Tag: Parkinsono liga

  • Tyrimas: Parkinsono ligą gali išduoti eisenos ir rankų judesių pokyčiai dar prieš 6,8 metų

    Iš pirmo žvilgsnio ėjimas atrodo paprastas veiksmas, tačiau iš tiesų jam reikia itin tikslaus smegenų, nervų sistemos, raumenų ir pusiausvyros aparato darbo. Dėl to neurologiniai sutrikimai gali paveikti eiseną dar gerokai anksčiau, nei pasireiškia ryškesni ligos požymiai.

    Nauja analizė rodo, kad su Parkinsono liga susiję judėjimo pokyčiai gali būti pastebimi net iki 6,8 metų iki oficialios diagnozės. Tokią išvadą pateikia mokslininkai, išnagrinėję JK „UK Biobank“ projekto dalyvių duomenis.

    Parkinsono liga yra progresuojanti neurodegeneracinė liga: palaipsniui žūsta nervinės ląstelės, ypač tos, kurios gamina dopaminą. Šis neuromediatorius yra svarbus sklandžiam judesių valdymui, todėl jam mažėjant judesiai darosi lėtesni, ne tokie tikslūs.

    Įprastai Parkinsono ligą siejame su judesių sulėtėjimu, raumenų sustingimu ar ramybės tremoru, tačiau liga gali vystytis tyliai ir ilgai. Ankstyvieji signalai neretai supainiojami su amžiumi, nuovargiu, mažesniu fiziniu aktyvumu ar sąnarių problemomis.

    Kaip vyko tyrimas

    Mokslininkai analizavo daugiau kaip 73 tūkst. žmonių duomenis: dalyviai septynias dienas ant riešo nešiojo judesius fiksuojantį prietaisą. Vėliau buvo patikrinta jų medicininė dokumentacija ir nustatyta, kam per ateinančius metus diagnozuota Parkinsono liga.

    Stebėjimo laikotarpiu Parkinsono diagnozę gavo 314 dalyvių. Paaiškėjo, kad tie žmonės dar iki diagnozės jau skyrėsi nuo kitų savo judėjimo pobūdžiu, o kai kuriuos skirtumus buvo galima užfiksuoti net 6,8 metų iki ligos nustatymo.

    Kokie judėjimo požymiai išsiskyrė

    Vienas aiškiausių skirtumų – mažesnis žingsnių skaičius per dieną. Grupėje, kuriai diagnozė nustatyta arčiausiai matavimo momento, vidurkis siekė apie 4 tūkst. žingsnių per dieną, o tiems, kuriems Parkinsono liga nebuvo diagnozuota, – apie 6 370.

    Kitas požymis – lėtesnis ėjimo tempas: būsimiems pacientams fiksuotas mažesnis maksimalus ėjimo greitis. Skirtumai matyti ir žingsnių ritme bei reguliarume, įskaitant tai, kaip žmogus „išlaiko“ tolygų ėjimą.

    Ypač įdomus signalas buvo mažiau natūralūs rankų judesiai einant. Paprastai einant rankos juda automatiškai – viena stumiama į priekį kartu su priešinga koja, tačiau daliai žmonių, kuriems vėliau diagnozuota liga, šis judesys buvo slopinamas: rankos dažniau laikytos nejudriai, pavyzdžiui, priekyje.

    Tyrėjai pažymi, kad rankų judesių sumažėjimą gali būti nelengva pastebėti per trumpą pokalbį ar vizitą kabinete, tačiau jį gana tiksliai fiksuoja ant riešo nešiojami jutikliai. Rezultatai publikuoti žurnale „Journal of Neural Transmission“.

    Kada verta pasitarti su gydytoju

    Parkinsono ligai būdinga vadinamoji parkinsoninė eisena: smulkūs, šliaužiantys žingsniai, palinkusi laikysena, sunkiau pradedamas ėjimas, mažiau judančios rankos. Kai kuriems žmonėms taip pat tampa sunkiau sustoti ar pakeisti kryptį.

    Jei judėjimo pokyčiai atsiranda pamažu, nėra susiję su trauma ar skausmu ir išlieka, verta pasikalbėti su šeimos gydytoju. Jei reikės, jis nukreips pas neurologą – Parkinsono liga dažniausiai nustatoma įvertinus simptomus ir neurologinį ištyrimą, kartu atmetant kitas galimas priežastis.

  • TVP skyrė apdovanojimą sporto komentatoriui Włodzimierzui Szaranowicziui – jau oficialu

    Lenkijos visuomeninis transliuotojas TVP paskelbė oficialią žinią apie legendinį sporto komentatorių Włodimierzą Szaranowiczių – jam skirtas apdovanojimas.

    Kaip pranešta TVP komunikate, žurnalistas įvertintas už viso gyvenimo nuopelnus – tai tapo netikėta, bet gerai sutikta naujiena jo gerbėjams.

    W. Szaranowiczius yra viena ryškiausių Lenkijos sporto žurnalistikos figūrų, daugelį metų komentavęs svarbiausius sporto įvykius, tarp jų – ir didžiausius Adamo Małyszo karjeros pasiekimus.

    Pastaraisiais metais komentatorius rečiau pasirodydavo viešumoje: buvo skelbta, kad jis susiduria su Parkinsono liga, tačiau pernai po ilgesnės pertraukos jį vėl buvo galima pamatyti renginiuose.

    Po pertraukos – daugiau viešų pasirodymų

    Praėjusiais metais W. Szaranowiczius pasirodė viešai per kolegos ir taip pat TVP legendos Dariuszo Szpakowskio bičiulio knygos premjerą.

    Vėliau jis buvo pastebėtas ir Mariuszo Walterio vardo žiniasklaidos apdovanojimo įteikimo ceremonijoje, kurioje dalyvavo ir kiti žinomi Lenkijos kultūros bei žiniasklaidos žmonės.

    TVP pranešime pabrėžta, kad šįkart sprendimas pagerbti komentatorių – oficialus, o jo įvertinimas siejamas su ilgamečiu darbu ir indėliu į sporto transliacijų istoriją.

    Kas žinoma apie įvertinimą

    Transliuotojo pranešime nurodoma, kad apdovanojimas skirtas už viso gyvenimo nuopelnus, taip simboliškai pažymint W. Szaranowicziaus reikšmę sporto žiūrovų atmintyje.

    Kartu paviešinta ir nuotraukų galerija, kurioje matyti tiek apdovanojimo akimirkos, tiek skirtingų metų kadrai, atspindintys jo ilgą karjerą.

  • Parkinsoną nustatys iš kraujo? Gdansko mokslininkų atradimas žada proveržį net po 20 metų

    Parkinsoną nustatys iš kraujo? Gdansko mokslininkų atradimas žada proveržį net po 20 metų

    Gdansko medicinos universiteto ir Gdansko universiteto mokslininkai paskelbė apie kraujo analizės metodą, kuris ateityje galėtų padėti anksčiau įtarti Parkinsono ligą. Tyrėjų komanda nagrinėjo, ar kraujyje aptinkami tam tikri biocheminiai pokyčiai gali tapti patikimu ankstyvos diagnostikos signalu.

    Pagrindinis dėmesys sutelktas į 2-metoksiestradiolį, natūralų estrogenų apykaitos produktą, randamą tiek moterų, tiek vyrų organizme. Mokslininkai nustatė, kad tam tikromis sąlygomis šios medžiagos pokyčiai gali būti susiję su nervinių ląstelių pažeidimais ir oksidaciniu stresu.

    Analizuojant Parkinsono liga sergančių pacientų mėginius, tyrime pastebėtas padidėjęs 2-metoksiestradiolio ir vandenilio peroksido kiekis, taip pat pakitę kitų estrogenų darinių santykiai. Būtent toks medžiagų profilis, kaip teigiama, ateityje galėtų būti panaudotas kaip ligos riziką rodantis žymuo.

    Kodėl ankstyvas nustatymas toks svarbus?

    Parkinsono liga yra progresuojantis neurodegeneracinis sutrikimas, susijęs su dopaminą gaminančių nervinių ląstelių nykimu. Dopaminas yra būtinas judesių kontrolei, todėl ligai pažengus dažnėja motoriniai simptomai ir prastėja kasdienė savijauta.

    Dažniausiai atpažįstami požymiai yra ramybės tremoras, judesių sulėtėjimas ir raumenų sustingimas. Problema ta, kad šie simptomai paprastai išryškėja tik tada, kai patologiniai procesai smegenyse jau kurį laiką vyksta.

    „Kai pasirodo tipiniai motoriniai simptomai, liga dažnai jau būna įsisenėjusi, todėl ankstyvų biologinių signalų paieška yra itin svarbi“, – sakė tyrimui vadovavusi prof. Magdalena Górska-Ponikowska.

    Dar iki motorinių simptomų daliai žmonių pasireiškia mažiau specifiniai požymiai, pavyzdžiui, susilpnėjusi uoslė, lėtiniai vidurių užkietėjimai ar elgesio pokyčiai REM miego metu. Vis dėlto šie simptomai patys savaime nereiškia, kad žmogus būtinai susirgs Parkinsono liga.

    Kaip Parkinsonas diagnozuojamas šiandien?

    Šiuo metu Parkinsono ligos diagnostikos pagrindas yra neurologo apžiūra ir paciento apklausa, vertinant judesius, raumenų tonusą ir specifinių simptomų visumą. Diagnozė dažniausiai nustatoma klinikiniu pagrindu, o tyrimai parenkami individualiai, kai reikia patikslinti situaciją.

    Esant neaiškumų, gali būti atliekami vaizdiniai tyrimai, pavyzdžiui, SPECT tyrimas dopaminerginės sistemos pokyčiams įvertinti. Taip pat taikomas magnetinis rezonansas, dažniausiai siekiant atmesti kitas galimas simptomų priežastis.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ir alfa-sinukleino tyrimams, nes netaisyklingos šio baltymo formos siejamos su ligos mechanizmais. Vis dėlto tokie metodai ne visur prieinami, gali būti invazyvūs ir šiandien dar nepakeičia standartinės neurologinės diagnostikos.

    Kas toliau: kada tai galėtų tapti testu?

    Tyrėjai pabrėžia, kad kraujo testas dar nėra parengtas plačiam naudojimui, o gauti rezultatai turi būti patvirtinti didesnėse ir įvairesnėse pacientų grupėse. Praktikoje tai reiškia, kad reikės įvertinti metodo tikslumą, pakartojamumą ir tai, kaip jis veikia skirtingo amžiaus bei gretutinių ligų turinčių žmonių populiacijose.

    Komandos tikslas yra sukurti paprastesnį ir pigesnį tyrimą, kuris leistų atrinkti žmones, kuriems verta taikyti atidesnę neurologinę stebėseną. Tokia atranka galėtų būti svarbi ir klinikiniams tyrimams, kuriuose siekiama rasti gydymą, galintį realiai sulėtinti ligos progresavimą.

    Šiuo metu Parkinsono ligos gydymas daugiausia orientuotas į simptomų kontrolę, dažniausiai vaistais, veikiančiais dopamino sistemą. Pažengusiais atvejais taikomos ir pažangios priemonės, pavyzdžiui, gilioji smegenų stimuliacija ar vaistų pompos, tačiau ligos eigos sustabdymas išlieka vienu didžiausių medicinos iššūkių.

  • Londono „MintNeuro“ pritraukė 4,4 mln. eurų: kuria lustus Parkinsono ir epilepsijos gydymo įrenginiams

    4,4 mln. eurų investicija startuoliui

    Londone įsikūrusi puslaidininkių bendrovė „MintNeuro“ pranešė pritraukusi 4,4 mln. eurų investiciją. Įmonė kuria specializuotus lustus neuroįrenginiams, nuo implantuojamų sistemų iki nešiojamų sprendimų, skirtų neurologinėms būklėms, įskaitant Parkinsono ligą ir epilepsiją.

    Anot bendrovės, lėšos bus skirtos paspartinti produktų pateikimą į rinką, išplėsti ikikomercinių lustų tiekimą partneriams ir auginti tarptautinį įmonės matomumą. Tokie žingsniai paprastai reiškia perėjimą nuo laboratorinių prototipų prie stabilesnės gamybos ir diegimo programų su medicinos prietaisų kūrėjais.

    „Kiekvienas neuroįrenginys priklauso nuo jame esančių lustų. Mes kuriame lustus, kurie nutraukia kompromisą tarp bendrinių komponentų ir ilgų individualaus lusto kūrimo metų“, – sakė „MintNeuro“ bendraįkūrėjas ir vadovas Dorianas Haci.

    Kodėl neurotechnologijai reikia specialių lustų

    Neurotechnologijų įrenginiai turi išskirtinius reikalavimus: itin mažas energijos sąnaudas, miniatiūrizaciją, signalų kokybę ir saugą žmogaus organizme. Rinkoje ilgą laiką dominavo du keliai: naudoti bendrinius elektronikos komponentus, kurie nebuvo kurti darbui su biologiniais signalais, arba kurti nuosavus lustus, tam skiriant dideles sumas ir laiką.

    „MintNeuro“ teigia kurianti modulinę puslaidininkių platformą, pritaikytą bazinėms funkcijoms: nervinių signalų fiksavimui, apdorojimui ir stimuliacijai. Toks požiūris leistų medicinos prietaisų kūrėjams greičiau pereiti nuo tyrimų prie klinikinių bandymų, o vėliau ir prie komercinio diegimo.

    Partnerystės ir pirmieji rezultatai

    Bendrovė įkurta 2022 metais kaip Imperial College London atskilusi įmonė. Ji skelbia jau pristačiusi veikiančio silicio pavyzdžių ir pasiekusi integracijos etapų su mokslinių tyrimų bei plėtros partneriais.

    Tarp minimų partnerių yra „Motif Neurotech“ ir „Amber Therapeutics“. „MintNeuro“ taip pat yra pranešusi apie daugiametę komercinio lustų tiekimo sutartį su „Motif Neurotech“, kuri vysto minimaliai invazinį neurostimuliatorių, iš pradžių orientuotą į gydymui atsparios depresijos kryptį.

    „Neuroįrenginiai yra viena įdomiausių proveržio krypčių, o vertė atiteks tiems, kurie išspręs infrastruktūros problemas tarp idėjos ir plataus pritaikymo“, – sakė „Odyssey Ventures“ įkūrėja partnerė Michelle Robson.

    Augantis Europos neurotechnologijų finansavimas

    „MintNeuro“ investicija išryškina platesnę tendenciją: Europoje toliau auga kapitalo srautai į neurotechnologijas, neurodiagnostiką ir su tuo susijusią aparatinę įrangą. Investuotojus traukia ne tik smegenų ir kompiuterio sąsajos, bet ir praktiškesni sprendimai, tokie kaip neuromoduliacija, skaitmeninė neuroreabilitacija ar pažangūs diagnostikos įrankiai.

    Šioje rinkoje svarbus tampa ne vien klinikinis efektas, bet ir gebėjimas užtikrinti patikimą tiekimo grandinę, atsekamą gamybą bei ilgalaikį komponentų prieinamumą. Dėl to specializuoti puslaidininkiai, skirti medicinos neuroįrenginiams, gali tapti kertiniu elementu, nuo kurio priklausys naujų terapijų diegimo greitis.

  • Mokslininkai aptiko netikėtą būdą įtarti Parkinsoną: svarbi užuomina slypi bamboje

    Bamba gali atrodyti kaip visiškai nereikšminga kūno vieta, tačiau mokslininkai pastebi, kad ji gali slėpti biocheminių užuominų apie sveikatos būklę. Naujas pilotinis tyrimas rodo, kad bamboje paimtuose mėginiuose aptinkamų lakiųjų organinių junginių visuma skyrėsi tarp žmonių, sergančių skirtingomis ligomis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai tik ankstyvas etapas, o išvados dar nėra pritaikomos praktinei diagnostikai. Vis dėlto kryptis laikoma perspektyvia, nes organizmo išskiriami junginiai kartais atspindi medžiagų apykaitos ir mikrobiomos pokyčius.

    Kaip vyko tyrimas

    Tyrime dalyvavo 24 žmonės, suskirstyti į keturias vienodo dydžio grupes. Įtraukti 6 dalyviai, sergantys Parkinsono liga, 6 turintys lengvų kognityvinių sutrikimų, 6 sirgę COVID-19 ir 6 sveiki kontrolinės grupės asmenys.

    Kiekvienam dalyviui buvo paimti tepinėliai iš bambos, nosies ir srities prie ausies. Tuomet mėginiai analizuoti vertinant lakiuosius organinius junginius, kurie sudaro savotišką cheminį mėginio profilį.

    Analizei naudota lazerinė fotoakustinė spektroskopija, leidžianti fiksuoti junginių signalus ir palyginti jų visumą tarp grupių. Ryškiausi skirtumai, pagal autorius, matėsi nosies ir bambos mėginiuose.

    Ką pastebėjo Parkinsono grupėje

    Parkinsono liga sergančių dalyvių mėginiai demonstravo panašesnį tarpusavyje cheminį „piršto atspaudą“ nei kitų grupių. Tyrėjai taip pat pakartotinai paėmė papildomus mėginius iš 3 Parkinsono liga sergančių pacientų po dviejų savaičių.

    Šie pakartotiniai mėginiai vėl pateko į tą pačią cheminio panašumo grupę, kas, autorių vertinimu, leidžia manyti, kad užfiksuotas signalas gali būti ne atsitiktinis. Vis dėlto tai dar nėra įrodymas, kad būtent bamba tinka ligai nustatyti.

    Kodėl tai dar ne diagnostika

    Mokslininkai akcentuoja, kad imtis buvo labai maža, todėl pagal šiuos duomenis negalima teigti, jog bambos kvapo ar cheminės sudėties analizė gali diagnozuoti Parkinsono ligą. Tokiems tikslams reikėtų didelių, skirtingų šalių ir centrų patvirtintų tyrimų.

    Rezultatams galėjo turėti įtakos amžius, higienos priemonės, kvepalai, odos priežiūros produktai bei kiti aplinkos veiksniai. Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad mažoje grupėje amžius ir diagnozė galėjo būti per glaudžiai susiję, todėl jų poveikį sunku atskirti.

    Nepaisant ribojimų, darbas papildo augantį mokslinių tyrimų lauką, kuriame ieškoma neinvazinių biologinių žymenų pagal žmogaus išskiriamus lakiuosius junginius. Kitas žingsnis, pasak tyrėjų, būtų didesnės apimties tyrimai su panašaus amžiaus dalyviais ir griežtai suvienodintomis mėginių paėmimo sąlygomis.

