CP v2

Tag: Onkologija

  • Nugaros skausmas, kurio geriau neignoruoti: taip kartais apie save praneša inkstų vėžys

    Nugaros skausmas, kurio geriau neignoruoti: taip kartais apie save praneša inkstų vėžys

    Inkstų vėžys dažnai prasideda tyliai

    Inkstai kasdien be pertraukos filtruoja kraują, palaiko skysčių ir druskų pusiausvyrą bei padeda pašalinti medžiagų apykaitos atliekas. Dėl to ankstyvoje stadijoje jie ilgai gali nesukelti aiškių simptomų, o liga neretai aptinkama atsitiktinai atliekant echoskopiją ar kompiuterinę tomografiją dėl visai kitos priežasties.

    Gydytojai pabrėžia, kad pavienis negalavimas dar nereiškia onkologinės ligos. Tačiau užsitęsę, pasikartojantys ar neįprasti simptomai, ypač kai jie nesiderina su įprastomis priežastimis, turėtų paskatinti kreiptis į šeimos gydytoją ir atlikti tyrimus.

    Skausmas nugaroje ar šone

    Vienas iš galimų inkstų vėžio signalų yra maudžiantis skausmas juosmens srityje arba šone, dažniau vienoje kūno pusėje. Daugelis tokį pojūtį priskiria stuburo problemoms, pervargimui, netaisyklingai laikysenai ar nepatogiam miegui.

    Su inkstų naviku susijęs skausmas dažniausiai nėra staigus, diegiantis ar priepuolinis, kaip būna sergant inkstų diegliais. Jis gali būti bukas, užsitęsęs, po truputį stiprėjantis ir nepraeiti pakeitus kūno padėtį ar pailsėjus, nes didėjantis darinys gali spausti aplinkinius audinius, nervus ar inksto kapsulę.

    Kraujas šlapime ir kiti įspėjamieji ženklai

    Dažniausiai su inkstų vėžiu siejamas simptomas yra kraujas šlapime. Šlapimas gali tapti rausvas, raudonas, rusvas ar tiesiog pastebimai patamsėti, o kartais kraujas nustatomas tik laboratoriniu tyrimu, kai plika akimi pokyčių nematyti.

    Svarbu tai, kad kraujas šlapime gali pasirodyti epizodiškai ir vėliau tarsi išnykti. Vis dėlto net ir vienkartinis toks požymis turi būti ištirtas, nes kraujavimą gali sukelti ir infekcija, akmenligė ar kitos urologinės būklės, kurioms taip pat reikalingas gydymas.

    Į gydytojus verta kreiptis ir tuomet, kai atsiranda nepaaiškinamas svorio kritimas, apetito stoka, užsitęsęs nuovargis, silpnumas, nedidelis karščiavimas ar mažakraujystė. Kai kuriais atvejais gali būti užčiuopiamas darinys pilvo ar šono srityje, tačiau tai dažniau būdinga pažengusiai ligai.

    Kas didina riziką?

    Riziką susirgti inkstų vėžiu didina rūkymas, nes su tabako dūmais į organizmą patenkančios medžiagos ilgainiui veikia kraujagysles ir didina toksinų naštą, kurią filtruoja inkstai. Taip pat svarbūs veiksniai yra nutukimas ir padidėjęs kraujospūdis, dažnai susiję su lėtiniu uždegimu ir medžiagų apykaitos sutrikimais.

    Didesnė rizika nustatoma ir žmonėms, sergantiems lėtine inkstų liga, ilgą laiką gydomiems dializėmis, taip pat tiems, kurie darbe daugelį metų kontaktavo su tam tikromis cheminėmis medžiagomis. Dauguma atvejų nėra paveldimi, tačiau jei šeimoje buvo inkstų navikų atvejų, ypač jauname amžiuje ar abiejuose inkstuose, apie tai reikėtų pasakyti gydytojui.

    Specialistai akcentuoja, kad ankstyva diagnostika dažnai lemia daugiau gydymo galimybių. Jei pasireiškia kraujas šlapime, neįprastas ilgai trunkantis skausmas šone ar keli simptomai vienu metu, saugiausias kelias yra neatidėlioti ir pradėti nuo šeimos gydytojo, kuris prireikus nukreips pas urologą ir paskirs vaizdinius bei laboratorinius tyrimus.

  • Gydytojas įspėja: 5 ankstyvi skrandžio vėžio ženklai, kuriuos daugelis praleidžia

    Skrandžio vėžys ilgą laiką gali progresuoti beveik nepastebimai, o pirmieji signalai dažnai palaikomi įprastais virškinimo sutrikimais. Gydytojai pabrėžia, kad laiku atlikti tyrimai reikšmingai padidina galimybes ligą nustatyti anksti ir sėkmingai gydyti.

    Gastroenterologas išskiria penkis simptomus, kurių nereikėtų nuvertinti, ypač jei jie kartojasi ar tęsiasi kelias savaites. Svarbu vertinti ne vieną požymį atskirai, o jų trukmę, intensyvumą ir derinį.

