Gydytojai įspėja: kartais tai signalas apie rimtesnes bėdas

    Ryte pažvelgus į veidrodį kartais matyti aiškios pagalvės ar patalynės įspaudų linijos ant skruosto ar kaktos. Dažniausiai tai visiškai normalu ir per 10–20 minučių išnyksta, nes oda atgauna įprastą formą. Tačiau jei žymės laikosi valandą ar kelias ir kartu atsiranda veido paburkimas, tai gali būti ženklas, kad organizme vyksta daugiau nei tik naktinis spaudimas.

    Dažniausia įspaudų priežastis yra ilgalaikis mechaninis spaudimas miegant ant šono ar pilvo. Spaudimas laikinai suspaudžia smulkias kraujagysles ir poodinius audinius, todėl susidaro vadinamosios miego raukšlės. Kuo ilgiau išbūnama vienoje padėtyje, tuo ryškesnės linijos gali likti.

    Įtakos turi ir amžius bei odos būklė: mažėjant kolageno, elastino ir hialurono rūgšties kiekiui, oda tampa ne tokia elastinga ir lėčiau „atsistato“. Jei oda linkusi sausėti, įspaudai taip pat gali išlikti ilgiau. Svarbus ir paviršiaus šiurkštumas: ryškesnio audimo medvilnė ar šiurkštesnė medžiaga dažniau palieka žymes nei lygesni audiniai.

    Kada įspaudai gali įspėti?

    Jei žymės ant veido išlieka ilgai, dažna priežastis būna skysčių susilaikymas. Tai neretai nutinka po sūraus maisto, alkoholio, prasto miego, karščio ar hormoninių svyravimų, kai audiniai labiau paburksta. Tuomet net ir įprastas spaudimas palieka ryškesnes, ilgiau matomas linijas.

    Paradoksalu, bet problemą gali didinti ir nepakankamas skysčių vartojimas. Organizmas, gaudamas per mažai skysčių, kartais linkęs juos kaupti, o išsausėjusi oda praranda elastingumą. Dėl to ryte veidas gali atrodyti labiau paburkęs, o įspaudai laikytis ilgiau.

    Ilgai trunkantis veido patinimas kartais siejamas ir su sveikatos sutrikimais, ypač jei kartu tinsta kulkšnys, pėdos ar plaštakos, vargina dusulys ar neįprastas nuovargis. Tarp galimų priežasčių minimi inkstų funkcijos sutrikimai, skydliaukės hormonų disbalansas, širdies nepakankamumas ar kepenų ligos. Tokiais atvejais patinimas paprastai kartojasi, o ne būna atsitiktinis.

    Ką galima padaryti namuose?

    Paprastiausias sprendimas yra miego padėties korekcija: miegant ant nugaros sumažėja veido odos spaudimas ir trintis. Taip pat verta peržiūrėti pagalvės aukštį ir kietumą, nes netinkama atrama gali skatinti ne tik įspaudus, bet ir prastesnę miego kokybę. Ryte gali padėti vėsus kompresas, veido nuprausimas vėsesniu vandeniu ar švelnus masažas, skatinantis mikrocirkuliaciją.

    Kasdienybėje svarbu užtikrinti pakankamą skysčių kiekį ir nepersistengti su druska vakare. Odai padeda drėkinamoji priežiūra, ypač jei ji sausa ar jautri, nes geriau sudrėkinta oda paprastai greičiau atgauna formą. Jei įspaudai kartojasi, verta stebėti, ar jie susiję su mityba, miego trukme, alkoholiu ar mėnesinių ciklu.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Medicininė konsultacija rekomenduojama, jei veido įspaudai ir patinimas kartojasi dažnai, išlieka kelias valandas arba stiprėja nepaisant įpročių korekcijų. Ypač svarbu kreiptis, jei atsiranda papildomų simptomų, pavyzdžiui, kojų tinimas, dusulys, staigus svorio augimas, ryškus nuovargis ar pastebimai sumažėjęs šlapinimasis. Tokie požymiai gali rodyti, kad reikalingi kraujo ir šlapimo tyrimai bei išsamesnė gydytojo apžiūra.

    Skubios pagalbos reikia, jei patinimas atsiranda staiga ir apima lūpas, liežuvį ar gerklę, o kartu sunkėja kvėpavimas. Tai gali būti sunki alerginė reakcija, kai laikas yra kritinis. Tokiu atveju delsti negalima.

