CP v2

Tag: Pakrančių erozija

  • Mokslininkė surinko 10 tonų austrių kriauklių iš restoranų: kaip jos padeda atkurti rifus

    JAV jūrų mokslininkė Keisha Kenney per kelerius metus surinko daugiau nei 10 tonų panaudotų austrių kriauklių, kurias vietos restoranai ir žuvies turgūs būtų išmetę. Ši neįprasta „kolekcija“ tapo praktine priemone, padedančia atkurti pakrančių ekosistemas Pietų Kalifornijoje.

    K. Kenney dirba organizacijoje Orange County Coastkeeper ir vadovauja jūrų aplinkos atkūrimo projektams. Kartu su komanda ji bendradarbiauja su 15 vietos restoranų bei prekybos vietų, reguliariai surinkdama kriaukles ir nukreipdama jas ne į sąvartyną, o į atkūrimo darbus.

    Surinktos kriauklės gabenamos į specialias aikšteles, kur jos valomos, rūšiuojamos ir apdorojamos laikant saulėje. Taip sumažinama bakterijų ir patogenų rizika, o pačios kriauklės paruošiamos naudoti kaip pagrindas, prie kurio vėliau gali prisitvirtinti jaunos austrės.

    Kodėl austrių rifai svarbūs?

    Austrių rifai yra vienas efektyviausių natūralių vandens filtrų: austrės, maitindamosi, pašalina dalį perteklinių dalelių ir maistinių medžiagų, todėl vanduo gali skaidrėti. Be to, rifai slopina bangų energiją, taip mažindami pakrančių eroziją ir prisidėdami prie pakrančių atsparumo audroms.

    Ne mažiau svarbi ir biologinė įvairovė: rifai tampa buveinėmis daugeliui jūrų organizmų, o tai sustiprina visos ekosistemos stabilumą. Dėl šių priežasčių austrės dažnai vadinamos kertine rūšimi, nuo kurios priklauso platesnė pakrančių gyvybė.

    Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje smarkiai sumažėjo natūralių austrių rifų plotai, o tai siejama su tarša, pakrančių infrastruktūros plėtra, ligomis ir pergaudymu. Todėl kriauklių perdirbimo programos ir rifų atkūrimas vis dažniau laikomi praktiška, vietos bendruomenes įtraukiančia aplinkosaugos priemone.

    Projektą išpopuliarino socialiniai tinklai

    Be mokslinio darbo, K. Kenney aktyviai pasakoja apie procesą socialiniuose tinkluose ir rodo kriauklių surinkimo bei paruošimo užkulisius. Vaizdai, kuriuose matyti didžiuliai kriauklių kiekiai ir jų kelias iki pakrančių atkūrimo, sulaukė milijonų peržiūrų ir padėjo temai pasiekti gerokai platesnę auditoriją.

    Pati mokslininkė yra sakiusi, kad tokio dėmesio nesitikėjo, tačiau jį vertina kaip galimybę aiškiau paaiškinti, kodėl nedideli, vietiniai sprendimai gali turėti apčiuopiamą poveikį vandenyno ir pakrančių būklei. Ji tikisi, kad pavyzdys paskatins ir kitas bendruomenes kurti panašias kriauklių surinkimo bei atkūrimo iniciatyvas.

  • Pasaulis sparčiai išnaudoja smėlį: JT įspėja, kad statyboms jo gali pritrūkti greičiau nei manėme

    Pasaulis sparčiai išnaudoja smėlį: JT įspėja, kad statyboms jo gali pritrūkti greičiau nei manėme

    Smėlis, atrodytų, yra neišsenkamas išteklius, tačiau Jungtinės Tautos naujoje analizėje įspėja: pasaulinė paklausa auga taip sparčiai, kad kai kuriose vietose jis kasamas greičiau, nei gamta spėja jį atkurti. Didžiausią spaudimą kelia urbanizacija ir statybų sektorius, kuriam reikia vis daugiau betono, asfalto ir stiklo.

    JT Aplinkos programos (UNEP) vertinimu, kasmet pasaulyje sunaudojama apie 50 mlrd. tonų smėlio, žvyro ir skaldos, o tai daro šį išteklių vienu intensyviausiai eksploatuojamų po vandens. Prognozuojama, kad iki 2060 metų poreikis gali dar labiau išaugti, o esant dabartinėms tendencijoms kai kuriose rinkose tiekimas gali tapti vis labiau komplikuotas.

    Problema ta, kad natūralus smėlio atsikūrimas dažnai vyksta geologiniais procesais, trunkančiais labai ilgai. Dėl to, anot UNEP, globalus vartojimas daugelyje regionų pralenkia natūralų papildymą, o tai didina kainų, tiekimo grandinių ir aplinkosauginių konfliktų riziką.

    UNEP pabrėžia, kad pernelyg intensyvi gavyba gali griauti upių vagas, pakrančių zonas ir jūrų dugno ekosistemas, keisti nuosėdų judėjimą ir spartinti eroziją. Tai kenkia buveinėms, kurios svarbios daugeliui rūšių, įskaitant žuvis, vėžlius, paukščius ir krabus, o vietos bendruomenėms gali reikšti prarandamas pajamas iš žvejybos ar turizmo.

    Kai sausumoje lengviau pasiekiami telkiniai senka, vis daugiau dėmesio krypsta į gavybą iš jūros gelmių. UNEP atkreipia dėmesį, kad tai gali paliesti ir didelės biologinės įvairovės teritorijas, kai kuriais atvejais net saugomas zonas, todėl sprendimai turi būti vertinami ypač atsargiai.

    JT taip pat primena, kad smėlis gamtoje atlieka svarbias funkcijas: padeda formuoti ir stabilizuoti pakrantes, saugo nuo bangavimo poveikio, o nuosėdų pusiausvyra yra reikšminga ir gėlo vandens ištekliams pakrantėse. Todėl smėlio trūkumas nėra vien statybų sektoriaus klausimas, jis susijęs ir su prisitaikymu prie klimato kaitos padarinių.

    „Smėlis yra pirmoji mūsų gynybos linija nuo kylančio jūros lygio, audrų ir pakrančių vandeningųjų sluoksnių druskinimo, o šios grėsmės stiprėja dėl klimato kaitos“, – sakė UNEP atstovas Pascal Peduzzi.

    Ataskaitoje taip pat išskiriamas augantis susidomėjimas magnetitiniu smėliu, kartais vadinamu juoduoju smėliu. Jame yra vertingų mineralų, o magnetitas laikomas viena svarbiausių geležies rūdų, tačiau tokios gavybos plėtra taip pat didina spaudimą jautrioms teritorijoms.

    UNEP ragina valstybes ir pramonę pereiti prie geresnio smėlio išteklių valdymo, nes dabartinė priežiūra daugelyje šalių išlieka fragmentiška. Tarp siūlomų krypčių minimi griežtesni leidimų mechanizmai, aiškesnė gavybos apskaita, poveikio aplinkai vertinimas, taip pat didesnis perdirbtų statybinių medžiagų naudojimas ir efektyvesnės statybos technologijos, kurios mažina pirminių žaliavų poreikį.