    Vienas dažniausių ankstyvų signalų – užsitęsęs rėmuo ar deginimas, pilvo diskomfortas, kuris nepraeina pakeitus mitybą ar pavartojus įprastų vaistų nuo refliukso. Jei tokie simptomai kartojasi nuolat, gydytojai rekomenduoja neatidėlioti konsultacijos ir aptarti, ar nereikalingi papildomi tyrimai.

    Kitas įspėjantis ženklas – ankstyvas sotumo jausmas, kai žmogus pasijunta pavalgęs po kelių kąsnių. Tai gali būti susiję su skrandžio funkcijos sutrikimu, o retais atvejais ir su dariniais, mažinančiais skrandžio talpą.

    Trečias svarbus požymis – nepaaiškinamas svorio kritimas be dietos ar didesnio fizinio krūvio. Jis gali atsirasti dėl sumažėjusio apetito, blogesnio maisto pasisavinimo ar kitų organizmo pokyčių, todėl toks pokytis turėtų būti įvertintas gydytojo.

    Ketvirtas simptomas – nuolatinis pykinimas, ypač jei jis nepraeina arba atsiranda vėmimas. Nors pykinimą gali sukelti įvairios priežastys, užsitęsę simptomai yra pagrindas atlikti išsamesnį ištyrimą.

    Pavojingiausiu signalu laikomos juodos, deguto spalvos išmatos, kurios gali rodyti kraujavimą viršutinėje virškinamojo trakto dalyje. Tokiu atveju delsti negalima, reikalinga skubi medicinos pagalba.

    Specialistai akcentuoja, kad nė vienas iš šių požymių savaime dar nereiškia vėžio diagnozės. Vis dėlto, jei simptomai tęsiasi, stiprėja ar pasireiškia keli kartu, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą ir aptarti, ar reikalingi kraujo tyrimai, išmatų tyrimai dėl slapto kraujo ar endoskopinis ištyrimas.

    Skrandžio vėžio riziką gali didinti kai kurie veiksniai, tarp jų Helicobacter pylori infekcija, rūkymas, gausus sūdytų ir rūkytų produktų vartojimas, taip pat šeiminė anamnezė. Dėl to gydytojai ragina ne tik reaguoti į simptomus, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje rūpintis rizikos mažinimu bei profilaktika.

  • Vienos dienos medicina keičia vaikų gydymą: kodėl gydytojai nori, kad mažieji greičiau grįžtų namo

    Vienos dienos medicina keičia vaikų gydymą: kodėl gydytojai nori, kad mažieji greičiau grįžtų namo

    Vis daugiau vaikų ligoninėse planinių procedūrų atliekama vienos dienos stacionaro principu, kai mažasis pacientas atvyksta ryte, o jei būklė leidžia, tą pačią dieną grįžta namo. Medikai pabrėžia, kad trumpesnis buvimas ligoninėje dažnai reiškia mažiau streso vaikui ir paprastesnę kasdienybę šeimai.

    Ambulatorinės chirurgijos ir dienos stacionaro modelis taikomas ne tik kai kurioms planinėms operacijoms, bet ir daliai diagnostinių tyrimų ar tęstinio gydymo etapų. Pavyzdžiui, kai kuriems onkologiniams pacientams chemoterapija gali būti skiriama atvykus dienai, o vėliau, įvertinus savijautą, leidžiama saugiai grįžti į namų aplinką.

    „Nėra nieko geriau už namus. Kuo trumpiau vaikas būna kitoje aplinkoje, tuo geriau“, – sakė gydytoja Maria Jabłońska, vadovaujanti ambulatorinės chirurgijos centrui institute „Pomnik – Centrum Zdrowia Dziecka“.

    Tėvams tai dažnai reiškia mažesnę įtampą ir aiškesnį planavimą: trumpesnį nedarbingumą, mažiau logistikos rūpesčių dėl brolių ir seserų priežiūros, mažesnes papildomas išlaidas. Vaikams svarbi ir emocinė pusė, nes kelių dienų hospitalizacija neretai siejama su baime, miego sutrikimais ar nerimu dėl atsiskyrimo.

    „Tai didžiulis komfortas pacientams. Nėra tokio atotrūkio nuo mūsų kasdienės aplinkos, o vaikai neturi psichologiškai kentėti dėl kelių dienų buvimo ligoninėje“, – sakė vieno iš pacientų mama.

    Tačiau gydytojai pabrėžia, kad vienos dienos gydymas tinka ne visiems ir reikalauja griežtos atrankos. Prieš procedūrą vaikas paprastai konsultuojamas dėl anestezijos, įvertinama gretutinių ligų rizika, numatomas skausmo valdymas ir stebėjimo planas po intervencijos.

    Medikai taip pat akcentuoja, kad sprendimas išleisti vaiką namo visada priimamas pagal klinikinę situaciją, o ne pagal iš anksto numatytą grafiką. Jei po procedūros kyla komplikacijų rizika arba vaiko būklė kelia abejonių, jis gali būti paliekamas stebėjimui ligoninėje, net jei iš pradžių buvo planuotas vienos dienos režimas.

    „Net jei procedūra planuojama vienos dienos principu, gydytojai visada gali nuspręsti palikti mažąjį pacientą stebėjimui“, – sakė instituto direktorius Marek Migdał.

