Tag: Panikos priepuoliai

  • Po išpuolių Krokuvoje psichologė pataria, kaip suvaldyti baimę ir traumos simptomus

    Po išpuolių Krokuvoje psichologė pataria, kaip suvaldyti baimę ir traumos simptomus

    Po smurtinių įvykių, tokių kaip neseni išpuoliai Krokuvoje, psichologai primena: aukų skaičius ne visada apsiriboja tais, kurie buvo tiesiogiai pavojuje. Stiprų stresą gali patirti ir liudininkai, nukentėjusiųjų artimieji, taip pat žmonės, kurie įvykius seka per žiniasklaidą ir ima nerimauti dėl savo saugumo.

    Kaip pabrėžia psichologė Sylwia M. Bartczak, verksmas, nerimas, miego sutrikimai, dirglumas ar noras atsiriboti nuo socialinio gyvenimo po sukrečiančios tragedijos gali būti natūrali reakcija. Daugiausia nerimo turėtų kelti tai, kad simptomai stiprėja, atsiranda panikos priepuoliai, nuolatinis grėsmės jausmas ir tampa sunku normaliai funkcionuoti kasdienybėje.

    Svarbu vertinti ne tik paties nerimo intensyvumą, bet ir tai, kiek jis riboja įprastą gyvenimą: ar žmogus vengia eiti į darbą, bijo išeiti iš namų, nebesugeba pailsėti, užmigti ar susitelkti. Tokiais atvejais pagalba gali būti reikalinga anksčiau, o ne „palaukus, kol praeis savaime“.

    Specialistė atkreipia dėmesį, kad po tokių įvykių neretai įsijungia ir vadinamasis antrinis trauminis stresas: žmogus nėra buvęs įvykio vietoje, bet nuolat matomi vaizdai ir įtemptos naujienos sukelia labai panašias reakcijas.

    Kaip sau padėti, kai baimė ima dominuoti?

    Psichologė pataria pradėti nuo elementarių dalykų, kurie padeda organizmui grįžti į stabilesnę būseną: reguliaraus miego, poilsio, valgymo ir ryšio su artimaisiais. Esmė nėra „užgniaužti“ emocijas, o nesukurti sau papildomos įtampos, kai ir taip sunku.

    Gali padėti ir sąmoningas dėmesio grąžinimas į dabartį. Vietoje nuolatinio pavojingų scenarijų „peržaidinėjimo“ mintyse siūloma išbandyti ramesnį, ilgesnį iškvėpimą arba paprastą įsižeminimo pratimą – sąmoningai pastebėti aplinką, ką matai ir girdi.

    Kartu pabrėžiama, kad nereikėtų tikėtis stebuklo: keli pratimai nebūtinai iš karto panaikins nerimą. Tikslas – po truputį susigrąžinti kontrolės ir poveikio savo savijautai jausmą.

    Kada reakcija gali rodyti traumą?

    Anot specialistės, trauma gali formuotis tada, kai patirta grėsmė viršija žmogaus psichikos prisitaikymo galimybes. Vis dėlto ne kiekvienas, patyręs stiprų išgąstį, išsivysto potrauminio streso sutrikimą.

    Tačiau jei savaitėms bėgant žmogų vis dar kankina košmarai, įkyrios mintys ir prisiminimai, jis vengia su įvykiu susijusių vietų, neatsistato saugumo jausmas, verta kreiptis į specialistus. Psichologė akcentuoja: jei kančia labai stipri, nereikia laukti mėnesio, kad „tik tada jau būtų rimta“.

    Žiniasklaidos vartojimas: kada informacija tampa našta?

    Po išpuolių dalis žmonių beveik be perstojo tikrina naujienas – įsijungia televizorių, naršo socialinius tinklus, ieško detalių ir skaito komentarus. Tokia reakcija gali būti suprantama, tačiau lengva peržengti ribą, kai informacijos srautas ima žaloti savijautą.

    Psichologė įspėja, kad nuolatinė ekspozicija drastiškai medžiagai gali didinti stresą, miego sutrikimus ir įkyrius vaizdinius. Ji siūlo paprastą principą: tragedijos nepaversti nuolat telefone kartojamu vaizdu.

