CP v2

Tag: Odontologijos istorija

  • Majų dantis su žadeito įdėklu: tyrimas rodo, kad sudėtinga procedūra atlikta žmogui gyvam

    Majų dantis su žadeito įdėklu: tyrimas rodo, kad sudėtinga procedūra atlikta žmogui gyvam

    Ką atskleidė netikėtas radinys?

    Mokslininkai ištyrė priešispaninio laikotarpio apatinį pirmąjį nuolatinį krūminį dantį su žadeito įdėklu ir padarė išvadą, kad dantis buvo modifikuotas žmogui dar esant gyvam. Tokia interpretacija paremta danties vidinių audinių pokyčiais, kurie paprastai susiformuoja tik gyvame organizme.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Archaeological Science: Reports ir nagrinėja unikalų atvejį majų odontologijos istorijoje. Pasak autorių, tai pirmasis dokumentuotas žadeito įdėklo atvejis krūminio danties kramtomajame paviršiuje.

    Kaip nustatyta, kad procedūra atlikta gyvam?

    Dantis priklauso Gvatemaloje esančio Universidad Francisco Marroquín Popol Vuh muziejaus priešispaninei osteologinei kolekcijai. Tyrėjai rado tiksliai suformuotą ertmę vietoje, kur susikerta keturi pagrindiniai krūminio danties kauburėliai, o žadeito gabalėlis buvo tvirtai pritvirtintas cementuojančia medžiaga.

    Gyvybingumo požymiams įvertinti pasitelkta kūginio pluošto kompiuterinė tomografija. Vaizduose nustatyta pulpos kameros distrofinė kalcifikacija, laikoma biologiniu atsaku į dirgiklius ir galinčia rodyti, kad dantis buvo gyvas, kai įdėklas buvo įtvirtintas.

    „Ertmė ideali“, – sakė dantų antropologė Elma Vega-Lizama, viena iš tyrimo bendraautorių.

    Kodėl tai svarbu majų istorijai?

    Iki šiol geriausiai žinomos majų dantų modifikacijos dažniausiai siejamos su priekiniais dantimis, pavyzdžiui, kandžiais ar iltiniais. Tokie pakeitimai dažnai aiškinami estetika, statusu ar tapatybe, nes buvo lengvai matomi.

    Šiuo atveju pasirinktas galinis dantis, todėl vien dekoratyvinė funkcija tyrėjams atrodo mažiau tikėtina. Krūminio danties kramtomasis paviršius paprastai nėra matomas, tad procedūra galėjo turėti kitą paskirtį.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad įdėklas galėjo būti susijęs su gydymu ar skausmo mažinimu, nors galutinai to patvirtinti nepavyksta. Straipsnyje pabrėžiama, kad neįmanoma užtikrintai įrodyti, ar įdėklas buvo panaudotas užpildyti karieso pažeidimui.

    Mokslininkai taip pat primena, kad Mesoamerikos populiacijose kariesas ir pūliniai buvo gana paplitę, tačiau aiškių bandymų gydyti šias būkles archeologiniuose radiniuose randama nedaug. Tyrime atkreipiamas dėmesys, jog majai turėjo patirties gręžiant dantis, o daugeliu atvejų gręžimas nepasiekdavo pulpos.

    Autorių teigimu, šis dantis yra išskirtinis pavyzdys, praplečiantis supratimą apie majų odontologines žinias ir jų taikymo įvairovę. Jie ragina ir toliau tyrinėti retesnes dantų intervencijas senovės Mesoamerikoje, nes tokie radiniai gali pakeisti nusistovėjusias interpretacijas.

  • 2300 metų kapas Kinijoje ir akmuo prie danties: mokslininkai narplioja netikėtą mįslę

    2300 metų kapas Kinijoje ir akmuo prie danties: mokslininkai narplioja netikėtą mįslę

    Archeologų dėmesį Kinijos Šaansi provincijoje patraukė maža, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti detalė: senoviniame kape prie krūminio danties aptiktas cilindro formos akmuo. Radinys užfiksuotas Beishenjiaqiao kapinyne, kape, pažymėtame M280, siejamame su Čin bendruomenėmis Kariaujančių valstybių laikotarpiu.

    Akmens vieta atrodė provokuojančiai tiksli: jis gulėjo prie viršutinio dešiniojo krūminio danties, pakitusioje danties ertmėje. Dėl to tyrėjai svarstė neįprastą hipotezę, ar tai negalėjo būti primityvus danties pakaitalas, įstatytas žmogui dar esant gyvam.

    Kas parodė laboratoriniai tyrimai

    Komanda ištyrė radinį ir nustatė, kad jis pagamintas iš karbonatinės uolienos. Visgi vien forma ir vieta nepakako, todėl ieškota požymių, kurie rodytų ilgalaikį kontaktą su burnos aplinka, pavyzdžiui, kramtymo nusidėvėjimo ar specialaus apdirbimo žymių.

    Tokie įkalčiai nepasitvirtino: akmens paviršius neparodė būdingų kramtymo žymių, taip pat nerasta aiškių požymių, kad jis buvo sąmoningai paruoštas ar pritvirtintas. Dar svarbiau, kaulas aplink radinį nerodė adaptacijos požymių, kurių tikėtasi, jei svetimkūnis ilgą laiką būtų buvęs organizme.

    Liga, kuri painioja interpretaciją

    Situaciją komplikuoja ir pati žandikaulio būklė. Tyrėjai fiksavo rimtą pūlinį danties alveolėje bei šaknies struktūrų praradimą, o toks vaizdas labiau atitinka pažengusį uždegimą nei sėkmingą funkcinį implantą.

    Dėl šių priežasčių akmens panaudojimas kaip danties pakaitalas, įdėtas žmogui gyvam esant, vertinamas kaip mažai tikėtinas. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vienareikšmio atsakymo šiuo metu nėra.

    Kaip akmuo galėjo atsidurti dantyje

    Tyrime svarstomos ir kitos versijos: akmuo galėjo patekti į burnos sritį po mirties, pavyzdžiui, dėl laidojimo praktikų ar simbolinės reikšmės. Visgi tokiai prielaidai taip pat trūksta tiesioginių įrodymų.

    Taip pat neatmetama paprastesnė galimybė, kad akmenį į ertmę „įnešė“ procesai kape po palaidojimo. Judantis gruntas, audinių irimas ar ertmių formavimasis galėjo pakeisti smulkių objektų padėtį, o šį kartą lemtinga tapo tai, kad kasinėjimų metu nebuvo detaliai užfiksuotas akmens santykis su kaulu ir nuosėdomis dar iki jo išėmimo.

    Šis atvejis parodo, kaip viena menka detalė gali iškelti didelį klausimą apie senovės žmonių sveikatą, dantų ligas ir galimus ankstyvus bandymus spręsti skausmo bei prarastų dantų problemą. Tyrėjai tikisi, kad panašūs radiniai ateityje bus dokumentuojami kruopščiau, nes būtent kontekstas kape dažnai lemia, ar mįslę pavyks išnarplioti iki galo.