    Tokios praktikos populiarėjimą lemia kelios tendencijos: tobulėjančios minimaliai invazinės operacijos, saugesnės anestezijos ir tikslesnės pooperacinės stebėsenos gairės. Sveikatos apsaugos sistemoms tai taip pat svarbu, nes dienos stacionaras leidžia efektyviau naudoti lovų fondą, trumpinti eiles planinėms paslaugoms ir daugiau resursų skirti sudėtingiausiems atvejams.

    Straipsnyje taip pat minima, kad vaikų sveikatos iniciatyvas Lenkijoje remia ir labdaros organizacijos, prisidedančios prie gydymo įstaigų infrastruktūros atnaujinimo bei pacientų reabilitacijos galimybių. Pasak medikų, moderni įranga ir specializuotos komandos yra būtinos, kad vienos dienos gydymas būtų ne tik patogus, bet ir maksimaliai saugus.

  • Vėžio diagnozė dar ne nuosprendis: gydytojai įvardijo įpročius, kurie ilgina gyvenimą

    Vėžio diagnozė iš esmės pakeičia kasdienybę, tačiau gydytojai pabrėžia, kad dalį rizikų žmogus vis dar gali valdyti pats. Naujausi tyrimai rodo, jog greta gydymo didelę reikšmę turi gyvenimo būdas, galintis mažinti komplikacijų ir ligos atsinaujinimo tikimybę bei gerinti savijautą.

    Onkologinių ligų atvejų skaičius pasaulyje auga, o medicinos pažanga reiškia, kad daugėja žmonių, gyvenančių po gydymo. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ką realiai gali pakeisti kasdieniai sprendimai, kai gydymas jau pradėtas arba baigtas.

    Rūkymo atsisakymas ir alkoholis

    Viena aiškiausių rekomendacijų, dėl kurios sutaria dauguma specialistų, yra visiškas rūkymo atsisakymas. Tęsiant rūkymą po diagnozės, didėja rizika patirti ligos atkrytį, susidurti su kitais piktybiniais navikais, sunkiau toleruoti gydymą ir turėti prastesnes išgyvenamumo prognozes.

    Gydytojai taip pat ragina kiek įmanoma riboti alkoholį arba jo visai atsisakyti. Reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne naujų piktybinių susirgimų rizika ir prastesniais sveikimo rodikliais, ypač kai organizmas jau patiria gydymo keliamą krūvį.

    Judėjimas, mityba ir svoris

    Fizinė veikla laikoma vienu svarbiausių atsigavimo ramsčių, nes padeda mažinti nuovargį, palaikyti raumenų jėgą, gerinti miegą ir emocinę būklę. Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad reguliari, individualiai pritaikyta mankšta siejama su mažesne mirtingumo rizika sergant kai kuriomis vėžio formomis.

    Ne mažiau svarbi ir mityba: rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių, o riboti perdirbtą maistą, sočiuosius riebalus ir raudonos mėsos perteklių. Toks racionas siejamas su geresne bendra savijauta, palankesne kūno masės kontrole ir mažesne gretutinių ligų rizika.

    Specialistai pabrėžia, kad staigūs ir labai griežti mitybos eksperimentai po diagnozės gali būti žalingi, ypač jei žmogus praranda svorį ar jėgas. Ketogeninė mityba, gydomasis badavimas ar itin mažai angliavandenių turinčios dietos kai kuriais atvejais tiriamos, tačiau kol kas nėra pakankamai įrodymų, kad jos būtų saugi ir universali priemonė onkologiniams pacientams.

    Ką svarbu aptarti su gydytoju?

    Gydytojai ragina visus pokyčius derinti su savo onkologu ar šeimos gydytoju, ypač jei taikoma chemoterapija, spindulinis gydymas ar vartojami specifiniai vaistai. Net ir teigiami įpročiai turi būti pritaikyti individualiai, atsižvelgiant į diagnozę, gydymo etapą, šalutinius poveikius bei gretutines ligas.

    Ekspertai sutaria dėl vieno: vėžio gydymas nesibaigia vien procedūromis, o kasdieniai sprendimai gali tapti svarbia ilgalaikės sveikatos dalimi. Nuoseklūs, realistiški pokyčiai dažnai duoda didesnę naudą nei trumpalaikės, radikalios pastangos.

  • Kate ir Karolis III kartu po vėžio diagnozių: dėmesį pavogė jos ryškiai raudona suknelė

    Kate ir Karolis III kartu po vėžio diagnozių: dėmesį pavogė jos ryškiai raudona suknelė

    Przyjęcie zorganizowane 2 czerwca w Pałacu św. Jakuba w Londynie było pierwszym wspólnym wydarzeniem poświęconym tematyce nowotworowej, w którym uczestniczyli zarówno król Karol III, jak i księżna Kate. To ich pierwsze tego typu wspólne wydarzenie od czasu ujawnienia diagnoz księżnej i króla w 2024 roku.

    W uroczystości udział wzięli również królowa Camilla oraz książę i księżna Gloucester. Gośćmi byli naukowcy, lekarze, wolontariusze, darczyńcy i osoby zaangażowane w rozwój profilaktyki, diagnostyki oraz leczenia nowotworów.