    Tai pagrindžia ir moksliniai duomenys: po 2013 metų Bostono maratono sprogdinimų mokslininkai analizavo, kaip žiniasklaidos poveikis susijęs su streso reakcijomis. 2014 metais žurnale PNAS paskelbtame tyrime nurodyta, kad žmonės, kurie su išpuoliu susijusias transliacijas žiūrėjo bent šešias valandas per dieną, fiksavo aukštą ūmaus streso lygį – panašų į tą, kurį patyrė buvusieji įvykio vietoje.

    Specialistės teigimu, visiškai atsiriboti nuo informacijos nebūtina, tačiau verta ją dozuoti ir rinktis patikimus šaltinius. Ypač atsargiai patariama vertinti socialiniuose tinkluose platinamus įrašus – jie ne visada suteikia naujų faktų, bet gali vėl ir vėl grąžinti į smurto vaizdus.

    Jei po įvykių baisu išeiti iš namų

    Po sukrečiančių tragedijų gali atsirasti baimė keliauti viešuoju transportu, būti minioje, eiti pasivaikščioti ar išeiti vienam. Taip pat sustiprėja nerimas dėl artimųjų, ypač vaikų, saugumo.

    Psichologė ragina tokių žmonių negėdinti ir nesakyti, kad jie „perdeda“ – jiems baimė yra reali patirtis. Kartu siūloma žmogaus neversti staiga „susitvarkyti“, bet ir neįtvirtinti izoliacijos: padėti mažais žingsniais – trumpu pasivaikščiojimu, išėjimu su artimu žmogumi, grįžimu prie paprastų kasdienių veiklų.

    Pasak specialistės, svarbiausia yra susigrąžinti pojūtį, kad gali daryti įtaką savo gyvenimui. Išsigandęs žmogus labiausiai reikia ne spaudimo, o buvimo šalia.

    Kaip kalbėti su vaikais?

    Vaikai dažnai žino daugiau, nei suaugusieji įsivaizduoja: jie gali nugirsti tėvų pokalbius, pamatyti įrašus internete ar sužinoti iš bendraamžių. Dėl to visiškas įvykių nutylėjimas ne visada apsaugo.

    Psichologė pataria vaikus saugoti nuo drastiškų vaizdų, bet nebūtinai nuo pačios informacijos. Kalbėtis verta ramiai, nuoširdžiai ir pagal amžių, pabrėžiant, kad vaikas yra saugus, kad suaugusieji juo rūpinasi ir kad jis gali užduoti klausimus.

    Specialistė primena, kad vieni žmonės aiškų palengvėjimą pajunta po kelių dienų, kitiems prireikia savaičių ar net mėnesių. Gali nutikti ir taip, kad kelias dienas sekasi visai neblogai, o vėliau nerimas sugrįžta dėl garsesnio garso, naujienos ar situacijos, primenančios tragediją.

    Tokiais atvejais verta leisti sau turėti prastesnių dienų ir nereikalauti staigaus grįžimo į ankstesnę būseną. Tačiau jei nerimas stiprėja ir neleidžia gyventi, nereikėtų likti vienam su kančia – pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas.

  • Stresas ar nerimo sutrikimas? Specialistai įvardijo ženklus, kurių ignoruoti neverta

    Stresas ar nerimo sutrikimas? Specialistai įvardijo ženklus, kurių ignoruoti neverta

    Stresas ir nerimo sutrikimai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašūs, tačiau tai nėra tas pats. Stresas dažniausiai kyla kaip natūrali organizmo reakcija į konkretų iššūkį ar grėsmę ir linkęs mažėti, kai situacija baigiasi.

    Nerimas neretai išlieka net ir tuomet, kai aiškaus pavojaus nebelieka, arba atsiranda be apčiuopiamos priežasties. Kai jis tampa nuolatinis, neproporcingas aplinkybėms ir pradeda trikdyti kasdienį gyvenimą, tai gali signalizuoti nerimo sutrikimą.

