CP v2

Tag: Paukščių elgsena

  • Paukščių giesmės paslaptis: kodėl vieni gieda nuo gimimo, o kiti mokosi ir kuria dialektus

    Paukščių giesmės skamba taip įprastai, kad dažnai atrodo, jog visi paukščiai ją „turi“ nuo gimimo. Tačiau biologai išskiria dvi skirtingas strategijas: vienų rūšių giedojimas daugiausia įgimtas, o kitų formuojamas mokantis klausantis ir praktikuojantis.

    Šis skirtumas siejamas su evoliucija ir giminystės ryšiais, nes giedojimo „modelis“ dažnai būdingas tam tikroms paukščių grupėms. Dėl to net panašiai atrodantys paukščiai gali turėti iš esmės skirtingą kelią į savo rūšiai būdingą balsą.

    Kai kurioms rūšims būdinga tai, kad giesmės struktūra užkoduota genetiškai. Jauniklis, augęs izoliuotai ir negirdėjęs suaugusių paukščių, subrendęs vis tiek sugebėtų giedoti savo rūšiai atpažįstamą giesmę.

    Tokia sistema reiškia didesnį stabilumą: giesmės kinta lėčiau, nes mažiau priklauso nuo aplinkos. Praktikoje tai padeda palaikyti aiškius rūšies atpažinimo signalus net skirtingose teritorijose.

    Kitos paukščių grupės gimsta turėdamos tik bendrą giesmės „šabloną“, o konkrečią giesmę perima mokydamosi. Jaunikliai klausosi suaugusių paukščių, bando atkartoti garsus ir pereina etapą, kai ilgai „treniruojasi“ dar nestabilia, kintančia giesme.

    Vėliau, bręstant, giesmė tampa pastovesnė ir įgauna suaugusiam paukščiui būdingą formą. Toks mokymosi kelias glaudžiai susijęs su sudėtingesne balso aparato sandara ir didesniu „garsiniu lankstumu“.

    Kai giesmė išmokstama klausantis, atsiranda erdvės regioniniams skirtumams. Panašiai kaip žmonių tartis, tos pačios rūšies paukščiai skirtingose vietovėse gali giedoti nevienodai, nes jaunikliai perima vietinį „stilių“.

    Todėl ornitologai kai kuriais atvejais kalba apie paukščių dialektus: tai ne atskira rūšis, o skirtingi to paties paukščio giesmės variantai. Tokie skirtumai gali turėti reikšmės poravimuisi, teritorijos gynimui ir net populiacijų atskyrimui ilguoju laikotarpiu.

    Žinant, kad vieni paukščiai gieda „pagal genetinį scenarijų“, o kiti mokosi, lengviau suprasti, kodėl vienur girdime beveik identiškas melodijas, o kitur tas pats paukštis skamba tarsi „su akcentu“. Giesmė tampa ne tik gamtos fonu, bet ir užuomina apie paukščio kilmę bei jo gyvenamąją aplinką.

    Tyrėjams šie skirtumai padeda aiškintis, kaip formuojasi komunikacija, kaip perduodami elgesio modeliai ir kodėl kai kurios rūšys geriau prisitaiko prie kintančių sąlygų. O mėgėjams tai dar viena priežastis klausytis atidžiau: kartais skirtumas slypi ne plunksnose, o melodijoje.

  • Juodakrūčiai strazdai lizdus gina apdairiai: tyrimas rodo, kaip jie atpažįsta per pavojingas gyvates

    Vakarų Oregone atliktas tyrimas parodė, kad juodakrūčiai strazdai (angl. red-winged blackbirds) gindami lizdus elgiasi gerokai apdairiau, nei būtų galima tikėtis iš itin agresyviai perinčias teritorijas saugančių paukščių. Susidūrę su barškuolėmis jie dažniausiai vengė fizinio kontakto, nors kitus plėšrūnus puldavo gerokai drąsiau.

    Mokslininkai tyrė, kaip šie paukščiai reaguoja į skirtingas grėsmes lizdams, ir naudojo realistiškas gyvūnų imitacijas. Modeliai buvo išdėstyti netoli lizdų, kuriuose vienur dar buvo kiaušinių, kitur jau augo jaunikliai, kad būtų galima įvertinti, ar gynybos intensyvumas kinta priklausomai nuo perėjimo etapo.

