CP v2

Tag: Paukščių apsauga

  • Odesos srityje aptiktas retas paukštis mažoji žuvėdra: karo triukšmas ir skeveldros kelia grėsmę

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, tyrėjai užfiksavo retą paukštį – mažąją žuvėdrą. Tai mažiausia žuvėdrinių šeimos rūšis Ukrainoje ir svarbus pakrančių ekosistemų būklės indikatorius, todėl jos pasirodymas mokslininkams yra reikšmingas.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, kuris pasidalijo ir nuotraukomis. Pasak jo, karo poveikis gamtai čia matomas ne tik per tiesioginius sunaikinimus, bet ir per kasdienį triukšmą, stresą bei užterštumą.

    „Karo garsai paukščiams sukelia stiprų stresą ir keičia jų elgesį, o vietose, kur krenta raketos, skeveldros ir likučiai žudo paukščius bei teršia ekosistemas“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mažoji žuvėdra paprastai renkasi atviras smėlio ar kriauklių nerijas, seklumas ir mažas saleles, kur peri kolonijomis. Jos lizdas itin paprastas – nedidelė duobutė smėlyje be paklotės, į kurią dažniausiai sudedami du ar trys kiaušiniai.

    Ši rūšis minta daugiausia smulkia žuvimi ir vabzdžiais, o grobio ieško skraidydama virš vandens. Paukščiui būdingas trumpas „pakibimas“ ore, po kurio seka staigus nėrimas į seklumą, kad sugriebtų laimikį.

    Kaip karas keičia perėjimo vietas?

    Tuzlų limanų apylinkėse mažoji žuvėdra paprastai aptinkama šiltuoju metų laiku – nuo pavasario iki vasaros pabaigos, o žiemoti traukia prie Vakarų ir Pietų Afrikos pakrančių. Tačiau karo sąlygomis paukščiams sudėtingiau išlaikyti įprastas perėjimo teritorijas ir saugiai auginti jauniklius.

    Specialistų vertinimu, didžiausios rizikos susijusios su sprogimais, nuolatiniu triukšmu ir staigiais trikdžiais, dėl kurių paukščiai gali palikti lizdus. Papildomą pavojų kelia ir užterštos pakrantės bei sprogmenų liekanos, kurios didina jauniklių žūties tikimybę.

    Kodėl mažoji žuvėdra saugoma?

    Ukrainoje mažoji žuvėdra įtraukta į Raudonąją knygą kaip reta rūšis, ji taip pat saugoma tarptautinių gamtosaugos susitarimų. Dar iki plataus masto karo rūšiai grėsė žmonių trikdymas paplūdimiuose per perėjimą, audrų užliejami lizdai ir plėšrūnų spaudimas.

    Pastaraisiais metais prie senųjų problemų prisidėjo ir pakrančių urbanizacija bei rekreacinė apkrova, mažinanti tinkamas perėjimo vietas. Dabar, pasak mokslininkų, karo veiksniai šias rizikas sustiprina, todėl retų pakrančių paukščių apsauga tampa dar jautresnė ir sudėtingesnė.

  • Biologė augino plikagalvį erelį jo nematydama: paleistas į laisvę jis tapo 70 jauniklių tėvu

    JAV laukinės gamtos apsaugos istorijoje yra pasakojimų, kurie primena kantrybės eksperimentą, o ne įprastą darbą gamtoje. Vienas jų siejamas su biologe Tina Morris, kuri 1976 metais Niujorko valstijoje prisidėjo prie plikagalvių erelių atkūrimo programos taip, kad paukščiai nepriprastų prie žmogaus.

    Tuo metu plikagalvis erelis Jungtinėse Valstijose buvo atsidūręs ant išnykimo ribos. Šeštajame dešimtmetyje ir vėliau populiaciją smarkiai išretino pesticidų poveikis, buveinių nykimas ir persekiojimas, todėl ieškota būdų, kaip saugiai didinti jauniklių išgyvenamumą ir grąžinti rūšį į įprastas perimvietes.

    Kaip išauginti erelį jo neprijaukinant

    Rezervate buvo įrengtas dirbtinis lizdas maždaug 10 metrų aukštyje, o biologės užduotis skambėjo paradoksaliai: būti šalia ir kartu likti nematoma. Kad jaunikliai nesusietų žmogaus su maistu, ji juos šėrė slėpdamasi, naudodama ilgą lazdą, o tiesioginio kontakto vengė kiek įmanoma.

    Toks metodas vadinamas „hacking“ ir plačiai taikomas plėšriųjų paukščių reintrodukcijoje: jaunikliai auginami kontroliuojamoje aplinkoje, o vėliau palaipsniui paleidžiami taip, kad patys išmoktų susirasti maisto ir prisitaikyti prie laukinių sąlygų. Septintajame dešimtmetyje plikagalviams ereliams tai dar buvo palyginti naujas, atsargiai vertintas sprendimas.

    Kasdienė rizika ir pirmieji skrydžiai

    Darbas neapsiribojo vien šėrimu. Jaunikliams pradėjus treniruoti sparnus ir palikti lizdą, teko spręsti praktines problemas: prastai valdomi skrydžiai, nusileidimai pavojingose vietose ir būtinybė paukščius stebėti, kad jie neatsidurtų arti kelių ar žmonių.

    Į programą atgabenti keli jaunikliai iš skirtingų valstijų, o vienas jų, vėliau žinotas kaip M3, buvo rastas su sužalota koja ir po gydymo įtrauktas į projektą. Būtent šis paukštis vėliau tapo ryškiausiu įrodymu, kad pasirinkta taktika veikia.

    70 jauniklių per gyvenimą

    Praėjus dešimtmečiams paaiškėjo, kad M3 sėkmingai įsitvirtino Niujorko valstijoje ir, biologės vertinimu, per gyvenimą tapo maždaug 70 jauniklių tėvu. Tai reiškia ne tik vieno paukščio sėkmę, bet ir ilgalaikį indėlį į populiacijos augimą per kelias kartas.

    Simboliška, kad galutinai identifikuoti, jog žuvęs paukštis buvo būtent tas jauniklis iš projekto, pavyko tik po jo mirties, patikrinus žiedavimo duomenis. Tokie atvejai gamtosaugoje laikomi itin svarbiais, nes suteikia retą progą tiesiogiai susieti ankstyvą intervenciją su vėlesniu dauginimosi rezultatu.

    Plikagalvio erelio sugrįžimas JAV

    Platesnių priemonių visuma, įskaitant pesticidų ribojimus, buveinių apsaugą ir atkūrimo programas, davė apčiuopiamą efektą. 2007 metais JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnyba plikagalvį erelį išbraukė iš federalinio nykstančių rūšių sąrašo, kai veisiančių porų skaičius žemyninėje šalies dalyje jau buvo išaugęs iki kelių tūkstančių.

    Vėlesnės, 2018–2019 metų duomenimis paremtos populiacijos analizės rodė, kad JAV plikagalvių erelių skaičius siekia šimtus tūkstančių, o veisiančių porų yra keliasdešimt tūkstančių. Tai laikoma viena sėkmingiausių Šiaurės Amerikos rūšių apsaugos istorijų, kurioje itin svarbi buvo nuosekli politika ir praktiniai lauko metodai.

    Biologės Tina Morris patirtis primena, kad kartais svarbiausia pagalba laukiniams gyvūnams yra ne artumas, o atstumas. Tinkamai suvaldytas žmogaus vaidmuo gali reikšti skirtumą tarp prijaukinto, gamtoje neišgyvensiančio paukščio ir plėšrūno, kuris vėliau sustiprina visą populiaciją.

  • Kodėl ant langų piešiamos baltos linijos: paprastas triukas gali išgelbėti milijonus paukščių

    Kodėl ant langų piešiamos baltos linijos: paprastas triukas gali išgelbėti milijonus paukščių

    Ką reiškia baltos linijos?

    Ant kai kurių langų matomos baltos linijos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip keista dekoracija, tačiau jų paskirtis labai praktiška. Taip žymimi stiklai, kad paukščiai ore greičiau atpažintų kliūtį ir neatsitrenktų į skaidrų paviršių.

    Stiklas paukščiams dažnai būna apgaulingas, nes atspindi dangų, medžius ar aplinką, o kartais atrodo tiesiog kaip atvira erdvė. Dėl to susidūrimai su langais laikomi viena dažniausių su žmogaus infrastruktūra susijusių paukščių žūties priežasčių.

    Kiek tai rimta problema?

    Skirtingų šalių gamtosaugos organizacijos pabrėžia, kad langų ir stiklo fasadų poveikis paukščiams yra didelis tiek miestuose, tiek priemiesčiuose. Didesnė rizika kyla ten, kur daug žalumos, lesyklos, krūmai prie langų arba dideli atspindintys stiklo plotai.

    Prie pavojingiausių situacijų priskiriami kampiniai langai, skaidrūs perėjimai, stiklinės pertvaros ir vitrinų tipo fasadai. Paukščiai dažnai skrenda į „praėjimą“ arba į atspindėtą medžių liniją, todėl net ir vienas didelis langas gali tapti nuolatine susidūrimų vieta.

    Koks žymėjimas veikia geriausiai?

    Efektyvumas priklauso ne nuo grožio, o nuo tankio. Rekomenduojama, kad vertikalios linijos būtų piešiamos paliekant ne didesnius nei 5 centimetrų tarpus, o pačios linijos būtų maždaug kelių milimetrų storio.

    Jei renkamasi horizontalios linijos, tarpai turėtų būti dar mažesni, nes paukščiai lengviau „praslysta“ pro retesnį raštą. Vietoje ištisinių linijų gali būti naudojami ir taškų ar kitų ženklų raštai, svarbiausia, kad jie sudarytų aiškią vizualią uždangą.

    Specialistai akcentuoja ir tai, kur piešiama. Žymėjimai turi būti ant išorinės stiklo pusės, nes viduje nupieštas raštas iš lauko gali būti prasčiau matomas dėl atspindžių ir šviesos.

    Norint laikino sprendimo, dažniausiai pakanka nuplaunamų markerio dažų ar kitų lengvai pašalinamų priemonių, kurios atlaiko lengvus kritulius. Jei situacija kartojasi, verta svarstyti ilgalaikes priemones, pavyzdžiui, specialias plėveles ar gamykloje pritaikytus raštus.

  • Po medžioklės ilsėjosi Tuzlų limanuose: Odesos srityje užfiksuoti reti milžiniški pelikanai

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, vaizdo kamera užfiksavo retus didžiulius paukščius – garbanotąjį pelikaną ir rožinius pelikanus. Įrašas padarytas prie Šaganų limano, kur paukščiai, pasak parko atstovų, ramiai ilsėjosi po medžioklės.

    Apie šį stebėjimą viešai pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, vaizdo medžiagoje matyti garbanotasis pelikanas pirmame plane, o rožiniai pelikanai laikosi kiek atokiau.

    „Garbanotasis pelikanas – pirmame plane, o rožiniai pelikanai po medžioklės ilsisi Šaganų limane Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Vaizdo įraše girdimi ir kitų paukščių balsai – mokslininko teigimu, už kadro rėkia įprastos žuvėdros. Tokie garsai limanų ekosistemose yra įprasti, ypač kai šalia ilsisi ar minta dideli vandens paukščiai.

    Garbanotasis pelikanas laikomas vienu didžiausių skraidančių paukščių Europoje: jo kūno masė gali siekti iki 12 kilogramų, o sparnų mostas – beveik 3 metrus. Ši rūšis tarptautiniu mastu priskiriama pažeidžiamoms, todėl kiekvienas patikimas fiksavimas svarbus stebint jos paplitimą ir migracijos kelius.

    Rožinis pelikanas taip pat yra reta ir saugoma rūšis: suaugę paukščiai paprastai sveria apie 10–12 kilogramų, o sparnų mostas dažniausiai siekia iki maždaug 2 metrų. Jų plunksnos baltos su rausvu atspalviu, o skrydžio plunksnos išsiskiria tamsesniais, kontrastingais sparnų galais.

    Gamtininkai primena, kad stebint didelius ir retus vandens paukščius ypač svarbu laikytis atstumo ir neprovokuoti jų pakilti. Trikdymas poilsio vietose gali didinti energijos sąnaudas ir mažinti sėkmingos migracijos ar perėjimo tikimybę, ypač kai paukščiai ilsisi po maitinimosi.

  • Norvegijos Smola saloje nudažius vieną vėjo turbinos mentę juodai, erelių žūčių beveik nebeliko

    Norvegijos Smola saloje nudažius vieną vėjo turbinos mentę juodai, erelių žūčių beveik nebeliko

    Norvegijos vakarinėje pakrantėje esančioje Smola saloje ilgą laiką fiksuota viena opiausių vėjo energetikos problemų: po vėjo jėgainių rotoriais randami žuvę didieji plėšrieji paukščiai, ypač jūriniai ereliai. Ši vieta laikoma svarbia jų buveine, todėl kiekvienas žuvęs suaugęs paukštis daro neproporcingai didelę įtaką populiacijai.