    Dla brytyjskiej opinii publicznej obecność monarchy i przyszłej królowej miała wymiar znacznie wykraczający poza obowiązki reprezentacyjne. Król Karol nadal przechodzi leczenie nowotworu, którego rodzaju nie ujawniono publicznie. Z kolei księżna Kate po zakończeniu chemioterapii ogłosiła na początku 2025 roku remisję choroby.

    Ich wspólne pojawienie się było więc symbolem nadziei, siły oraz wsparcia dla milionów pacjentów onkologicznych.

    Choć wydarzenie poświęcone było przede wszystkim działalności Cancer Research UK, trudno było nie zwrócić uwagi na stylizację księżnej Walii. Kate wybrała kreację, która doskonale łączyła elegancję, kobiecość i subtelną symbolikę.

    Na tę okazję założyła spektakularną sukienkę marki Rodarte w intensywnym odcieniu czerwieni. Model inspirowany był klasycznymi sukienkami koszulowymi i stylem vintage, który od lat zajmuje szczególne miejsce w modowych wyborach księżnej.

    Kreacja posiadała dopracowany w każdym detalu fason. Lekko usztywnione ramiona podkreślały sylwetkę, a bufiaste rękawy dodawały całości romantycznego charakteru. Talia została wyraźnie zaakcentowana za pomocą szerokiego paska, który pięknie modelował proporcje figury. Rozkloszowana spódnica poruszała się z niezwykłą lekkością podczas każdego kroku, nadając stylizacji elegancji i dynamiki.

    Zobacz także: Michelle Pfeiffer zachwyca w kwiatowej sukni. Niedawno skończyła 68 lat

    Najbardziej charakterystycznym elementem sukienki był jednak wzór. Na czerwonym tle pojawiły się drobne białe serca i kropki, które z daleka przypominały klasyczne groszki.

    To właśnie ten detal sprawił, że kreacja zyskała wyjątkowo ciepły i optymistyczny charakter. W kontekście wydarzenia poświęconego walce z nowotworami subtelne serca można było odczytać jako symbol empatii, nadziei i wsparcia dla osób dotkniętych chorobą.

    Projektanci Rodarte określają ten model jako “intrygująco kobiecy” i trudno się z tym nie zgodzić. Sukienka łączyła dziewczęcy urok z ponadczasową elegancją, z której słynie księżna Walii.

    Wybór sukienki koszulowej też nie był przypadkowy. Ten fason pojawił się w modzie kobiecej na początku XX wieku – mniej więcej w okresie, gdy powstawała organizacja Cancer Research UK.

    Koszulowe sukienki szczególną popularność zdobyły w latach 30. XX wieku, kiedy coraz więcej kobiet podejmowało pracę zawodową. Zapinany na guziki przód stał się symbolem nowoczesności, niezależności i zmian społecznych.

    Kate po raz kolejny udowodniła, że jej modowe wybory często niosą za sobą głębsze znaczenie. Klasyczny fason doskonale wpisywał się zarówno w historyczny charakter jubileuszu, jak i rangę królewskiego przyjęcia.

    Księżna Kate zadbała również o starannie dobrane dodatki. Do czerwonej sukni dobrała eleganckie czółenka w identycznym odcieniu oraz kopertówkę utrzymaną w tej samej tonacji kolorystycznej.

    Uwagę zwracała także efektowna broszka w formie przestrzennego kwiatu wykonanego z jedwabiu, przypięta do górnej części sukni. Ten modny detal dodawał stylizacji lekkości i trójwymiarowości.

    Całość uzupełniała rubinowa biżuteria, która pięknie współgrała z czerwienią kreacji. Monochromatyczny zestaw sprawił, że księżna prezentowała się niezwykle spójnie, elegancko i wyraziście.

    Obecność Kate miała jednak szczególny wymiar, a jej stylizacja tylko to podkreślała. Jeszcze kilkanaście miesięcy temu sama przechodziła intensywne leczenie, dlatego jej pojawienie się na wydarzeniu poświęconym walce z chorobą zostało odebrane jako niezwykle osobisty gest.

    Uśmiechnięta, pełna energii i ubrana w wyrazistą czerwień księżna Walii stała się tego wieczoru symbolem nadziei oraz dowodem na to, że nawet najtrudniejsze doświadczenia mogą przerodzić się w siłę do wspierania innych.

    Czasem wystarczy jeden detal, by stylizacja wyglądała jak z czerwonego dywanu. Gwiazdy już to wiedzą, dlatego tak często wybierają ten trend. Sprawdź, jak osiągnąć podobny efekt na styl.interia.pl


  • Gydytojai įspėja: kritinis vėžio amžius – kada diagnozė nustatoma dažniausiai?

    Vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje, o daugiausia atvejų fiksuojama po 50 metų. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad bendras vėžio diagnozės amžiaus vidurkis pagal medianą siekia apie 66–67 metus, todėl tai laikoma vienu kritiškiausių laikotarpių.

    Medianinis amžius reiškia, kad maždaug pusė atvejų nustatoma jaunesniems, o kita pusė – vyresniems žmonėms. Dėl to 60–70 metų tarpsnis dažnai išskiriamas kaip laikas, kai tikimybė pirmąkart išgirsti diagnozę reikšmingai išauga.

    Kas lemia rizikos šuolį?

