CP v2

Tag: Pajamų mokestis

  • Mokesčių inspekcija siunčia kvietimus: nepaaiškinsite išlaidų – gali grėsti 75 proc. pajamų mokestis

    Lenkijoje mokesčių inspekcija vis aktyviau tikrina atvejus, kai gyventojų išlaidos akivaizdžiai viršija oficialiai deklaruojamas pajamas. Tokiais atvejais gyventojai gali sulaukti kvietimo paaiškinti, iš kokių šaltinių finansavo pirkinius ar gyvenimo būdą.

    Kaip skelbia Lenkijos žiniasklaida, tikrinimai nėra skirti vien turtingiausiems. Į mokesčių administratoriaus akiratį patenka ir įprasti gyventojai, jei duomenys rodo neatitikimus tarp deklaruotų pajamų ir faktinių išlaidų.

    Ką mokesčių inspekcija vertina?

    Mokesčių administratorius vis dažniau remiasi kelių šaltinių duomenimis. Informacija apie nekilnojamojo turto sandorius pasiekia iš notarų, apie automobilius – iš transporto registrų, o apie dalį finansinių srautų – iš skaitmeninių kontrolės sistemų.

    Tikrinant vertinama, ar konkrečiais metais deklaruotos pajamos galėjo realiai padengti būsto įsigijimą, brangesnį automobilį, remonto darbus ar kitus didesnius pirkinius. Jei atsakymo nėra arba jis neįtikinamas, gali būti pradedamas tyrimas dėl nedeklaruotų pajamų.

    Kada atsakymas gali apsaugoti?

    Praktikoje gyventojai dažnai aiškina, kad lėšas gavo dovanų iš šeimos arba pasiskolino iš artimųjų. Nedidelėms sumoms toks argumentas kartais būna pakankamas, tačiau svarbu turėti aiškius įrodymus, kada ir kokiomis aplinkybėmis pinigai buvo gauti.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad didesnių sumų atveju reikalavimai griežtėja: mokesčių inspekcija gali prašyti dokumentų, banko pervedimų išrašų, dovanojimo ar paskolos sutarčių. Jei dokumentų nėra, rizika ženkliai padidėja.

    Kuo rizikuojama nepaaiškinus lėšų?

    Didžiausia grėsmė – sankcinis apmokestinimas nuo nedeklaruotų pajamų. Aprašomais atvejais kalbama apie 75 proc. tarifą, kuris taikomas sumai, kuri laikoma nepagrįstomis išlaidomis, viršijančiomis atskleistus pajamų šaltinius.

    Ekspertai pabrėžia, kad ginčas su mokesčių administratoriumi dažniausiai kyla ne dėl paties fakto, kad žmogus turėjo papildomų lėšų, o dėl to, kad jis negali aiškiai parodyti jų kilmės. Todėl didesniems pirkiniams ar neįprastiems pervedimams verta iš anksto pasirūpinti įrodymais.

  • Lenkijoje ryczałto mokestis kyla iki 17 proc.: kas ir kodėl nuo šiol mokės daugiau už nuomą ir teises

    Lenkijos Vyriausybė pritarė plataus masto pajamų mokesčių pakeitimų paketui, apimančiam gyventojų pajamų mokestį, pelno mokestį ir fiksuoto tarifo apmokestinimą. Viena ryškiausių siūlomų naujovių – 17 proc. ryczałto tarifas tam tikroms pajamoms iš nuomos, panaudos ir panašių sutarčių.

    Pakeitimai pirmiausia taikomi situacijoms, kai sutartys sudaromos su susijusiais asmenimis ar įmonėmis. Tai reiškia, kad didesnė našta gali tekti tiems, kurie vykdo individualią veiklą ir kartu yra bendrovės akcininkai ar partneriai, gaunantys pajamas iš sandorių su savo įmone.

    Nukreipta į IP schemą

    Pagal projektą 17 proc. ryczałto tarifas būtų taikomas ir pajamoms, gautoms už intelektinės nuosavybės suteikimą naudotis. Kalbama apie prekių ženklus, patentus, pramoninius dizainus, naudinguosius modelius, know-how ir kitas panašias teises.

    Tokiose schemose įmonė dažnai moka savo akcininkui už, pavyzdžiui, prekių ženklo nuomą ar licenciją. Įmonė šias išlaidas įtraukia į sąnaudas ir mažina pelno mokesčio bazę, o akcininkas pajamas deklaruoja ryczałtu, kuris iki šiol daugeliu atvejų buvo mažesnis.

    „Valdžia siekia apriboti konstrukcijas, kai susijusių šalių sandoriai leidžia sumažinti bendrą mokestinę naštą tiek įmonei, tiek jos akcininkui“, – aiškinama viešuose projekto pristatymuose.

    Kodėl keliama iki 17 proc.?

