CP v2

Tag: Paukščių apsauga

  • Andų kondoras, puošiantis keturių valstybių herbus, sparčiai nyksta: kas jį stumia į ribą?

    Andų kondoras yra vienas ryškiausių Pietų Amerikos simbolių: jo atvaizdas matomas Bolivijos, Čilės, Kolumbijos ir Ekvadoro herbuose. Ši paukščių rūšis nuo senų laikų gerbiama Andų tautų, o inkų laikais buvo laikoma svarbia kultūros ir pasaulėžiūros dalimi.

    Vis dėlto gamtoje kondorų populiacija susiduria su augančiu spaudimu, todėl rūšis vis dažniau minima tarp pažeidžiamų ir nykstančių. Nors kondorai yra gamtos sanitarai, mintantys dvėsena ir padedantys stabdyti ligų plitimą, jų santykis su žmonėmis kai kuriose vietovėse išlieka įtemptas.

    Viena didžiausių grėsmių siejama su tyčiniu masalų nuodijimu, kai ūkininkai ar vietos gyventojai palieka užnuodytas gaišenas. Taip siekiama apsaugoti gyvulius, tačiau dažnai nukenčia būtent kondorai, kurie prie dvėsenos susirenka pirmieji.

    Tokie incidentai gali sunaikinti ne vieną paukštį, o ištisas vietines grupes, nes kondorai dažnai maitinasi ir nakvoja netoliese vieni kitų. Dėl to net vienas nuodijimo atvejis gali turėti ilgalaikį poveikį viso regiono populiacijai.

    Prie rizikų prisideda ir buveinių trikdymas, konfliktai dėl gyvulininkystės bei netiesioginės grėsmės, kai paukščiai nukenčia nuo žmogaus veiklos kalnuotose teritorijose. Kadangi kondorai yra dideli ir lėtai bręstantys paukščiai, jų atsistatymas po praradimų yra sudėtingas.

    Andų kondoras laikomas viena didžiausių skraidančių plėšriųjų paukščių rūšių: jo sparnų mostas siekia apie 3,2 metro, o svoris gali artėti prie 15 kilogramų. Suaugęs paukštis gali užaugti iki maždaug 1,2 metro aukščio, todėl gamtoje jis atrodo išskirtinai masyvus.

    Nepaisant dydžio, kondorai geba valandų valandas sklandyti beveik neplasnodami sparnais. Jie pasitelkia kalnų šlaitų sukeltas oro sroves, šilto oro kilimą ir vėjo gūsius, kurie padeda taupyti energiją skrendant dideliais atstumais.

    Maisto kondorai ieško pasikliaudami aštriu regėjimu ir gebėjimu greitai pastebėti kitų maitėdžių susitelkimus. Gamtoje jie gali gyventi iki 50 metų, tačiau ilgas gyvenimas nereiškia greito rūšies atsinaujinimo.

    Andų kondorai subręsta vėlai, dažnai tik apie aštuonerius metus, ir veisiasi lėtai. Paprastai pora užaugina vieną jauniklį kas dvejus ar trejus metus, todėl kiekvienas suaugusių paukščių netekimas populiacijai yra ypač skausmingas.

    Be to, kondorai linkę į poravimąsi su vienu partneriu, tad praradus porą, veisimosi ciklas gali sutrikti ilgam. Dėl šių biologinių ypatybių rūšis tampa itin pažeidžiama staigiems mirtingumo šuoliams, pavyzdžiui, po masinių nuodijimų.

    Pietų Amerikoje veikia gelbėjimo ir reintrodukcijos programos, kai sužeisti paukščiai gydomi, o nelaisvėje išperinti jaunikliai palaipsniui pratinami prie gyvenimo laisvėje. Tokios iniciatyvos siekia ne tik didinti populiaciją, bet ir atkurti kondorų vaidmenį ekosistemose.

    Prieš paleidžiant į gamtą paukščiai neretai aprūpinami siųstuvais, kad specialistai galėtų stebėti jų judėjimą ir greičiau reaguoti į grėsmes. Lygiagrečiai vykdomas ir visuomenės švietimas, aiškinant, kad kondorai dažniau minta dvėsena, o ne medžioja gyvus gyvulius.

    Ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikis rūšies išsaugojimas priklausys nuo kelių priemonių derinio: efektyvesnės kovos su nuodijimu, buveinių apsaugos ir bendruomenių įtraukimo. Kitaip tariant, kondoro ateitis daugiausia sprendžiama ne danguje, o žmonių sprendimuose žemėje.

  • Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos pakrantėje esančioje Smolos saloje vėjo jėgainės jau seniai gamina elektrą iš stiprių jūros vėjų. Tačiau kartu jos tapo rimtu pavojumi čia gyvenantiems jūriniams ereliams, kurie salą laiko viena svarbiausių savo medžioklės teritorijų.

    Įjungus vėjo parką 2000-ųjų pradžioje, netrukus pradėta fiksuoti vis daugiau po turbinais randamų paukščių gaišenų. Tarp jų pasitaikė ir jūriniai ereliai, kurių sparnų mostas gali siekti daugiau nei žmogaus ūgį.

    Kodėl paukščiai nepastebi menčių?

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė paradoksalu: ereliai garsėja itin aštria rega ir gali įžiūrėti grobį iš didelio atstumo. Vis dėlto, artėjant prie besisukančių menčių, suveikia regos efektas, vadinamas judesio suliejimu.

    Kai mentės galas juda labai dideliu greičiu, akiai jis ima atrodyti ne kaip aiškus objektas, o kaip permatoma, neryški juosta. Plėšrus paukštis, dažniau žiūrintis žemyn ir į šonus, gali klaidingai įvertinti, kad priešais nėra kliūties.

    Sprendimas pasirodė netikėtai pigus

    Vienas akivaizdžiausių būdų mažinti susidūrimus buvo stabdyti turbinas, kai netoliese pasirodo paukščiai, tačiau tai reiškia prarastą elektros gamybą. Kiti sprendimai, pavyzdžiui, radarai ar kameros, kainuoja brangiai, o jų veikimą gali apsunkinti oro sąlygos.

    Tuomet tyrėjai atsigręžė į senesnę mokslinę literatūrą ir idėją, kuri ilgą laiką buvo menkai išbandyta realiomis sąlygomis: pakeisti ne turbinos konstrukciją, o jos matomumą. Sprendimas buvo paprastas: nudažyti juodai vieną iš trijų menčių.

    Smolos bandymas ir 70 proc. mažesni nuostoliai

    2013 metais Norvegijos gamtos tyrimų instituto mokslininkai Smolos vėjo parke juodai nudažė po vieną mentę keturiose turbinosse. Vėliau dar kelerius metus buvo tęsiama sisteminga stebėsena, lyginant rezultatus su šalia esančiomis, neperdažytomis turbinosmis.

    Per stebėjimo laikotarpį susidūrimų skaičius prie perdažytų turbinų sumažėjo maždaug 70 proc. Tyrėjai akcentavo, kad ryškus kontrastas padeda paukščiams „užfiksuoti“ besisukančią konstrukciją ir laiku pakeisti skrydžio kryptį.

    Kodėl šis metodas dar nėra visur taikomas?

    Nors rezultatai skamba įtikinamai, mokslininkai pabrėžia, kad vieno projekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Smolos bandyme dalyvavo palyginti nedaug turbinų, o kitose šalyse gauti rezultatai ne visada buvo tokie aiškūs.

    Dėl to šiuo metu įvairiose vietovėse vykdomi platesnio masto bandymai, siekiant suprasti, kada vienos mentės dažymas veikia geriausiai, o kada poveikį sumažina vietos reljefas, apšvietimas, paukščių rūšys ar skrydžių aukščiai.

    Vis dėlto vėjo energetikai plečiantis, sprendimai, kurie kainuoja palyginti mažai ir nedaro įtakos elektros gamybai, tampa itin patrauklūs. Smolos pavyzdys rodo, kad kartais didžiausią poveikį gali duoti ne sudėtinga technologija, o paprastas būdas padaryti pavojų aiškiau matomą.

  • Norvegijoje vėjo jėgainėse nudažius vieną mentę juodai, paukščių žūtys sumažėjo apie 70 proc.

    Norvegijoje vėjo jėgainėse nudažius vieną mentę juodai, paukščių žūtys sumažėjo apie 70 proc.

    Vėjo energetika Europoje sparčiai plečiasi, tačiau kartu auga ir diskusijos dėl poveikio biologinei įvairovei. Viena opiausių problemų – paukščių susidūrimai su vėjo jėgainių mentėmis, ypač ten, kur šalia yra migracijos keliai ar medžiojančių plėšriųjų paukščių buveinės.

    Norvegijoje atlikti tyrimai parodė, kad kai kuriuose parkuose paprastas vizualinis sprendimas gali duoti apčiuopiamą rezultatą. Vienos mentės nudažymas juodai padidino besisukančio rotoriaus kontrastą ir padėjo paukščiams anksčiau pastebėti kliūtį.

    Kodėl mentės tampa nematomos?

    Dideliu greičiu besisukančios šviesios mentės iš toliau paukščiams gali susilieti į vizualinį foną, ypač šviesiame ar apsiniaukusiame danguje. Toks regimasis efektas sumažina kontrastą ir paukštis kliūtį pastebi per vėlai, kad spėtų pakeisti skrydžio trajektoriją.

    Rizika didesnė plėšriesiems paukščiams, kurie skrisdami dažnai stebi žemę ieškodami grobio, o ne žiūri tiesiai į priekį. Todėl net ir gerai matomos konstrukcijos tam tikromis sąlygomis gali tapti sunkiai pastebimos.

    Juoda mentė ir apie 70 proc. mažiau žūčių

    Smøla vėjo jėgainių parko Norvegijoje stebėjimai parodė, kad nudažius vieną mentę juodai paukščių žūčių skaičius sumažėjo maždaug 70 proc. Pagrindinis principas paprastas: besisukant rotoriui, kontrastinga mentė sukuria aiškesnį mirgėjimą, kuris paukščiui veikia kaip įspėjimas.

    Inžinierių ir gamtosaugininkų vertinimu, tai vienas retų atvejų, kai sprendimas nereikalauja sudėtingų technologijų ar dažnų jėgainių stabdymų. Svarbu ir tai, kad tokia priemonė neturėtų reikšmingai keisti jėgainės elektros gamybos, jei ji pritaikoma tinkamai ir įvertinus vietos sąlygas.

    Europoje tuo pat metu buvo bandomos ir kitos priemonės – laikini stabdymai migracijos piku, radarų stebėsena ar atbaidymo sistemos. Vis dėlto jos dažnai brangios, reikalauja priežiūros, o kai kuriais atvejais gali mažinti gamybą, todėl paprasti pasyvūs sprendimai sulaukia vis daugiau dėmesio.

    Ekspertai pabrėžia, kad vienas sprendimas netiks visur: svarbiausia tinkamai parinkti vietą parkui, įvertinti paukščių gausą ir rūšių jautrumą, o vėliau taikyti riziką mažinančias priemones. Tačiau Norvegijos rezultatai rodo, kad kartais pakanka vieno dažų sluoksnio, kad poveikis gamtai reikšmingai sumažėtų.

  • Vėjo jėgainių mentėse išbandyti „gyvatės“ raštai: paukščiai pradeda vengti ir keičia skrydį

    Vėjo jėgainių mentėse išbandyti „gyvatės“ raštai: paukščiai pradeda vengti ir keičia skrydį

    Paukščiai į vėjo jėgaines dažniausiai atsitrenkia ne „neatsargumo“, o regos ypatumų ir aerodinaminės aplinkos dėlionėje. Greitai besisukančios mentės gali sudaryti klaidinantį atviros erdvės vaizdą, o šviesos atspindžiai tam tikromis sąlygomis sumažina menčių pastebimumą.

    Dėl to kai kurios rūšys praskrenda pavojingai arti rotoriaus zonos ir susidūrimų rizika išlieka net tada, kai paukščiai ilgą laiką gyvena šalia parkų. Būtent todėl pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie veiktų ne per ilgalaikį „mokymąsi“, o per momentinį signalą ore.

    Kodėl mentės tampa sunkiai matomos

    Vėjo jėgainių mentės juda dideliu kampiniu greičiu, todėl akiai jos gali „susilieti“ su fonu, ypač kai kontrastas mažas, o apšvietimas kinta. Tyrėjai pabrėžia, kad paukščių rega skiriasi nuo žmogaus: dalis rūšių kitaip apdoroja judesį ir kontrastą, todėl įprasta balta mentė nebūtinai yra aiškus kliūties signalas.

    Vien spalvos pakeitimas ne visada duoda norimą efektą, nes vienodai nuspalvintas paviršius toliau išlieka menkai „skaitomas“ kaip grėsmė greito judesio sąlygomis. Dėl to ieškoma vizualinių sprendimų, kurie iš karto priverstų sulėtinti skrydį, sustoti ar pakeisti kryptį.

    Kas yra „gyvatės“ raštas

    Naujesniuose bandymuose dėmesys krypsta į ryškius, didelio kontrasto raštus, primenančius gamtoje sutinkamus įspėjamuosius signalus. Tyrimuose naudoti raštai, kurie vizualiai primena „gyvatės“ motyvus ar panašaus tipo įspėjamuosius piešinius, o jų tikslas yra sukelti paukščiui aiškų, instinktyviai suprantamą pavojaus stimulą.

    Laboratorinėse ir kontroliuojamose stebėsenose fiksuota, kad priartėję paukščiai dažniau pristabdo, ima vertinti situaciją ir neretai apsisuka dar iki rotoriaus zonos. Tokia „pauzė“ ore laikoma kritiškai svarbia, nes net kelios papildomos akimirkos gali lemti, ar skrydis bus pakoreguotas laiku.

    Ką tai gali reikšti vėjo parkams

    Praktinė tokio sprendimo pusė yra paprasta: raštai gali būti pritaikomi esamoms jėgainėms, todėl nereikia iš esmės perdaryti visos infrastruktūros. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose vėjo energetika sparčiai plečiasi, o kartu didėja poreikis mažinti poveikį biologinei įvairovei.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai priklauso nuo rūšies, vietovės ir migracijos koridorių, taip pat nuo to, kaip tiksliai raštas matomas skirtingomis oro bei apšvietimo sąlygomis. Plačiam diegimui reikalinga ilgalaikė stebėsena realiuose vėjo parkuose, kad būtų aišku, kaip keičiasi susidūrimų statistika ir ar neatsiranda nepageidaujamų poveikių kitoms rūšims.

    Diskusijose apie poveikį dažnai minimi dideli skaičiai, tačiau įvairiuose regionuose jie smarkiai skiriasi dėl skirtingų skaičiavimo metodikų ir stebėsenos intensyvumo. Todėl didžiausia šių bandymų vertė yra kryptis: ieškoma patikimų, palyginti nebrangių priemonių, kurios realiomis sąlygomis pastebimai sumažintų paukščių žūtis prie vėjo jėgainių.

    „Siekiame ne tik patikrinti, ar paukštis mato mentę, bet ir ar vizualinis signalas priverčia jį laiku pakeisti elgesį ore“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Kosą sode džiaugiasi ne visi, bet štai kodėl jo giesmė reiškia gerą ženklą jūsų kiemui

    Kosą sode džiaugiasi ne visi, bet štai kodėl jo giesmė reiškia gerą ženklą jūsų kiemui

    Juodasis strazdas, Lietuvoje geriau žinomas kaip paprastasis juodasis strazdas (Turdus merula), vis dažniau matomas soduose ir kiemuose. Jei ant vejos pastebite juodą paukštį geltonu snapu, tikėtina, kad tai patinas, o patelė paprastai būna rusvesnė ir kuklesnių spalvų.

    Šis paukštis neretai supainiojamas su varnėnu, ypač stebint iš toliau. Vis dėlto varnėnas paprastai yra smulkesnis, trumpesnės uodegos, dažnai laikosi būriais, o jo plunksnos gali blizgėti žalsvais ar violetiniais atspalviais.

    Ką kosas veikia vejoje?

    Koso elgsena ant vejos turi aiškų paaiškinimą: jis klausosi, ar po žeme juda bestuburiai, ir tada staigiai traukia grobį iš dirvos. Todėl dažnai matysite, kaip jis ne tiek vaikšto, kiek būdingai pašokinėja ir sustoja tarsi įsiklausydamas.

    Pavasarį ir vasarą koso raciono pagrindą sudaro gyvūninis maistas: sliekai, vabzdžiai, lervos, smulkūs dirvoje gyvenantys bestuburiai. Dėl to sodininkai jį neretai vertina kaip natūralų pagalbininką, galintį prisidėti prie biologinės pusiausvyros.

    Kada kosas tampa problema?

    Vasaros pabaigoje ir rudenį koso mityba keičiasi, nes lengviau pasiekiamas kaloringas maistas. Tuomet jis ima dažniau domėtis uogomis ir vaisiais, todėl labiausiai nukenčia vyšnios, trešnės, serbentai ar šilauogės.

    Vis dėlto kosai paprastai nėra linkę puldinėti sodų masiškai, nes dažniau laikosi po vieną ar poromis. Didesnę žalą vaismedžiams paprastai daro būriai varnėnų, o koso „nuostoliai“ dažniau apsiriboja keliomis nulesinėtomis uogomis.

    Kaip apsaugoti uogas humaniškai?

    Patikimiausia priemonė nuo uogų ir vaisių lesiojimo yra apsauginiai tinklai, uždengiantys krūmus ar medelius taip, kad paukščiai neprieitų prie derliaus. Svarbu, kad tinklas būtų įtemptas ir pritvirtintas atsakingai, jog paukštis jame neįsipainiotų.

    Blizgantys atbaidikliai ar įvairios judančios dekoracijos dažnai veikia trumpai, nes paukščiai prie jų pripranta. Dalis sodininkų taip pat palieka sode laukinių uogakrūmių ar vaisių, kad paukščiai turėtų alternatyvų maisto šaltinį, tačiau tai ne visuomet užtikrina apsaugą.

    Ornitologai pabrėžia, kad kosas yra natūrali vietos ekosistemos dalis, o jo buvimas dažnai rodo, jog aplinka pakankamai gyvybinga. Jei ryte girdite stiprią, melodinę jo giesmę, tai neretai reiškia, kad šalia yra tinkamų buveinių, maisto ir slėptuvių.

  • Norvegijos vėjo parkas rado paprastą būdą saugoti erelius: viena turbinos mentė nudažyta kitaip

    Norvegijos vėjo parkas rado paprastą būdą saugoti erelius: viena turbinos mentė nudažyta kitaip

    Vėjo elektrinių parkai laikomi vienu svarbiausių energijos perėjimo sprendimų, tačiau kai kuriose vietovėse jie sukuria papildomą riziką paukščiams, ypač stambiems plėšriesiems. Norvegijoje atliktas bandymas parodė, kad net nedidelis turbinos dizaino pakeitimas gali reikšmingai sumažinti susidūrimų skaičių.

    Problema ypač aktuali jūrinėms ir pakrančių teritorijoms, kur vėjai palankūs gamybai, o tuo pačiu driekiasi migracijos keliai ir yra veisimosi plotai. Dėl to vystant naujus projektus vis dažniau ieškoma sprendimų, kurie leistų suderinti elektros gamybą ir biologinės įvairovės apsaugą.

    Kas nutiko ereliams?

