Tag: Onkologija

  • Onkologas įspėja: 3 vėžio simptomai, kuriuos žmonės dažniausiai nurašo nuovargiui

    Daugelis įsitikinę, kad vėžys visuomet prasideda staigiu savijautos pablogėjimu. Tačiau praktikoje ankstyvi onkologinių ligų požymiai neretai būna neryškūs ir primena pervargimą ar užsitęsusią peršalimo būklę.

    Radiacinės onkologijos gydytojas ir protonų terapijos centro Prahoje medicinos direktorius Jirži Kubesas atkreipia dėmesį, kad žmonės dažnai per ilgai laukia, tikėdamiesi, jog simptomai praeis savaime. Pasak jo, svarbu vertinti ne vienkartinius negalavimus, o tai, kas tęsiasi kelias savaites ar reguliariai kartojasi.

    „Jei simptomas nedingsta per kelias savaites arba vis grįžta, tai yra signalas neatidėlioti vizito pas gydytoją“, – sakė J. Kubesas.

    Pirmasis dažnai nuvertinamas požymis – užsitęsęs išsekimas. Jei nuovargis nepraeina net po kokybiško poilsio, ima trukdyti darbui, kasdieniams įpročiams ir yra neįprastas konkrečiam žmogui, verta ieškoti priežasties, o ne tik didinti kavos ar energinių gėrimų kiekį.

    Antrasis simptomas – užsitęsęs kosulys, ypač po virusinės infekcijos. Kosulys po peršalimo gali laikytis kelias savaites, tačiau jei jis ilgėja, stiprėja arba atsiranda papildomų požymių, situacijos ignoruoti nereikėtų.

    „Jeigu kosulį lydi krūtinės skausmas, dusulys ar atsikosėjimas krauju, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus“, – pabrėžė onkologas.

    Trečias signalas – netikėtas svorio kritimas, kai žmogus nekeitė mitybos ar fizinio aktyvumo. Medikai dažnai akcentuoja, kad svarbus ne vien pats kilogramų sumažėjimas, bet ir jo priežasties nebuvimas, todėl tokiais atvejais rekomenduojama atlikti išsamesnius tyrimus.

    Specialistas pabrėžia, kad nė vienas iš šių požymių savaime nereiškia vėžio diagnozės. Vis dėlto jų trukmė, kartojimasis ar progresavimas yra svarbi priežastis pasitarti su šeimos gydytoju, nes ankstyvas ištyrimas dažnai leidžia greičiau nustatyti problemą ir pradėti gydymą, jei jo prireikia.

  • Praėjo metai po Joannos Kołaczkowskos mirties: atskleista, kokia agresyvi buvo jos liga

    Praėjo metai po Joannos Kołaczkowskos mirties: atskleista, kokia agresyvi buvo jos liga

    Praėjo metai nuo kabareto aktorės Joannos Kołaczkowskos mirties. Artimieji viešai prisiminė paskutinius jos gyvenimo mėnesius ir pabrėžė, kad net tikėjimas ne visada palengvina netektį, kai ilgesys nesiderina nei su protu, nei su kalendoriumi.

    Apie menininkės ligą viešai prabilta 2025 metų balandžio pabaigoje, kai pranešta, kad ji stabdo kūrybinę veiklą ir nevyks į planuotą turą. Tuomet kolegos nurodė, kad ji susidūrė su onkologine liga, tačiau detalių ilgą laiką nebuvo atskleidžiama.

    Žinia apie jos mirtį pasklido 2025 metų liepos 17 dieną. Vėliau artima bičiulė patvirtino, kad aktorė sirgo smegenų naviku, o situacija sparčiai komplikavosi, nepaisant skubios medikų pagalbos ir atliktos operacijos.

    „Ji labai greitai pateko į ligoninę ir buvo patikimose gydytojų rankose. Operacija įvyko nedelsiant, padaryta viskas, ką tuo metu galėjo medicina, bet to neužteko“, – sakė Beata Harasimowicz.