    Viena pagrindinių priežasčių – su amžiumi ląstelėse ilgainiui kaupiasi genetiniai pažeidimai, didėja mutacijų tikimybė ir silpnėja organizmo gebėjimas jas suvaldyti. Taip pat ilgėja ir bendras rizikos veiksnių poveikio laikas.

    Didelę įtaką turi gyvenimo būdas ir aplinka: rūkymas, alkoholio vartojimas, ultravioletiniai spinduliai, kai kurios cheminės medžiagos, oro tarša. Kuo ilgiau žmogus susiduria su šiais veiksniais, tuo didesnė tikimybė, kad susiformuos piktybiniai pakitimai.

    Kaip pasiskirsto atvejai pagal amžių?

    Pagal dažnai cituojamus nacionalinių registrų ir statistikos centrų skaičiavimus, iki 20 metų amžiaus vėžys sudaro tik apie 1 proc. visų atvejų. 20–34 metų grupėje tai sudaro apie 3 proc., o 35–44 metų – apie 5 proc.

    Nuo 45 metų kreivė ryškiai kyla: 45–54 metų grupėje minimi apie 11 proc. atvejų, 55–64 metų – apie 24 proc. Daugiausia atvejų dažniausiai tenka 65–74 metų amžiui – apie 30 proc.

    Vyresniame amžiuje atvejų dalis išlieka didelė: 75–84 metų grupėje nurodoma apie 19 proc., o 85 metų ir vyresnių – apie 8 proc. Kai kuriose šalyse ypač ryški dalis tenka 75 metų ir vyresniems, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir daugėja vyresnio amžiaus gyventojų.

    Skirtingiems vėžiams – skirtingas amžius

    Atskiri vėžio tipai turi nevienodą diagnozės amžiaus profilį. Pavyzdžiui, krūties vėžio medianinis diagnozės amžius dažnai nurodomas apie 62–63 metus, o storosios ir tiesiosios žarnos vėžio – apie 66–67 metus.

    Plaučių vėžiui būdingas dar vėlesnis amžius – apie 71 metus, o šlapimo pūslės vėžio diagnozė dažnai nustatoma apie 73 metus. Prostatos vėžys daugeliu atvejų diagnozuojamas vyresniame amžiuje, dažnai minint 66–68 metų intervalą.

    Nors didžioji dalis piktybinių ligų atvejų tenka vyresniems žmonėms, dalis onkologinių susirgimų dažniau pasitaiko vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Tarp jų minimos leukemijos, kai kurie smegenų navikai, taip pat osteosarkoma.

    Medikai pabrėžia, kad amžius pats savaime nėra nuosprendis, tačiau jis siejamas su didesne rizika, todėl ypač svarbus budrumas dėl simptomų ir profilaktiniai patikrinimai pagal amžių bei individualius rizikos veiksnius. Ankstyvas nustatymas daugeliu atvejų reikšmingai pagerina gydymo galimybes.

  • Po vėžio gydymo – reali galimybė susilaukti: kaip Lenkijoje saugomas vaisingumas ir kas keičiasi

    Po vėžio gydymo – reali galimybė susilaukti: kaip Lenkijoje saugomas vaisingumas ir kas keičiasi

    Šiuolaikinis onkologinis gydymas vis dažniau leidžia pasiekti remisiją, tačiau chemoterapija, radioterapija ar operacijos gali paveikti vaisingumą. Rizika priklauso nuo naviko tipo, taikyto gydymo intensyvumo, jo trukmės ir paciento amžiaus.

    Didžiausią grėsmę dažniausiai kelia chemoterapija, nes vaistai veikia greitai besidalijančias ląsteles ir gali pažeisti kiaušialąstes bei spermatozoidus. Dalis preparatų sukelia laikinus menstruacijų sutrikimus, o kiti gali lemti ilgalaikį kiaušidžių funkcijos nusilpimą ir ankstyvą menopauzę.

    Amžius čia yra kritinis veiksnys, nes kiaušidžių rezervas su metais mažėja. Dėl to moterims po 35 metų dažniau kyla nuolatinio vaisingumo sumažėjimo rizika, o laikas sprendimams prieš gydymo pradžią tampa ypač svarbus.

    Radioterapija taip pat gali turėti didelį poveikį, ypač jei švitinimas taikomas dubens srityje. Tokiais atvejais gali būti pažeidžiamos kiaušidės ar gimda, o pasekmės apima ne tik sunkumus pastoti, bet ir didesnę persileidimų ar priešlaikinių gimdymų riziką.

    Kalbant apie taikinių terapiją ir imunoterapiją, ilgalaikių duomenų vis dar trūksta, todėl gydytojai paprastai rekomenduoja vengti nėštumo gydymo metu ir tam tikrą laiką po jo. Sprendimai priimami individualiai, įvertinus vaistų poveikį hormonų pusiausvyrai ir bendrą ligos eigą.

    Chirurginis gydymas kai kuriais atvejais tiesiogiai panaikina galimybę pastoti natūraliai, pavyzdžiui, kai būtina pašalinti gimdą ar kiaušides. Vis dėlto daliai pacienčių gali būti taikomos vaisingumą tausojančios operacijos, jei tai leidžia onkologinė situacija.