    Psichiatrai pabrėžia, kad reakcija į stresą yra evoliuciškai „suprogramuota“ ir padeda mobilizuotis sudėtingose situacijose. Ji suaktyvina kūną ir protą, kad žmogus galėtų greičiau priimti sprendimus ir veikti, kai to reikia.

    Vis dėlto ilgalaikis, nekontroliuojamas stresas gali tapti lėtiniu ir keisti organizmo reakcijų „nustatymus“. Tyrimai rodo, kad ilgai trunkantis stresas siejamas su didesniu budrumu, dirglumu, miego sutrikimais, nuolatiniu nuovargiu ir sunkumais susikaupti.

    Skiriamasis bruožas dažnai yra trigeris ir trukmė: stresas paprastai turi aiškų šaltinį, o nerimas gali būti labiau išplitęs ir sunkiau paaiškinamas. Abu atvejai gali pasireikšti panašiais simptomais, tokiais kaip raumenų įtampa, širdies plakimas, prakaitavimas ar virškinimo sutrikimai.

    Kada tai jau daugiau nei stresas?

    Nerimo sutrikimą specialistai dažniau įtaria tuomet, kai žmogus ima vengti situacijų, vietų ar veiklų, kurios anksčiau nekėlė problemų. Taip pat svarbu, ar nerimas trukdo darbui, mokslams, santykiams, ar blogina miegą ir kasdienę savijautą.

    Reikšmingas ženklas yra ir tai, kad simptomai nesilpnėja kelias savaites, net jei žmogus bando ilsėtis, mažinti krūvį ar keisti rutiną. Ypatingo dėmesio reikalauja staigūs panikos epizodai, kai nerimas „užgriūva“ kartu su stipriais kūno pojūčiais.

    Kas vyksta organizme?

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad stresas ir nerimas iš dalies remiasi tais pačiais smegenų tinklais, susijusiais su grėsmės atpažinimu ir reakcija į ją. Ilgai trunkantis stresas gali didinti šių sistemų jautrumą, todėl „pavojaus signalas“ įsijungia lengviau.

    Tai nereiškia, kad kiekvienas patiriantis įtampą žmogus susidurs su nerimo sutrikimu. Tačiau kuo ilgiau nerimas ar stresas riboja gyvenimą, tuo svarbiau neatidėlioti pokalbio su šeimos gydytoju, psichologu ar psichiatru, kad būtų įvertinta situacija ir parinkta pagalba.

    „Ilgalaikis, nekontroliuojamas stresas primena nuolat rusenantį gaisro židinį. Kad jį suvaldytume, dažnai reikia keisti įsitikinimus ir mokytis įtampos valdymo įgūdžių“, – sako specialistai.

    Praktikoje veiksmingiausios dažniausiai būna kompleksinės priemonės: psichoterapija, miego ir fizinio aktyvumo korekcijos, perdegimo prevencija, o kai kuriais atvejais ir gydymas vaistais. Svarbiausia žinia paprasta: nerimas yra gydomas, o ankstyvas kreipimasis paprastai padeda greičiau grįžti į įprastą ritmą.

  • Dažnas paniką palaiko infarktu: gydytojai įvardijo vieną požymį, padedantį atskirti

    Krūtinės skausmas, dusulys, širdies plakimas ir rankų tirpimas daugeliui skamba kaip infarkto signalai, tačiau daliai žmonių tai gali būti panikos priepuolis. Specialistai pabrėžia, kad simptomai abiem atvejais gali būti panašūs, todėl nereikėtų nei numoti ranka, nei bandyti diagnozuoti savarankiškai.

    Panikos priepuolio metu organizmas įjungia staigų pavojaus režimą: suaktyvėja simpatinė nervų sistema, išsiskiria streso hormonai, padažnėja pulsas, gali spausti krūtinę. Prie šių pojūčių prisideda hiperventiliacija, dėl kurios atsiranda galvos svaigimas, dilgčiojimas ar lūpų bei pirštų tirpimas.

    Kodėl būsenas taip lengva supainioti?