    Vyriausybės logika paprasta: kai mokestinės naudos atsiranda ne dėl realios ekonominės veiklos, o dėl sandorių struktūravimo tarp susijusių subjektų, tokias spragas norima uždaryti. 17 proc. tarifas pasirinktas kaip kompromisas tarp iki šiol taikytų mažesnių ryczałto tarifų ir standartinių apmokestinimo formų.

    Praktikoje tai gali reikšti, kad daliai mokesčių mokėtojų nebeapsimokės perkelti bendrovės uždarbio į akcininko pajamas per nuomos ar licencines sutartis. Tokiu atveju dažnesnė alternatyva būtų dividendai, kurie Lenkijoje apmokestinami 19 proc., o įmonei nėra leidžiami kaip sąnaudos.

    Kol kas tai – projektas, todėl galutinės formuluotės, įsigaliojimo data ir pereinamosios nuostatos gali keistis. Vis dėlto kryptis aiški: ryczałto taisyklės susijusių šalių sandoriuose griežtinamos, o intelektinės nuosavybės „nuomos“ modeliai atsiduria didžiausio dėmesio centre.

  • Ispanijoje mokesčiams atiduoda 231 darbo dieną: kas „suvalgo“ algą ir kodėl našta auga

    Ispanijoje mokesčiams atiduoda 231 darbo dieną: kas „suvalgo“ algą ir kodėl našta auga

    Ispanijoje vadinamoji Mokesčių laisvės diena 2026 metais, remiantis tyrimo skaičiavimais, nusikėlė į rugpjūčio 20 dieną. Tai reiškia, kad vidutiniam darbuotojui esą prireikia 231 dienos, kol jis uždirba sumą mokesčiams ir socialinio draudimo įmokoms padengti.

    Šį rodiklį paskelbė liberalios krypties analitinis centras „Fundación Civismo“, lyginantis visą darbo vietos kainą su darbuotojo gaunamomis pajamomis po mokesčių. Skaičiuojant įtraukiamos ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl bendra našta atrodo didesnė.

    Kaip skaičiuojama našta

    Tyrime pateikiamas pavyzdys: darbuotojo, kurio metinis bruto atlyginimas siekia 32 446 eurus, darbo vieta darbdaviui kainuoja 42 390,70 euro. Skirtumą sudaro darbdavio socialinio draudimo įmokos ir kiti privalomi mokėjimai, pridedami prie bruto algos.

    Vertinama, kad darbuotojui į rankas lieka 24 724,91 euro, o 17 665,79 euro nukreipiama gyventojų pajamų mokesčiui ir abiejų pusių socialinio draudimo įmokoms. Kitaip tariant, iš kiekvienų 100 eurų darbo vietos kaštų darbuotojas gauna apie 58,30 euro grynųjų pajamų.

    Kodėl rodiklis blogėja

    „Fundación Civismo“ teigia, kad nuo 2018 metų, kai Mokesčių laisvės diena jų skaičiavimu buvo birželio 27 dieną, ji nusikėlė 54 dienomis. Pasak autorių, tai ne vien tiesioginių tarifų didinimo pasekmė, o kelių veiksnių kombinacija.

    Vienas svarbiausių argumentų yra vadinamasis fiskalinis slinkimas, kai gyventojų pajamų mokesčio ribos nepakankamai greitai prisitaiko prie infliacijos. Dėl to net ir menkai didėjant atlyginimams dalis darbuotojų gali patekti į aukštesnius tarifų laiptelius, nors perkamoji galia realiai beveik negerėja.

    Be to, tyrime minimas didėjantis socialinio draudimo įmokų svoris, kai kurios grąžintos didesnės pridėtinės vertės mokesčio normos ir vietos lygmens rinkliavos. Analitikai tai įvardija kaip didėjančią bendrą privalomų mokėjimų naštą, kuri mažina realiai disponuojamas pajamas.

    Dar prisideda PVM ir vietos mokesčiai

    Tyrime taip pat skaičiuojama, kad vidutinis darbuotojas per metus sumoka apie 2 213 eurų pridėtinės vertės mokesčio, o tai prilyginama beveik 33 dienoms jo grynųjų pajamų. Ši dalis priklauso nuo vartojimo struktūros, todėl reali suma gali smarkiai skirtis tarp namų ūkių.

    Įvertinamos ir regioninės bei savivaldybių rinkliavos, tokios kaip nekilnojamojo turto mokestis, transporto priemonių mokestis, taip pat paveldėjimo ir dovanojimo mokesčiai. „Fundación Civismo“ skaičiavimu, tokie mokėjimai gali sudaryti apie 4 110 eurų per metus, arba daugiau nei du mėnesius tipinio darbuotojo pajamų į rankas.

    Skirtinguose Ispanijos autonominiuose regionuose data nevienoda, nes skiriasi gyventojų pajamų mokesčio tarifai, lengvatos ir vietos nustatomi mokesčiai. Tyrime nurodoma, kad anksčiausiai Mokesčių laisvės diena fiksuojama Baskų krašte ir Madride, o vėliausiai ji nusikelia Katalonijoje ir Estremadūroje.