    Rezultatai išsiskyrė barškuolių atveju: paukščiai dažnai skrisdavo jų link, demonstruodavo grasinantį elgesį, tačiau beveik niekada nebandydavo snapu ar nagais fiziškai atakuoti. Tai ryškiai skyrėsi nuo reakcijos į kitus galimus lizdų plėšrūnus, pavyzdžiui, žemines voveres, kurias strazdai puldinėjo daug kartų dažniau.

    Svarbus kontekstas tas, kad barškuolės vakarinėje Oregono dalyje, į vakarus nuo Kaskadų kalnų, nuo XIX amžiaus buvo smarkiai išnaikintos. Dėl to šiandien tose vietovėse perintys paukščiai tikėtina retai jas sutinka, tačiau tyrimas vis tiek atskleidė tarsi įgimtą arba iš kitų signalų išmokstamą atsargumą, kai rizika tėvams yra per didelė.

    Tyrėjai šiuos duomenis sieja su tėvų investicijų teorija, kuri aiškina, kaip gyvūnai pasveria savo išlikimo riziką ir palikuonių apsaugos naudą. Paprastai tariant, kai grėsmė nukreipta į lizdą, bet nekelia didelio pavojaus suaugusiam paukščiui, gynyba gali būti agresyvi, o kai plėšrūnas pavojingas ir suaugusiam individui, elgesys tampa atsargesnis.

    Juodakrūčių strazdų lizdų gynyba seniai žinoma kaip intensyvi, tačiau ji nėra akla: paukščiai skirtingai reaguoja į skirtingus priešus. Pavyzdžiui, prie lizdo priartėjus smulkesniam plėšrūnui, galinčiam sunaikinti kiaušinius ar jauniklius, užpuolimas gali būti tiesioginis, o susidūrus su grėsme, galinčia sužeisti ar nužudyti patį suaugusį paukštį, dažniau pasirenkamas atstumo laikymasis.

    Publikacijoje žurnale Behavioral Ecology mokslininkai pabrėžia, kad toks elgesys padeda geriau suprasti, kaip gyvūnai realiomis sąlygomis priima sprendimus, kai vienu metu svarbios dvi vertybės: palikuonių apsauga ir tėvų išlikimas. Tai taip pat primena, kad net dažnai sutinkamų rūšių elgsena gali būti subtili ir priklausoma nuo konkretaus pavojaus pobūdžio.

  • Mažoji kragas: kodėl ši vandens paukštė lesina jauniklius savo plunksnomis

    Ši rūšis didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, slepiasi nendrynuose ir dažnai lieka nepastebėta, nors aptinkama plačioje teritorijoje. Būtent todėl neįprastas jauniklių „maitinimas“ plunksnomis ilgą laiką atrodė kaip keistas, sunkiai paaiškinamas įprotis.

    Kuo ypatinga mažoji kragas

    Mažoji kragas paprastai užauga iki maždaug 25–30 centimetrų ilgio ir sveria apie 120–150 gramų. Palyginimui, įprasta didžioji antis dažnai sveria 1 000–2 000 gramų, tad kragas atrodo itin smulki.

    Lizdą ji dažniausiai krauna iš vandens augalų, neretai suformuodama plūduriuojančią sankasą tarp nendrių. Perėjimo metu dedama kelis kiaušinius, o išsiritę jaunikliai pirmomis savaitėmis yra ypač pažeidžiami plėšrūnams.

    Kodėl paukštė ryja plunksnas?

    Plunksnų rijimas nėra klaida ar stresas, o funkcionalus prisitaikymas, būdingas kragams ir kai kurioms giminingoms rūšims. Paukštė ne tik praryja dalį savo plunksnų, bet ir duoda jų jaunikliams.

    Tokiu būdu skrandyje susiformuoja savotiškas minkštas sluoksnis, padedantis suvaldyti aštresnes maisto dalis. Kragų racione dažnai būna smulkios žuvys ir bestuburiai, o žuvų kaulai gali dirginti ar net žaloti virškinamąjį traktą.

    Plunksnų „pagalvė“ padeda sumažinti riziką, kad aštrūs fragmentai pažeis skrandžio sieneles, ir gali palengvinti jų pasišalinimą su vėmalais ar kitais virškinimo produktais. Jaunikliams tai ypač svarbu, nes jų virškinimo sistema dar tik vystosi, o pačių plunksnų jie iš pradžių beveik neturi.

    Kur ją galima pamatyti?

    Mažoji kragas dažniausiai laikosi gėluose vandens telkiniuose, ypač ten, kur yra tankūs pakrančių augalai. Sutikus žmogų ji neretai staigiai neria ir išnyra kiek toliau, jau pasislėpusi tarp nendrių.

