CP v2

Tag: Paukščių apsauga

  • Į Odesos sritį sugrįžo retos sėjikinės sivanarakšės: kodėl mokslininkai ragina jas stebėti atsargiai

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlivos limanai, pastebėtos retos migruojančios sivanarakšės, dar vadinamos europinėmis sėjikinėmis. Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad šios rūšies stebėjimai regione nėra dažni.

    Sivanarakšė išsiskiria ryškiu melsvai žydru plunksnų atspalviu, todėl neretai vadinama tropikų viešnia, nors tai Europoje perinti rūšis. Šiuo metų laiku jos grįžta iš žiemaviečių Afrikoje, kai orai stabiliai atšyla ir padaugėja stambių vabzdžių.

    Mokslininkų teigimu, sivanarakšės pavasarį migruoja į veisimosi teritorijas, dažnai laikydamosi pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Dalis jų skrenda naktį, todėl pirmieji pastebėjimai paprastai fiksuojami tada, kai paukščiai jau aktyviai apžiūrinėja vietas lizdams.

    Parko teritorijoje jos dažniausiai matomos tupinčios ant elektros linijų laidų, sausų šakų ar stulpų. Toks elgesys būdingas pasalų medžiotojams: paukštis iš aukštesnės vietos stebi aplinką ir staigiai nerdamas gaudo grobį.

    Sivanarakšių raciono pagrindą sudaro stambūs vabzdžiai, įskaitant skėrius, įvairius vabalus ir svirplius. Tačiau jos gali sumedžioti ir smulkius stuburinius, pavyzdžiui, driežus ar varliagyvius, rečiau smulkius graužikus.

    Jaunikliai išsirita akli ir pliki, o lizde išbūna maždaug mėnesį. Tėvai intensyviai maitina juos stambiu grobiu, todėl sėkmingam perėjimui svarbi vabzdžių gausa ir tinkamos buveinės šalia atvirų plotų.

    Specialistai pabrėžia, kad sivanarakšių skaičius Ukrainoje ir daugelyje Europos vietovių mažėja, todėl kiekvienas patikimas stebėjimas yra vertingas. Pagrindinės grėsmės paprastai siejamos su buveinių nykimu, maisto bazės mažėjimu dėl intensyvios žemdirbystės ir pesticidų, taip pat tinkamų lizdaviečių stoka.

    Gamtininkai ragina paukščius stebėti atsargiai ir neartėti prie galimų lizdaviečių, ypač pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje. Triukšmas, dažnas lankymasis ar bandymai fotografuoti iš arti gali sutrikdyti perėjimą ir priversti paukščius palikti teritoriją.

    Odesos srities pakrančių šlapynės, tokios kaip Tuzlivos limanai, yra svarbus migracijos ir perėjimo arealo taškas daugeliui rūšių. Todėl kiekvienas toks sugrįžimas tampa ir priminimu, kad saugomų teritorijų būklė tiesiogiai lemia biologinės įvairovės išlikimą.

  • Odesos zoologijos sode išsirito retas rožinio pelikanų jauniklis: kuo ši rūšis ypatinga

    Odesos zoologijos sodas pranešė apie reikšmingą įvykį: retų rožinių pelikanų porai išsirito jauniklis. Zoologijos sodo paviešintame vaizdo įraše matyti, kaip suaugęs paukštis rūpestingai maitina mažylį.

    Prižiūrėtojai atkreipia dėmesį, kad pelikanų jaunikliai iš pradžių būna be plunksnų ir tamsesnės spalvos, tačiau per kelias savaites pasidengia pūkais. Tuomet jie ima atrodyti gerokai šviesesni ir vizualiai priartėja prie suaugusių paukščių išvaizdos.

    Rožinis pelikanas yra pelikaninių šeimos paukštis, atpažįstamas iš šviesaus, baltai rožinio plunksnų atspalvio ir įspūdingo dydžio. Suaugęs individas gali sverti iki 12 kilogramų, o sparnų mojis dažniausiai siekia apie 1,7–2 metrus.

    Patinai ir patelės išoriškai labai panašūs, dažniausiai skiriasi tik dydžiu. Jauni paukščiai pirmaisiais metais būna pilkšvai rusvi, jų plunksnose rožiniai tonai dar menkai matomi.

    Šiai rūšiai būdingas ryškus, didelis snapas su gerklės maišu, kuris padeda efektyviai gaudyti žuvis. Aplink akis matomas neapžėlęs žiedas, o ant galvos gali būti iš pailgų plunksnų susiformuojantis kuodelis.

    Retų rūšių jauniklių atsiradimas zoologijos soduose dažnai laikomas reikšmingu ženklu, kad sudarytos tinkamos laikymo sąlygos ir paukščiai patiria mažiau streso. Pelikanai yra jautrūs trikdymui perėjimo metu, todėl sėkmingas jauniklio išauginimas paprastai reikalauja nuoseklios priežiūros ir stabilios aplinkos.

    Be to, rožinių pelikanų populiacijoms įtaką daro buveinių nykimas, vandens telkinių būklė ir maisto bazės pokyčiai. Dėl šių priežasčių zoologijos sodai, kurie sugeba sėkmingai veisti paukščius, prisideda prie rūšies pažinimo ir ilgalaikių išsaugojimo pastangų.

    Pastaraisiais metais rožiniai pelikanai Juodosios jūros regiono pakrantėse pavasarį ir migracijų metu fiksuojami vis dažniau, ypač didesnėse šlapynėse ir limanuose. Tokios teritorijos yra kritiškai svarbios poilsiui ir maitinimuisi, nes pelikanai dažniausiai laikosi ten, kur gausu žuvų.

    Specialistai pabrėžia, kad stebėjimai saugomose teritorijose leidžia geriau suprasti, kaip keičiasi paukščių migracijos maršrutai ir kokią įtaką jiems daro klimato svyravimai bei žmogaus veikla. Todėl kiekvienas patikimai užfiksuotas atvejis, įskaitant ir sėkmingą perėjimą zoologijos sode, papildo bendrą rūšies pažinimo paveikslą.