    Tyrėjai fiksavo, kad baltauodegių jūrinių erelių žūčių nuo susidūrimų su veikiančiomis turbinomis kai kuriose teritorijose daugėja. Nors energetikos vystytojai naudoja įvairias atbaidymo priemones, vien jų ne visada pakanka, ypač kai paukščiai prie infrastruktūros pripranta.

    Vienas svarbiausių paaiškinimų siejamas su regos ypatumais: greitai besisukančios mentės gali tapti sunkiai atpažįstamos kaip kliūtis. Žmogui rotorius atrodo aiškiai matomas, tačiau paukščiui judesys gali susilieti į vizualinį efektą, kuris sumažina galimybę laiku pakeisti skrydžio trajektoriją.

    Paprastas sprendimas: nudažyta viena mentė

    Bandymo metu dalyje turbinų viena mentė buvo nudažyta ryškiai kontrastinga tamsia spalva, kad besisukantis rotorius būtų aiškiau atskiriamas nuo dangaus fono. Idėja paprasta: asimetriškas, „mirksintis“ vaizdas padeda paukščiui greičiau suprasti, jog priešais yra judanti fizinė kliūtis.

    Rezultatai parodė didelį pokytį: susidūrimų sukeltų žūčių skaičius bandymo vietose sumažėjo apie 70 proc., palyginti su turbinomis, kurių mentės nebuvo dažytos. Tai rodo, kad vizualiniai sprendimai gali būti efektyvesni nei vien tik garsiniai atbaidikliai ar kitos papildomos priemonės.

    Ką tai reiškia vėjo energetikai?

    Praktinis šio metodo privalumas tas, kad jis yra palyginti pigus ir pritaikomas jau veikiančiuose parkuose, nereikalaujant sudėtingų konstrukcinių pertvarkų. Vertinimuose taip pat pabrėžiama, kad dažymas neturėtų reikšmingai pabloginti turbinos aerodinaminių savybių, todėl sprendimas gali būti diegiamas neaukojant elektros gamybos.

    Augant vėjo energetikos apimtims Europoje ir pasaulyje, poveikio gamtai vertinimas bei kompensacinės priemonės tampa vis svarbesnė leidimų ir visuomenės pasitikėjimo dalis. Tokie sprendimai kaip kontrastingai nudažyta mentė gali tapti vienu iš standartinių įrankių, ypač teritorijose, kur fiksuojama didesnė rizika saugomoms rūšims.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad universalaus recepto nėra: skirtingose vietovėse reikalingas vietinis monitoringas, skrydžių koridorių analizė ir priemonių derinimas. Tačiau Norvegijos pavyzdys rodo, kad kartais didžiausią efektą duoda ne sudėtingos technologijos, o taiklus ir aiškiai pamatuojamas pokytis.

  • Saulės jėgainė su veidrodžiais dykumoje: paukščių žūtys ir pilotų skundai dėl akinančio atspindžio

    Saulės jėgainė su veidrodžiais dykumoje: paukščių žūtys ir pilotų skundai dėl akinančio atspindžio

    Dykumoje įrengta saulės elektrinė, vietoje įprastų saulės modulių naudojanti tūkstančius didelių veidrodžių, ilgą laiką buvo pristatoma kaip pažangus būdas gaminti elektrą be iškastinio kuro. Tačiau praktikoje išryškėjo dvi problemos, kurios prikaustė ir aplinkosaugininkų, ir aviacijos ekspertų dėmesį.

    Pirmoji siejama su laukine gyvūnija: fiksuota atvejų, kai paukščiai, kirsdami itin intensyvios šviesos zonas, patirdavo stiprius nudegimus ore. Antroji problema atsirado ore virš jėgainės ir jos prieigų, kai pilotai ėmė pranešti apie trumpalaikį regos sutrikimą dėl ryškių blyksnių.

    Kaip veikia heliostatų elektrinės

    Tokio tipo elektrinės priskiriamos koncentruotos saulės energijos technologijoms. Jose naudojami heliostatai, tai yra veidrodžiai, kurie seka Saulę ir nukreipia spindulius į centrinį imtuvą ant bokšto.

    Sukoncentruota spinduliuotė imtuve paverčiama labai aukšta temperatūra, o šiluma vėliau panaudojama elektros gamybai, dažniausiai per garo turbiną. Skirtingai nei fotovoltiniai moduliai, čia kritinė yra ne tik šviesa, bet ir šiluminė galia, todėl aplink bokštą gali susidaryti ypač karštos zonos.

    Įvairiuose tyrimuose nurodoma, kad ties spindulių koncentracijos sritimis temperatūros gali tapti ekstremalios. Tokios sąlygos kelia riziką paukščiams ir vabzdžiams, kurie įskrenda į spinduliuotės „koridorius“ arba priartėja prie bokšto, kur intensyvumas didžiausias.

    Kodėl žūsta paukščiai

    Paukščių žūtys siejamos su vadinamuoju „saulės srauto“ efektu, kai daugelio veidrodžių atspindžiai sutampa ir sudaro itin ryškią, energiškai tankią zoną. Įskridę į ją paukščiai gali patirti plunksnų ir audinių pažeidimus, o sunkesniais atvejais žūti.

