Archeologų dėmesį Kinijos Šaansi provincijoje patraukė maža, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti detalė: senoviniame kape prie krūminio danties aptiktas cilindro formos akmuo. Radinys užfiksuotas Beishenjiaqiao kapinyne, kape, pažymėtame M280, siejamame su Čin bendruomenėmis Kariaujančių valstybių laikotarpiu.
Akmens vieta atrodė provokuojančiai tiksli: jis gulėjo prie viršutinio dešiniojo krūminio danties, pakitusioje danties ertmėje. Dėl to tyrėjai svarstė neįprastą hipotezę, ar tai negalėjo būti primityvus danties pakaitalas, įstatytas žmogui dar esant gyvam.
Kas parodė laboratoriniai tyrimai
Komanda ištyrė radinį ir nustatė, kad jis pagamintas iš karbonatinės uolienos. Visgi vien forma ir vieta nepakako, todėl ieškota požymių, kurie rodytų ilgalaikį kontaktą su burnos aplinka, pavyzdžiui, kramtymo nusidėvėjimo ar specialaus apdirbimo žymių.
Tokie įkalčiai nepasitvirtino: akmens paviršius neparodė būdingų kramtymo žymių, taip pat nerasta aiškių požymių, kad jis buvo sąmoningai paruoštas ar pritvirtintas. Dar svarbiau, kaulas aplink radinį nerodė adaptacijos požymių, kurių tikėtasi, jei svetimkūnis ilgą laiką būtų buvęs organizme.
Liga, kuri painioja interpretaciją
Situaciją komplikuoja ir pati žandikaulio būklė. Tyrėjai fiksavo rimtą pūlinį danties alveolėje bei šaknies struktūrų praradimą, o toks vaizdas labiau atitinka pažengusį uždegimą nei sėkmingą funkcinį implantą.
Dėl šių priežasčių akmens panaudojimas kaip danties pakaitalas, įdėtas žmogui gyvam esant, vertinamas kaip mažai tikėtinas. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vienareikšmio atsakymo šiuo metu nėra.
Kaip akmuo galėjo atsidurti dantyje
Tyrime svarstomos ir kitos versijos: akmuo galėjo patekti į burnos sritį po mirties, pavyzdžiui, dėl laidojimo praktikų ar simbolinės reikšmės. Visgi tokiai prielaidai taip pat trūksta tiesioginių įrodymų.
Taip pat neatmetama paprastesnė galimybė, kad akmenį į ertmę „įnešė“ procesai kape po palaidojimo. Judantis gruntas, audinių irimas ar ertmių formavimasis galėjo pakeisti smulkių objektų padėtį, o šį kartą lemtinga tapo tai, kad kasinėjimų metu nebuvo detaliai užfiksuotas akmens santykis su kaulu ir nuosėdomis dar iki jo išėmimo.
Šis atvejis parodo, kaip viena menka detalė gali iškelti didelį klausimą apie senovės žmonių sveikatą, dantų ligas ir galimus ankstyvus bandymus spręsti skausmo bei prarastų dantų problemą. Tyrėjai tikisi, kad panašūs radiniai ateityje bus dokumentuojami kruopščiau, nes būtent kontekstas kape dažnai lemia, ar mįslę pavyks išnarplioti iki galo.
Leave a Reply