  • Po dienos saulėje kūnas siunčia signalus: 5 žingsniai, padedantys greičiau atsigauti

    Ilgiau pabuvus saulėje organizmas patiria dvigubą krūvį: netenkama skysčių ir elektrolitų, o oda pradeda intensyvius atsinaujinimo procesus po ultravioletinių spindulių poveikio. Dėl to vakare dažniau jaučiamas nuovargis, galvos skausmas, troškulys ar apsunkusi savijauta.

    Svarbu suprasti, kad net ir be akivaizdaus nudegimo saulė gali paskatinti dehidrataciją, o karštis ypač greitai išbalansuoja skysčių ir druskų pusiausvyrą. Laiku sureagavus galima greičiau atkurti savijautą ir sumažinti nemalonius simptomus.

    Skysčiai ir elektrolitai

    Pirmas žingsnis po dienos saulėje yra vanduo, tačiau gerti verta ne iš karto dideliais kiekiais, o po truputį, mažais gurkšniais. Taip skysčiai geriau pasisavinami, o skrandis neapkraunamas, ypač jei jaučiamas silpnumas.

    Jei smarkiai prakaitavote ar kelias valandas buvote karštyje, vien vandens gali nepakakti, nes su prakaitu netenkama natrio, kalio ir kitų elektrolitų. Tokiu atveju tinka elektrolitų turintys gėrimai arba įprastas maistas, padedantis natūraliai atkurti druskų balansą.

    Prie skysčių atstatymo prisideda ir vandeningi produktai, pavyzdžiui, agurkai, arbūzas, melionas ar pomidorai. Jie ne tik papildo skysčius, bet ir suteikia mikroelementų, kurie svarbūs normaliai organizmo veiklai.

    Ką valgyti, kad atsigautumėte

    Po saulės organizmas dirba atstatymo režimu, todėl vakarienė turėtų būti lengva, bet maistinga. Ypač svarbus baltymas, nes jis reikalingas audinių atsinaujinimui ir dalyvauja procesuose, kurie padeda odai atkurti apsauginį barjerą.

    Baltymų šaltiniais gali būti žuvis, vištiena, kiaušiniai, varškė ar ankštiniai. Geriausia juos derinti su didesne daržovių porcija, nes daržovės suteikia vandens, vitaminų ir antioksidantų, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą.

    Naudingi ir nesočieji riebalai, nes jie palaiko ląstelių membranas ir odos apsauginį sluoksnį, taip pat padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K. Po karštos dienos tinka avokadai, riešutai, sėklos ar alyvuogių aliejus.

    Kaip sumažinti nemalonius padarinius

    Verta rinktis sezonines daržoves, vaisius ir uogas, nes juose gausu antioksidantų, tokių kaip vitaminas C, karotinoidai ir polifenoliai. Šios medžiagos siejamos su organizmo gebėjimu neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurių daugiau susidaro veikiant ultravioletiniams spinduliams.

    Jei norisi greičiau atgauti jėgas, alkoholį geriau atidėti, nes jis didina skysčių netekimą ir gali sustiprinti dehidratacijos požymius. Vietoj saldžių gėrimų pravartu rinktis vandenį ar nesaldintus gėrimus, kad skysčių balansas atsistatytų tolygiau.

    Galiausiai, net jei jau esate grįžę iš saulės, odą verta saugoti ir toliau, ypač jei laukia dar viena karšta diena. Reguliarus apsauginio kremo naudojimas padeda sumažinti pakartotinės žalos riziką ir saugo nuo stipresnių nudegimų.

  • Suvalgote apie 300 g vynuogių per dieną? Mokslininkai paaiškino, kaip tai keičia odą

    Природна аптека в одній ягоді

    У складі винограду містяться сотні різноманітних природних рослинних сполук. Усі вони тісно асоціюються з потужними протизапальними та антиоксидантними ефектами для людського організму. Серед найвідоміших корисних речовин у цій ягоді виділяють ресвератрол, антоціани, кверцетин та багато інших надзвичайно важливих поліфенолів.

    Варто зазначити, що попередні окремі рандомізовані дослідження вже неодноразово пов’язували регулярне вживання винограду з цілою низкою переваг для здоров’я.