    Tokie incidentai yra viena iš priežasčių, kodėl koncentruotos saulės elektrinės kai kuriose šalyse vertinamos griežčiau nei fotovoltinės. Pastarosios taip pat turi poveikį gamtai, tačiau jų rizikos pobūdis dažniau susijęs su buveinių praradimu ar susidūrimais, o ne su tiesioginiu terminių zonų poveikiu.

    Operatoriai paprastai taiko įvairias mažinimo priemones, pavyzdžiui, veidrodžių nukreipimo režimus, kai jėgainė nevykdo pilnos gamybos, taip pat paukščių atbaidymo sprendimus. Vis dėlto efektyvumas priklauso nuo vietos sąlygų, migracijos kelių ir to, kaip tiksliai suvaldomi spindulių koncentracijos režimai.

    Kuo pavojingas akinančio atspindžio efektas

    Pilotų minimas laikinas apakinimas siejamas su itin ryškiu atspindžiu, kai šviesa nuo heliostatų tam tikru kampu patenka į orlaivio kabiną. Skirtingai nei tolygus blizgesys, čia gali pasireikšti staigus blyksnis, kuris trumpam „išplauna“ vaizdą arba sukelia požiūrio taškus primenančius pėdsakus regėjimo lauke.

    Reiškinys yra jautrus geometrijai: svarbi Saulės padėtis, veidrodžių orientacija ir orlaivio trajektorija. Dėl to rizika gali būti nepastovi ir sezoniška, o incidentus sunkiau nuspėti vien iš bendro vietovės įvertinimo.

    „Kartais užtenka kelių sekundžių ryškaus blyksnio, kad pilotui būtų sunkiau greitai persiorientuoti ir sugrąžinti žvilgsnį į prietaisus bei išorinę aplinką“, – sakė aviacijos saugos tyrėjas.

    Nors dauguma pranešimų susiję su trumpalaikiu poveikiu, aviacijos saugos požiūriu svarbi net ir momentinė regos sutrikimo rizika, ypač mažesniame aukštyje arba artėjant prie oro uosto zonų. Dėl to tokie objektai planuojami derinant su skrydžių maršrutais ir vertinant galimas akinimo kryptis skirtingu paros metu.

    Koncentruotos saulės technologijos šalininkai pabrėžia privalumus, tarp jų galimybę kaupti šilumą ir ilgiau gaminti elektrą vakare. Tačiau pastarieji atvejai rodo, kad spartinant energetikos transformaciją reikia iš anksto įvertinti ne tik anglies dioksido mažinimą, bet ir šalutines rizikas, kurios gali paveikti gamtą bei skrydžių saugą.

  • Vėjo turbinų mentės gali tapti spalvingos: mokslininkai ieško būdo sumažinti paukščių žūtis

    Vėjo turbinų mentės gali tapti spalvingos: mokslininkai ieško būdo sumažinti paukščių žūtis

    Vėjo energetikos plėtra Europoje ir pasaulyje nuolat kelia klausimą, kaip suderinti atsinaujinančios energijos gamybą su biologinės įvairovės apsauga. Viena jautriausių temų – paukščių susidūrimai su vėjo turbinų mentėmis ir kai kurių rūšių vengimas skristi per vėjo parkų teritorijas.

    Nauji Helsinkio universiteto ir Ekseterio universiteto mokslininkų tyrimai rodo, kad dalį rizikos gali padėti sumažinti netikėtai paprasta priemonė – skirtingas menčių dažymas. Idėja remiasi gamtoje paplitusiais įspėjamaisiais spalvų deriniais, kurie daugeliui gyvūnų signalizuoja pavojų.

    Įspėjamosios spalvos vietoj baltos

    Iki šiol dauguma turbinų menčių dažomos baltai ne dėl estetikos. Šviesus paviršius mažiau įkaista saulėje, o pati konstrukcija dažnai lengviau pastebima aviacijai, tačiau paukščiams toks sprendimas gali būti ne visada palankus – baltos mentės danguje kai kuriais atvejais tampa prasčiau atskiriamos.

    Tyrėjai pasiūlė pažvelgti į evoliuciškai susiformavusį elgesį: ryškūs kontrastai, tokie kaip raudonos, geltonos ir juodos deriniai, gamtoje dažnai siejami su nuodingais ar pavojingais gyvūnais. Dėl to dalis rūšių instinktyviai vengia tokių signalų net ir neturėdamos ankstesnės patirties.

    „Mūsų sumanymo atspirties taškas buvo tai, kad gamtoje daug gyvūnų naudoja spalvas, kad įspėtų plėšrūnus apie pavojų. Dažnai polinkis vengti tam tikrų spalvų derinių yra genetiškai nulemtas“, – sakė Helsinkio universiteto profesorė Johanna Mappes.

    Ką parodė eksperimentai

    Kad patikrintų hipotezę, mokslininkai atliko elgsenos bandymus, kuriuose naudotas specialus jutiklinis ekranas, pritaikytas paukščiams. Jame buvo rodomi besisukančių vėjo turbinų menčių vaizdai su skirtingais raštais, o paukščiai galėjo rinktis, prie kurių variantų artėti.