    Šaltuoju sezonu paukščiai telkiasi ten, kur vanduo neužšąla, todėl kai kur gali ir žiemoti. Dėl slapto gyvenimo būdo stebėjimui dažniausiai prireikia kantrybės ir tylos, o geriausi šansai – anksti ryte ar vakare.

    Specialistai primena, kad perėjimo metu vandens paukščių trikdyti nereikėtų: priėjus per arti, tėvai gali laikinai palikti lizdą, o tai didina kiaušinių ar jauniklių žūties riziką. Stebėti geriausia iš atstumo, naudojant žiūronus.

  • Pietų Afrikoje vainikuotasis erelis išperėjo žąsies kiaušinius: po jauniklių išsiritimo viskas pasikeitė

    Pietų Afrikoje mokslininkai užfiksavo itin retą reiškinį: vainikuotasis erelis (Stephanoaetus coronatus) išperėjo ne tik savo, bet ir du egiptinės žąsies (Alopochen aegyptiaca) kiaušinius. Atvejis aprašytas mokslinėje publikacijoje, o stebėjimai atlikti naudojant nuotolines kameras ir tiesioginę transliaciją iš lizdo.

    Tyrėjų teigimu, tai pirmasis patikimai patvirtintas atvejis, kai šio plėšriojo paukščio lizde aptikta mišri dėta tarp skirtingų rūšių. Dar labiau nustebino tai, kad ereliai kiaušinių neišstūmė ir elgėsi taip, tarsi visi jie būtų jų pačių.

    Įvykis fiksuotas Zimbali apylinkėse, į šiaurės rytus nuo Durbano, kur vainikuotieji ereliai pastaraisiais metais prisitaiko gyventi priemiesčių fragmentuotuose miškuose. Būtent tokiose vietovėse plėšrūnų lizdai tampa lengviau pasiekiami kitoms rūšims, ypač aktyviai besiginančioms ir teritoriją užimančioms žąsims.

    Egiptinės žąsys ne visada peri tik savo įrengtuose lizduose: jos gali pasinaudoti apleistais lizdais arba užimti kitų paukščių perimvietes. Tyrime aprašyta situacija rodo, kad žąsis pasinaudojo momentu, kai erelių lizde nebuvo, ir padėjo du kiaušinius, o vėliau erelė juos rado ir pradėjo perėti kartu su savu.

    Stebėjimai parodė, kad žąsys laikėsi netoliese ir į lizdą grįždavo tik tada, kai abu ereliai būdavo išskridę. Vos jiems sugrįžus, žąsys pasitraukdavo, tad perėjimo kontrolė realiai liko erelių porai.

    Vasaros pabaigoje iš žąsies kiaušinių išsirito jaunikliai, o ereliai bandė juos šerti, kaip įprasta plėšriesiems paukščiams. Tačiau žąsiukai atsisakė tokio maisto, nes egiptinės žąsys yra perinčios taip, kad jaunikliai netrukus po išsiritimo patys pradeda judėti ir ieškoti maisto.

    Vienas jauniklis, kaip būdinga šiai rūšiai, lizdą paliko labai greitai, maždaug po 24–48 valandų, nušokdamas nuo aukštos lizdavietės. Tuo tarpu antrasis elgėsi kitaip: buvo aktyvesnis ir ilgiau liko lizde, o erelė jį vis bandė priglausti po savimi, imituodama įprastą elgesį su savo jaunikliu.

    Galiausiai įvyko staigus lūžis: jaunikliui užlipus ereliui ant nugaros, patelės elgesys pasikeitė ir ji jį užpuolė bei nužudė. Tyrėjai šį momentą vertina kaip signalą, kad tolerancijos riba, kai jauniklis ima elgtis ne pagal plėšrūnui įprastą „scenarijų“, gali būti greitai pasiekiama.

    Mokslininkai pabrėžia, kad pats faktas, jog vainikuotasis erelis perėjo kitos rūšies kiaušinius, rodo netikėtą šios rūšies elgesio lankstumą. Tokie epizodai gamtoje laikomi reti, nes dauguma plėšriųjų paukščių lizduose atsiradusius „svetimus“ kiaušinius dažnai pašalina arba jų paprasčiausiai neperi.