    Зокрема, було доведено позитивний вплив на роботу кишечника, покращення маркерів запалення, а також підтримку когнітивної функції у людей старшого віку та серцево-судинного здоров’я загалом.

    Нове революційне дослідження було проведено під керівництвом фахівців із Western New England University (США), а його результати офіційно опублікували в авторитетному науковому журналі ACS Nutrition Science.

    Воно належить до прогресивної сфери нутригеноміки – сучасного напряму науки, який детально вивчає, як саме харчування та його окремі компоненти здатні впливати на активність генів людини.

    Для проведення спостереження вчені залучили групу добровольців. Учасники експерименту повинні були протягом двох тижнів щодня споживати еквівалент трьох порцій винограду. У перерахунку це дорівнювало приблизно 380 грамам свіжих ягід на день.

    Під час дослідження вчені ретельно визначали експресію генів у шкірі кожного добровольця як до початку експерименту, так і після щоденного двотижневого споживання винограду. Крім того, вимірювання проводили як після впливу на шкіру низьких доз ультрафіолетового (УФ) випромінювання, так і повністю без нього.

    Захисний бар’єр на клітинному рівні

    Дослідники виявили, що від самого початку експерименту експресія генів у шкірі кожного з учасників суттєво відрізнялася. Вона активно змінювалася після впливу УФ-опромінення або ж після споживання ягід винограду, проте реакція кожної людини залишалася суворо індивідуальною.

    Незважаючи на ці індивідуальні відмінності, вчені зафіксували одну спільну рису змін після того, як учасники почали їсти виноград. Цією рисою стало помітне посилення процесів ороговіння та кератинізації шкіри.

    Це абсолютно природні процеси формування зовнішнього шару нашої шкіри. Саме цей шар допомагає створити надійний бар’єр проти шкідливого впливу довкілля, до якого належать хімічне подразнення, ультрафіолет, різноманітні мікроорганізми тощо.

    Щоб остаточно переконатися у своїх висновках, науковці перевірили гіпотезу практичним шляхом. Вони піддали шкіру добровольців впливу низької дози ультрафіолетового випромінювання, після чого виміряли рівень малонового діальдегіду.

    Ця речовина є специфічним маркером оксидативного стресу, рівень якого зазвичай може стрімко зростати після пошкодження клітин.

    Результати виявилися вражаючими: рівень цього маркера був значно нижчим у тих учасників, які регулярно вживали виноград. Інакше кажучи, ці результати прямо вказують на можливе суттєве посилення захисних механізмів нашої шкіри.

    У цьому конкретному випадку виявлені зміни експресії генів були безпосередньо пов’язані з тими процесами, які можуть мати критичне значення для бар’єрної функції шкіри.

    При цьому, на думку самих дослідників, регулярне споживання винограду найімовірніше може позитивно впливати на експресію генів і в інших органах та тканинах нашого організму.

  • Mirkote kojas su garstyčiomis? Šis senas būdas gali padėti, bet tinka ne visiems

    Mirkote kojas su garstyčiomis? Šis senas būdas gali padėti, bet tinka ne visiems

    Kas yra garstyčių vonelė?

    Kojų mirkymas šiltame vandenyje su garstyčiomis – seniai žinomas namų ritualas, dažniausiai siejamas su sušalusiomis ar po dienos pavargusiomis pėdomis. Šiluma pati savaime plečia paviršines kraujagysles, todėl trumpam pagerėja odos kraujotaka ir sumažėja šaltumo pojūtis.

    Garstyčių sėklose esantys gliukozinolatai, susilietę su vandeniu, skyla į junginius, kurie gali sukelti lengvą šildantį, dirginantį poveikį. Dėl to daliai žmonių pojūtis būna intensyvesnis nei įprastoje šilto vandens vonelėje, tačiau kartu išauga ir sudirginimo rizika.

    Galima nauda ir realūs lūkesčiai

    Dažniausias efektas yra subjektyvus: malonesnė šiluma, atsipalaidavę pėdų raumenys, mažesnis sunkumo jausmas. Toks vakaro ritualas neretai padeda lengviau nusiraminti prieš miegą, ypač jei daug laiko praleidžiama stovint ar avint ankštą avalynę.