    Širdies skausmas ir panikos simptomai persidengia todėl, kad kūnas abiem atvejais reaguoja intensyviai, o žmogus patiria realų, stiprų fizinį diskomfortą. Išgąstis dažnai dar labiau sustiprina pojūčius, nes nerimas didina pulsą ir raumenų įtampą.

    „Simptomai yra tikri, tačiau panikos atveju jų priežastis dažniausiai slypi nervų sistemos reakcijoje, o ne širdies kraujagyslių užsikimšime“, – aiškina medikai, pabrėždami, kad bet koks naujas ar neįprastas krūtinės skausmas turi būti įvertintas specialistų.

    Panikos priepuoliai, remiantis epidemiologiniais tyrimais, per gyvenimą paliečia reikšmingą dalį suaugusiųjų, o dalis žmonių pirmąjį epizodą palaiko infarktu ir kreipiasi skubios pagalbos. Toks elgesys suprantamas, nes saugumas šiuo atveju svarbiausias.

    Vienas požymis, kuris dažnai padeda atskirti

    Gydytojai atkreipia dėmesį į svarbų skirtumą: infarkto atveju skausmas dažniau stiprėja fizinio krūvio metu ir nepraeina ramybėje, o panikos priepuolio metu pojūčiai gali sumažėti nusiraminus ar nukreipus dėmesį. Vis dėlto šis požymis nėra absoliutus, todėl juo vienu remtis negalima.

    Infarktui būdingas spaudžiantis, gniaužiantis krūtinės skausmas, kuris gali plisti į kairę ranką, petį, kaklą ar žandikaulį, lydimas šalto prakaito, pykinimo, ryškaus silpnumo. Panikos priepuolis dažniau prasideda staiga, pasiekia piką per kelias ar keliolika minučių ir gali būti lydimas mirties baimės ar nerealumo jausmo.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė, specialistai pataria rinktis saugesnį kelią ir kreiptis pagalbos, nes laikas infarkto atveju yra kritinis. Širdies būklę greitai padeda įvertinti elektrokardiograma ir kiti tyrimai, o jie leidžia atskirti pavojingą būklę nuo nerimo sukelto epizodo.

    Ką daryti, jei tai panikos priepuolis?

    Jeigu gydytojai atmetė ūminę širdies problemą, panikos simptomus gali padėti suvaldyti lėtas kvėpavimas, aplinkos įvardijimas ir dėmesio nukreipimas, taip mažinant hiperventiliaciją. Dažnai minimas metodas yra kvėpavimas 4-7-8 ritmu, kuris padeda sulėtinti kvėpavimą ir sumažinti įtampą.

    Medikai primena, kad vienkartinis panikos priepuolis paprastai nėra pavojingas gyvybei, tačiau pasikartojantis nerimas ir ilgalaikis stresas gali būti susiję su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Ilgainiui nuolat padidėjęs streso hormonų fonas siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu, prastesniu miego režimu, uždegiminiais procesais ir žalingais gyvenimo būdo pokyčiais.

    Jei epizodai kartojasi, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą, nes veiksmingai padeda psichoterapija, o kai kuriais atvejais ir medikamentinis gydymas. Kuo anksčiau pradedama spręsti problemą, tuo mažesnė tikimybė, kad nerimas taps lėtinis ir ims reikšmingai trikdyti kasdienį gyvenimą.

  • Mokslininkai rado netikėtą būdą mažinti panikos priepuolius: įtariamas senas antibiotikas

    Mokslininkai rado netikėtą būdą mažinti panikos priepuolius: įtariamas senas antibiotikas

    Naujas pritaikymas senam vaistui

    Panikos priepuoliai gali užklupti staiga ir sukelti stiprų dusulio, mirties baimės, širdies permušimų ar nekontroliuojamo nerimo jausmą. Nors gydymui taikoma psichoterapija ir vaistai, daliai žmonių poveikis būna nepakankamas arba vargina šalutiniai reiškiniai.

    Naujas tyrimas rodo, kad vienas seniai žinomas antibiotikas minociklinas galėtų būti pritaikytas panikos priepuolių intensyvumui mažinti. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra naujas standartinis gydymas, tačiau rezultatai laikomi perspektyviais.