    Specialistai pabrėžia, kad pokalbis apie vaisingumo išsaugojimą turėtų vykti dar prieš pradedant onkologinį gydymą, nes laikas neretai skaičiuojamas savaitėmis. Tokiu atveju pacientė gali būti skubiai nukreipiama į reprodukcinės medicinos centrą, kur įvertinamos realios galimybės.

    „Vaisingumas yra labai asmeniška tema, tačiau apie ją reikia kalbėtis dar prieš terapiją, nes chemoterapija, švitinimas ar operacijos gali smarkiai pakeisti reprodukcinės sistemos veiklą“, – sakė ginekologijos ir reprodukcinės medicinos specialistas profesorius Robertas Jachas.

    Dažniausiai taikomas sprendimas yra kiaušialąsčių užšaldymas. Procedūra apima hormoninę kiaušidžių stimuliaciją, kiaušialąsčių paėmimą ir jų užšaldymą, kad vėliau, pasibaigus gydymui, jos galėtų būti panaudotos pagalbiniam apvaisinimui.

    Kai pacientė turi partnerį arba nusprendžia pasinaudoti donoro sperma, galimas ir embrionų užšaldymas. Šis metodas laikomas vienu efektyviausių, tačiau reikalauja apsispręsti dėl embrionų panaudojimo ateityje.

    Kai kuriais atvejais taikoma ir medikamentinė kiaušidžių apsauga, skiriant gonadotropiną atpalaiduojančio hormono analogus. Tai gali sumažinti kiaušidžių pažeidimo riziką chemoterapijos metu, tačiau šis būdas nelaikomas visiška alternatyva užšaldymo procedūroms.

    Lenkijoje vaisingumo išsaugojimas onkologiniams pacientams tampa vis labiau integruojamas į gydymo kelią, ypač didžiuosiuose centruose, kur dirba daugiadalykės komandos. Tokios pacientės neretai aptarnaujamos prioriteto tvarka, nes onkologinį gydymą būtina pradėti greitai.

    Finansinė pusė išlieka jautria tema, nes procedūrų kainos skiriasi priklausomai nuo klinikos ir regiono. Įvertinus, kad tekste minima suma siekia kelis ar keliolika tūkstančių zlotų, tai apytikriai atitinka maždaug 700–3 500 eurų, o papildomai prisideda biologinės medžiagos saugojimo mokestis.

    „Valstybinės pagalbinio apvaisinimo programos onkologiniams pacientams yra svarbus sisteminis signalas, kad gydymas neturi atimti ateities planų. Daugeliui žmonių vien žinojimas, jog vaisingumas išsaugotas, suteikia vilties ir kontrolės jausmą“, – sakė profesorius Robertas Jachas.

    Sprendimas planuoti nėštumą po onkologinio gydymo visada turėtų būti priimamas kartu su gydytojų komanda. Vertinamas naviko tipas, taikyto gydymo pobūdis, atkryčio rizika ir tai, kaip atsistatė organizmas.

    Praktikoje dažnai rekomenduojama palaukti bent dvejus metus po gydymo pabaigos, nes šiuo laikotarpiu kai kurių vėžio formų atkryčio rizika gali būti didžiausia. Vis dėlto kai kurioms pacientėms šis terminas gali būti trumpesnis ar ilgesnis, priklausomai nuo individualios situacijos.

    Hormonams jautraus krūties vėžio atvejais gydymas hormonoterapija gali trukti penkerius ar net dešimt metų, todėl šeimos planavimas tampa sudėtingesnis. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia klinikinė praktika, kai atrinktoms pacientėms, griežtai prižiūrint medikams, svarstoma laikina terapijos pertrauka nėštumui.

    Prieš pradedant bandymus susilaukti vaiko paprastai įvertinama kiaušidžių funkcija ir rezervas, gimdos būklė bei bendra sveikata po gydymo. Dauguma tyrimų rodo, kad tinkamai parinktu laiku nėštumas dažniausiai nedidina ligos atsinaujinimo rizikos, o po gydymo gimę vaikai įprastai vystosi normaliai.

  • Širdies vėžys itin retas, bet pavojingas: gydytojai įspėja, kas didina riziką

    Širdies vėžys laikomas viena rečiausių onkologinių ligų, tačiau dėl sudėtingos diagnostikos ir greitos eigos jis gali būti ypač pavojingas. Dažniausiai kalbama apie pirminius širdies navikus, kurie susiformuoja pačiame širdies audinyje, ir antrinius, kai vėžys į širdį išplinta iš kitų organų.

    Medikai pabrėžia, kad pirminiai piktybiniai širdies navikai pasitaiko itin retai, o dažnesni yra gerybiniai dariniai. Vis dėlto būtent piktybiniai atvejai, pavyzdžiui, širdies sarkomos, neretai nustatomi vėlai, nes ankstyvi simptomai primena įprastas širdies ligas.

    Kas siejama su didesne rizika?

    Specialistų vertinimu, didesnė onkologinių procesų rizika širdies srityje gali būti susijusi su ilgalaikiu uždegimu organizme. Tokias būkles dažniau lydi nutukimas, 2 tipo cukrinis diabetas, rūkymas ir kiti įpročiai, kurie kartu didina ir širdies bei kraujagyslių ligų tikimybę.