    Garstyčios turi junginių, kuriems laboratorinėmis sąlygomis būdingas antimikrobinis aktyvumas, tačiau tai nereiškia, kad vonelė išspręs pėdų grybelį ar kitas odos ligas. Jei jaučiamas nemalonus kvapas ar gausus prakaitavimas, pagrindą dažniausiai sudaro higiena, tinkama avalynė ir, jei reikia, medicininės priemonės.

    Kaip saugiai pasigaminti namuose

    Praktiškai dažniausiai naudojamos 2–3 valgomieji šaukštai maltų garstyčių, iš pradžių užpilami karštu vandeniu ir vėliau praskiedžiami iki maždaug 37–40 laipsnių temperatūros. Vanduo neturi būti karštas, nes pėdų oda jautri, o dirginantis priedas gali sustiprinti nemalonią reakciją.

    Pėdas rekomenduojama mirkyti 10–15 minučių, kad būtų pasiektas šildantis poveikis, bet būtų sumažinta sudirginimo tikimybė. Po vonelės pėdas verta gerai nusausinti, patepti drėkinamuoju kremu, o šilumos efektui palaikyti užsimauti sausas kojines.

    Tokio tipo vonelių geriau nedaryti kasdien: dažnas dirginimas gali išsausinti odą ir pažeisti jos apsauginį barjerą. Jei siekiama reguliarios pėdų priežiūros, saugesnis pasirinkimas paprastai yra paprasta šilta vonelė ir nuoseklus odos drėkinimas.

    Kada geriau šio būdo atsisakyti?

    Garstyčios gali dirginti, todėl vonelės reikėtų vengti, jei ant pėdų yra žaizdelių, įtrūkimų, nutrynimų, pūslių, aktyvus dermatitas ar egzema. Tokiais atvejais didėja deginimo pojūčio ir uždegimo paūmėjimo tikimybė.

    Šio metodo neturėtų bandyti žmonės, alergiški garstyčioms ar kitiems bastutinių šeimos augalams. Taip pat būtinas ypatingas atsargumas, jei yra sutrikęs pėdų jutimas, pavyzdžiui, sergant cukriniu diabetu ar turint periferinę neuropatiją, nes galima neįvertinti vandens temperatūros ir patirti nudegimą.

    Jei pėdų skausmas, tinimas, paraudimas ar odos pažeidimai kartojasi, vien namų procedūrų gali neužtekti. Tokiais atvejais verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dermatologu, kad būtų nustatyta tiksli priežastis ir parinktas gydymas.

  • Močiutės kolageno triukas grįžta: mėsos drebučiai odai ir sąnariams – ką sako mokslas?

    Drebučiai ir mėsos želė daugeliui siejasi su tradicine virtuve, tačiau pastaruoju metu šis patiekalas vėl minimas ir kaip natūralus kolageno šaltinis. Kolagenas yra baltymas, sudarantis didelę jungiamojo audinio dalį, todėl jis svarbus odai, kremzlėms, sausgyslėms ir kaulams. Su amžiumi kolageno gamyba organizme mažėja, o tai siejama su odos elastingumo pokyčiais ir didesniu sąnarių diskomfortu.

    Moksliniai tyrimai dažniausiai vertina ne pačius drebučius, o geriamuosius kolageno peptidus, kurie gaminami hidrolizuojant kolageną į lengviau įsisavinamas daleles. Dalis klinikinių tyrimų rodo, kad kelių mėnesių kolageno peptidų vartojimas gali pagerinti odos drėgmę ir elastingumą, o kai kuriems žmonėms sumažinti sąnarių skausmą, ypač esant krūviui. Vis dėlto poveikis nėra stebuklingas, o rezultatai priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės, amžiaus, mitybos ir bendros sveikatos.

    Drebučiuose kolageno išties yra, nes ilgai verdant kiaulių ar galvijų kojas, sąnarius, odą ir kaulus į sultinį pereina jungiamojo audinio baltymai. Tačiau suvalgytas kolagenas virškinimo metu suskaidomas į aminorūgštis ir mažesnius peptidus, todėl organizmas jį naudoja pagal poreikį, o ne automatiškai „nuneša“ į veidą ar sąnarius. Dėl to mėsos drebučius verta vertinti kaip baltymų šaltinį, o ne garantuotą grožio procedūrą lėkštėje.