    Vis dėlto šis rodiklis nėra oficialus valstybės matas, o jo metodika ginčijama. Kritikai pabrėžia, kad mokesčiai čia traktuojami kaip vien tik kaštas, neįvertinant, jog jie finansuoja sveikatos apsaugą, švietimą, pensijas ir kitas viešąsias paslaugas.

    Alternatyvų vaizdą suteikia oficialūs tarptautiniai palyginimai, pavyzdžiui, mokesčių ir bendrojo vidaus produkto santykis. Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais Ispanijoje jis siekė apie 38 proc. ir buvo didesnis nei 2019 metais, tačiau išliko žemesnis nei kai kuriose kitose didžiosiose Europos ekonomikose.

  • NSA sprendimas dėl nuomos amortizacijos: dalis savininkų gali susigrąžinti iki 4 500 eurų mokesčių

    Būstų ir namų savininkams, nuomojantiems turtą Lenkijoje, atsirado reali galimybė susigrąžinti dalį per pastaruosius metus sumokėto pajamų mokesčio. Pokytį paskatino 2026 metais sausio 14 dieną Lenkijos Aukščiausiojo administracinio teismo (NSA) sprendimas ir po jo pasikeitusi mokesčių administratoriaus pozicija individualioje byloje.

    Esmė susijusi su nekilnojamojo turto amortizacija, kuri anksčiau buvo įprastas būdas mažinti apmokestinamąsias pajamas, kai nuomos veikla deklaruojama pagal bendrąsias taisykles. Po vadinamojo „Polski Ład“ reformų nuo 2022 metų privati nuoma Lenkijoje iš esmės buvo perkelta į režimą, kuriame tokios sąnaudos kaip amortizacija nebedaro įtakos mokėtinam mokesčiui.

    Kas pasikeitė po teismo sprendimo?

    NSA vertinimu, kai kurioms situacijoms taikyti amortizacijos ribojimą gali būti problemiška dėl teisėtų lūkesčių ir įgytų teisių apsaugos. Po šio sprendimo mokesčių inspekcija konkrečioje byloje pripažino teisę toliau taikyti amortizaciją turtui, įsigytam iki reformos įsigaliojimo.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nėra automatinis visiems nuomotojams taikomas taisyklių pakeitimas. Tokie ginčai paprastai sprendžiami individualiai, todėl praktikoje lemiamas tampa konkrečios situacijos įvertinimas ir mokesčių administratoriaus pateikta individuali interpretacija.

    Kas gali turėti daugiausia šansų?

    Daugiausia vilčių dažniausiai siejama su tais savininkais, kurie nekilnojamąjį turtą įsigijo iki pakeitimų, jį tinkamai įtraukė į apskaitą ir amortizaciją pradėjo taikyti dar iki 2022 metų. Tokiais atvejais argumentas, kad taisyklių pasikeitimas neturėtų atimti anksčiau pradėtos teisės į sąnaudų pripažinimą, gali būti stipresnis.

    Praktinis kelias dažniausiai būtų kreiptis dėl individualios mokesčių interpretacijos, o gavus palankų atsakymą svarstyti ankstesnių deklaracijų tikslinimą. Vis dėlto rizika išlieka, nes teismų praktika analogiškose bylose gali būti nevienoda, o sprendimų taikymas labai priklauso nuo faktinių aplinkybių.

    Kokių sumų galima tikėtis?

    Viešojoje erdvėje aptariami pavyzdžiai rodo, kad potencialios grąžintinos sumos gali siekti kelis tūkstančius eurų. Jei, pavyzdžiui, būsto amortizuojama vertė sudarytų apie 350 000 eurų, o metinė amortizacijos norma būtų 2,5 proc., per trejus metus susidarytų apie 26 250 eurų sąnaudų.

    Esant 19 proc. pajamų mokesčio tarifui, tai reikštų maždaug 4 988 eurų mokesčio skirtumą, kurį teoriškai būtų galima susigrąžinti, jei būtų pripažinta teisė į amortizaciją ir leista tikslinti deklaracijas. Galutinė suma priklausytų nuo konkretaus tarifo, laikotarpio, kitų pajamų ir taikytų taisyklių.

    Ekspertai tokiose situacijose paprastai ragina neskubėti daryti išvadų ir nepasikliauti vien antraštėmis. Kol nėra bendro taikymo išaiškinimo visiems mokesčių mokėtojams, saugiausia laikoma individualiai įsivertinti situaciją ir sprendimus priimti turint aiškią mokesčių administratoriaus poziciją.

  • Lenkijoje savarankiškai dirbantieji vis dažniau susimažina mokesčius: kas laimi, kas pralaimi?

    Lenkijos mokesčių sistema vis dažniau kritikuojama dėl to, kad skirtingoms darbo formoms taikomos nevienodos taisyklės. Dirbantys pagal darbo sutartį dažniausiai moka mokesčius pagal tarifų skalę ir turi mažiau teisėtų būdų sumažinti mokestinę naštą.

