Tag: Paleoklimatologija

  • Tibeto ledynas slepia 128 tūkst. metų paslaptį: mokslininkai rado neįtikėtiną klimato įrašą

    Tibeto ledynas slepia 128 tūkst. metų paslaptį: mokslininkai rado neįtikėtiną klimato įrašą

    Vienas seniausių kalnų ledo archyvų

    Šiaurės vakarų Tibeto plokščiakalnyje esanti Guliya ledo kepurė mokslininkams tapo išskirtiniu klimato archyvu. Nauja analizė rodo, kad giliausiuose sluoksniuose gali slypėti daugiau kaip 128 tūkstančių metų senumo ledas, išsaugojęs labai seną atmosferos ir aplinkos „parašą“.

    Toks amžius kalnų ledynams yra itin retas, nes jie jautresni šiltėjimui nei poliariniai ledynai. Jei datavimas pasitvirtins, Guliya būtų vienas svarbiausių nepoliarinių taškų, leidžiančių atsekti klimato kaitos eigą per ištisus ledynmečių ir tarpledynmečių ciklus.

    Kodėl du gręžiniai pakeitė vaizdą

    Esminiu argumentu tapo dviejų ledo gręžinių palyginimas: vienas išgręžtas 1992 metais, kitas – 2015 metais. Nors juos skiria daugiau nei du dešimtmečiai, abiejuose aptikti panašūs deguonies izotopų signalai, kurie padeda spręsti apie praeities temperatūrą ir kritulių režimą.

    Toks sutapimas svarbus todėl, kad mažina riziką, jog rezultatus iškreipė lokali vieno gręžinio specifika. Kitaip tariant, panašūs „piešiniai“ dviejose skirtingu metu paimtose šerdyse rodo, kad klimato signalas yra pakankamai stabilus ir pakartojamas.

    Kaip datuojamas labai senas ledas

    Nustatyti tokio senumo ledo amžių sudėtinga, todėl tyrėjai rėmėsi keliais nepriklausomais metodais. Buvo pasitelkti radioaktyvieji izotopai, tarp jų berilis ir chloras, kurių skilimo sparta leidžia vertinti laiko tėkmę natūraliame archyve.

    Šerdyse taip pat ieškota vadinamojo Lašampo įvykio pėdsakų – ryškaus Žemės magnetinio lauko sutrikimo, įvykusio prieš daugiau kaip 41 tūkstantį metų. Šis įvykis veikia kaip patikimas chronologinis „žymeklis“, padedantis sudėlioti sluoksnius į laiko juostą.

    Papildomai duomenys sulyginti su kitais regioniniais įrašais, pavyzdžiui, izotopų signalais iš Tibeto plokščiakalnio urvų nuogulų. Skirtingų šaltinių sutapimai didina tikimybę, kad Guliya lede išties užfiksuotas labai ilgas, toli į praeitį siekiantis klimato pasakojimas.

    Ką gali papasakoti ledo šerdys

    Ledo šerdys klimatologams yra tarsi laiko kapsulės: kasmet kaupdamasis sniegas virsta ledu ir „užrakina“ ore buvusias daleles, dulkes, cheminius junginius bei dujas. Iš jų galima spręsti apie seną atmosferos sudėtį, vulkaninius išsiveržimus, dykumėjimo epizodus ar kritulių kilmę.

    Ypač vertinga tai, kad kalnų regionuose tokie ilgi įrašai beveik neišlikę. Palyginimui, kai kuriuose Andų gręžiniuose aptinkamas maždaug iki 30 tūkstančių metų siekiantis įrašas, o Guliya atveju galimas amžius peržengtų 100 tūkstančių metų ribą.

    Tokie duomenys gali padėti tiksliau suprasti, kada prasidėdavo ir baigdavosi intensyvaus apledėjimo laikotarpiai, kaip greitai kito regioninis klimatas ir kaip į natūralius svyravimus reagavo ledynai. Tai ypač aktualu šiandien, kai dėl spartaus šiltėjimo kalnų ledynai traukiasi, o kartu nyksta ir jų saugomas istorinis klimato įrašas.

    Jei tolesni tyrimai patvirtins siūlomą chronologiją, Guliya taps vienu reikšmingiausių pasaulio kalnų klimato archyvų. Tai suteiktų mokslui retesnę galimybę palyginti skirtingų Žemės regionų klimato raidą ir geriau įvertinti dabartinių pokyčių mastą ilgalaikėje perspektyvoje.

  • JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    Naujas mokslinis tyrimas atskleidė, kad Didysis druskos ežeras Jutos valstijoje per pastaruosius 240 000 metų patyrė dramatiškus virsmus: kai kuriais laikotarpiais jis buvo maždaug 10 kartų didesnis ir gerokai mažiau sūrus nei šiandien. Dabar tai vienas ryškiausių uždaro baseino ežero pavyzdžių, kur vanduo daugiausia prarandamas per garavimą, todėl druskingumas linkęs augti.

    Mokslininkai ežero dugne išgręžė apie 120 metrų ilgio nuosėdų gręžinį ir sluoksnius datavo pagal radioaktyvų mineralų skilimą. Papildomai buvo vertinami mikroorganizmų palikti cheminiai „parašai“, kurie leidžia spręsti, koks tuo metu buvo vandens druskingumas ir kokios sąlygos vyravo ekosistemoje.

    Du „gaivesni“ laikotarpiai istorijoje

    Tyrime išskirti du laikotarpiai, kai ežero vanduo buvo gerokai gėlesnis ir jis dengė daug platesnę teritoriją. Šie etapai siejami su dideliais senoviniais vandens telkiniais, žinomais kaip Bonneville ežeras, egzistavęs maždaug prieš 30 000–16 000 metų, ir Little Valley laikotarpis, datuojamas maždaug prieš 140 000–135 000 metų.

    Kalnų šlaituose aplink dabartinį ežerą išlikusios terasos ir lyg „laiptai“ žymi buvusias pakrantes ir rodo, kad anuomet vanduo galėjo siekti apie 300 metrų gylį. Nuosėdų analizė papildė šį vaizdą: Little Valley laikotarpiu vanduo, tikėtina, išliko kiek sūrokas, o Bonneville etapas labiau priminė tikrą gėlavandenį ežerą.

    Pokyčiai buvo staigūs geologiniu mastu

    Tyrėjai pabrėžė, kad druskingumo šuoliai grįžtant į sausesnes fazes vyko santykinai greitai, nors kalbama apie tūkstantmečius. Geologiniu mastu tai laikoma staigiu lūžiu, parodančiu, kaip trapios yra trumpalaikės gėlesnio vandens „langų“ fazės.

    „Nuosėdų gręžinys apima du su puse ledynmečio ciklo, todėl matome du perėjimus iš gėlesnio vandens į sūresnį ir galime palyginti, kiek ilgai truko šie epizodai“, – sakė Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkė Sarah Feakins.

    Mokslininkų vertinimu, viena iš priežasčių, kodėl Bonneville etapas truko ilgiau ir buvo gėlesnis, galėjo būti didesnis įtekantis upių vandens kiekis. Tokiu atveju ežero baseinas ilgiau atsilaiko prieš garavimo poveikį ir druskų koncentracijos didėjimą.

    Pamokos šiandienos klimato sąlygoms

    Tyrimas taip pat sieja ežero susitraukimo epizodus su šiltėjančiomis sąlygomis ledynmečių pabaigose. Šylant klimatui, atmosfera gali „reikalauti“ daugiau drėgmės, o garavimas iš dirvožemio ir vandens telkinių spartėja, todėl uždaro baseino ežerai tampa ypač pažeidžiami.

    „Šiandien klimatą šildome precedento neturinčiu tempu, o tai didina garavimo džiovinimą visame regione“, – sakė mokslininkė Rachel So.

    Anot tyrėjų, panašūs šlapio ir sauso režimo svyravimai fiksuojami ir kituose istoriniuose ežerų įrašuose Nevadoje, Kalifornijoje bei Arizonoje. Tai padeda patikrinti, ar aptikti pokyčiai nėra vien lokali anomalija, o atspindi platesnio regiono klimato kaitą ir vandens balansą.

    Mokslininkai pabrėžia ir dar vieną aspektą: nors gamtiniai svyravimai vyko ir anksčiau, šiuolaikines rizikas stiprina žmogaus veikla ir vandens išteklių naudojimas. Todėl, jų teigimu, natūrali praeities kaita neturėtų tapti argumentu, jog šiandieninis ežerų traukimasis yra savaime normalus ir nereikalaujantis sprendimų.