CP v2

Tag: Parlamentas

  • Britų „nul points“ Eurovizijoje pasiekė parlamentą: kas stumia Jungtinę Karalystę į dugną?

    Britų „nul points“ Eurovizijoje pasiekė parlamentą: kas stumia Jungtinę Karalystę į dugną?

    Jungtinėje Karalystėje Eurovizijos rezultatai tapo ne tik pramogų pasaulio, bet ir politinės darbotvarkės tema: parlamentarai ketina aiškintis, kodėl šalis vis dažniau atsiduria lentelės apačioje. Tyrimo iniciatoriai sako norintys suprasti, ar problemos slypi atrankos sistemoje, dainų pasirinkime, atlikėjų parengime ar platesniame kontekste.

    Britanija yra viena vadinamojo Didžiojo penketo šalių, kurioms Eurovizijos finale vieta garantuota. Istoriškai tai buvo viena stipriausių konkurso dalyvių: Jungtinė Karalystė yra laimėjusi penkis kartus, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais pergalių laikus pakeitė virtinė skaudžių nesėkmių.

    Parlamento Skaitmeninių technologijų, kultūros, žiniasklaidos ir sporto komitetas pranešė nagrinėsiantis, kaip parenkama šalies daina ir atstovas. Komitetas taip pat planuoja vertinti, kokį vaidmenį atlieka transliuotojas BBC, kuris Jungtinėje Karalystėje rodo Euroviziją ir dalyvauja atrankos procese.

    Komitetui vadovaujanti konservatorių parlamentarė Caroline Dinenage pabrėžė, kad tikslas yra išsiaiškinti sprendimų grandinę ir kriterijus, pagal kuriuos pasirenkamas atlikėjas.

    „Norime iki galo išsiaiškinti, kas ir kokiu pagrindu parenka mūsų atstovą, ir ar prasti pastarųjų metų rezultatai yra blogo dainos pasirinkimo, silpno pasirodymo ar kitų priežasčių pasekmė“, – sakė Caroline Dinenage.

    Pastarųjų metų statistika britams negailestinga: nuo 2016 metų Jungtinė Karalystė į pirmąjį dvidešimtuką pateko tik kelis kartus, o net kelis sezonus finišavo beveik paskutinė. Ryškiausiu simboliu tapo 2021 metais užfiksuotas „nul points“ – atvejis, kai šalis finale negavo nė vieno taško.

    2022 metais situaciją trumpam pakeitė Samas Ryderis, užėmęs antrą vietą ir surinkęs 466 taškus. Šis rezultatas buvo plačiai vertintas kaip ženklas, kad kryptingai investuojant į dainą, atlikėją ir sceninį sprendimą Jungtinė Karalystė gali sugrįžti į lyderių gretas.

    Vis dėlto vėlesni pasirodymai vėl pažėrė nusivylimo, o 2026 metų konkurse britų atstovai finišavo paskutiniai, surinkę vos vieną tašką. Tai ir tapo papildomu argumentu politikams kelti klausimą, ar dabartinis modelis užtikrina konkurencingą rezultatą, ar tik formaliai „užpildo“ garantuotą vietą finale.

    Planuojama, kad klausymuose per artimiausius mėnesius dalyvaus BBC atstovai ir muzikos industrijos ekspertai. Tyrimas turėtų apimti ir praktinius aspektus: nuo atrankos skaidrumo bei kūrybinės komandos pasirinkimo iki to, kaip vertinami scenos sprendimai, vadyba ir tarptautinė dainos rinkodara prieš konkursą.

    Šis parlamentinis dėmesys sutampa su platesnėmis Eurovizijos diskusijomis Europoje. Pastaraisiais metais konkurso reputaciją ir dalyvių sprendimus veikia geopolitinės įtampos, o dalis transliuotojų ir atlikėjų yra viešai kėlę klausimus dėl konkurso vertybinės krypties ir organizacinių sprendimų.

    2027 metų Eurovizija turėtų vykti Bulgarijoje, o Jungtinė Karalystė ją pasitinka simbolinėje nuotaikoje: nuo paskutinės britų pergalės bus praėję 30 metų. Todėl parlamentarų užmojis – ne tik rasti kaltuosius, bet ir suprasti, ką realiai reikia keisti, kad šalis vėl taptų rimta varžove, o ne nuolatiniu autsaideriu.

  • Erdoganas ieško kelio į dar vieną kadenciją: ankstesni rinkimai ir kova dėl balsų parlamente

    Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas signalizuoja, kad 2028 metais sieks likti poste dar vienai kadencijai, nors dabartinė konstitucinė tvarka tam numato ribojimus. Viena aptarinėjamų išeičių – rinkimus surengti anksčiau, kad formaliai jie vyktų nepasibaigus penkerių metų kadencijai.

    Pagal Turkijos konstitucijoje įtvirtintą kadencijų skaičiavimo logiką po dabartinės kadencijos pabaigos 2028 metais Erdoganas nebeturėtų teisės kandidatuoti. Prezidento pareigas jis eina nuo 2014 metų, o po 2017 metų konstitucinės reformos šalis perėjo prie sustiprinto prezidentinio valdymo modelio.