    Smegenų navikai skirstomi į gerybinius ir piktybinius. Gerybiniai dažniausiai auga lėčiau, neįsiskverbia į aplinkinius audinius ir po chirurginio pašalinimo neretai nebeatsinaujina, o piktybiniai linkę greitai augti ir pažeisti gretimas smegenų struktūras.

    Medikai taip pat skiria pirminius smegenų navikus, kurie prasideda pačiose smegenyse, ir antrinius, kai į smegenis metastazuoja kito organo vėžys. Viena agresyviausių pirminių formų yra glijomos, ypač aukšto laipsnio, kurioms būdinga sudėtinga gydymo taktika ir ribotos visiško pašalinimo galimybės.

    Glijomų gydymas paprastai pradedamas neurochirurgine operacija, jei ją įmanoma atlikti saugiai. Vėliau dažnai taikoma spindulinė terapija ir chemoterapija, o sprendimai priimami įvertinus naviko vietą, paciento būklę ir galimą neurologinių funkcijų pažeidimo riziką.

    Pastaraisiais metais kai kuriose šalyse papildomai naudojami ir vadinamieji naviko gydymo elektriniais laukais metodai, kai specialus prietaisas su elektrodais gali slopinti vėžinių ląstelių dauginimąsi. Tačiau tokios terapijos prieinamumas ir kompensavimas skiriasi, o pacientams tai neretai tampa didele finansine našta.

    Smegenų navikai ilgą laiką gali nesukelti aiškių simptomų, ypač jei auga lėtai. Vis dėlto gydytojai ragina neatidėlioti konsultacijos, jei kartojasi stiprūs galvos skausmai, ypač rytais, atsiranda pykinimas, vėmimas, pusiausvyros sutrikimai, traukuliai ar staigūs kalbos, regos bei elgesio pokyčiai.

  • Skrandžio vėžys ilgai tyliai progresuoja: šiuos simptomus lengva supainioti su nevirškinimu

    Skrandžio vėžys ilgai tyliai progresuoja: šiuos simptomus lengva supainioti su nevirškinimu

    Skrandžio vėžys dažnai vystosi nepastebimai, o pirmieji požymiai būna nespecifiniai ir primena įprastus virškinimo sutrikimus. Rėmuo, raugėjimas, pykinimas, sumažėjęs apetitas ar deginimas viršutinėje pilvo dalyje dažniau siejami su refliuksu, gastritu, opalige, stresu ar mitybos klaidomis.

    Gydytojai pabrėžia, kad ypač svarbu stebėti simptomų trukmę ir pasikartojimą. Jei negalavimai atsirado neseniai, tęsiasi kelias savaites, kartojasi arba nepraeina nepaisant įprasto gydymo, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą.

    Kada simptomai tampa įtartini?

    Vienas iš galimų ankstyvų signalų yra greitas sotumo jausmas. Žmogus pradeda valgyti su apetitu, tačiau jau po kelių kąsnių pajunta pilnumą ir nebegali suvalgyti įprastos porcijos.

    Toks simptomas nebūtinai reiškia onkologinę ligą, tačiau turėtų paskatinti išsitirti, jei kartu atsiranda pykinimas, apetito stoka, skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, silpnumas arba svorio kritimas.

    „Užsitęsusių problemų nereikėtų ilgai aiškinti vien persivalgymu ar stresu“, – sakė Tomasz Olesiński.

    Kraujavimas ir mažakraujystė – signalai nedelsti

    Pilvo skausmas dažniausiai turi gerybinę priežastį, tačiau budrumą turėtų kelti jo užsitęsęs ar nuolat pasikartojantis pobūdis. Jis gali būti jaučiamas kaip spaudimas, deginimas ar bukas skausmas viršutinėje pilvo dalyje, kartais sustiprėjantis po valgio.

    Skubaus įvertinimo reikalauja kraujavimo iš virškinamojo trakto požymiai. Kraujas gali būti matomas vemiant, o kartais vėmalai įgauna kavos tirščių vaizdą; taip pat gali pasireikšti juodos, deguto pavidalo išmatos.