    Norint, kad drebučiai būtų maistingi, svarbiausia rinktis dalis, kuriose gausu kremzlės ir odos, ir virti ilgai, ant mažos kaitros. Įprastai siekiama, kad sultinys sustingtų be papildomos želatinos, nes tai reiškia, kad išsiskyrė pakankamai natūralių baltymų. Skonį ir maistinę vertę padeda subalansuoti daržovės, prieskoniai, o druską verta riboti, nes didesnis natrio kiekis mityboje siejamas su kraujospūdžio didėjimu.

    Ekspertai taip pat primena, kad didžiausia rizika slypi ne kolagene, o bendrame patiekalo profilyje. Drebučiai dažnai būna riebūs, o kai kuriuose receptuose netrūksta druskos, todėl žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį, aukštą kraujospūdį ar sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, verta rinktis liesesnę mėsą ir mažesnes porcijas. Jei tikslas yra oda, plaukai ir nagai, svarbiausi išlieka pakankamas baltymų kiekis, vitaminas C, cinkas, varis, kokybiškas miegas ir apsauga nuo saulės.

    Jei norisi praktiško sprendimo, drebučius galima gaminti iš kiaulių kojų, jautienos sąnarių ar vištos dalių su oda, ilgai verdant ir nugraibant riebalus. Atvėsinus sultinį patogu nuimti sustingusį riebalų sluoksnį, taip sumažinant bendrą riebumą. O svarbiausia taisyklė išlieka paprasta: tradiciniai drebučiai gali būti skanus ir sotus patiekalas, tačiau geriausiai veikia tuomet, kai yra subalansuotos mitybos dalis, o ne vienintelis „kolageno planas“.

  • 5 produktai, kurie skatina kolageno gamybą: mitybos specialistai pataria, ką rinktis kasdien

    Kolagenas yra vienas svarbiausių baltymų organizme: jis suteikia odai stangrumo, dalyvauja jungiamojo audinio, sąnarių ir kraujagyslių struktūroje. Su amžiumi natūrali kolageno gamyba lėtėja, o tai dažnai siejama su mažesniu odos elastingumu ir lėtesne regeneracija.

    Nors stebuklingo produkto, kuris per kelias dienas grąžintų jaunystę, nėra, mityba gali padėti sudaryti palankias sąlygas kolageno sintezei. Ypač svarbūs vitaminas C, cinkas, varis, baltymai ir antioksidantai, padedantys mažinti oksidacinį stresą.

    Avokadai ir citrusai

    Avokadai vertinami dėl mononesočiųjų riebalų, kurie padeda palaikyti odos barjerą, taip pat dėl mikroelementų, dalyvaujančių audinių atsinaujinimo procesuose. Kadangi avokadai kaloringi, svarbu derinti juos su bendra dienos energijos norma ir fiziniu aktyvumu.

    Apelsinai ir kiti citrusiniai vaisiai siejami su didesniu vitamino C kiekiu, kuris būtinas kolageno skaidulų formavimuisi. Žmonėms, turintiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opą, refliuksą ar pankreatito paūmėjimų, aktyvesnis citrusų vartojimas gali netikti.

    Guava, uogos ir mangas

    Guava dažnai minima kaip vaisius, turintis itin daug vitamino C, taip pat ji gali papildyti mitybą antioksidantais. Vis dėlto egzotiniai vaisiai kai kuriems žmonėms gali sukelti jautrumą, todėl verta stebėti individualią organizmo reakciją.

    Uogos, tokios kaip braškės, avietės, mėlynės ar gervuogės, papildo racioną vitaminu C ir kitais antioksidantais. Šie junginiai padeda saugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, o tai netiesiogiai prisideda prie odos būklės palaikymo.

    Mangas aprūpina vitaminu A ir kitomis bioaktyviomis medžiagomis, kurios svarbios odos atsinaujinimui. Jo geriau nevalgyti nevalgius, o turint virškinimo sutrikimų ar alergijų, kiekį reikėtų didinti atsargiai.

    Specialistai pabrėžia, kad odos būklei svarbi ne tik mityba, bet ir pakankamas miegas, apsauga nuo saulės, nerūkymas bei fizinis aktyvumas. Jei vargina ryškūs odos pokyčiai ar nuolatiniai virškinimo simptomai, tikslinga pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu.