Stresas ir nerimo sutrikimai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašūs, tačiau tai nėra tas pats. Stresas dažniausiai kyla kaip natūrali organizmo reakcija į konkretų iššūkį ar grėsmę ir linkęs mažėti, kai situacija baigiasi.
Nerimas neretai išlieka net ir tuomet, kai aiškaus pavojaus nebelieka, arba atsiranda be apčiuopiamos priežasties. Kai jis tampa nuolatinis, neproporcingas aplinkybėms ir pradeda trikdyti kasdienį gyvenimą, tai gali signalizuoti nerimo sutrikimą.
Psichiatrai pabrėžia, kad reakcija į stresą yra evoliuciškai „suprogramuota“ ir padeda mobilizuotis sudėtingose situacijose. Ji suaktyvina kūną ir protą, kad žmogus galėtų greičiau priimti sprendimus ir veikti, kai to reikia.
Vis dėlto ilgalaikis, nekontroliuojamas stresas gali tapti lėtiniu ir keisti organizmo reakcijų „nustatymus“. Tyrimai rodo, kad ilgai trunkantis stresas siejamas su didesniu budrumu, dirglumu, miego sutrikimais, nuolatiniu nuovargiu ir sunkumais susikaupti.
Skiriamasis bruožas dažnai yra trigeris ir trukmė: stresas paprastai turi aiškų šaltinį, o nerimas gali būti labiau išplitęs ir sunkiau paaiškinamas. Abu atvejai gali pasireikšti panašiais simptomais, tokiais kaip raumenų įtampa, širdies plakimas, prakaitavimas ar virškinimo sutrikimai.
Kada tai jau daugiau nei stresas?
Nerimo sutrikimą specialistai dažniau įtaria tuomet, kai žmogus ima vengti situacijų, vietų ar veiklų, kurios anksčiau nekėlė problemų. Taip pat svarbu, ar nerimas trukdo darbui, mokslams, santykiams, ar blogina miegą ir kasdienę savijautą.
Reikšmingas ženklas yra ir tai, kad simptomai nesilpnėja kelias savaites, net jei žmogus bando ilsėtis, mažinti krūvį ar keisti rutiną. Ypatingo dėmesio reikalauja staigūs panikos epizodai, kai nerimas „užgriūva“ kartu su stipriais kūno pojūčiais.
Kas vyksta organizme?
Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad stresas ir nerimas iš dalies remiasi tais pačiais smegenų tinklais, susijusiais su grėsmės atpažinimu ir reakcija į ją. Ilgai trunkantis stresas gali didinti šių sistemų jautrumą, todėl „pavojaus signalas“ įsijungia lengviau.
Tai nereiškia, kad kiekvienas patiriantis įtampą žmogus susidurs su nerimo sutrikimu. Tačiau kuo ilgiau nerimas ar stresas riboja gyvenimą, tuo svarbiau neatidėlioti pokalbio su šeimos gydytoju, psichologu ar psichiatru, kad būtų įvertinta situacija ir parinkta pagalba.
„Ilgalaikis, nekontroliuojamas stresas primena nuolat rusenantį gaisro židinį. Kad jį suvaldytume, dažnai reikia keisti įsitikinimus ir mokytis įtampos valdymo įgūdžių“, – sako specialistai.
Praktikoje veiksmingiausios dažniausiai būna kompleksinės priemonės: psichoterapija, miego ir fizinio aktyvumo korekcijos, perdegimo prevencija, o kai kuriais atvejais ir gydymas vaistais. Svarbiausia žinia paprasta: nerimas yra gydomas, o ankstyvas kreipimasis paprastai padeda greičiau grįžti į įprastą ritmą.
Leave a Reply