    Nedidelis, akiai nepastebimas kraujavimas ilgainiui gali sukelti mažakraujystę. Tuomet vargina nuolatinis nuovargis, silpnumas, odos paburkimas ar blyškumas, dusulys, o ypač neramina šių požymių derinys su svorio kritimu ir prastesniu valgymu.

    Rizikos veiksniai ir kaip nustatoma liga

    Tarp svarbiausių rizikos veiksnių minimas ilgalaikis užsikrėtimas bakterija Helicobacter pylori. Riziką didina ir rūkymas, nutukimas, mityba, kurioje daug sūdytų, rūkytų ar itin perdirbtų produktų, taip pat ikivėžiniai skrandžio gleivinės pakitimai ir šeiminis polinkis.

    Rizika didėja su amžiumi, tačiau nei rizikos veiksnių buvimas, nei jų nebuvimas negarantuoja aiškaus atsakymo dėl ligos. Dėl to gydytojai ragina vertinti simptomų visumą ir jų dinamiką, o ne vieną atskirą požymį.

    Pagrindinis skrandžio vėžio diagnostikos tyrimas yra gastroskopija, kurios metu apžiūrima skrandžio gleivinė ir paimami mėginiai iš įtartinų vietų. Galutinai patvirtinti arba paneigti diagnozę leidžia histologinis ištyrimas, o nedelsti ypač svarbu, jei atsiranda rijimo sutrikimai, kraujavimo požymiai, neaiškus svorio kritimas ar ryškus silpnumas.

  • PSO įspėja: su vėžiu susidurs iki 92 proc. žmonių – ką iš tiesų reiškia šis skaičius?

    PSO įspėja: su vėžiu susidurs iki 92 proc. žmonių – ką iš tiesų reiškia šis skaičius?

    Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), vėžys yra ne tik individuali diagnozė, bet ir plačiai visuomenę paliečianti problema. Organizacijos vertinimu, su onkologinėmis ligomis per gyvenimą vienaip ar kitaip susidurs iki 92 proc. žmonių, net jei patys niekada netaps pacientais.

    Šis skaičius dažnai suprantamas klaidingai: jis nereiškia, kad 92 proc. gyventojų būtinai susirgs. PSO akcentuoja platesnį poveikį, kai liga paliečia šeimos narius, artimuosius, draugus ar slaugančius žmones, kurių kasdienybė, emocinė būsena ir finansai neretai pasikeičia ilgam.

    Ekspertai primena, kad individuali rizika susirgti išlieka gerokai mažesnė. Pagal tarptautinius skaičiavimus maždaug vienam iš penkių žmonių per gyvenimą gali būti nustatyta onkologinė liga, o rizika priklauso nuo amžiaus, lyties, gyvenimo būdo ir aplinkos veiksnių.

    Iki 2050 metų laukia šuolis

    PSO prognozuoja, kad jei dabartinės tendencijos nesikeis, iki 2050 metais pasaulyje naujų vėžio atvejų skaičius gali išaugti iki beveik 35 milijonų per metus. Augimą labiausiai lemia visuomenės senėjimas, gyventojų skaičiaus didėjimas ir kai kurių rizikos veiksnių paplitimas.

    Toks šuolis reiškia spaudimą sveikatos sistemoms: reikės daugiau diagnostikos pajėgumų, gydytojų, slaugytojų, radioterapijos įrangos, vaistų kompensavimo sprendimų ir reabilitacijos paslaugų. Ne mažiau svarbus tampa ir psichologinis palaikymas pacientams bei jų artimiesiems.

    Nelygybė tarp šalių išlieka

    PSO pabrėžia, kad galimybės laiku aptikti ir gydyti vėžį pasaulyje pasiskirsčiusios netolygiai. Aukštesnių pajamų šalyse dažniau prieinami patikros tyrimai, modernūs vaistai ir radioterapija, o mažesnių pajamų regionuose diagnozė dažnai nustatoma per vėlai.