    Situaciją pakeitė, atrodytų, paprastas sprendimas: dalyje jėgainių viena iš trijų menčių buvo nudažyta juodai. Idėja rėmėsi prielaida, kad vienoda balta rotoriaus plokštuma paukščio regai greitai besisukant susilieja, o kontrastinga mentė padeda geriau atskirti judesį ir laiku sureaguoti.

    Kodėl mentės paukščiui „dingsta“?

    Greitai besisukančios mentės sudaro vadinamąjį judesio išsiliejimo efektą, kai akis sunkiau fiksuoja aiškią formą. Plėšrieji paukščiai medžiodami neretai žiūri žemyn, todėl priekyje esanti kliūtis gali būti pastebėta per vėlai, ypač kai artėjama kampu, kuriame rotoriaus judesys atrodo mažiau ryškus.

    Vėjo turbinos mentės galuose juda dideliu greičiu, tad net trumpa delsos akimirka gali tapti lemtinga. Dėl to vėjo parkų operatoriai įvairiose šalyse ieško priemonių, kurios mažintų susidūrimų riziką, bet nereikalautų brangių konstrukcinių pakeitimų ar nuolatinių stabdymų.

    Eksperimentas Smola saloje

    Smola vėjo parke juodai nudažyta viena mentė buvo pritaikyta daliai turbinų, o dalis liko nepakeistos palyginimui. Žuvusių paukščių paieška vyko sistemingai, įskaitant apmokytų šunų naudojimą, kad būtų surenkami patikimesni duomenys apie susidūrimus abiejose turbinų grupėse.

    Ilgesnio laikotarpio stebėjimai parodė aiškią tendenciją: turbinose su viena juoda mente paukščių žūčių buvo gerokai mažiau. Viešai aptarti rezultatai rodė maždaug 72 proc. mažėjimą, o jūrinių erelių atveju po nudažytomis turbinomis tam tikru laikotarpiu apskritai nefiksuota žuvusių paukščių.

    „Kontrastinga mentė tikėtina suardo vizualinį judesio išsiliejimą ir suteikia paukščiui papildomas sekundės dalis manevrui“, – sakė tyrimų kryptį komentavę specialistai, aiškindami, kodėl toks paprastas pakeitimas gali duoti apčiuopiamą efektą.

    Ką tai reiškia vėjo energetikai?

    Nors Smola salos rezultatai sulaukė didelio susidomėjimo, mokslininkai pabrėžia, kad vieno objekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Paukščių elgseną ir susidūrimų riziką lemia reljefas, migracijos keliai, vietinės rūšys, oro sąlygos ir turbinų išdėstymas, todėl kitose vietovėse poveikis gali skirtis.

    Dėl to panašūs sprendimai yra testuojami ir kitose šalyse, o kartu vertinamos alternatyvos: laikini turbinų stabdymai intensyvių migracijų metu, pažangesni aptikimo radarai, teritorijų planavimas atokiau nuo jautrių buveinių. Vis dėlto vienos mentės nudažymas išlieka patrauklus dėl nedidelių sąnaudų ir galimybės pritaikyti esamoms turbinoms be didelių rekonstrukcijų.

    Smola salos istorija rodo, kad vėjo energetikos plėtra ir biologinės įvairovės apsauga nebūtinai turi konfliktuoti: kartais didžiausią pokytį sukuria paprastas, bet moksliškai pagrįstas dizaino koregavimas. Ar tai taps plačiai taikomu standartu, priklausys nuo tolimesnių tyrimų ir rezultatų kituose vėjo parkuose.

  • Andų kondoras, puošiantis keturių valstybių herbus, sparčiai nyksta: kas jį stumia į ribą?

    Andų kondoras yra vienas ryškiausių Pietų Amerikos simbolių: jo atvaizdas matomas Bolivijos, Čilės, Kolumbijos ir Ekvadoro herbuose. Ši paukščių rūšis nuo senų laikų gerbiama Andų tautų, o inkų laikais buvo laikoma svarbia kultūros ir pasaulėžiūros dalimi.

    Vis dėlto gamtoje kondorų populiacija susiduria su augančiu spaudimu, todėl rūšis vis dažniau minima tarp pažeidžiamų ir nykstančių. Nors kondorai yra gamtos sanitarai, mintantys dvėsena ir padedantys stabdyti ligų plitimą, jų santykis su žmonėmis kai kuriose vietovėse išlieka įtemptas.