    Tuo metu savarankiškai dirbantys, ypač vykdantys vieno asmens veiklą, gali rinktis iš kelių apmokestinimo režimų. Praktikoje tai reiškia daugiau lankstumo, galimybę taikyti fiksuotus tarifus ar atskaitymus, taip pat plačiau naudoti leidžiamus atskaitymus veiklos sąnaudoms.

    Kas skatina bėgti iš etato

    Pagrindinis argumentas, kurį kartoja dalis ekonomistų ir mokesčių praktikų, yra skirtumas tarp to, ką sumoka samdomas darbuotojas, ir to, ką gali susiplanuoti savarankiškai dirbantis asmuo. Kai pajamos artėja prie aukštesnio tarifo ribų, didesnes pajamas gaunantys žmonės turi daugiau paskatų keisti darbo formą.

    Ypač tai jaučiama sektoriuose, kuriuose darbas lengvai „perkeliamas“ į paslaugų sutartis, pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje ar konsultacinėse veiklose. Tokiais atvejais riba tarp realaus verslo ir vadinamojo fiktyvaus savarankiško darbo tampa sunkiau apibrėžiama, o kontrolė brangsta.

    Fiktyvus savarankiškumas auga

    Remiantis Lenkijoje viešai aptariamais duomenimis, per kelerius metus smarkiai padaugėjo vieno asmens veiklų, kurių pajamų didžioji dalis gaunama iš vieno užsakovo ir kurios neturi darbuotojų. Tokia struktūra mokesčių ekspertų dažnai vertinama kaip rizikos indikatorius, rodantis, kad dalis rinkos faktiškai atlieka samdomo darbo funkciją, tik kitu teisiniu apvalkalu.

    Jei 2018 metų pabaigoje tokių veiklų skaičius buvo apie 150 000, tai 2025 metų pabaigoje jis jau viršijo 500 000. Šis šuolis rodo ne vien verslumo augimą, bet ir tai, kad mokesčių bei įmokų skirtumai gali veikti kaip stipri paskata „optimizuoti“ darbo formą.

    Ką tai reiškia biudžetui ir darbuotojams

    Viešųjų finansų požiūriu, kuo daugiau aukštesnes pajamas gaunančių žmonių pereina į lengviau optimizuojamus režimus, tuo didesnė našta tenka tiems, kurie lieka tradiciniame užimtume. Tai kelia klausimą dėl sistemos teisingumo ir ilgalaikio socialinio draudimo tvarumo, nes įmokos ir jų bazė gali reikšmingai skirtis.

    Politiniu lygmeniu tokios tendencijos dažnai baigiasi bandymais „užlopyti“ spragas, sugriežtinti taisykles ar priartinti skirtingų formų apmokestinimą. Tačiau verslas ir darbo rinka į pokyčius reaguoja greitai, todėl bet kokia reforma paprastai turi šalutinių efektų: nuo didesnės administracinės naštos iki paslaugų brangimo ar dalies veiklų persikėlimo į šešėlį.

  • Vyriausybė siūlo švelninti VAT sąskaitų apmokėjimo taisykles: mažiau sankcijų verslui

    Kas keičiasi ir kodėl?

    Lenkijos Vyriausybė pritarė Finansų ministerijos parengtam įstatymo projektui, kuriuo siūloma atsisakyti dalies papildomų sankcijų gyventojų pajamų mokesčio ir pelno mokesčio srityse. Pagrindinis tikslas – sumažinti administracinę naštą įmonėms ir atpiginti kasdienes apskaitos procedūras.

    Projektas siejamas su situacijomis, kai verslas apmoka VAT sąskaitą į neteisingą banko sąskaitą, kuri nėra įtraukta į vadinamąjį baltąjį VAT mokėtojų sąrašą. Taip pat kalbama apie atvejus, kai mokėjimas atliekamas apeinant padalinto mokėjimo mechanizmą.

    Kokios sankcijos būtų naikinamos?

    Iki šiol už mokėjimą į sąskaitą, kurios nėra oficialiame VAT mokėtojų sąraše, arba už reikalaujamo mechanizmo nesilaikymą galėjo grėsti papildomos pasekmės pajamų mokesčių srityje. Viena skaudžiausių – rizika prarasti teisę tokias išlaidas pripažinti leidžiamais atskaitymais, tai yra įtraukti į sąnaudas.

    Pagal patvirtintą projektą šios papildomos sankcijos PIT ir CIT mokesčiuose būtų panaikintos, todėl vien neteisingas apmokėjimo kelias automatiškai nebereikštų, kad įmonė negalės pripažinti išlaidų sąnaudomis. Tai reikšminga ypač didesnėms operacijoms, kai atsiskaitymai dažnai vyksta skubiai ir per kelias sistemas.

    Kokia atsakomybė vis tiek liktų?