    Bandymuose su didžiosiomis zylėmis ryškiausią atbaidymo efektą sukėlė raudonos, geltonos ir juodos spalvų kombinacijos. Tyrėjų teigimu, ši reakcija buvo stipresnė nei naudojant dažniau aptariamus sprendimus, pavyzdžiui, vieną juodai nudažytą mentę ar atskiras kontrastines juostas.

    „Baltos mentės, kurios šiandien yra dažniausias pasirinkimas visame pasaulyje, paukščiams pasirodė blogiausia išeitis“, – sakė profesorė Johanna Mappes.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokia priemonė nepanaikintų rizikos visiškai, tačiau galėtų tapti pigesne alternatyva ar papildomu sluoksniu šalia kitų apsaugos priemonių. Vis dėlto, prieš taikant sprendimą plačiai, reikalingi bandymai realiomis sąlygomis ir su skirtingomis paukščių rūšimis.

    Technologijos, DI ir planavimas

    Pastaraisiais metais vėjo energetikos sektorius vis aktyviau testuoja ir sudėtingesnius sprendimus, paremtus stebėjimo sistemomis. Kai kuriose šalyse diegiamos kameros ir DI modeliai, galintys aptikti prie turbinų artėjančius paukščius ir, esant rizikai, automatiškai sulėtinti ar trumpam sustabdyti rotorių.

    Tokios sistemos laikomos perspektyviomis, tačiau jos brangios, reikalauja priežiūros ir infrastruktūros, o jų diegimas ne visur ekonomiškai pagrįstas. Dėl to idėja pasitelkti spalvas ir raštus, veikiančius paukščių elgesį, gali tapti patraukli tuo, kad iš esmės nekeičia turbinos mechanikos ir gali būti pritaikoma paprasčiau.

    Ne mažiau svarbus ir vietos parinkimas: aplinkosaugininkai bei tyrėjai nuosekliai kartoja, kad didžiausią poveikį rizikos mažinimui dažnai turi planavimo etapas. Turbinų išdėstymas atokiau nuo intensyvių migracijos koridorių ar jautrių buveinių kai kuriais atvejais gali duoti daugiau naudos nei vėlesnės techninės priemonės.

    Tyrimų kontekste taip pat akcentuojama, kad vėjo turbinos nėra vienintelis ir dažnai nėra didžiausias žmogaus sukeltas paukščių žūčių veiksnys. Vis dėlto, spartėjant vėjo energetikos plėtrai, net ir santykinai nedideli patobulinimai gali tapti reikšmingi, ypač ten, kur susikerta paukščių migracijos keliai ir planuojami nauji vėjo parkai.

    Mokslininkų teigimu, ilgainiui tai gali paskatinti platesnius pokyčius: mentės būtų projektuojamos ne vien pagal aerodinamiką ir ilgaamžiškumą, bet ir pagal matomumą bei poveikį laukinei gyvūnijai. Ši kryptis gali būti aktuali ne tik vėjo turbinoms, bet ir kitoms konstrukcijoms, su kuriomis paukščiai susiduria – pavyzdžiui, stiklo fasadams ar elektros linijoms.

    Kol kas svarbiausias klausimas lieka praktinis: ar ryškūs raštai veiks taip pat gerai atviroje aplinkoje, skirtinguose kraštovaizdžiuose ir skirtingomis oro sąlygomis. Atsakymą turėtų duoti tolesni lauko tyrimai, kurių rezultatai leistų įvertinti, ar spalvingos mentės gali tapti nauju vėjo energetikos standartu.

  • Juodasis gandras nyksta Biebrzos slėnyje: kas lemia prastą perėjimą ir mažėjančias poras?

    Juodasis gandras nyksta Biebrzos slėnyje: kas lemia prastą perėjimą ir mažėjančias poras?

    Mažėja porų, prastėja perėjimas

    Biebrzos nacionalinis parkas Lenkijoje ilgą laiką buvo viena svarbiausių juodojo gandro (Ciconia nigra) buveinių regione. Tačiau pastaraisiais metais stebėtojai fiksuoja ryškų nuosmukį: kadaise Biebrzos slėnyje minėta daugiau nei 20 perinčių porų, o dabar parke telikę tik kelios aktyvios poros.

    Problema siejama ne tik su mažėjančiu paukščių skaičiumi, bet ir su itin žemu perėjimo sėkmingumu. Monitoringas rodo, kad dalis porų net nepradeda perėti, o pradėjusios dažnai neaugina jauniklių iki sezono pabaigos, todėl populiacijos atsikūrimas tampa labai lėtas.

    Didžiausia grėsmė: vandens trūkumas

    Ornitologai pabrėžia, kad juodajam gandrui kritiškai svarbios seklios užliejamos pievos, senvagės ir užmirkę miško plotai, kur jis ieško maisto. Dėl dažnėjančių sausrų ir žemėjančio gruntinio vandens lygio tokios vietos traukiasi, o tai reiškia mažiau natūralių maitinimosi plotų per jauniklių auginimo laikotarpį.