    Taip pat dėmesys skiriamas aterosklerozei ir persirgtam miokardo infarktui, nes lėtinis kraujagyslių pažeidimas ir uždegiminė aplinka gali sudaryti palankesnes sąlygas įvairiems navikiniams procesams. Mokslinėje literatūroje vis dažniau analizuojama, kaip uždegimo mediatoriai ir imuninės sistemos pokyčiai susiję ir su širdies ligomis, ir su onkologija.

    Kita svarbi kryptis yra genetika, ypač kai kalbama apie retus pirminius širdies navikus. Kai kurie paveldimi genetiniai pakitimai siejami su tam tikrais širdies navikais, o vaikams atskirais atvejais aptinkami navikai gali būti susiję su genetiniais sindromais.

    Kodėl ligą taip sunku pastebėti?

    Širdies navikai dažnai nesukelia specifinių požymių, todėl žmogus gali ilgai manyti, kad tai nuovargis, infekcija ar įprastai progresuojanti širdies liga. Simptomai neretai priklauso nuo naviko vietos ir dydžio: gali pasireikšti dusulys, krūtinės skausmas, širdies ritmo sutrikimai, alpimas ar skysčių kaupimasis.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad daliai pacientų pirmieji signalai būna susiję su kraujotakos sutrikimais ar embolijomis, kai krešuliai ar naviko fragmentai užkemša kraujagysles. Dėl to ypač svarbu įvertinti simptomus, kurie atsiranda staiga arba nėra paaiškinami įprastomis priežastimis.

    Ką galima padaryti profilaktiškai?

    Nors pirminių širdies navikų prevencija nėra paprasta dėl jų retumo ir ne iki galo aiškių priežasčių, gydytojai pabrėžia bendrų rizikos veiksnių kontrolės naudą. Rūkymo atsisakymas, kūno svorio mažinimas, cukrinio diabeto ir kraujospūdžio kontrolė mažina lėtinį uždegimą ir gerina širdies bei kraujagyslių būklę.

    Didelę reikšmę turi ir savalaikė diagnostika, ypač jei atsiranda naujų ar neįprastų simptomų. Praktikoje dažniausiai pradedama nuo elektrokardiogramos ir echokardiografijos, o tikslesniam įvertinimui gali būti pasitelkiamas širdies magnetinio rezonanso tyrimas ar kompiuterinė tomografija.

    Jei šeimoje yra buvę retų širdies navikų atvejų ar įtariami paveldimi sindromai, gydytojas gali rekomenduoti genetinę konsultaciją. Tokiais atvejais individualiai parenkama stebėjimo taktika, kad galimi pokyčiai būtų pastebėti kuo anksčiau.

  • Širdies vėžio ženklai, kuriuos žmonės nuvertina: gydytojai paaiškina, kada sunerimti

    Širdies vėžys laikomas itin reta onkologine liga, tačiau būtent dėl to jo požymiai neretai priskiriami nuovargiui, stresui ar įprastoms širdies ir kraujagyslių problemoms. Medikai pabrėžia, kad ankstyvas atpažinimas sudėtingas, o uždelsus ištyrimą gydymo galimybės gali mažėti.

    Specialistai aiškina, kad dalis simptomų atsiranda todėl, jog navikas gali trukdyti kraujo tėkmei, dirginti širdies audinius arba veikti širdies vožtuvų darbą. Dėl to organizmas ima siųsti signalus, panašius į kitų, daug dažnesnių ligų požymius.

    Vienas dažniausiai minimų ankstyvų signalų yra nuolat pasikartojantis dusulys, kuris išryškėja net atliekant įprastus darbus. Jei anksčiau lengvai lipote laiptais ar ėjote greitu žingsniu, o dabar pritrūksta oro, tai gali būti ženklas, kad verta pasitikrinti.

    Kitas įspėjamasis požymis yra užsitęsęs, nepaaiškinamas nuovargis, nepraeina net pailsėjus. Toks silpnumas dažnai nurašomas darbų krūviui ar miego trūkumui, tačiau gydytojai ragina įvertinti visumą, ypač jei nuovargį lydi dusulys.

    Dėmesio taip pat reikalauja širdies ritmo sutrikimai, kai staiga ima dažniau plakti širdis, jaučiami permušimai arba epizodinis svaigimas. Nors aritmijas gali sukelti ir kiti veiksniai, daliai pacientų jos atsiranda dėl sutrikdomų elektrinių impulsų širdyje.

    Rečiau, bet svarbiais signalais laikomi krūtinės skausmas, alpimas, neaiškus kūno svorio kritimas ar bendras sveikatos blogėjimas. Šie požymiai nebūtinai reiškia būtent širdies vėžį, tačiau gali rodyti rimtą būklę, kurią būtina ištirti.

    Gydytojai pataria nedelsti, jei simptomai tęsiasi kelias savaites, kartojasi arba progresuoja, ypač jei pasireiškia keli požymiai vienu metu. Tokiais atvejais paprastai pradedama nuo šeimos gydytojo konsultacijos ir bazinių tyrimų, o prireikus pacientas siunčiamas kardiologo ar kitų specialistų ištyrimui.