    Ankstesni rinkimai kaip sprendimas?

    Turkijos viešojoje erdvėje svarstoma, kad rinkimai galėtų būti paskelbti maždaug mėnesiu anksčiau, taip atveriant galimybę Erdogano kandidatūrai. Tam būtinas parlamento sprendimas ir kvalifikuota politinė parama, todėl pagrindinis klausimas – ar valdantieji pajėgs surinkti reikiamą balsų skaičių.

    „Ankstesnių rinkimų paskelbimui reikėtų parlamento sprendimo, kuriam būtina mažiausiai 360 iš 600 deputatų parama“, – sakė Turkijos prezidento vyriausiasis teisinis patarėjas Mehmetas Ucumas.

    Valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (AKP) su sąjungininkais, viešai skelbiamais duomenimis, turi apie 326 mandatų bloką. Tai reikštų, kad planui įgyvendinti reikėtų įtikinti dar kelias dešimtis opozicijos ar nepriklausomų parlamentarų, o tai didina politinių derybų kainą.

    Opozicijos lyderių spaudimas

    Kartu su diskusijomis dėl rinkimų laiko Turkijoje daug dėmesio sulaukė Stambulo mero Ekremo Imamoglu bylos. Jis buvo laikomas vienu realiausių opozicijos kandidatų, galinčių mesti iššūkį Erdoganui nacionaliniu mastu.

    Imamoglu buvo pareikšti kaltinimai korupcija ir piktnaudžiavimu, o vėliau teismas jį nuteisė už valstybės tarnautojo įžeidimą, skirdamas 25 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Papildoma sankcija – draudimas dalyvauti politinėje veikloje ir eiti valstybines pareigas – faktiškai pašalina jį iš rinkimų kovos, jei sprendimas įsigalios galutinai.

    Analitikai pabrėžia, kad Turkijos vidaus politika pastaraisiais metais tampa vis labiau priklausoma nuo teisinių ir institucinių sprendimų, turinčių tiesioginę įtaką rinkimų konkurencijai. 2028 metų kampanija, panašu, bus sprendžiama ne tik balsadėžėse, bet ir parlamento ar teismų salėse.

  • Jungtinės Karalystės parlamentas atmetė pagalbinės mirties įstatymą Anglijai ir Velsui

    Jungtinės Karalystės parlamentas atmetė pagalbinės mirties įstatymą Anglijai ir Velsui

    Balsavimas po įtemptų debatų

    Jungtinės Karalystės parlamentarai penktadienį atmetė įstatymo projektą, kuris būtų leidęs nepagydomai sergantiems suaugusiesiems Anglijoje ir Velse pasirinkti pagalbinę mirtį. Sprendimas priimtas po maždaug keturias valandas trukusių debatų Bendruomenių Rūmuose.

    Įstatymo projektas Terminally Ill Adults (End of Life) Bill buvo atmestas 286 balsais prieš 270. Tai ryškus posūkis, nes anksčiau labai panašus projektas buvo sulaukęs didesnio palaikymo.

    Ką būtų keitęs siūlymas

    Pagal siūlymą, asmenys, kuriems gydytojai prognozuoja mažiau nei šešis mėnesius likusio gyvenimo, galėtų kreiptis dėl pagalbinės mirties. Sprendimą turėtų patvirtinti du gydytojai ir ekspertų komisija.

    Diskusijos parlamente dėl pagalbinės mirties tęsėsi apie dvejus metus, o Bendruomenių Rūmai anksčiau idėją buvo palaikę. Vis dėlto vien tik šių rūmų pritarimo nepakanka, kad nuostatos įsigaliotų kaip įstatymas.

    Neutralus Vyriausybės vaidmuo

    Vyriausybė šiuo klausimu laikėsi neutralios pozicijos ir leido parlamentarams balsuoti pagal sąžinę, o ne pagal partinę liniją. Debatuose skambėjo asmeninės istorijos ir argumentai tiek už, tiek prieš, o sprendimą nulėmė keliolikos balsų persvara.

    Pranešta, kad ministras pirmininkas Andy Burnham balsavime nedalyvavo, teigdamas nenorintis daryti perteklinės įtakos diskusijai. Tokia laikysena atspindi jautrų klausimo pobūdį ir politinį siekį jo nepaversti partine kova.

    Didžiausios kritikos priežastys

    Projekto oponentai akcentavo saugiklių trūkumą ir galimą spaudimą pažeidžiamiems žmonėms, ypač tiems, kurie dėl ligos, amžiaus ar socialinės padėties gali jaustis našta artimiesiems. Taip pat pabrėžta, kad praktikoje sudėtinga iki galo eliminuoti prievartos ar subtilios įtakos riziką.

    Įstatymo projektą kritikavo Katalikų Bažnyčios lyderiai Anglijoje ir Velse bei Anglikonų Bažnyčios Kenterberio arkivyskupas. Savo ruožtu Karališkasis psichiatrų koledžas išreiškė susirūpinimą dėl psichikos sveikatos aspektų ir apsaugos priemonių, ypač tais atvejais, kai sprendimui gali turėti įtakos depresija ar kiti sutrikimai.

    Pagalbinė mirtis ar pagalbinė savižudybė yra įteisinta kai kuriose Europos šalyse ir dalyje JAV valstijų, tačiau reikalavimai ir kontrolės mechanizmai skiriasi. Jungtinėje Karalystėje šis klausimas ir toliau išliks politinių ir etinių debatų centre, o ateities bandymai grįžti prie įstatymo greičiausiai priklausys nuo naujų saugiklių pasiūlymų ir visuomenės nuomonės kaitos.

  • Didžiojoje Britanijoje stiprėja spaudimas visiškai uždrausti surogaciją: kas tai pakeistų?

    Didžiojoje Britanijoje vėl įsibėgėjo diskusija dėl surogacijos, o dalis politikų ir visuomeninių organizacijų ragina svarstyti visišką jos draudimą. Spaudimą sustiprino keli rezonansiniai atvejai, iškėlę klausimus apie moterų apsaugą, vaikų teises ir komercinių interesų įtaką šeimos kūrimo industrijai.

    Vienu iš katalizatorių tapo Barrie Drewitt-Barlow byla. Vyras, ilgus metus viešai pristatytas kaip britiškos surogacijos veidas, kartu su partneriu sulaukė kaltinimų dėl išžaginimo ir prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais, o tai dar labiau pakurstė kritiką, kad sistema gali būti išnaudojama pažeidžiamiausių asmenų sąskaita.

    Viešumoje aptarinėta ir jo paties anksčiau deklaruota praktika, kai iš surogacinių motinų buvo reikalaujama gimdymo atliekant cezario pjūvį. Kritikai tokius pavyzdžius naudoja kaip argumentą, kad surogacijoje moters nėštumas kartais traktuojamas kaip paslauga, o sprendimai dėl kūno ir sveikatos gali tapti sutarties objektu.

    Spaudimas keisti taisykles

    Tuo pat metu surogaciją palaikančios organizacijos Britanijoje ragina supaprastinti procedūras ir modernizuoti reguliavimą. Peticija, raginanti palengvinti surogacijos kelią šeimai, surinko daugiau nei 100 000 parašų, todėl klausimas turi atsidurti parlamento darbotvarkėje.

    Tarp siūlymų minimas automatinis užsakančiųjų tėvystės ar motinystės pripažinimas nuo vaiko gimimo, mažesnė teismų priežiūra ir surogatinės motinos teisinio statuso keitimas. Kritikai įspėja, kad tai galėtų susilpninti surogatinės motinos galimybes persigalvoti po gimdymo ir sumažinti apsaugos mechanizmus, jei procesas tampa konfliktiškas.

    Kur matomos didžiausios rizikos?

    Oponentai dažniausiai išskiria dvi rizikų grupes: moterų ir vaikų gerovę. Jie teigia, kad komercinės sutartys gali sukurti spaudimą surogatinėms motinoms laikytis nurodymų dėl gyvenimo būdo, gydymo ar elgesio, o finansinis motyvas ne visada leidžia aiškiai atskirti laisvą apsisprendimą nuo ekonominės prievartos.

    Vis dažniau keliama ir emocinės kainos tema. Moterų liudijimuose akcentuojama psichologinė įtampa po gimdymo, kai kūdikis perduodamas užsakovams, o jų išgyvenimai, anot kritikos, kartais nuvertinami argumentu, kad „viskas buvo žinoma iš anksto“.

    Diskusijose grįžtama ir prie prenatalinio ryšio tarp motinos ir kūdikio, kurį dalis ekspertų ir visuomenės vertina kaip reikšmingą ankstyvajai vaiko raidai. Dėl to keliami klausimai, ar praktika, kai naujagimis nuo pirmųjų minučių atskiriamas nuo jį išnešiojusios moters, visada suderinama su vaiko interesais.

    Europa dalį kelių jau pasirinko

    Europos kontekstas išlieka nevienalytis: kai kurios valstybės surogaciją draudžia ar griežtai riboja, o kitose leidžiamos tam tikros formos. Britanijoje dalis aktyvistų ragina eiti draudimo keliu ir svarstyti ne tik vidaus surogacijos ribojimą, bet ir tai, kaip vertinti piliečių naudojimąsi surogacijos paslaugomis užsienyje.

    Kita pusė pabrėžia, kad visiškas draudimas galėtų pastūmėti praktiką į mažiau skaidrias jurisdikcijas, kur apsaugos standartai silpnesni. Todėl artimiausiu metu parlamente, tikėtina, susidurs dvi kryptys: griežtinimas iki draudimo ir reguliavimo pertvarka, siekiant daugiau aiškumo, kontrolės ir atsakomybės.

    Kol kas aišku viena: surogacija Didžiojoje Britanijoje tapo ne tik šeimos planavimo, bet ir žmogaus teisių, sveikatos politikos bei tarptautinės teisės klausimu. Sprendimai, kuriuos priims politikai, turės ilgalaikių pasekmių tiek šeimoms, tiek moterų apsaugos sistemai, tiek vaikų teisių praktikai.