    Biebrzos slėnyje šis reiškinys ypač pastebimas: net po sniegingesnės žiemos pavasariniai užliejimai kai kur būna mažesni nei daugiametis vidurkis. Kai vandens mažiau, juodasis gandras patiria didesnį spaudimą rasti pakankamai žuvų, varliagyvių ir kitų smulkių vandens organizmų.

    Plėšrūnai, žmogaus trikdymas ir miškų amžius

    Papildomą riziką kelia plėšrūnai ir žmogaus trikdymas prie lizdaviečių. Nurodoma, kad net trumpas suaugusių paukščių pasitraukimas nuo lizdo, kai jie išbaidomi, gali sudaryti sąlygas varninėms ar kiaunėms pasisavinti kiaušinius ar jauniklius.

    Kita svarbi aplinkybė yra tinkamų lizdaviečių stoka. Juodasis gandras lizdus krauna aukštai medžiuose, dažnai atokesniuose senuose miškuose, o per jauni ar nepakankamai tvirti medžiai didelių lizdų neišlaiko, ypač sustiprėjus vėjui.

    Juodasis gandras gerokai skiriasi nuo žmonėms įprasto baltojo gandro: jis daug baikštesnis, vengia atvirų vietų ir gyvenviečių, laikosi slaptesnio gyvenimo būdo. Dėl to populiacijos pokyčiai dažnai pastebimi vėliau, o efektyvi apsauga priklauso nuo nuoseklaus monitoringo, buveinių atkūrimo ir trikdymo mažinimo perėjimo metu.

  • Jerzykai nyksta per renovacijas: kaip termomodernizacija pražudo lizdus ir ką daryti

    Jerzykai į Lietuvą parskrenda gegužę ir užsibūna trumpai, dažniausiai iki rugpjūčio. Tai nedideli, iki 50 gramų sveriantys paukščiai, pasižymintys išskirtiniu greičiu: įprastai skraido maždaug 40–100 kilometrų per valandą, o ilgesniais maršrutais gali dar paspartėti.

    Ornitologai pabrėžia, kad jerzykai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia ore. Ne perėjimo metu jie gali maitintis, ilsėtis ir net miegoti skrydžio metu, todėl miestuose dažnai lieka nepastebimi, nors gyvena visai šalia žmonių.

    Kaip jerzykai gyvena miestuose

    Jerzykai dažniausiai peri pastatų plyšiuose, po stogais ir įvairiose fasadų ertmėse, kurios primena natūralias uolų angas. Dėl to daugelis gyventojų net nenutuokia, kad virš jų lango ar balkono gali būti įsikūrusi perinti pora.

    Šie paukščiai nėra triukšmingi kaimynai, o jų lizdai paprastai nematomi iš išorės. Vis dėlto jų priklausomybė nuo pastatų ertmių tampa silpnąja vieta, kai prasideda fasadų atnaujinimas.

    Kodėl termomodernizacija tampa spąstais

    Didžiausia grėsmė jerzykams miestuose siejama su pastatų šiltinimu ir sandarinimu. Renovacijų metu užtaisomi plyšiai ir angos, o kartu neretai sunaikinamos perėjimo vietos, ypač jei darbai vyksta vasarą, kai lizduose auga jaunikliai.

    „Per šiltinimo darbus angos dažnai užsandarinamos neįvertinus, kad jose peri jerzykai, ir tada žūsta tiek suaugę paukščiai, tiek jaunikliai“, – sako ornitologė Marcelina Poddaniec.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad dalis darbų vyksta be tinkamo suderinimo ir be realios situacijos patikrinimo. Problema paaštrėja tada, kai ornitologinės apžiūros atliekamos formaliai ir neužfiksuoja aktyvių lizdaviečių.

    Ką galima padaryti, kad nežūtų

    Ekspertai pabrėžia, kad jerzykus galima apsaugoti, jei renovacija planuojama atsakingai. Pirmiausia rekomenduojama prieš darbus atlikti išsamią ornitologinę pastato apžiūrą ir sprendimus derinti su atsakingomis institucijomis, įskaitant Regiono aplinkos apsaugos struktūras.

    Praktiškai saugiausia renovacijas vykdyti ne per perėjimo sezoną, kad paukščiai tuo metu nebūtų užėmę ertmių. Jei darbai vis tiek planuojami vasarą, specialistai siūlo iš anksto, dar žiemą, laikinai uždengti angas, kad jerzykai ten nepradėtų perėti.

    Dar viena priemonė yra kompensacija, kai paliekamos specialios angos arba įrengiamos dirbtinės lizdavietės, pavyzdžiui, pritvirtinant lizdines dėžutes ant fasado. Tai leidžia suderinti energinio efektyvumo tikslus su biologinės įvairovės apsauga, kuri miestuose tampa vis svarbesne tema.