    Dėl to išgyvenamumas gali smarkiai skirtis ne tik pagal vėžio rūšį, bet ir pagal gyvenamąją vietą. PSO ragina valstybes stiprinti ankstyvos diagnostikos programas ir užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos ne tik didžiuosiuose miestuose.

    Ką realiai galime padaryti?

    Specialistai akcentuoja, kad daliai onkologinių ligų rizikos veiksnių galima daryti tiesioginę įtaką. Svarbiausi žingsniai siejami su rūkymo atsisakymu, alkoholio vartojimo ribojimu, sveika mityba, fiziniu aktyvumu ir kūno svorio kontrole.

    Didelę reikšmę turi ir ankstyvas nustatymas, nes daugeliu atvejų gydymas būna efektyviausias ligą aptikus pradinėse stadijose. Reguliarūs profilaktiniai patikrinimai, dalyvavimas patikros programose ir dėmesys nerimą keliantiems simptomams gali pagerinti prognozes.

    PSO taip pat pabrėžia, kad vėžio valdymas neturi apsiriboti vien gydymu. Kompleksinė onkologinė priežiūra apima reabilitaciją, skausmo kontrolę, paliatyviąją pagalbą ir paramą šeimoms, nes liga dažnai tampa ilgalaikiu visos aplinkos išbandymu.

  • Nugaros skausmas, kurio geriau neignoruoti: taip kartais apie save praneša inkstų vėžys

    Nugaros skausmas, kurio geriau neignoruoti: taip kartais apie save praneša inkstų vėžys

    Inkstų vėžys dažnai prasideda tyliai

    Inkstai kasdien be pertraukos filtruoja kraują, palaiko skysčių ir druskų pusiausvyrą bei padeda pašalinti medžiagų apykaitos atliekas. Dėl to ankstyvoje stadijoje jie ilgai gali nesukelti aiškių simptomų, o liga neretai aptinkama atsitiktinai atliekant echoskopiją ar kompiuterinę tomografiją dėl visai kitos priežasties.

    Gydytojai pabrėžia, kad pavienis negalavimas dar nereiškia onkologinės ligos. Tačiau užsitęsę, pasikartojantys ar neįprasti simptomai, ypač kai jie nesiderina su įprastomis priežastimis, turėtų paskatinti kreiptis į šeimos gydytoją ir atlikti tyrimus.

    Skausmas nugaroje ar šone

    Vienas iš galimų inkstų vėžio signalų yra maudžiantis skausmas juosmens srityje arba šone, dažniau vienoje kūno pusėje. Daugelis tokį pojūtį priskiria stuburo problemoms, pervargimui, netaisyklingai laikysenai ar nepatogiam miegui.

    Su inkstų naviku susijęs skausmas dažniausiai nėra staigus, diegiantis ar priepuolinis, kaip būna sergant inkstų diegliais. Jis gali būti bukas, užsitęsęs, po truputį stiprėjantis ir nepraeiti pakeitus kūno padėtį ar pailsėjus, nes didėjantis darinys gali spausti aplinkinius audinius, nervus ar inksto kapsulę.

    Kraujas šlapime ir kiti įspėjamieji ženklai

    Dažniausiai su inkstų vėžiu siejamas simptomas yra kraujas šlapime. Šlapimas gali tapti rausvas, raudonas, rusvas ar tiesiog pastebimai patamsėti, o kartais kraujas nustatomas tik laboratoriniu tyrimu, kai plika akimi pokyčių nematyti.

    Svarbu tai, kad kraujas šlapime gali pasirodyti epizodiškai ir vėliau tarsi išnykti. Vis dėlto net ir vienkartinis toks požymis turi būti ištirtas, nes kraujavimą gali sukelti ir infekcija, akmenligė ar kitos urologinės būklės, kurioms taip pat reikalingas gydymas.