    Viena didžiausių grėsmių siejama su tyčiniu masalų nuodijimu, kai ūkininkai ar vietos gyventojai palieka užnuodytas gaišenas. Taip siekiama apsaugoti gyvulius, tačiau dažnai nukenčia būtent kondorai, kurie prie dvėsenos susirenka pirmieji.

    Tokie incidentai gali sunaikinti ne vieną paukštį, o ištisas vietines grupes, nes kondorai dažnai maitinasi ir nakvoja netoliese vieni kitų. Dėl to net vienas nuodijimo atvejis gali turėti ilgalaikį poveikį viso regiono populiacijai.

    Prie rizikų prisideda ir buveinių trikdymas, konfliktai dėl gyvulininkystės bei netiesioginės grėsmės, kai paukščiai nukenčia nuo žmogaus veiklos kalnuotose teritorijose. Kadangi kondorai yra dideli ir lėtai bręstantys paukščiai, jų atsistatymas po praradimų yra sudėtingas.

    Andų kondoras laikomas viena didžiausių skraidančių plėšriųjų paukščių rūšių: jo sparnų mostas siekia apie 3,2 metro, o svoris gali artėti prie 15 kilogramų. Suaugęs paukštis gali užaugti iki maždaug 1,2 metro aukščio, todėl gamtoje jis atrodo išskirtinai masyvus.

    Nepaisant dydžio, kondorai geba valandų valandas sklandyti beveik neplasnodami sparnais. Jie pasitelkia kalnų šlaitų sukeltas oro sroves, šilto oro kilimą ir vėjo gūsius, kurie padeda taupyti energiją skrendant dideliais atstumais.

    Maisto kondorai ieško pasikliaudami aštriu regėjimu ir gebėjimu greitai pastebėti kitų maitėdžių susitelkimus. Gamtoje jie gali gyventi iki 50 metų, tačiau ilgas gyvenimas nereiškia greito rūšies atsinaujinimo.

    Andų kondorai subręsta vėlai, dažnai tik apie aštuonerius metus, ir veisiasi lėtai. Paprastai pora užaugina vieną jauniklį kas dvejus ar trejus metus, todėl kiekvienas suaugusių paukščių netekimas populiacijai yra ypač skausmingas.

    Be to, kondorai linkę į poravimąsi su vienu partneriu, tad praradus porą, veisimosi ciklas gali sutrikti ilgam. Dėl šių biologinių ypatybių rūšis tampa itin pažeidžiama staigiems mirtingumo šuoliams, pavyzdžiui, po masinių nuodijimų.

    Pietų Amerikoje veikia gelbėjimo ir reintrodukcijos programos, kai sužeisti paukščiai gydomi, o nelaisvėje išperinti jaunikliai palaipsniui pratinami prie gyvenimo laisvėje. Tokios iniciatyvos siekia ne tik didinti populiaciją, bet ir atkurti kondorų vaidmenį ekosistemose.

    Prieš paleidžiant į gamtą paukščiai neretai aprūpinami siųstuvais, kad specialistai galėtų stebėti jų judėjimą ir greičiau reaguoti į grėsmes. Lygiagrečiai vykdomas ir visuomenės švietimas, aiškinant, kad kondorai dažniau minta dvėsena, o ne medžioja gyvus gyvulius.

    Ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikis rūšies išsaugojimas priklausys nuo kelių priemonių derinio: efektyvesnės kovos su nuodijimu, buveinių apsaugos ir bendruomenių įtraukimo. Kitaip tariant, kondoro ateitis daugiausia sprendžiama ne danguje, o žmonių sprendimuose žemėje.

  • Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos pakrantėje esančioje Smolos saloje vėjo jėgainės jau seniai gamina elektrą iš stiprių jūros vėjų. Tačiau kartu jos tapo rimtu pavojumi čia gyvenantiems jūriniams ereliams, kurie salą laiko viena svarbiausių savo medžioklės teritorijų.

    Įjungus vėjo parką 2000-ųjų pradžioje, netrukus pradėta fiksuoti vis daugiau po turbinais randamų paukščių gaišenų. Tarp jų pasitaikė ir jūriniai ereliai, kurių sparnų mostas gali siekti daugiau nei žmogaus ūgį.

    Kodėl paukščiai nepastebi menčių?

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė paradoksalu: ereliai garsėja itin aštria rega ir gali įžiūrėti grobį iš didelio atstumo. Vis dėlto, artėjant prie besisukančių menčių, suveikia regos efektas, vadinamas judesio suliejimu.

    Kai mentės galas juda labai dideliu greičiu, akiai jis ima atrodyti ne kaip aiškus objektas, o kaip permatoma, neryški juosta. Plėšrus paukštis, dažniau žiūrintis žemyn ir į šonus, gali klaidingai įvertinti, kad priešais nėra kliūties.

    Sprendimas pasirodė netikėtai pigus

    Vienas akivaizdžiausių būdų mažinti susidūrimus buvo stabdyti turbinas, kai netoliese pasirodo paukščiai, tačiau tai reiškia prarastą elektros gamybą. Kiti sprendimai, pavyzdžiui, radarai ar kameros, kainuoja brangiai, o jų veikimą gali apsunkinti oro sąlygos.

    Tuomet tyrėjai atsigręžė į senesnę mokslinę literatūrą ir idėją, kuri ilgą laiką buvo menkai išbandyta realiomis sąlygomis: pakeisti ne turbinos konstrukciją, o jos matomumą. Sprendimas buvo paprastas: nudažyti juodai vieną iš trijų menčių.

    Smolos bandymas ir 70 proc. mažesni nuostoliai

    2013 metais Norvegijos gamtos tyrimų instituto mokslininkai Smolos vėjo parke juodai nudažė po vieną mentę keturiose turbinosse. Vėliau dar kelerius metus buvo tęsiama sisteminga stebėsena, lyginant rezultatus su šalia esančiomis, neperdažytomis turbinosmis.

    Per stebėjimo laikotarpį susidūrimų skaičius prie perdažytų turbinų sumažėjo maždaug 70 proc. Tyrėjai akcentavo, kad ryškus kontrastas padeda paukščiams „užfiksuoti“ besisukančią konstrukciją ir laiku pakeisti skrydžio kryptį.

    Kodėl šis metodas dar nėra visur taikomas?

    Nors rezultatai skamba įtikinamai, mokslininkai pabrėžia, kad vieno projekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Smolos bandyme dalyvavo palyginti nedaug turbinų, o kitose šalyse gauti rezultatai ne visada buvo tokie aiškūs.

    Dėl to šiuo metu įvairiose vietovėse vykdomi platesnio masto bandymai, siekiant suprasti, kada vienos mentės dažymas veikia geriausiai, o kada poveikį sumažina vietos reljefas, apšvietimas, paukščių rūšys ar skrydžių aukščiai.

    Vis dėlto vėjo energetikai plečiantis, sprendimai, kurie kainuoja palyginti mažai ir nedaro įtakos elektros gamybai, tampa itin patrauklūs. Smolos pavyzdys rodo, kad kartais didžiausią poveikį gali duoti ne sudėtinga technologija, o paprastas būdas padaryti pavojų aiškiau matomą.

  • Norvegijoje vėjo jėgainėse nudažius vieną mentę juodai, paukščių žūtys sumažėjo apie 70 proc.

    Norvegijoje vėjo jėgainėse nudažius vieną mentę juodai, paukščių žūtys sumažėjo apie 70 proc.

    Vėjo energetika Europoje sparčiai plečiasi, tačiau kartu auga ir diskusijos dėl poveikio biologinei įvairovei. Viena opiausių problemų – paukščių susidūrimai su vėjo jėgainių mentėmis, ypač ten, kur šalia yra migracijos keliai ar medžiojančių plėšriųjų paukščių buveinės.

    Norvegijoje atlikti tyrimai parodė, kad kai kuriuose parkuose paprastas vizualinis sprendimas gali duoti apčiuopiamą rezultatą. Vienos mentės nudažymas juodai padidino besisukančio rotoriaus kontrastą ir padėjo paukščiams anksčiau pastebėti kliūtį.

    Kodėl mentės tampa nematomos?

    Dideliu greičiu besisukančios šviesios mentės iš toliau paukščiams gali susilieti į vizualinį foną, ypač šviesiame ar apsiniaukusiame danguje. Toks regimasis efektas sumažina kontrastą ir paukštis kliūtį pastebi per vėlai, kad spėtų pakeisti skrydžio trajektoriją.

    Rizika didesnė plėšriesiems paukščiams, kurie skrisdami dažnai stebi žemę ieškodami grobio, o ne žiūri tiesiai į priekį. Todėl net ir gerai matomos konstrukcijos tam tikromis sąlygomis gali tapti sunkiai pastebimos.

    Juoda mentė ir apie 70 proc. mažiau žūčių

    Smøla vėjo jėgainių parko Norvegijoje stebėjimai parodė, kad nudažius vieną mentę juodai paukščių žūčių skaičius sumažėjo maždaug 70 proc. Pagrindinis principas paprastas: besisukant rotoriui, kontrastinga mentė sukuria aiškesnį mirgėjimą, kuris paukščiui veikia kaip įspėjimas.

    Inžinierių ir gamtosaugininkų vertinimu, tai vienas retų atvejų, kai sprendimas nereikalauja sudėtingų technologijų ar dažnų jėgainių stabdymų. Svarbu ir tai, kad tokia priemonė neturėtų reikšmingai keisti jėgainės elektros gamybos, jei ji pritaikoma tinkamai ir įvertinus vietos sąlygas.

    Europoje tuo pat metu buvo bandomos ir kitos priemonės – laikini stabdymai migracijos piku, radarų stebėsena ar atbaidymo sistemos. Vis dėlto jos dažnai brangios, reikalauja priežiūros, o kai kuriais atvejais gali mažinti gamybą, todėl paprasti pasyvūs sprendimai sulaukia vis daugiau dėmesio.

    Ekspertai pabrėžia, kad vienas sprendimas netiks visur: svarbiausia tinkamai parinkti vietą parkui, įvertinti paukščių gausą ir rūšių jautrumą, o vėliau taikyti riziką mažinančias priemones. Tačiau Norvegijos rezultatai rodo, kad kartais pakanka vieno dažų sluoksnio, kad poveikis gamtai reikšmingai sumažėtų.

  • Vėjo jėgainių mentėse išbandyti „gyvatės“ raštai: paukščiai pradeda vengti ir keičia skrydį

    Vėjo jėgainių mentėse išbandyti „gyvatės“ raštai: paukščiai pradeda vengti ir keičia skrydį

    Paukščiai į vėjo jėgaines dažniausiai atsitrenkia ne „neatsargumo“, o regos ypatumų ir aerodinaminės aplinkos dėlionėje. Greitai besisukančios mentės gali sudaryti klaidinantį atviros erdvės vaizdą, o šviesos atspindžiai tam tikromis sąlygomis sumažina menčių pastebimumą.

    Dėl to kai kurios rūšys praskrenda pavojingai arti rotoriaus zonos ir susidūrimų rizika išlieka net tada, kai paukščiai ilgą laiką gyvena šalia parkų. Būtent todėl pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie veiktų ne per ilgalaikį „mokymąsi“, o per momentinį signalą ore.

    Kodėl mentės tampa sunkiai matomos

    Vėjo jėgainių mentės juda dideliu kampiniu greičiu, todėl akiai jos gali „susilieti“ su fonu, ypač kai kontrastas mažas, o apšvietimas kinta. Tyrėjai pabrėžia, kad paukščių rega skiriasi nuo žmogaus: dalis rūšių kitaip apdoroja judesį ir kontrastą, todėl įprasta balta mentė nebūtinai yra aiškus kliūties signalas.

    Vien spalvos pakeitimas ne visada duoda norimą efektą, nes vienodai nuspalvintas paviršius toliau išlieka menkai „skaitomas“ kaip grėsmė greito judesio sąlygomis. Dėl to ieškoma vizualinių sprendimų, kurie iš karto priverstų sulėtinti skrydį, sustoti ar pakeisti kryptį.

    Kas yra „gyvatės“ raštas

    Naujesniuose bandymuose dėmesys krypsta į ryškius, didelio kontrasto raštus, primenančius gamtoje sutinkamus įspėjamuosius signalus. Tyrimuose naudoti raštai, kurie vizualiai primena „gyvatės“ motyvus ar panašaus tipo įspėjamuosius piešinius, o jų tikslas yra sukelti paukščiui aiškų, instinktyviai suprantamą pavojaus stimulą.

    Laboratorinėse ir kontroliuojamose stebėsenose fiksuota, kad priartėję paukščiai dažniau pristabdo, ima vertinti situaciją ir neretai apsisuka dar iki rotoriaus zonos. Tokia „pauzė“ ore laikoma kritiškai svarbia, nes net kelios papildomos akimirkos gali lemti, ar skrydis bus pakoreguotas laiku.

