Smėlis, atrodytų, yra neišsenkamas išteklius, tačiau Jungtinės Tautos naujoje analizėje įspėja: pasaulinė paklausa auga taip sparčiai, kad kai kuriose vietose jis kasamas greičiau, nei gamta spėja jį atkurti. Didžiausią spaudimą kelia urbanizacija ir statybų sektorius, kuriam reikia vis daugiau betono, asfalto ir stiklo.
JT Aplinkos programos (UNEP) vertinimu, kasmet pasaulyje sunaudojama apie 50 mlrd. tonų smėlio, žvyro ir skaldos, o tai daro šį išteklių vienu intensyviausiai eksploatuojamų po vandens. Prognozuojama, kad iki 2060 metų poreikis gali dar labiau išaugti, o esant dabartinėms tendencijoms kai kuriose rinkose tiekimas gali tapti vis labiau komplikuotas.
Problema ta, kad natūralus smėlio atsikūrimas dažnai vyksta geologiniais procesais, trunkančiais labai ilgai. Dėl to, anot UNEP, globalus vartojimas daugelyje regionų pralenkia natūralų papildymą, o tai didina kainų, tiekimo grandinių ir aplinkosauginių konfliktų riziką.
UNEP pabrėžia, kad pernelyg intensyvi gavyba gali griauti upių vagas, pakrančių zonas ir jūrų dugno ekosistemas, keisti nuosėdų judėjimą ir spartinti eroziją. Tai kenkia buveinėms, kurios svarbios daugeliui rūšių, įskaitant žuvis, vėžlius, paukščius ir krabus, o vietos bendruomenėms gali reikšti prarandamas pajamas iš žvejybos ar turizmo.
Kai sausumoje lengviau pasiekiami telkiniai senka, vis daugiau dėmesio krypsta į gavybą iš jūros gelmių. UNEP atkreipia dėmesį, kad tai gali paliesti ir didelės biologinės įvairovės teritorijas, kai kuriais atvejais net saugomas zonas, todėl sprendimai turi būti vertinami ypač atsargiai.
JT taip pat primena, kad smėlis gamtoje atlieka svarbias funkcijas: padeda formuoti ir stabilizuoti pakrantes, saugo nuo bangavimo poveikio, o nuosėdų pusiausvyra yra reikšminga ir gėlo vandens ištekliams pakrantėse. Todėl smėlio trūkumas nėra vien statybų sektoriaus klausimas, jis susijęs ir su prisitaikymu prie klimato kaitos padarinių.
„Smėlis yra pirmoji mūsų gynybos linija nuo kylančio jūros lygio, audrų ir pakrančių vandeningųjų sluoksnių druskinimo, o šios grėsmės stiprėja dėl klimato kaitos“, – sakė UNEP atstovas Pascal Peduzzi.
Ataskaitoje taip pat išskiriamas augantis susidomėjimas magnetitiniu smėliu, kartais vadinamu juoduoju smėliu. Jame yra vertingų mineralų, o magnetitas laikomas viena svarbiausių geležies rūdų, tačiau tokios gavybos plėtra taip pat didina spaudimą jautrioms teritorijoms.
UNEP ragina valstybes ir pramonę pereiti prie geresnio smėlio išteklių valdymo, nes dabartinė priežiūra daugelyje šalių išlieka fragmentiška. Tarp siūlomų krypčių minimi griežtesni leidimų mechanizmai, aiškesnė gavybos apskaita, poveikio aplinkai vertinimas, taip pat didesnis perdirbtų statybinių medžiagų naudojimas ir efektyvesnės statybos technologijos, kurios mažina pirminių žaliavų poreikį.
Leave a Reply