CP v2

Tag: Orkaitės

  • Oro gruzdintuvė ar orkaitė: testai parodė, kuris prietaisas išties mažina sąskaitas

    Oro gruzdintuvė ar orkaitė: testai parodė, kuris prietaisas išties mažina sąskaitas

    Oro gruzdintuvė pastaraisiais metais vis dažniau tampa kasdieniu orkaitės pakaitalu, o pasirinkimą lemia ne tik patogumas. Augant dėmesiui elektros kainai ir gaminimo laikui, pirkėjai vis dažniau skaičiuoja, kuris prietaisas realiai sunaudoja mažiau energijos.

    Vokietijos nepriklausoma vartotojų organizacija Stiftung Warentest, lygindama tipinius gaminimo scenarijus, nustatė aiškią tendenciją: mažesnė kamera ir greitesnis įkaitimas dažnai leidžia oro gruzdintuvei sutaupyti tiek laiko, tiek elektros.

    Skirtumas matomas per pusvalandį

    Bandymuose skaičiuota, kiek kainuoja pagaminti 1 kilogramą bulvyčių. Oro gruzdintuvė užtruko apie 30 minučių ir sunaudojo energijos maždaug už 0,31 euro, o orkaitė veikė iki 90 minučių, o sąnaudos siekė apie 0,76 euro.

    Skirtumas ryškėja ir ruošiant mėsą. Vištienos sparneliams oro gruzdintuvėje prireikė apie 0,2–0,3 kilovatvalandės, o orkaitėje suvartojimas kilo iki maždaug 1,0–1,2 kilovatvalandės, todėl vienam gaminimui išlaidos gali skirtis kelis kartus.

    Trumpas įkaitimas sumažina sąnaudas

    Viena svarbiausių priežasčių yra įkaitimo laikas. Oro gruzdintuvė dažnai būna paruošta darbui per 1–3 minutes, kai orkaitė iki darbinės temperatūros neretai šyla 10–15 minučių.

    Praktikoje tai reiškia, kad mažesnis prietaisas greičiau pradeda realiai kepti, o bendra programa būna trumpesnė. Kuo trumpesnis gaminimas, tuo mažesnė tikimybė „prideginti“ sąnaudas vien vien dėl ilgo kaitinimo.

    Kada orkaitė atsigriebia?

    Vis dėlto orkaitė gali būti ekonomiškesnė, kai vienu metu kepama daugiau. Didesnėje erdvėje patogiau ruošti kelis patiekalus iš karto, todėl energijos sąnaudos pasidalija didesnei porcijai.

    Oro gruzdintuvės trūkumas dažniausiai yra talpa: norint pamaitinti kelis žmones, maistą tenka kepti keliais etapais, o tai mažina sutaupymo efektą. Dėl to daugelyje virtuvių šie prietaisai ne tiek konkuruoja, kiek papildo vienas kitą.

    Kasdieniams patiekalams, tokiems kaip bulvytės, daržovės ar nedideli mėsos gabalai, oro gruzdintuvė dažniausiai leidžia greičiau pasiekti rezultatą ir sumažinti elektros sąnaudas. Tačiau didesniems kepiniams, kepsniams ar maistui didesnei kompanijai orkaitė išlieka praktiškesnė ir stabilesnė.

  • Šefai pataria: vienas triukas orkaitėje ir pica bus rumena bei traški kaip iš picerijos

    Naminė pica dažnai nuvilia ne dėl tešlos ar ingredientų, o dėl vienos priežasties: namų orkaitė retai pasiekia tokias sąlygas kaip malkomis kūrenamos picos krosnys. Vis dėlto keliais paprastais sprendimais galima priartėti prie rezultato, kai kraštai apskrunda, o padas išlieka traškus.

    Svarbiausias principas yra labai aukšta temperatūra ir maksimaliai įkaitintas paviršius, ant kurio kepama pica. Kuo karščiau, tuo greičiau tešla iškyla ir sutvirtėja, o sūris tirpsta tolygiai, neatskirdamas riebalų, todėl pica atrodo ir skaniau, ir valgosi lengviau.

    Temperatūra lemia beveik viską

    Jei orkaitė leidžia, ją verta įkaitinti iki 250 laipsnių ir picą kepti apie 10 minučių, stebint, kaip keičiasi kraštų spalva. Orkaitėse, kurios pasiekia 270 laipsnių, 30 centimetrų skersmens pica dažnai iškepa per 5–7 minutes.

    Kepant 220–230 laipsnių temperatūroje su įjungtu kaitinimu iš viršaus ir apačios, dažniausiai prireikia 10–12 minučių. Storesnės, amerikietiško stiliaus picos tešla paprastai kepama žemesnėje 200–220 laipsnių temperatūroje ir ilgiau, apie 15–20 minučių, kad vidus spėtų iškepti.

    Didžiausia klaida – šalta skarda

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl picos padas lieka minkštas, yra kepimas ant neįkaitintos skardos. Sprendimas paprastas: skardą ar groteles reikia kaitinti kartu su orkaite bent 30 minučių, kad pica patektų ant įkaitusio metalo.

    Praktikoje tai reiškia, kad tešlą geriausia uždėti ant kito paviršiaus, o į orkaitę perkelti tik tada, kai skarda jau įkaitusi. Taip šiluma iš karto „užrakina“ pado struktūrą ir padeda išgauti traškumą, kurio dažniausiai ir tikimasi.

    Popierius gali sugadinti rezultatą

    Dar viena klaida – kepimo popierius, kai temperatūra viršija 230 laipsnių. Tokiomis sąlygomis popierius gali pradėti tamsėti, trupėti ar svilti, o tai ne tik gadina skonį, bet ir apsunkina kepimą.

    Vietoje jo tešlą galima dėti tiesiai ant švarios skardos, lengvai pabarstytos miltais arba plonai pateptos aliejumi. Norint dar geresnio efekto, padeda picos akmuo ar plieninė kepimo plokštė, kuri sukaupia daugiau šilumos ir leidžia iškepti picą greičiau.

    Jei pabaigoje norisi labiau apskrudusių kraštų, trumpam galima įjungti grilio funkciją ir kelias akimirkas stebėti, kad kraštai neperkeptų. Taip išgaunami apetitą keliantys, lengvai parudavę burbuliukai ant picos bortelių.