CP v2

Tag: Pasninkas

  • Ar prieš rugpjūčio 15 dieną galima valgyti mėsą? Metropolitas priėmė sprendimą

    Penktadienis Katalikų Bažnyčios tradicijoje laikomas atgailos diena, kai tikintieji įprastai laikosi vadinamojo kokybinio pasninko, tai yra susilaiko nuo mėsos. Ši praktika siejama su Jėzaus Kristaus kančios ir mirties minėjimu, todėl daugelio šeimų penktadienio meniu dažniau renkamos žuvys, daržovės ar pieno produktai.

    Šios taisyklės taikomos tik tikintiems ir praktikuojantiems katalikams, o jų apimtį nustato kanonų teisė. Pagal bendrą nuostatą susilaikymas nuo mėsos penktadieniais saisto katalikus nuo 14 metų, o griežtesnis pasninkas, kai ribojamas ir maisto kiekis, taikomas tik tam tikromis dienomis ir numato amžiaus ribas.

    Vis dėlto liturginis kalendorius kartais susiklosto taip, kad pasninko diena sutampa su pasirengimu didelėms religinėms iškilmėms, kurios reikalauja papildomų fizinių jėgų. Būtent tokia situacija susidaro prieš rugpjūčio 15 dieną, kai daug žmonių keliauja į šventovę ar dalyvauja pamaldose po ilgesnių žygių ir piligriminių kelionių.

    Kanonų teisėje dispensa reiškia atleidimą nuo konkretaus bažnytinio įpareigojimo, kai yra pagrįstos pastoracinės, sveikatos, socialinės ar organizacinės priežastys. Tokį sprendimą konkrečioje teritorijoje gali priimti kompetentinga bažnytinė valdžia, paprastai vyskupas ar metropolitas, atsižvelgdamas į tikinčiųjų situaciją.

    Metropolitas, suteikęs dispensą penktadieniui prieš rugpjūčio 15 dieną, sprendimą motyvavo praktiniais poreikiais, su kuriais susiduria į šias iškilmes keliaujantys žmonės. Po kelių dienų žygių, ypač esant karščiams, užtikrinti sotų ir tinkamai atstatantį maistą lauko sąlygomis gali būti sudėtinga, todėl leidimas valgyti mėsą tokiu atveju laikomas pastoraciškai pagrįstu.

    Dispensa paprastai taikoma visiems tuo metu esantiems metropolito ar vyskupo nurodytoje teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar jie yra vietos gyventojai, ar atvykę piligrimai ir turistai. Tai reiškia, kad ja gali pasinaudoti ir per šią teritoriją keliaujantys žmonės, jei sprendime numatytos sąlygos jiems taikomos.

    Bažnyčia taip pat pabrėžia, kad pasinaudojus dispensa tikintieji kviečiami rinktis kitą atgailos formą ar gailestingumo darbą. Tokiais atvejais dažniausiai siūloma skirti laiko maldai, paremtį stokojančius arba padėti konkrečiam žmogui, taip išlaikant atgailos ir solidarumo prasmę, net jei mėsos atsisakyti tą dieną nebereikia.

  • Vienos dienos pasninkas gali nustebinti: poveikis ne svarstyklėms, o virškinimui ir apetitui

    Vienos dienos pasninkas gali nustebinti: poveikis ne svarstyklėms, o virškinimui ir apetitui

    Vienos dienos pasninkas dažnai klaidingai suprantamas kaip visiškas nevalgymas, tačiau mitybos specialistai vis dažniau pabrėžia švelnesnę jo versiją. Daugumai sveikų žmonių saugesnis yra ne kalorijų „nulis“, o sąmoningai lengvesnė diena, kai mažinama persivalgymo rizika. Tokia diena paprastai reiškia paprastesnius patiekalus, mažesnes porcijas ir atsisakymą užkandžiavimo.

    Praktikoje tai gali būti ir atsitraukimas nuo to, kas dažniausiai apkrauna organizmą: saldumynų, alkoholio, labai riebių patiekalų, itin sūrių užkandžių, saldžių gėrimų. Toks pasirinkimas ne tiek „ištaiso“ ankstesnes klaidas, kiek padeda grįžti į regularesnį valgymo ritmą. Svarbiausia, kad pasninkas nevirstų chaotišku badavimu, po kurio vakare kompensuojama didžiule vakariene.