    Kas sieja anglies dioksidą ir paniką?

    Mokslininkai jau anksčiau nustatė, kad padidėjusi anglies dioksido koncentracija gali išprovokuoti panikos reakciją: smegenys tai interpretuoja kaip galimą uždusimo grėsmę. Dėl to įsijungia staigi organizmo pavojaus sistema, kuri kai kuriems žmonėms sukelia panikos priepuolį.

    Naujajame darbe daug dėmesio skirta mikroglijai, tai yra smegenų imuninėms ląstelėms, kurios gali prisidėti prie uždegiminių procesų ir nervų sistemos jautrumo. Hipotezė paprasta: jei sumažinamas neurouždegimas, panikos reakcija gali susilpnėti.

    Tyrimas su pelėmis ir pacientais

    Tyrėjai Brazilijoje testavo minocikliną tiek su pelėmis, tiek su 49 žmonėmis, kuriems diagnozuotas panikos sutrikimas. Dalyvių panikos reakcija buvo vertinama po provokacijos įkvepiant anglies dioksido, o gyvūnams buvo taikomas analogiškas eksperimentinis modelis.

    Minociklinas buvo lyginamas su klonazepamu, vienu dažniau skiriamų vaistų panikos simptomams mažinti. Po 14 dienų abiejose grupėse fiksuotas panikos reakcijos sumažėjimas, o minociklinu gydytų pelių kvėpavimo reakcijos kai kuriais aspektais atrodė ramesnės.

    „Žiūrint į mūsų modelį, pelės, gavusios minocikliną 14 dienų iki eksperimento, turėjo silpnesnę vieną iš panikos reakcijų“, – sakė biologė Beatriz de Oliveira.

    „Žmonėms gydymas sumažino anglies dioksido įkvėpimo sukeltų panikos priepuolių intensyvumą“, – pridūrė ji.

    Kodėl minociklinas galėtų veikti?

    Tyrėjų teigimu, minociklinas įdomus tuo, kad mažomis dozėmis gali veikti kaip priešuždegiminė priemonė ir slopinti mikroglijos aktyvumą. Gyvūnų tyrimuose anglies dioksidas aktyvino mikrogliją smegenų kamieno srityje, kuri svarbi kvėpavimo kontrolei ir anglies dioksido pokyčių „aptikimui“, o minociklinas šią reakciją slopino.

    Žmonių grupėje taip pat fiksuota baltymų pokyčių, siejamų su mažesniu uždegimu, nors tyrėjai pabrėžia, kad mechanizmas gali būti sudėtingesnis. Be to, kai kurios biologinės sąsajos tarp žmonių ir pelių rezultatų nesutapo, todėl būtina papildoma analizė.

    „Manoma, kad pagerėjimas greičiausiai susijęs su uždegimo mažinimu, o tai skiriasi nuo klonazepamo veikimo mechanizmo“, – sakė biologė Luciane Gargaglioni.

    Ką tai keistų praktikoje?

    Minociklinas jau yra registruotas kaip antibiotikas, todėl, teoriškai, jo pritaikymas kitai indikacijai galėtų būti greitesnis nei visiškai naujo vaisto kūrimas. Vis dėlto tai nereiškia, kad vaistas automatiškai taps panikos sutrikimo gydymo pasirinkimu, kol nebus atlikti didesni, griežčiau kontroliuojami klinikiniai tyrimai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad antibiotikų vartojimas „ne pagal paskirtį“ turi rizikų, įskaitant nepageidaujamus poveikius ir atsparumo antimikrobinėms medžiagoms problemą. Tyrime naudotos mažesnės dozės, kurios, kaip teigiama, gali mažinti šią riziką, tačiau savarankiškai vartoti minocikliną panikos simptomams gydyti nerekomenduojama.

    Tyrėjų išvada aiški: minociklinas gali tapti alternatyva ar papildoma kryptimi, ypač jei patvirtinama neurouždegimo reikšmė panikos priepuolių mechanizmui. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Translational Psychiatry“.