    Ką tai gali reikšti vėjo parkams

    Praktinė tokio sprendimo pusė yra paprasta: raštai gali būti pritaikomi esamoms jėgainėms, todėl nereikia iš esmės perdaryti visos infrastruktūros. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose vėjo energetika sparčiai plečiasi, o kartu didėja poreikis mažinti poveikį biologinei įvairovei.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai priklauso nuo rūšies, vietovės ir migracijos koridorių, taip pat nuo to, kaip tiksliai raštas matomas skirtingomis oro bei apšvietimo sąlygomis. Plačiam diegimui reikalinga ilgalaikė stebėsena realiuose vėjo parkuose, kad būtų aišku, kaip keičiasi susidūrimų statistika ir ar neatsiranda nepageidaujamų poveikių kitoms rūšims.

    Diskusijose apie poveikį dažnai minimi dideli skaičiai, tačiau įvairiuose regionuose jie smarkiai skiriasi dėl skirtingų skaičiavimo metodikų ir stebėsenos intensyvumo. Todėl didžiausia šių bandymų vertė yra kryptis: ieškoma patikimų, palyginti nebrangių priemonių, kurios realiomis sąlygomis pastebimai sumažintų paukščių žūtis prie vėjo jėgainių.

    „Siekiame ne tik patikrinti, ar paukštis mato mentę, bet ir ar vizualinis signalas priverčia jį laiku pakeisti elgesį ore“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Kosą sode džiaugiasi ne visi, bet štai kodėl jo giesmė reiškia gerą ženklą jūsų kiemui

    Kosą sode džiaugiasi ne visi, bet štai kodėl jo giesmė reiškia gerą ženklą jūsų kiemui

    Juodasis strazdas, Lietuvoje geriau žinomas kaip paprastasis juodasis strazdas (Turdus merula), vis dažniau matomas soduose ir kiemuose. Jei ant vejos pastebite juodą paukštį geltonu snapu, tikėtina, kad tai patinas, o patelė paprastai būna rusvesnė ir kuklesnių spalvų.

    Šis paukštis neretai supainiojamas su varnėnu, ypač stebint iš toliau. Vis dėlto varnėnas paprastai yra smulkesnis, trumpesnės uodegos, dažnai laikosi būriais, o jo plunksnos gali blizgėti žalsvais ar violetiniais atspalviais.

    Ką kosas veikia vejoje?

    Koso elgsena ant vejos turi aiškų paaiškinimą: jis klausosi, ar po žeme juda bestuburiai, ir tada staigiai traukia grobį iš dirvos. Todėl dažnai matysite, kaip jis ne tiek vaikšto, kiek būdingai pašokinėja ir sustoja tarsi įsiklausydamas.

    Pavasarį ir vasarą koso raciono pagrindą sudaro gyvūninis maistas: sliekai, vabzdžiai, lervos, smulkūs dirvoje gyvenantys bestuburiai. Dėl to sodininkai jį neretai vertina kaip natūralų pagalbininką, galintį prisidėti prie biologinės pusiausvyros.

    Kada kosas tampa problema?

    Vasaros pabaigoje ir rudenį koso mityba keičiasi, nes lengviau pasiekiamas kaloringas maistas. Tuomet jis ima dažniau domėtis uogomis ir vaisiais, todėl labiausiai nukenčia vyšnios, trešnės, serbentai ar šilauogės.

    Vis dėlto kosai paprastai nėra linkę puldinėti sodų masiškai, nes dažniau laikosi po vieną ar poromis. Didesnę žalą vaismedžiams paprastai daro būriai varnėnų, o koso „nuostoliai“ dažniau apsiriboja keliomis nulesinėtomis uogomis.

    Kaip apsaugoti uogas humaniškai?

    Patikimiausia priemonė nuo uogų ir vaisių lesiojimo yra apsauginiai tinklai, uždengiantys krūmus ar medelius taip, kad paukščiai neprieitų prie derliaus. Svarbu, kad tinklas būtų įtemptas ir pritvirtintas atsakingai, jog paukštis jame neįsipainiotų.

    Blizgantys atbaidikliai ar įvairios judančios dekoracijos dažnai veikia trumpai, nes paukščiai prie jų pripranta. Dalis sodininkų taip pat palieka sode laukinių uogakrūmių ar vaisių, kad paukščiai turėtų alternatyvų maisto šaltinį, tačiau tai ne visuomet užtikrina apsaugą.

    Ornitologai pabrėžia, kad kosas yra natūrali vietos ekosistemos dalis, o jo buvimas dažnai rodo, jog aplinka pakankamai gyvybinga. Jei ryte girdite stiprią, melodinę jo giesmę, tai neretai reiškia, kad šalia yra tinkamų buveinių, maisto ir slėptuvių.