  • Tyrimas įspėja: gyvenimas prie judrios gatvės gali didinti Parkinsono riziką – ką rodo skaičiai

    Tyrimas įspėja: gyvenimas prie judrios gatvės gali didinti Parkinsono riziką – ką rodo skaičiai

    Naujas didelės apimties Danijos mokslininkų tyrimas rodo, kad ilgalaikis kelių eismo triukšmas gali būti susijęs su didesne Parkinsono ligos rizika. Autorių teigimu, svarbiausi mechanizmai gali būti miego trikdymas ir lėtinis organizmo stresas.

    Tyrime analizuoti daugiau nei 3 mln. Danijos gyventojų duomenys, vertinant laikotarpį nuo 2000 iki 2017 metų. Į analizę įtraukti vyresni nei 40 metų žmonės, kurie stebėjimo pradžioje Parkinsono liga nesirgo.

    Rezultatai parodė, kad didėjant triukšmui prie labiausiai eismo veikiamos būsto pusės, didėjo ir rizika susirgti Parkinsono liga. Tyrėjai skaičiavo, kad maždaug 11 decibelų triukšmo padidėjimas buvo susijęs su apie 3 proc. didesne rizika.

    Įdomu tai, kad triukšmo poveikis vertintas ir prie tyliausios namo pusės, kuri mažiausiai veikiama eismo. Ten nustatyta, kad maždaug 9 decibelų triukšmo augimas siejosi su apie 4 proc. didesne rizika, o tai pabrėžia, kad svarbu vertinti visą gyvenamąją aplinką, o ne tik vieną tašką.

    Ar gali padėti tyli namo pusė?

    Tyrimas išskyrė ir galimą apsauginį veiksnį: vadinamąją tyliąją pusę, kai viena namo pusė yra bent 10 decibelų tylesnė už kitą. Toks akustinis skirtumas, autorių vertinimu, gali veikti kaip buferis, ypač kai bendras triukšmo fonas yra didelis.

    Gyventojai, neturintys tokios tylesnės erdvės, gali patirti nuolatinį, sunkiai išvengiamą triukšmą, ypač naktimis. Būtent naktinis triukšmas dažniau siejamas su prastesne miego kokybe ir didesniu fiziologiniu streso atsaku.

    Kodėl triukšmas gali būti svarbus?

    Mokslininkai pabrėžia biologinį tikėtiną paaiškinimą: lėtinis triukšmas gali išbalansuoti miegą, o miegas yra svarbus smegenų atsistatymui. Be to, nuolatinis dirgiklis gali skatinti sisteminį stresą, didinti uždegiminius procesus ir oksidacinį stresą, kurie siejami su neurodegeneracija.

    Parkinsono liga yra viena dažniausių neurodegeneracinių ligų pasaulyje, siejama su dopaminą gaminančių neuronų nykimu. Tikslios ligos priežastys iki šiol nėra aiškios, todėl vis daugiau dėmesio skiriama modifikuojamiems aplinkos veiksniams, tarp jų ir triukšmo taršai.

    „Nustatyti keičiamus aplinkos veiksnius yra visuomenės sveikatos prioritetas“, – sakė neurologas ir tyrėjas Fernando Alonso Frech, tyrime nedalyvavęs ekspertas.

    Pasak jo, miesto planavimas, triukšmą mažinančios užtvaros, eismo ribojimas gyvenamuosiuose rajonuose ir būsto projektavimas su mažiau triukšmo veikiamomis poilsio zonomis gali turėti reikšmingą poveikį. Tai ypač aktualu, nes eismo triukšmą kasdien patiria didelė gyventojų dalis.

  • Nyderlandų „Buurtzorg“ fenomenas: slauga be vadovų žada 25 proc. mažesnes išlaidas

    Nyderlandų „Buurtzorg“ fenomenas: slauga be vadovų žada 25 proc. mažesnes išlaidas

    Nyderlanduose sukurta „Buurtzorg“ namų slaugos sistema per kelis dešimtmečius tapo vienu garsiausių pavyzdžių, kaip arčiau žmogaus perkelta priežiūra gali keisti visą sveikatos apsaugą. Modelio esmė paprasta: mažos, savarankiškai sprendimus priimančios slaugytojų komandos teikia ne tik medicininę pagalbą, bet ir padeda vyresniems žmonėms išlikti savarankiškiems namuose.

    Tokios pagalbos nauda ypač ryški senstančiose visuomenėse, kur auga demencijos, Parkinsono ligos ir kitų lėtinių būklių paplitimas. Slauga namuose daugeliui pacientų reiškia ne tik patogumą, bet ir orumą, mažesnę hospitalizacijų riziką bei didesnį kasdienio gyvenimo stabilumą.