    Į gydytojus verta kreiptis ir tuomet, kai atsiranda nepaaiškinamas svorio kritimas, apetito stoka, užsitęsęs nuovargis, silpnumas, nedidelis karščiavimas ar mažakraujystė. Kai kuriais atvejais gali būti užčiuopiamas darinys pilvo ar šono srityje, tačiau tai dažniau būdinga pažengusiai ligai.

    Kas didina riziką?

    Riziką susirgti inkstų vėžiu didina rūkymas, nes su tabako dūmais į organizmą patenkančios medžiagos ilgainiui veikia kraujagysles ir didina toksinų naštą, kurią filtruoja inkstai. Taip pat svarbūs veiksniai yra nutukimas ir padidėjęs kraujospūdis, dažnai susiję su lėtiniu uždegimu ir medžiagų apykaitos sutrikimais.

    Didesnė rizika nustatoma ir žmonėms, sergantiems lėtine inkstų liga, ilgą laiką gydomiems dializėmis, taip pat tiems, kurie darbe daugelį metų kontaktavo su tam tikromis cheminėmis medžiagomis. Dauguma atvejų nėra paveldimi, tačiau jei šeimoje buvo inkstų navikų atvejų, ypač jauname amžiuje ar abiejuose inkstuose, apie tai reikėtų pasakyti gydytojui.

    Specialistai akcentuoja, kad ankstyva diagnostika dažnai lemia daugiau gydymo galimybių. Jei pasireiškia kraujas šlapime, neįprastas ilgai trunkantis skausmas šone ar keli simptomai vienu metu, saugiausias kelias yra neatidėlioti ir pradėti nuo šeimos gydytojo, kuris prireikus nukreips pas urologą ir paskirs vaizdinius bei laboratorinius tyrimus.

  • Gydytojas įspėja: 5 ankstyvi skrandžio vėžio ženklai, kuriuos daugelis praleidžia

    Skrandžio vėžys ilgą laiką gali progresuoti beveik nepastebimai, o pirmieji signalai dažnai palaikomi įprastais virškinimo sutrikimais. Gydytojai pabrėžia, kad laiku atlikti tyrimai reikšmingai padidina galimybes ligą nustatyti anksti ir sėkmingai gydyti.

    Gastroenterologas išskiria penkis simptomus, kurių nereikėtų nuvertinti, ypač jei jie kartojasi ar tęsiasi kelias savaites. Svarbu vertinti ne vieną požymį atskirai, o jų trukmę, intensyvumą ir derinį.

    Vienas dažniausių ankstyvų signalų – užsitęsęs rėmuo ar deginimas, pilvo diskomfortas, kuris nepraeina pakeitus mitybą ar pavartojus įprastų vaistų nuo refliukso. Jei tokie simptomai kartojasi nuolat, gydytojai rekomenduoja neatidėlioti konsultacijos ir aptarti, ar nereikalingi papildomi tyrimai.

    Kitas įspėjantis ženklas – ankstyvas sotumo jausmas, kai žmogus pasijunta pavalgęs po kelių kąsnių. Tai gali būti susiję su skrandžio funkcijos sutrikimu, o retais atvejais ir su dariniais, mažinančiais skrandžio talpą.

    Trečias svarbus požymis – nepaaiškinamas svorio kritimas be dietos ar didesnio fizinio krūvio. Jis gali atsirasti dėl sumažėjusio apetito, blogesnio maisto pasisavinimo ar kitų organizmo pokyčių, todėl toks pokytis turėtų būti įvertintas gydytojo.

    Ketvirtas simptomas – nuolatinis pykinimas, ypač jei jis nepraeina arba atsiranda vėmimas. Nors pykinimą gali sukelti įvairios priežastys, užsitęsę simptomai yra pagrindas atlikti išsamesnį ištyrimą.

    Pavojingiausiu signalu laikomos juodos, deguto spalvos išmatos, kurios gali rodyti kraujavimą viršutinėje virškinamojo trakto dalyje. Tokiu atveju delsti negalima, reikalinga skubi medicinos pagalba.