    Kartu šis atvejis kelia klausimų dėl invazinių populiacijų poveikio vietinėms rūšims už Afrikos ribų, nes egiptinės žąsys yra išplitusios ir kituose regionuose, kur gali konkuruoti dėl perėjimo vietų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad lizdų užėmimas ypač rizikingas vidutinio dydžio plėšriesiems paukščiams, kurių perėjimo sėkmę gali sumažinti agresyviai teritoriją ginančios žąsys.

    Vainikuotasis erelis yra stambus miškų plėšrūnas su galingais nagais ir kojomis, pritaikytomis medžioti palyginti didelį grobį. Todėl jo lizdavietės ir perėjimo sėkmė yra svarbios vietinėms ekosistemoms, o bet koks trikdymas perėjimo metu gali turėti pasekmių tiek pačiai rūšiai, tiek platesnei biologinei įvairovei.

  • Kalifornijos kalnų miestelyje po vėjo jėgainių įrengimo kondorai suniokojo namo terasą: kas juos atviliojo

    Kalifornijos kalnų miestelyje po vėjo jėgainių įrengimo kondorai suniokojo namo terasą: kas juos atviliojo

    Neįprastas incidentas Tehachapi

    Kalifornijos kalnų miestelyje Tehachapi vieno namo šeimininkė grįžusi rado netikėtą vaizdą: ant tvoros, stogo ir terasos susispietusius 15–20 Kalifornijos kondorų. Paukščiai ne šiaip ilsėjosi, o aktyviai darkė kiemo daiktus ir terasos konstrukcijas.

    Liudininkų pasakojimais, kondorai plėšė plastikines detales, draskė lauko baldų apmušalus, nuvertė vazonus, apgadino terasos turėklus ir paliko gausybę išmatų. Nors iš pradžių situacija atrodė tarsi atsitiktinis laukinės gamtos vizitas, specialistai pabrėžia, kad toks elgesys yra reta, bet paaiškinama anomalija.

    Kodėl kondorai ima ardyti plastiką

    Kalifornijos kondoras yra viena didžiausių skraidančių paukščių rūšių Šiaurės Amerikoje, priskiriama prie kritiškai nykstančių. Dėl saugomo statuso gyventojams draudžiama imtis agresyvių priemonių, todėl dažniausiai rekomenduojama triukšmu ar vandens srove atbaidyti paukščius iš saugaus atstumo ir neskatinti jų priprasti prie žmonių.

    Gamtosaugininkai aiškina, kad ypač jauni kondorai pasižymi stipriu smalsumu ir polinkiu tyrinėti naujus objektus. Lankydamiesi gyvenvietėse jie kartais įsikimba į minkštesnes, lanksčias medžiagas, tokias kaip plastikas, vinilas ar guma, nes jų tekstūra gali priminti natūralias organines medžiagas.

    Ryšys su vėjo jėgainėmis ir mikroklimatu

    Tehachapi apylinkės žinomos dėl vėjo energetikos projektų, o kalnagūbriuose įrengtos vėjo jėgainės keičia vietines oro sroves. Specialistų vertinimu, tokia infrastruktūra gali sustiprinti šiluminius kylančius srautus ir turbulenciją, kuri dideliems sklandantiems paukščiams palanki kelionėms dideliais atstumais.

    Kondorai, taupydami energiją, dažnai naudojasi kylančiomis oro srovėmis, todėl vietovės, kuriose jos susidaro dažniau, gali tapti patrauklesnės skrydžiams ir poilsiui. Kitaip tariant, vėjo jėgainių parkai nebūtinai „pritraukia“ paukščius tiesiogiai, tačiau kartu su reljefu ir vėjais gali sukurti sąlygas, dėl kurių kondorai dažniau pasirodo netoli gyvenamųjų namų.

    Gamtosaugos ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia tokiose situacijose yra sumažinti paukščių kontaktą su žmogaus aplinka. Tai reiškia, kad reikia kiek įmanoma pašalinti lengvai pasiekiamus plastikinius daiktus, uždengti ar pritvirtinti lengvai plėšomas detales ir informuoti atsakingas tarnybas, jei paukščiai kartoja vizitus.

    Šis atvejis primena, kad atsinaujinančios energetikos plėtra ir laukinės gamtos apsauga dažnai susikerta tose pačiose erdvėse. Kai kurioms rūšims infrastruktūra gali keisti elgseną net netiesiogiai, todėl planuojant projektus vis dažniau akcentuojama stebėsena, poveikio aplinkai vertinimas ir prevencinės priemonės, padedančios išvengti konfliktų su saugomomis rūšimis.