    Nors siūloma atsisakyti papildomų „baudžiančių“ pasekmių pajamų mokesčiuose, projektas nereiškia, kad rizika išnyksta visiškai. Dokumente pabrėžiama, kad pirkėjas ir toliau gali išlikti solidariai atsakingas už tiekėjo VAT nepriemokas tais atvejais, kuriuos numato galiojančios VAT taisyklės.

    Jeigu mokėjimas atliekamas apeinant padalinto mokėjimo mechanizmą, projekte nurodoma, kad vienintelė sankcija būtų ta, kuri jau kyla iš VAT reguliavimo. Kitaip tariant, būtų atsisakoma „dvigubo baudimo“ per papildomas PIT ir CIT pasekmes.

    Kuo tai susiję su e. sąskaitomis?

    Finansų ministerija aiškina, kad sprendimas atsisakyti papildomų sankcijų susijęs su nacionalinės e. sąskaitų sistemos diegimu, kuri 2026 metais turėtų būti įvedama etapais. Tikimasi, kad privalomas e. sąskaitų naudojimas padės geriau kontroliuoti atsiskaitymus ir stiprins mokesčių sistemos skaidrumą.

    „Atsižvelgiant į nuoseklų nacionalinės e. sąskaitų sistemos diegimą 2026 metais, kuris turėtų reikšmingai prisidėti prie mokesčių sistemos sandarinimo, pagrįsta šias nuostatas panaikinti nuo 2027 metų sausio 1 dienos“, – nurodoma projekto motyvuose.

    Numatoma, kad siūlomi pokyčiai įsigaliotų nuo 2027 metų sausio 1 dienos. Terminas derinamas su tuo pačiu laikotarpiu planuojamu finansinių baudų taikymu už e. sąskaitų išrašymą nesilaikant reikalavimų.

  • Britanijoje bręsta turto mokesčio audra: kodėl idėja vilioja ir kuo ji gali smogti rinkai?

    Britanijoje bręsta turto mokesčio audra: kodėl idėja vilioja ir kuo ji gali smogti rinkai?

    Didžiojoje Britanijoje vėl įsibėgėja diskusija apie turto apmokestinimą, kurią kursto vidaus politinė konkurencija ir biudžeto pajamų paieškos. Viešojoje erdvėje keliama idėja dažnai vadinama turto mokesčiu, tačiau realus siūlymas labiau primena kapitalo prieaugio ir pajamų mokesčių suvienodinimą.

    Idėjos šalininkai argumentuoja, kad pajamos iš turto neturėtų būti apmokestinamos mažiau nei pajamos iš darbo. Kritikai pabrėžia, kad kapitalo prieaugio mokestis lengvai atidedamas paprasčiausiai neparduodant turto, todėl planuojamos įplaukos gali būti gerokai mažesnės nei tikimasi.

    Kas iš tiesų siūloma

    Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje didesnes pajamas gaunantys gyventojai už darbo pajamas gali mokėti 40–45 proc. ribinius tarifus, o kapitalo prieaugiui taikomi mažesni tarifai, be to, galioja atskiros taisyklės tam tikroms turto rūšims. Todėl politinis siūlymas suvienodinti tarifus iš esmės reikštų didesnę mokestinę naštą daliai investuotojų ir turto savininkų.

    Viešojoje retorikoje minima, kad toks suvienodinimas galėtų papildyti iždą reikšminga suma kasmet. Vis dėlto ekonomistai dažnai atkreipia dėmesį į elgsenos efektą: didesnis tarifas gali paskatinti turto laikymą ilgiau, sandorių atidėjimą ar investicijų perkėlimą į kitas jurisdikcijas, todėl faktinės pajamos gali nuvilti.

    Kodėl tai sudėtinga įgyvendinti

    Kapitalo prieaugio apmokestinimas tradiciškai kelia klausimą, kiek prieaugio yra realus, o kiek susijęs su infliacija. Dėl to įvairiais laikotarpiais buvo kuriamos lengvatos ir išimtys, kad nebūtų apmokestinama vien kainų kilimo sukelta vertės dalis, o tai didina sistemos painumą.

    Dar sudėtingesnė būtų klasikinio turto mokesčio schema, kai reikėtų reguliariai įvertinti nekilnojamąjį turtą, privačių įmonių akcijas, pensijų turtą ir kitus sunkiai įkainojamus aktyvus. Tokia sistema reikalautų didelių administravimo pajėgumų, o ginčai dėl vertinimų galėtų tapti kasdienybe.

    „Per penkerius metus man nepavyko parengti turto mokesčio, kuris duotų pakankamai pajamų ir būtų vertas administravimo kaštų bei politinių ginčų“, – rašė vienas buvusių Leiboristų finansų ministrų, vertindamas ankstesnius bandymus įtvirtinti tokį mokestį.