    Specialistai akcentuoja, kad nė vienas iš šių požymių savaime dar nereiškia vėžio diagnozės. Vis dėlto, jei simptomai tęsiasi, stiprėja ar pasireiškia keli kartu, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą ir aptarti, ar reikalingi kraujo tyrimai, išmatų tyrimai dėl slapto kraujo ar endoskopinis ištyrimas.

    Skrandžio vėžio riziką gali didinti kai kurie veiksniai, tarp jų Helicobacter pylori infekcija, rūkymas, gausus sūdytų ir rūkytų produktų vartojimas, taip pat šeiminė anamnezė. Dėl to gydytojai ragina ne tik reaguoti į simptomus, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje rūpintis rizikos mažinimu bei profilaktika.

  • Vienos dienos medicina keičia vaikų gydymą: kodėl gydytojai nori, kad mažieji greičiau grįžtų namo

    Vienos dienos medicina keičia vaikų gydymą: kodėl gydytojai nori, kad mažieji greičiau grįžtų namo

    Vis daugiau vaikų ligoninėse planinių procedūrų atliekama vienos dienos stacionaro principu, kai mažasis pacientas atvyksta ryte, o jei būklė leidžia, tą pačią dieną grįžta namo. Medikai pabrėžia, kad trumpesnis buvimas ligoninėje dažnai reiškia mažiau streso vaikui ir paprastesnę kasdienybę šeimai.

    Ambulatorinės chirurgijos ir dienos stacionaro modelis taikomas ne tik kai kurioms planinėms operacijoms, bet ir daliai diagnostinių tyrimų ar tęstinio gydymo etapų. Pavyzdžiui, kai kuriems onkologiniams pacientams chemoterapija gali būti skiriama atvykus dienai, o vėliau, įvertinus savijautą, leidžiama saugiai grįžti į namų aplinką.

    „Nėra nieko geriau už namus. Kuo trumpiau vaikas būna kitoje aplinkoje, tuo geriau“, – sakė gydytoja Maria Jabłońska, vadovaujanti ambulatorinės chirurgijos centrui institute „Pomnik – Centrum Zdrowia Dziecka“.

    Tėvams tai dažnai reiškia mažesnę įtampą ir aiškesnį planavimą: trumpesnį nedarbingumą, mažiau logistikos rūpesčių dėl brolių ir seserų priežiūros, mažesnes papildomas išlaidas. Vaikams svarbi ir emocinė pusė, nes kelių dienų hospitalizacija neretai siejama su baime, miego sutrikimais ar nerimu dėl atsiskyrimo.

    „Tai didžiulis komfortas pacientams. Nėra tokio atotrūkio nuo mūsų kasdienės aplinkos, o vaikai neturi psichologiškai kentėti dėl kelių dienų buvimo ligoninėje“, – sakė vieno iš pacientų mama.

    Tačiau gydytojai pabrėžia, kad vienos dienos gydymas tinka ne visiems ir reikalauja griežtos atrankos. Prieš procedūrą vaikas paprastai konsultuojamas dėl anestezijos, įvertinama gretutinių ligų rizika, numatomas skausmo valdymas ir stebėjimo planas po intervencijos.

    Medikai taip pat akcentuoja, kad sprendimas išleisti vaiką namo visada priimamas pagal klinikinę situaciją, o ne pagal iš anksto numatytą grafiką. Jei po procedūros kyla komplikacijų rizika arba vaiko būklė kelia abejonių, jis gali būti paliekamas stebėjimui ligoninėje, net jei iš pradžių buvo planuotas vienos dienos režimas.

    „Net jei procedūra planuojama vienos dienos principu, gydytojai visada gali nuspręsti palikti mažąjį pacientą stebėjimui“, – sakė instituto direktorius Marek Migdał.

    Tokios praktikos populiarėjimą lemia kelios tendencijos: tobulėjančios minimaliai invazinės operacijos, saugesnės anestezijos ir tikslesnės pooperacinės stebėsenos gairės. Sveikatos apsaugos sistemoms tai taip pat svarbu, nes dienos stacionaras leidžia efektyviau naudoti lovų fondą, trumpinti eiles planinėms paslaugoms ir daugiau resursų skirti sudėtingiausiems atvejams.