  • Vėjo jėgainių triukšmas keičia paukščių giesmes: tyrėjai aiškinasi, kokia kaina prisitaikoma

    Vėjo jėgainių triukšmas keičia paukščių giesmes: tyrėjai aiškinasi, kokia kaina prisitaikoma

    Lenkijos kaimiškose vietovėse, kur įprastai dominuoja natūralūs ryto garsai, vis dažniau girdimas nuolatinis mechaninis ūžesys. Šis foninis triukšmas siejamas su vėjo jėgainių parkais, o biologai pastebi, kad kai kurios paukščių rūšys dėl jo keičia įprastą elgesį.

    Tyrėjai fiksuoja, kad paukščių giesmės tampa garsesnės, kinta jų tonas ir trukmė. Tai nėra vien estetinis pokytis: paukščiams giesmė yra pagrindinis komunikacijos būdas, nuo kurio priklauso poravimasis, teritorijos gynimas ir įspėjimas apie pavojų.

    Kas yra akustinis maskavimas?

    Mokslininkai šį reiškinį dažnai apibūdina akustinio maskavimo sąvoka. Tai situacija, kai žmogaus sukeliamas foninis triukšmas persidengia su gyvūnų skleidžiamais signalais ir apsunkina jų girdimumą.

    Vėjo jėgainių skleidžiamas garsas dažnai yra žemo dažnio ir pastovus, todėl jis gali mažinti vadinamąją aptikimo erdvę. Paprastai tariant, atstumas, kuriuo kitas paukštis aiškiai išgirsta giesmę, sumažėja.

    Kodėl garsesnė giesmė turi kainą?

    Prisitaikymas dainuoti garsiau ar aukštesniu tonu gali padėti būti išgirstiems, tačiau tai reikalauja papildomos energijos. Ilgainiui toks elgesys gali reikšti didesnį fiziologinį krūvį, ypač veisimosi laikotarpiu, kai energijos poreikis ir taip išauga.

    Be energijos sąnaudų, tyrimuose aptariama ir ilgalaikio streso rizika. Kai paukščiai nuolat priversti kompensuoti triukšmą, tai gali paveikti jų kasdienį elgesį, maitinimosi laiką ir bendrą būklę.

    Ką rodo stebėjimai Lenkijoje?

    Lenkijoje atlikti stebėjimai komerciniuose vėjo jėgainių parkuose daug dėmesio skyrė vyturiams. Šie paukščiai, užuot palikę teritoriją, kai kuriais atvejais prisitaiko: giesmės tampa garsesnės, ilgesnės arba persikelia į kitus dažnius, kad būtų mažiau užgožiamos.

    Ekologai pabrėžia, kad toks prisitaikymas nebūtinai reiškia, jog poveikio nėra. Greičiau tai ženklas, kad paukščiai bando išlikti funkcionuojančioje, bet pasikeitusioje akustinėje aplinkoje.

    Vėjo energija laikoma svarbia klimato kaitos mažinimo priemone, tačiau kartu vis dažniau vertinama ir jos vietinė ekologinė kaina. Dėl to planuojant naujus parkus akcentuojama poreikis tiksliau vertinti triukšmo sklaidą, atstumus iki jautrių buveinių ir taikyti priemones, mažinančias poveikį laukinei gyvūnijai.

  • African Starlings Show Long-Term Reciprocity, Offering New Evidence of Friendship-Like Bonds in Birds

    Researchers studying African starlings say the birds build durable social ties that can resemble human friendship, repeatedly helping specific partners over time. The findings add rare long-term evidence that cooperation among non-relatives can be sustained through reciprocity.

    The study, led by Alexis Earl with colleagues in Professor Dustin Rubenstein’s research group, drew on observations and genetic sampling spanning roughly two decades. By pairing behavioral records with DNA data, the team could separate assistance to relatives from help offered to unrelated group members.

    What the long data revealed

    Biologists have long understood why animals support close kin, since assisting relatives can boost shared genetic success. What has been harder to demonstrate is whether animals reliably invest in non-relatives with an expectation of future return.

    Across many breeding seasons on the East African savannah, the researchers documented thousands of interactions among hundreds of birds living in complex groups. They found that while helpers often favored relatives, many also provided consistent support to particular non-relatives even when kin were available.

    That pattern points to reciprocity rather than simple proximity or chance, the authors argue, because the same unrelated partners kept reappearing in helping roles over multiple years. The work suggests some starling relationships remain stable enough to function as long-term cooperative partnerships.