    Kokios galimos pasekmės ekonomikai

    Vienas jautriausių argumentų yra konkurencingumas: aukštesni kapitalo apmokestinimo tarifai gali mažinti šalies patrauklumą investuotojams, verslo kūrėjams ir tarptautiniams specialistams. Tuo pat metu politikai susiduria su visuomenės spaudimu didinti mokestinį teisingumą, ypač kai viešiesiems finansams reikia papildomų lėšų sveikatos apsaugai, švietimui ar gynybai.

    Diskusijas kaitina ir tai, kad Didžiojoje Britanijoje jau taikomi kiti su turtu susiję mokesčiai, įskaitant paveldėjimo apmokestinimą, o ateityje numatomi papildomi sprendimai dėl didelės vertės būstų apmokestinimo. Rinkoms svarbu ne tik pats tarifas, bet ir aiškumas: neapibrėžtumas dėl mokesčių krypties gali slopinti investicinius sprendimus ir didinti rizikos priedus.

    Artimiausiu metu didžiausia intriga bus politinė: ar diskusija virs konkrečiais įstatymų projektais, ar liks kampanijų pažadais. Net ir pasirinkus švelnesnį kelią, pavyzdžiui, kapitalo prieaugio ir pajamų mokesčių suartinimą, sprendimų detalės lems, kas realiai sumokės daugiau, o kas ras legalių būdų mokestinę naštą perkelti į ateitį.

  • Cicha mokesčių našta Lenkijoje: į 32 proc. tarifą jau patenka 2,4 mln. gyventojų

    Kas vyksta su pajamų mokesčiu

    Lenkijoje vis daugiau dirbančiųjų patenka į aukštesnį gyventojų pajamų mokesčio tarifą, nors tarifų valdžia formaliai nekelia. Esminė priežastis – ilgesnį laiką neindeksuojamos mokesčių ribos, todėl atlyginimams augant, riba realiai „mažėja“.

    Lenkijos finansų ministerijos duomenimis, 2025 metų deklaravimo rezultatai parodė, kad 2,411 mln. mokesčių mokėtojų viršijo 120 000 zlotų metinių pajamų ribą. Tai yra apie 26 700 eurų ir reiškia, kad šiai grupei pajamų daliai taikomas 32 proc. tarifas.

    Per metus šis skaičius šoktelėjo nuo 1,935 mln. žmonių, todėl antrasis tarifas paliečia jau beveik kas dešimtą mokesčių mokėtoją. Prieš kelerius metus tai buvo labiau dideles pajamas gaunančių vadovų ar siaurų sričių specialistų zona, tačiau dabar ji vis dažniau pasiekia viešojo sektoriaus ir pramonės darbuotojus.

    Ekspertai pabrėžia, kad ši dinamika dažnai susijusi ne su „turtėjimu“, o su papildomu darbu – viršvalandžiais, priedais, papildomais budėjimais ar antru etatu. Dėl to 32 proc. tarifas tampa ne tik didelių pajamų, bet ir didesnio darbo krūvio mokesčiu.

    Kodėl daugėja privalančių primokėti

    Augantis žmonių skaičius aukštesnėje mokesčių pakopoje turi ir kitą pasekmę: daliai darbuotojų metinio deklaravimo metu tenka primokėti. Nors darbdavys kas mėnesį išskaičiuoja avansus, premijos, nereguliarūs priedai ar keli pajamų šaltiniai gali pakeisti galutinę mokesčio sumą.

    Lenkijos finansų ministerija, apžvelgdama 2025 metų deklaravimo sezoną, akcentavo ir sparčią skaitmenizaciją: pateikta per 25 mln. deklaracijų, iš jų beveik 24 mln. – elektroniniu būdu. Vidutinis permokų grąžinimo laikas siekė 13 dienų, o greičiausias grąžinimas įvykdytas per vieną dieną.

    Tačiau kartu su administravimo efektyvumu ryškėja ir vadinamasis „šliaužiančios progresijos“ efektas, kai infliacija ir atlyginimų augimas stumia darbuotojus į aukštesnius tarifus, jei ribos neatnaujinamos. Praktikoje tai veikia kaip tyli mokesčių našta: daugiau žmonių apmokestinama didesniu tarifu be oficialaus tarifo didinimo.

    Mokesčių konsultantai atkreipia dėmesį, kad ši situacija ypač juntama profesijose, kur pajamos dažnai formuojamos iš budėjimų ar viršvalandžių. Tokiu atveju vienas intensyvesnis mėnuo ar keli papildomi darbai per metus gali tapti riba, per kurią peržengus padidėja mokesčių tarifas daliai pajamų.

    Biudžeto dilema ir diskusijos dėl ribų

    Valstybei tai reiškia augančias įplaukas: pajamų mokestis yra vienas svarbiausių viešųjų finansų šaltinių, o jo dalis tenka ir savivaldai. Todėl sprendimas didinti ar indeksuoti ribas tampa politiniu ginču, nes jis tiesiogiai paveiktų biudžeto ir savivaldybių pajamas.

