Žmonėms jau beveik šimtmetį žinomas keistas reiškinys: dauguma, išgirdę išgalvotus žodžius Bouba ir Kiki, intuityviai susieja juos su skirtingomis formomis. Bouba dažniau atrodo apvali ir minkšta, o Kiki siejama su kampuotumu bei spygliškumu, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos.
Naujas tyrimas rodo, kad panašią sąsają gali turėti ir šunys. Italijos Parmos universiteto gyvūnų elgsenos tyrėja Eleonora Biffi su komanda patikrino, ar šunys, girdėdami žmogaus tariamus skiemenis, linkę dažniau žiūrėti į tam tikrą formą.
Tyrime dalyvavo 70 naminių šunų, o bandymas buvo atliktas dviem etapais. Šunys su šeimininkais buvo įvedami į patalpą, kur kairėje ir dešinėje pusėse buvo ekranai ir garsiakalbiai, o gyvūnams paeiliui rodytos apvalios ir spygliuotos figūros.
Per maždaug 15 minučių garsiakalbiuose skambėjo žmogaus balsu tariami Bouba arba Kiki, o formos ekranuose keitėsi vietomis. Šunų elgsena buvo filmuojama, o vėliau įrašai analizuoti naudojant DI sprendimą, kuris įvertino, kuria kryptimi gyvūnai dažniau pasuka galvą ir į ką žiūri.
Antroje bandymo dalyje procedūra buvo tokia pati, tačiau šeimininkai dėvėjo ausines, kuriose grojo muzika. Taip siekta sumažinti tikimybę, kad šuo pasikliaus žmogaus nevalingais signalais, o ne pačiu garsu ir vaizdu.
Rezultatai parodė aiškią tendenciją: šunys statistiškai reikšmingai dažniau žiūrėjo į apvalią formą, kai girdėjo Bouba, ir daugiau dėmesio skyrė spygliuotai, kai skambėjo Kiki. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis įrodymas, bet signalas, jog garsų ir formų ryšys gali būti ne vien žmonių ypatybė.
„Šunys reikšmingai dažniau žiūrėjo į apvalią figūrą, kai buvo tariama Bouba, o į spygliuotą, kai skambėjo Kiki“, – teigiama tyrėjų išvadose.
Mokslininkai taip pat pastebėjo niuansą: pirmajame etape dalis šunų apskritai buvo linkę daugiau žiūrėti į spygliuotą formą, tačiau šis šališkumas išnyko etape su ausinėmis. Tai sustiprino prielaidą, kad žmonių buvimas šalia, net ir be tiesioginių komandų, gali subtiliai paveikti gyvūnų pasirinkimus.
Pasak autorių, aiškinant tokį efektą verta atsižvelgti ir į šunų jutiminę bei evoliucinę patirtį. Viena vertus, šunys jautriai reaguoja į žmogaus kalbos intonaciją ir emocines užuominas, kita vertus, jų pačių snukio ir dantų kontūrai labiau kampuoti, todėl aštresnių formų dominavimas kai kuriuose bandymuose galėtų turėti biologinį pagrindą.
Tyrėjai ragina šiuos rezultatus vertinti kaip pradžią, o ne pabaigą. Tolesni bandymai turėtų patikrinti, ar efektas išlieka naudojant skirtingus balsus, kalbėjimo manierą, kitas dirbtines sąvokas ir įvairesnes formas, taip pat ar skiriasi šuniukų ir suaugusių šunų reakcijos.
Toks darbas svarbus ne vien iš smalsumo. Jei šunys iš tiesų natūraliai sieja garsus su vizualinėmis savybėmis, tai galėtų paaiškinti, kodėl jie gana greitai perpranta žmonių žodžius, komandas ir net naujus pavadinimus, o dresūros metodikose atsirastų daugiau pagrindo remtis ne tik kartojimu, bet ir garsų parinkimu.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences.