    Svarbu pabrėžti, kad širdies navikai yra reti, o panašius simptomus dažniau sukelia kitos, gerokai paplitusios ligos, pavyzdžiui, širdies nepakankamumas, ritmo sutrikimai, plaučių ligos ar mažakraujystė. Vis dėlto būtent gydytojo įvertinimas ir tyrimai padeda laiku atskirti, kada tai įprastas negalavimas, o kada reikia skubios diagnostikos.

  • Vitaminas B12 ir vėžys: ką rodo nauji tyrimai ir kodėl megadozės gali būti klaida

    Vitaminas B12 ir vėžys: ką rodo nauji tyrimai ir kodėl megadozės gali būti klaida

    Vitaminas B12, dar vadinamas kobalaminu, yra būtinas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, nervų sistemos veiklai ir DNR sintezei. Dėl šių funkcijų jis dažnai siejamas su bendra sveikata, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau aptariamas ir jo ryšys su onkologinėmis ligomis.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia problema daugeliui žmonių išlieka ne perteklius, o stoka. Vis dėlto mokslinėje literatūroje daugėja duomenų, jog labai didelis B12 kiekis kraujyje arba ilgalaikis didelių dozių vartojimas papildais gali būti susijęs su nepalankiomis baigtimis, nors tai nebūtinai reiškia priežastinį ryšį.

    Kur gauname B12 ir kam jo pritrūksta

    Natūraliai B12 daugiausia yra gyvūninės kilmės maiste: mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, piene ir sūryje. Dalies produktų, pavyzdžiui, kai kurių pusryčių dribsnių ar duonos, sudėtis gali būti papildyta B12, todėl tai tampa svarbiu šaltiniu žmonėms, ribojantiems gyvūninį maistą.

    Dauguma, valgantys įvairų maistą, rekomenduojamą kiekį gauna su dieta. Didesnė B12 stokos rizika siejama su veganiška mityba, vyresniu amžiumi ir tam tikromis virškinamojo trakto būklėmis, kai sutrinka įsisavinimas, todėl kai kuriais atvejais prireikia papildų ar gydytojo paskirtos terapijos.

    Kodėl kalbama apie vėžio riziką

    B12 dalyvauja ląstelių dalijimosi procesuose, nes padeda organizmui tiksliai kopijuoti ir taisyti DNR. Kai B12 trūksta, DNR kopijavimas gali tapti mažiau tikslus, o ilgainiui tai teoriškai didina mutacijų tikimybę, todėl deficitas vertinamas rimtai.

    Tuo pat metu dalis tyrimų kelia klausimą, ar „daugiau“ visada reiškia „geriau“. Kai kuriuose stebėjimo ir atvejo kontrolės tyrimuose aptinkamas vadinamasis U formos ryšys: tiek per mažas, tiek per didelis B12 suvartojimas siejamas su didesne kai kurių vėžio formų rizika, tačiau tokie duomenys neįrodo, kad būtent B12 sukelia ligą.

    Ilgalaikių didelių dozių B grupės vitaminų papildų tyrimų apžvalgos apskritai nerodo aiškaus apsauginio poveikio nei vėžio dažniui, nei mirtingumui. Kai kuriais atvejais fiksuoti signalai apie galimą didesnę riziką tam tikrose grupėse, pavyzdžiui, tarp rūkančiųjų, bet mokslininkai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis atsakymas.

    Aukštas B12 kraujyje gali būti ženklas

    Gydytojai jau seniau pastebėjo, kad daliai onkologinių pacientų nustatomas neįprastai aukštas B12 kiekis kraujyje. Vis daugiau darbų daro išvadą, jog dažnai tai gali būti ne priežastis, o ligą lydintis reiškinys, kai padidėję rodikliai atsiranda dėl organizme vykstančių pokyčių.

    Aiškinama, kad tam įtakos gali turėti kepenų funkcijos sutrikimai, nes kepenyse kaupiamos B12 atsargos, o ligos metu jų apykaita gali kisti. Taip pat aptariamas mechanizmas, kai pakinta B12 prisijungiančių baltymų kiekis kraujyje, todėl tyrimas rodo didesnes reikšmes, nors tai ne visada reiškia, kad audiniai B12 realiai „gauna daugiau“.

    Praktinė žinutė paprasta: jei B12 rodiklis kraujyje nuolat aukštas ir žmogus nevartoja papildų, tai neturėtų būti ignoruojama. Tokiu atveju gydytojas paprastai vertina bendrą situaciją, galimas kepenų, kraujo ar kitas ligas ir sprendžia, ar reikia papildomų tyrimų.

    Daugumai žmonių B12, gaunamas su įprastu maistu, nėra problema, nes iš maisto perdozuoti sudėtinga. Didesnė rizika siejama su savarankiškai vartojamomis megadozėmis ilgą laiką, ypač kai nėra aiškios medicininės indikacijos.

    Specialistai rekomenduoja B12 papildus vartoti tada, kai jų tikrai reikia, pavyzdžiui, esant patvirtintam trūkumui ar įsisavinimo sutrikimams. O jei kyla klausimų dėl dozės ar tyrimų rodiklių, saugiausia strategija yra individuali gydytojo konsultacija, o ne principas „kuo daugiau, tuo geriau“.