    Straipsnyje taip pat minima, kad vaikų sveikatos iniciatyvas Lenkijoje remia ir labdaros organizacijos, prisidedančios prie gydymo įstaigų infrastruktūros atnaujinimo bei pacientų reabilitacijos galimybių. Pasak medikų, moderni įranga ir specializuotos komandos yra būtinos, kad vienos dienos gydymas būtų ne tik patogus, bet ir maksimaliai saugus.

  • Vėžio diagnozė dar ne nuosprendis: gydytojai įvardijo įpročius, kurie ilgina gyvenimą

    Vėžio diagnozė iš esmės pakeičia kasdienybę, tačiau gydytojai pabrėžia, kad dalį rizikų žmogus vis dar gali valdyti pats. Naujausi tyrimai rodo, jog greta gydymo didelę reikšmę turi gyvenimo būdas, galintis mažinti komplikacijų ir ligos atsinaujinimo tikimybę bei gerinti savijautą.

    Onkologinių ligų atvejų skaičius pasaulyje auga, o medicinos pažanga reiškia, kad daugėja žmonių, gyvenančių po gydymo. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ką realiai gali pakeisti kasdieniai sprendimai, kai gydymas jau pradėtas arba baigtas.

    Rūkymo atsisakymas ir alkoholis

    Viena aiškiausių rekomendacijų, dėl kurios sutaria dauguma specialistų, yra visiškas rūkymo atsisakymas. Tęsiant rūkymą po diagnozės, didėja rizika patirti ligos atkrytį, susidurti su kitais piktybiniais navikais, sunkiau toleruoti gydymą ir turėti prastesnes išgyvenamumo prognozes.

    Gydytojai taip pat ragina kiek įmanoma riboti alkoholį arba jo visai atsisakyti. Reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne naujų piktybinių susirgimų rizika ir prastesniais sveikimo rodikliais, ypač kai organizmas jau patiria gydymo keliamą krūvį.

    Judėjimas, mityba ir svoris

    Fizinė veikla laikoma vienu svarbiausių atsigavimo ramsčių, nes padeda mažinti nuovargį, palaikyti raumenų jėgą, gerinti miegą ir emocinę būklę. Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad reguliari, individualiai pritaikyta mankšta siejama su mažesne mirtingumo rizika sergant kai kuriomis vėžio formomis.

    Ne mažiau svarbi ir mityba: rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių, o riboti perdirbtą maistą, sočiuosius riebalus ir raudonos mėsos perteklių. Toks racionas siejamas su geresne bendra savijauta, palankesne kūno masės kontrole ir mažesne gretutinių ligų rizika.

    Specialistai pabrėžia, kad staigūs ir labai griežti mitybos eksperimentai po diagnozės gali būti žalingi, ypač jei žmogus praranda svorį ar jėgas. Ketogeninė mityba, gydomasis badavimas ar itin mažai angliavandenių turinčios dietos kai kuriais atvejais tiriamos, tačiau kol kas nėra pakankamai įrodymų, kad jos būtų saugi ir universali priemonė onkologiniams pacientams.

    Ką svarbu aptarti su gydytoju?

    Gydytojai ragina visus pokyčius derinti su savo onkologu ar šeimos gydytoju, ypač jei taikoma chemoterapija, spindulinis gydymas ar vartojami specifiniai vaistai. Net ir teigiami įpročiai turi būti pritaikyti individualiai, atsižvelgiant į diagnozę, gydymo etapą, šalutinius poveikius bei gretutines ligas.

    Ekspertai sutaria dėl vieno: vėžio gydymas nesibaigia vien procedūromis, o kasdieniai sprendimai gali tapti svarbia ilgalaikės sveikatos dalimi. Nuoseklūs, realistiški pokyčiai dažnai duoda didesnę naudą nei trumpalaikės, radikalios pastangos.