    Lenkijoje viešojoje erdvėje svarstoma idėja kilstelėti antrąją ribą nuo 120 000 iki 140 000 zlotų per metus, tai yra maždaug nuo 26 700 iki 31 100 eurų. Tačiau toks pakeitimas reikštų mažesnes biudžeto įplaukas, todėl valdžiai tenka balansuoti tarp mokesčių teisingumo ir fiskalinių poreikių.

    Diskusijoje susiduria du argumentai: vienoje pusėje – socialinis teisingumas ir paskatos dirbti daugiau, kitoje – viešųjų paslaugų finansavimo stabilumas. Kadangi dėl „užšaldytų“ ribų aukštesnis tarifas pasiekia vis platesnį dirbančiųjų ratą, spaudimas keisti sistemą didėja.

    Finansų ministerijos pateikti skaičiai rodo aiškią tendenciją: vis didesnė visuomenės dalis atsiduria aukštesniame tarife vien dėl to, kad pajamos prisitaiko prie infliacijos ir atlyginimų kilimo. Tai sustiprina įspūdį, jog mokesčių našta didėja tyliai, be tiesioginio sprendimo kelti tarifus.

  • Jeffas Bezosas siūlo nulinį pajamų mokestį mažiau uždirbantiems JAV: ką tai pakeistų

    „Amazon“ valdybos pirmininkas Jeffas Bezosas paragino panaikinti federalinį pajamų mokestį apatinei JAV mokesčių mokėtojų pusei. Verslininko teigimu, mažas pajamas gaunantys žmonės į federalinį biudžetą įneša palyginti nedidelę dalį, todėl šią naštą, jo manymu, būtų galima visiškai nuimti.

    Interviu CNBC laidoje „Squawk Box“ jis pabrėžė, kad turtingiausias 1 proc. mokesčių mokėtojų sumoka apie 40 proc. visų surenkamų pajamų mokesčių, o apatinė pusė, jo teigimu, sudaro apie 3 proc. Anot J. Bezoso, šis skaičius neturėtų būti 3 proc., jis turėtų būti nulis.

    „Mes neturėtume prašyti šios slaugytojos iš Kvynso siųsti pinigų į Vašingtoną. Jie turėtų jai atsiųsti atsiprašymą“, – sakė Jeffas Bezosas.

    Verslininkas pateikė hipotetinį pavyzdį apie medicinos darbuotoją, uždirbančią 75 000 JAV dolerių per metus, tai yra apie 69 000 eurų. Pasak jo, net ir keli tūkstančiai eurų per metus tokioje pajamų grupėje yra juntama suma šeimos biudžetui, o federaliniam biudžetui tai esą yra nedidelė dalis.

    J. Bezosas taip pat kalbėjo apie augančią ekonominę atskirtį, kai daliai gyventojų sekasi labai gerai, o kita dalis susiduria su kasdienėmis išlaidomis. Tokią situaciją jis apibūdino kaip dviejų ekonomikų istoriją, kurioje skirtingos pajamų grupės patiria nevienodą spaudimą.

    Kas būtų, jei mokestis taptų nulis?

    Nulinis federalinis pajamų mokestis apatinei pusei mokesčių mokėtojų reikštų mažesnes biudžeto įplaukas, jei kitur nebūtų kompensuojama. Praktikoje tai galėtų reikšti didesnį deficitą, didesnę skolą arba poreikį kelti kitus mokesčius, pavyzdžiui, vartojimo ar darbo jėgos apmokestinimą kitose grandyse.

    Kita vertus, mažesni mokesčiai žemesnių pajamų grupėms paprastai didina disponuojamas pajamas ir vartojimą, nes tokios šeimos didesnę papildomų pajamų dalį išleidžia būtiniausioms prekėms ir paslaugoms. Tai gali trumpuoju laikotarpiu palaikyti vidaus paklausą, tačiau ilgalaikis poveikis priklausytų nuo to, kaip būtų subalansuotos viešosios finansų sistemos pajamos.

    Kodėl tema vėl iškilo dabar?

    JAV mokesčių politika pastaraisiais metais yra vienas karščiausių debatų laukų, ypač diskutuojant apie viduriniosios klasės pajamas, infliaciją ir pragyvenimo kainą. Energetikos ir transporto išlaidos dažnai neproporcingai smarkiai paveikia mažesnes pajamas gaunančius gyventojus, todėl siūlymai mažinti mokesčius šiai grupei periodiškai sugrįžta į politinę darbotvarkę.

    Vis dėlto J. Bezosas nepateikė konkretaus plano, kaip tokį sprendimą būtų galima įgyvendinti teisėkūros keliu ir kokiais mechanizmais būtų užtikrintas biudžeto stabilumas. Dėl to jo siūlymas kol kas labiau atrodo kaip krypties signalas apie prioritetus, o ne detalus reformos projektas.

    Kokie būtų politiniai barjerai?