    Slauga, kuri prasideda nuo santykio

    „Buurtzorg“ praktikoje slaugytojo darbas nėra vien procedūros ar vaistų kontrolė. Vizitų metu vertinamas žmogaus savarankiškumas, namų aplinka, artimųjų įsitraukimas, o prireikus telkiamas socialinių paslaugų tinklas.

    Šis požiūris atitinka ir platesnę Europos sveikatos politikos kryptį, kai vis daugiau dėmesio skiriama integruotai priežiūrai bendruomenėje. Tikslas yra kuo ilgiau išlaikyti žmogų namuose, o į stacionarą nukreipti tik tada, kai to iš tiesų reikia.

    Be vadovų, bet su atsakomybe

    Skirtingai nei daugelyje tradicinių organizacijų, „Buurtzorg“ komandoms vadovų grandis beveik neegzistuoja. Slaugytojai patys planuoja darbą, derina grafikus, sprendžia dėl pacientų priežiūros prioritetų ir palaiko ryšį su kitais specialistais.

    Tokią struktūrą 2006 metais pradėjo buvęs slaugytojas Jos de Blok, kritikavęs biurokratiją ir sprendimų nutolinimą nuo paciento. Jo idėja buvo grąžinti profesinę autonomiją tiems, kurie dirba arčiausiai žmogaus, kartu sumažinant administracines išlaidas.

    „Jei į darbą nesikiši ten, kur nereikia, slaugytojai jaučia atsakomybę ir kasdien stengiasi pacientui padaryti geriausia“, – sakė Jos de Blok.

    Ar tai tikrai mažina kaštus?

    „Buurtzorg“ argumentas yra tai, kad stiprus ryšys su pacientu leidžia greičiau pastebėti problemas ir jų išvengti dar ankstyvoje stadijoje. Praktikoje tai gali reikšti mažiau komplikacijų, trumpesnius vizitus ateityje ir retesnį stacionarinį gydymą.

    Pats organizacijos įkūrėjas yra ne kartą viešai teigęs, kad panašius principus plačiau pritaikius sveikatos sistemoje išlaidos galėtų mažėti apie 25 proc. Nors skirtingose šalyse rezultatai priklauso nuo finansavimo modelio ir paslaugų prieinamumo, tendencija aiški: efektyvumas dažnai siejamas su mažesne biurokratija ir geresne koordinacija.

    „Parodėme, kad darant teisingus dalykus tinkamu metu galima veikti greičiau ir su mažiau pinigų“, – sakė Jos de Blok.

    Šiandien „Buurtzorg“ Nyderlanduose vienija apie 15 000 darbuotojų, o jos principai pritaikomi partnerių iniciatyvose daugiau nei dvidešimtyje šalių. Tuo pat metu visoje Europoje matoma ta pati įtampa: slaugytojų trūkumas, perdegimas ir senėjanti visuomenė verčia ieškoti modelių, kurie padėtų išlaikyti paslaugų kokybę bei patrauklias darbo sąlygas.

    „Buurtzorg“ istorija rodo, kad pokytis gali prasidėti nuo paprasto klausimo: kaip organizuoti slaugą taip, kad pirmiausia laimėtų pacientas, o specialistai galėtų dirbti pagal savo kompetenciją, o ne pagal biurokratines instrukcijas.

  • Kava kasdien: 4 moksliškai pagrįstos naudos sveikatai ir kada verta riboti puodelių skaičių

    Ką rodo tyrimai apie kavą

    Kava daugeliui yra kasdienis ritualas, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama jos poveikiui sveikatai. Naujesnės apžvalgos ir didelės apimties stebėjimo tyrimai sieja saikingą kavos vartojimą su palankesniais kai kuriais sveikatos rodikliais.

    Svarbiausia detalė, kurią pabrėžia mokslininkai, yra saikas ir tai, kas įdedama į puodelį. Cukrus, sirupai, riebi grietinėlė ar desertiniai priedai gali sumažinti galimą naudą ir padidinti bendrą kalorijų kiekį.

    1. Siejama su ilgesniu gyvenimu

    Keli dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad žmonės, kurie reguliariai geria kavą, statistiškai rečiau miršta nuo kai kurių priežasčių, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas. Dažniausiai palankiausias ryšys matomas geriant maždaug 1–3 puodelius per dieną.

    Vis dėlto tai nėra priežasties ir pasekmės įrodymas: kavą geriantys žmonės gali skirtis gyvenimo būdu, mityba, fiziniu aktyvumu ar sveikatos priežiūra. Ekspertai pabrėžia, kad priedai, ypač cukrus, gali susilpninti galimą teigiamą ryšį.

    2. Gali palaikyti žarnyno mikrobiomą

    Tyrimai rodo, kad kavą geriantys žmonės gali turėti kitokią žarnyno mikrobiomo sudėtį nei jos nevartojantys. Manoma, kad tam įtakos turi kavoje esantys polifenoliai ir kiti biologiškai aktyvūs junginiai.