  • Kate ir Karolis III kartu po vėžio diagnozių: dėmesį pavogė jos ryškiai raudona suknelė

    Kate ir Karolis III kartu po vėžio diagnozių: dėmesį pavogė jos ryškiai raudona suknelė

  • Gydytojai įspėja: kritinis vėžio amžius – kada diagnozė nustatoma dažniausiai?

    Vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje, o daugiausia atvejų fiksuojama po 50 metų. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad bendras vėžio diagnozės amžiaus vidurkis pagal medianą siekia apie 66–67 metus, todėl tai laikoma vienu kritiškiausių laikotarpių.

    Medianinis amžius reiškia, kad maždaug pusė atvejų nustatoma jaunesniems, o kita pusė – vyresniems žmonėms. Dėl to 60–70 metų tarpsnis dažnai išskiriamas kaip laikas, kai tikimybė pirmąkart išgirsti diagnozę reikšmingai išauga.

    Kas lemia rizikos šuolį?

    Viena pagrindinių priežasčių – su amžiumi ląstelėse ilgainiui kaupiasi genetiniai pažeidimai, didėja mutacijų tikimybė ir silpnėja organizmo gebėjimas jas suvaldyti. Taip pat ilgėja ir bendras rizikos veiksnių poveikio laikas.

    Didelę įtaką turi gyvenimo būdas ir aplinka: rūkymas, alkoholio vartojimas, ultravioletiniai spinduliai, kai kurios cheminės medžiagos, oro tarša. Kuo ilgiau žmogus susiduria su šiais veiksniais, tuo didesnė tikimybė, kad susiformuos piktybiniai pakitimai.

    Kaip pasiskirsto atvejai pagal amžių?

    Pagal dažnai cituojamus nacionalinių registrų ir statistikos centrų skaičiavimus, iki 20 metų amžiaus vėžys sudaro tik apie 1 proc. visų atvejų. 20–34 metų grupėje tai sudaro apie 3 proc., o 35–44 metų – apie 5 proc.

    Nuo 45 metų kreivė ryškiai kyla: 45–54 metų grupėje minimi apie 11 proc. atvejų, 55–64 metų – apie 24 proc. Daugiausia atvejų dažniausiai tenka 65–74 metų amžiui – apie 30 proc.

    Vyresniame amžiuje atvejų dalis išlieka didelė: 75–84 metų grupėje nurodoma apie 19 proc., o 85 metų ir vyresnių – apie 8 proc. Kai kuriose šalyse ypač ryški dalis tenka 75 metų ir vyresniems, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir daugėja vyresnio amžiaus gyventojų.

    Skirtingiems vėžiams – skirtingas amžius

    Atskiri vėžio tipai turi nevienodą diagnozės amžiaus profilį. Pavyzdžiui, krūties vėžio medianinis diagnozės amžius dažnai nurodomas apie 62–63 metus, o storosios ir tiesiosios žarnos vėžio – apie 66–67 metus.

    Plaučių vėžiui būdingas dar vėlesnis amžius – apie 71 metus, o šlapimo pūslės vėžio diagnozė dažnai nustatoma apie 73 metus. Prostatos vėžys daugeliu atvejų diagnozuojamas vyresniame amžiuje, dažnai minint 66–68 metų intervalą.

    Nors didžioji dalis piktybinių ligų atvejų tenka vyresniems žmonėms, dalis onkologinių susirgimų dažniau pasitaiko vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Tarp jų minimos leukemijos, kai kurie smegenų navikai, taip pat osteosarkoma.

    Medikai pabrėžia, kad amžius pats savaime nėra nuosprendis, tačiau jis siejamas su didesne rizika, todėl ypač svarbus budrumas dėl simptomų ir profilaktiniai patikrinimai pagal amžių bei individualius rizikos veiksnius. Ankstyvas nustatymas daugeliu atvejų reikšmingai pagerina gydymo galimybes.