    Why reciprocity is hard to prove

    Detecting reciprocal helping typically requires large datasets collected over long periods, since favors may be returned much later. Shorter studies can miss these delayed exchanges and may misclassify them as one-off acts.

    The authors say the next step is to examine how these bonds form, what keeps them resilient, and why some cooperative pairs break down. More broadly, the results support the idea that similar reciprocity may exist in other animal societies but remains under-detected due to limited multi-year tracking.

  • Nurogęś: kaip atpažinti šį žuvimis mintantį paukštį ir kodėl jis vis dažniau pasirodo miestuose

    Nurogęś: kaip atpažinti šį žuvimis mintantį paukštį ir kodėl jis vis dažniau pasirodo miestuose

    Nurogė (Mergus merganser) yra vienas didžiausių ančinių šeimos paukščių Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai specializuotas vandens plėšrūnas, dažniausiai medžiojantis žuvis, todėl ją dažniau pamatysite prie švarių, gerai įsotintų deguonimi vandenų.

    Europoje nurogės paprastai renkasi vėsesnio klimato regionus, o perėjimo vietoms ypač svarbus gausus žuvų išteklius. Dėl to paukštis dažniausiai aptinkamas prie upių su ramesne tėkme ir ežerų, kuriuos supa miškai, nes tokiose vietose lengviau rasti ir maisto, ir saugių lizdaviečių.

    Kaip atrodo nurogė?

    Suaugusi nurogė yra liekno, pailgo kūno, apie 60–70 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali siekti beveik metrą. Išskirtiniausias bruožas – ilgas, siauras snapas, kurio kraštuose yra smulkios dantytos iškilumos, padedančios sugriebti slidžią žuvį.

    Šis paukštis pasižymi ryškiu lyčių skirtumu. Per poravimosi laikotarpį patinas dažniausiai būna baltu kūnu ir tamsia nugara, o galva – juoda, su žalsvai melsvu blizgesiu; patelės plunksnos santūresnės, o rusvai ruda galva turi aiškiai matomą kuodą.

    Kur gyvena ir kodėl vis dažniau matoma miestuose?

    Nurogės ieško vietų, kur vanduo švarus, o žuvų daug, todėl jos natūraliai traukia prie didesnių upių ir ežerų. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje regionų pastebima, kad šie paukščiai plečia arealą ir tampa labiau prisitaikantys prie žmogaus aplinkos.

    Vienas iš paaiškinimų – miestuose dažnai atsiranda tinkamų buveinių: sutvarkytos upių pakrantės, žiemą neužšąlantys vandens telkiniai ir pakankamai žuvų. Dėl to nurogę vis dažniau galima stebėti net ir urbanizuotose vietose, ypač ten, kur yra didelės upės ir parkų vandens telkiniai.

    Mityba ir elgsena: plėšrūnas, kuris neria ir medžioja aktyviai

    Nurogė nėra įprasta „duonos trupinių“ ieškanti antis: ji nardo ir aktyviai persekioja grobį po vandeniu. Pagrindinį racioną sudaro žuvys, tačiau kartais mityba papildoma vandens bestuburiais, vabzdžiais ar varliagyviais.

    Kai kada nurogės medžioja ir grupėmis: paukščiai sudaro puslankio formos rikiuotę ir gena žuvis į seklesnes vietas. Toks elgesys didina sėkmę ir rodo, kad tai ne tik puikūs plaukikai, bet ir koordinuotai veikti gebantys paukščiai.

    Perėjimas: lizdas ne ant žemės

    Skirtingai nei daugelis ančių, nurogės dažnai peri medžių drevėse, kartais kelių metrų aukštyje. Patelė paprastai deda 8–12 kiaušinių ir peri apie mėnesį, o patinas jauniklių auginime dažniausiai nedalyvauja, nors perėjimo metu laikosi netoliese.

    Vos po kelių dienų nuo išsiritimo jaunikliai palieka drevę, šokdami žemyn, ir kartu su patele keliauja vandens link. Nors toks startas atrodo pavojingas, lengvas kūnas ir pūkai sumažina traumų riziką, o vandenyje jaunikliai pradeda mokytis patys susirasti maisto.

    Stebėtojai kartais pastebi jauniklius, trumpam įsitaisančius ant patelės nugaros. Taip jie greičiau sudrėkina plunksnas vandeniui atspariu sekretu, kuris padeda išlikti sausiems ir šiltiems, kol jų pačių plunksnų danga pilnai susiformuoja.