    Kas iš tiesų yra protarpinis badavimas?

    Dažnai minima ir protarpinio badavimo idėja, kai dėmesys skiriamas ne draudžiamų produktų sąrašui, o valgymo laikui. Populiarūs švelnūs režimai, kai daroma 12–14 valandų pertrauka be maisto, dažniausiai natūraliai įtraukiant naktį. Tokiu atveju užtenka ankstesnės vakarienės ir vėlesnių pusryčių.

    Griežtesnis 16:8 modelis, kai 16 valandų nevalgoma, o maistui paliekamas 8 valandų langas, tinka ne visiems. Jei atsiranda silpnumas, galvos skausmas, irzlumas ar stiprūs alkio priepuoliai, tai signalas, kad pasirinktas režimas per sunkus. Mitybos praktikoje pabrėžiama, kad geriausias planas yra tas, kurį žmogus gali taikyti be savijautos pablogėjimo.

    Ką gali duoti viena lengvesnė diena?

    Iš vienos dienos nereikėtų tikėtis stebuklų: organizmas staiga nepradeda „valytis“, o medžiagų apykaita neįsijungia į ypatingą riebalų deginimo režimą. Vis dėlto pokyčiai gali būti juntami per kitus mechanizmus: sumažėjus užkandžiavimui ir saldiems gėrimams, atsiranda mažiau progų gauti perteklinių kalorijų. Dalis žmonių taip pat geriau atpažįsta tikrą alkį ir sotumą, nes sumažėja nuolatinis valgymas „iš įpročio“.

    Lengvesnė diena dažnai palankiai veikia virškinimą, ypač kai vietoj riebių patiekalų pasirenkamos sriubos, daržovės, kruopos, kiaušiniai, žuvis ar rauginti pieno produktai. Didesnę sotumo dalį gali suteikti skaidulos iš daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų ar ankštinių. Tačiau staigus didelis ankštinių kiekis tiems, kurie jų beveik nevalgo, gali sukelti pūtimą ir diskomfortą, todėl svarbus saikas.

    Taip pat svarbu suprasti, kad vienkartinis „lengvesnis“ pasirinkimas neatšaukia ilgalaikės mitybos, paremtos itin perdirbtais produktais. Vis dėlto, jei toks sprendimas kartojamas reguliariai, savaitės mitybos balansas realiai keičiasi: mažiau cukraus, druskos ir sočiųjų riebalų paprastai siejama su palankesniais metaboliniais rodikliais. Rezultatą labiausiai lemia ne pats pasninkavimo faktas, o tai, ką žmogus iš tikrųjų valgo.

    Kada pasninkauti nereikėtų?

    Ilgesnis nei 24 valandų badavimas neturėtų tapti namų eksperimentu, ypač jei nėra medicininės priežiūros ar patirties. Per dideli ribojimai gali didinti dehidratacijos, energijos stokos, koncentracijos suprastėjimo riziką, o vėliau skatinti persivalgymą. Toks režimas kai kuriems žmonėms gali išbalansuoti santykį su maistu ir sustiprinti kompulsinio valgymo epizodus.

    Ypatingas atsargumas reikalingas sergantiems cukriniu diabetu, turintiems inkstų ar širdies ligų, taip pat nėščioms ir žindančioms moterims, vyresnio amžiaus žmonėms. Atsargiai turėtų elgtis ir tie, kurie vartoja vaistus, veikiančius gliukozės kiekį kraujyje ar kraujospūdį. Jei kyla abejonių, saugiausia pasitarti su gydytoju arba dietologu.

    Praktiškai daugeliui sveikų žmonių geriausiai pasiteisina ne ilgiausias, o stabiliausias ir kasdienybės nesujaukiantis sprendimas. Viena ramesnė diena per savaitę, kai valgoma paprasčiau ir reguliariau, dažnai būna naudingesnė nei reta, labai griežta badavimo diena. Tikslas turėtų būti ne bausmė sau, o ramus grįžimas prie kokybiškų įpročių.