    Šios medžiagos siejamos su antioksidaciniu poveikiu ir mažesniu oksidaciniu stresu, o kai kuriems žmonėms kava gali būti susijusi ir su reguliariu tuštinimusi. Reakcija individuali, nes jautresniems asmenims kava gali dirginti skrandį ar didinti rūgštingumo pojūtį.

    3. Metabolizmas ir svorio kontrolė

    Kofeinas gali laikinai paskatinti energijos apykaitą ir padidinti budrumą, todėl kai kuriems žmonėms lengviau išlikti fiziškai aktyviems. Tyrimuose aprašoma, kad po kavos metabolizmo greitis gali padidėti kelioms valandoms, nors poveikis nėra vienodas visiems.

    Kava pati savaime nėra lieknėjimo priemonė, o ilgainiui organizmas gali prisitaikyti prie kofeino. Svorio kontrolės rezultatus dažnai labiausiai lemia tai, ar kava geriama be cukraus ir kaloringų priedų.

    4. Mažesnė kai kurių lėtinių ligų rizika

    Reguliarus kavos vartojimas įvairiuose tyrimuose siejamas su mažesne 2 tipo diabeto rizika ir kai kurių širdies bei kraujagyslių įvykių tikimybe. Taip pat aptariamos sąsajos su mažesne Parkinsono ligos rizika, tačiau ryšiai priklauso nuo tyrimo dizaino ir tiriamųjų grupių.

    Specialistai pabrėžia, kad kava neturėtų pakeisti pagrindinių prevencijos priemonių: subalansuotos mitybos, miego, fizinio aktyvumo ir kraujospūdžio kontrolės. Jei žmogus turi aritmijų, nerimo simptomų, rėmenį ar nėštumo metu, puodelių skaičių dažnai rekomenduojama aptarti su gydytoju.

    Saikingai geriama kava daugeliui žmonių gali būti suderinama su sveika mityba, ypač jei ji geriama juoda arba su nedideliu pieno kiekiu be cukraus. Didžiausią naudą paprastai „suvalgo“ ne pati kava, o įpročiai, kurie ją lydi.

  • Šis miego minimumas iš tiesų būtinas smegenims: mokslininkai paaiškino, kas vyksta naktį

    Šis miego minimumas iš tiesų būtinas smegenims: mokslininkai paaiškino, kas vyksta naktį

    Miegant kūnas ilsisi, tačiau smegenys toli gražu neišsijungia. Naujausi neurobiologijos tyrimai rodo, kad naktį neuronai veikia ritmiškai, kurdami sinchronizuotas elektrinių impulsų bangas, kurios susijusios su smegenų skysčio judėjimu.

    Šis judėjimas svarbus todėl, kad smegenų skystis padeda pašalinti medžiagų apykaitos atliekas ir kai kuriuos netinkamai susiformavusius baltymus. Jų kaupimasis siejamas su neurodegeneracinių ligų rizika, nors pats miegas nėra paprastas būdas tokių ligų išvengti.

    Ką rodo eksperimentai su smegenų bangomis

    Eksperimentiniuose tyrimuose su miegančiais laboratoriniais gyvūnais pastebėta, kad slopinant tam tikras smegenų sritis ir trikdant ritminių bangų susidarymą, smegenų skystis pro audinius juda prasčiau. Tai reiškė, kad atliekos ilgiau užsilaiko smegenų audinyje.

    Mokslininkai šį procesą aiškina kaip dinamišką sistemą: skirtingo stiprumo bangos gali skirtingai veikti skysčio tekėjimą. Kitaip tariant, smegenys gali „reguliuoti“ valymo intensyvumą pagal tai, kiek ir kokių medžiagų reikia pašalinti.

    Kiek miego laikoma absoliučiu minimumu

    Miego specialistų organizacijos suaugusiesiems dažniausiai nurodo bent 7 valandas per parą kaip ribą, nuo kurios prasideda patikimesnė sveikatos ir kasdienio funkcionavimo apsauga. Dažnai minima optimali daugumos suaugusiųjų zona yra 7–9 valandos.

    Vyresniame amžiuje poreikis gali šiek tiek keistis, tačiau pagrindinė kryptis išlieka panaši: reguliarus, pakankamas miegas svarbus ne tik savijautai, bet ir pažintinėms funkcijoms. Kartu pabrėžiama, kad tai nėra griežta taisyklė kiekvienam žmogui, nes individualūs skirtumai išlieka.

    Kodėl svarbi ne vien trukmė

    Praktikoje didžiausia problema dažnai būna ne viena trumpa naktis, o ilgalaikis miego trūkumas. Toks režimas siejamas su prastesne dėmesio koncentracija, emociniu dirglumu, produktyvumo kritimu ir blogesne organizmo regeneracija.