    Federalinio pajamų mokesčio pakeitimai JAV paprastai reikalauja sudėtingų kompromisų Kongrese, nes bet koks didesnis pajamų mažinimas turi aiškiai įvardytą kompensavimo planą. Realistiškai tokia iniciatyva greičiausiai būtų svarstoma kartu su kitais pakeitimais, pavyzdžiui, mokesčių tarifų perbraižymu, lengvatomis šeimoms ar kreditais mažas pajamas gaunantiems dirbantiesiems.

    Ekonomistų diskusijose panašūs pasiūlymai dažnai vertinami per du kriterijus: socialinį teisingumą ir biudžeto tvarumą. Dėl to net ir populiariai skambanti idėja gali įstrigti, jei neatsakoma, kas tiksliai padengtų netektas įplaukas ir kaip tai atsilieptų viešosioms paslaugoms.

  • Lenkijos prognozė: vidutinis atlyginimas iki 2030 metų kils iki 2 700 eurų, bet didėja mokesčių spąstai

    Lenkijos prognozė: vidutinis atlyginimas iki 2030 metų kils iki 2 700 eurų, bet didėja mokesčių spąstai

    Lenkijos Ministrų Taryba patvirtino daugiametes makroekonomines prielaidas 2026–2030 metams, kurios taps pagrindu rengiant būsimus biudžetus. Dokumente numatomas tolesnis atlyginimų augimas, kartu tikintis palaipsnio infliacijos mažėjimo ir lėtesnio ekonomikos tempo vėlesniais metais.

    Prognozėse teigiama, kad vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje 2026 metais turėtų siekti 9 441 zlotą bruto, o 2030 metais priartėti prie 11 600 zlotų. Perskaičiavus į eurus pagal apytikrį 4,3 zloto už 1 eurą kursą, tai būtų augimas nuo maždaug 2 200 eurų iki maždaug 2 700 eurų bruto.

    Atlyginimai augs, tempas lėtės

    Vyriausybės scenarijuje pabrėžiama, kad atlyginimus kelti turėtų ekonomikos atsigavimas ir vis dar palanki padėtis darbo rinkoje, kur darbuotojų derybinė galia išlieka santykinai stipri. Tačiau kartu numatoma, kad augimo dinamika pamažu slops.

    Pagal dokumente minimą kryptį, metinis atlyginimų didėjimas turėtų mažėti nuo maždaug 6 proc. iki maždaug 5,6 proc. 2027 metais. Tokia tendencija dažniausiai siejama su vėsesniu ekonomikos ciklu, produktyvumo ribomis ir atsargesniais verslo lūkesčiais.

    Infliacijai žadamas nusileidimas

    Lenkijos finansų ministerija prognozuoja, kad vidutinė metinė vartotojų kainų infliacija 2026 ir 2027 metais turėtų sudaryti po 2,5 proc. Vėliau infliacija, pagal bazinį scenarijų, dar mažėtų iki 2,4 proc. 2028 ir 2029 metais bei 2,2 proc. 2030 metais.

    Kartu pažymima, kad bazinė prognozė neįtraukia sunkiai numatomų geopolitinių sukrėtimų poveikio, ypač susijusio su karu Artimuosiuose Rytuose ir galimu energijos išteklių brangimu. Ministerija nurodė, kad prireikus prognozės gali būti peržiūrimos vasarą, prieš rengiant 2027 metų biudžeto projektą.

    Didėjantis atlyginimas gali reikšti didesnius mokesčius

    Kylant algoms, vis daugiau darbuotojų gali priartėti prie aukštesnio pajamų mokesčio tarifo slenksčio. Lenkijoje ši tema tapo ypač jautri, nes dalis žmonių į aukštesnį tarifą patenka ne tiek dėl realaus praturtėjimo, kiek dėl nominalaus atlyginimų augimo per infliacijos laikotarpius.

    Viešojoje erdvėje skaičiuota, kad aukštesniu tarifu galėjo būti apmokestinami net keli milijonai dirbančiųjų, įskaitant dalį viešojo sektoriaus darbuotojų, kurių metines pajamas kilsteli priedai ir vienkartinės išmokos. Tuo metu pasiūlymai kelti ribą susiduria su klasikine dilema: biudžeto pajamų netektis reikštų mažesnes galimybes finansuoti valstybės programas.

    „Mokesčių slenksčiai daugelį metų nėra tinkamai pritaikyti prie infliacijos ir atlyginimų augimo, todėl vis daugiau žmonių pereina į aukštesnį tarifą vien dėl to, kad kyla nominalios pajamos“, – sakė mokesčių ekspertas, komentuodamas situaciją Lenkijos žiniasklaidai.

    Praktinis „kabliukas“ darbuotojams čia paprastas: net ir kylant vidutiniam atlyginimui, dalies gyventojų disponuojamos pajamos gali augti lėčiau, jei mokesčių sistema nespėja prisitaikyti. Todėl makroprognozės apie didesnes algas ne visada automatiškai reiškia proporcingai didesnį atlygio „į rankas“ augimą.