    Ne mažiau svarbi ir miego kokybė: ar miegas nenutrūksta, ar pavyksta laikytis panašaus grafiko, ar ryte jaučiamasi pailsėjus. Jei žmogus miega pakankamai, bet vis tiek nuolat jaučiasi pavargęs, tai gali būti signalas pasikonsultuoti su gydytoju ar miego specialistu.

    „Miegas yra kasdienė smegenų higiena: daugumai suaugusiųjų mažiausiai 7 valandos nėra prabanga, o biologinis poreikis“, – teigia miego specialistai, pabrėždami, kad reguliarumas ir kokybė lemia ne mažiau nei valandų skaičius.

  • Parkinsono liga gali turėti kelias formas: tyrimas rodo, kodėl vienas gydymas tinka ne visiems

    Parkinsono liga gali turėti kelias formas: tyrimas rodo, kodėl vienas gydymas tinka ne visiems

    Parkinsono ligos „potipiai“

    Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad Parkinsono liga gali būti ne viena vienalytė būklė, o kelios biologiškai skirtingos ligos formos. Tai padėtų paaiškinti, kodėl tie patys vaistai ar intervencijos vieniems pacientams palengvina simptomus, o kitiems beveik nepadeda.

    Darbo autoriai, naudodami mašininio mokymosi metodus, išskyrė dvi pagrindines grupes ir penkis smulkesnius potipius. Analizė atlikta ne su žmonėmis, o su vaisinėmis muselėmis, todėl išvadų tiesiogiai perkelti į kliniką dar negalima.

    Kaip buvo atliktas tyrimas

    Tyrimą atliko Belgijoje veikiantys VIB ir KU Leuven mokslininkai. Jie naudojo vaisinių muselių modelius su mutacijomis 24 genuose, siejamuose su Parkinsono liga, ir ilgą laiką stebėjo jų elgsenos pokyčius.

    Surinkti duomenys buvo analizuojami kompiuteriniais metodais, ieškant pasikartojančių dėsningumų. Toks požiūris leido tyrėjams pradėti nuo duomenų, o ne nuo išankstinių prielaidų, kaip konkreti mutacija „turėtų“ pasireikšti.

    „Kai gydytojai ar pacientai žiūri į ligą, jie mato klinikinius simptomus, kurie suvienodina žmones, sergančius Parkinsono liga“, – sakė VIB-KU Leuven molekulinės neurobiologijos grupės vadovas Patrik Verstreken.

    „Tačiau molekuliniu lygmeniu matyti, kad yra subkategorijų, ir tai svarbu, nes vieno vaisto, kuris pataikytų į skirtingus molekulinius sutrikimus visais atvejais, iš esmės nėra“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai svarbu pacientams

    Parkinsono liga paprastai apibūdinama kaip progresuojantis neurologinis sutrikimas, susijęs su judėjimo sunkumais ir kitais simptomais. Tačiau ją gali lemti daugybė skirtingų genetinių pokyčių, kurie gali sutrikdyti smegenų veiklą nevienodais biologiniais keliais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad būtent ši įvairovė apsunkina efektyvių terapijų kūrimą. Vaistas, nukreiptas į vieną mechanizmą, gali padėti vienai pacientų grupei, bet būti mažai naudingas kitai.

    Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimus, Parkinsono ligos sukeliamas neįgalumas ir mirtingumas pasaulyje sparčiai auga. Organizacija yra nurodžiusi, kad 2019 metais su šia liga gyveno daugiau kaip 8,5 mln. žmonių.

    Skirtingi atsakai į gydymą

    Tyrimo metu buvo išbandyti ir galimi gydymo variantai skirtinguose išskirtuose muselių modelių potipiuose. Mokslininkai nustatė, kad priemonė, pagerinusi į Parkinsoną panašius simptomus vienoje grupėje, nebūtinai veikė kitoje.

    Šie rezultatai sustiprina mintį, kad ateityje gydymas gali būti parenkamas labiau individualizuotai, atsižvelgiant į biologinę ligos priežastį. Praktikoje tai reikštų tikslesnę diagnostiką, potipių atpažinimą ir geriau pritaikytas terapijas.

    „Turėdami subkategorijas, galime ieškoti specifinių biologinių žymenų toje pacientų grupėje ir kurti vaistus, pritaikytus būtent jai“, – sakė P. Verstreken.

    Mokslininkai akcentuoja, kad tai ankstyvos stadijos darbas, atliktas su gyvūnų modeliais, todėl reikalingi papildomi tyrimai su žmonėmis. Vis dėlto metodas, paremtas dideliais duomenimis ir DI analize, gali būti pritaikomas ir kitoms sudėtingoms ligoms, kurias lemia daugelis genų ar aplinkos veiksnių.