Vakarų Oregone atliktas tyrimas parodė, kad juodakrūčiai strazdai (angl. red-winged blackbirds) gindami lizdus elgiasi gerokai apdairiau, nei būtų galima tikėtis iš itin agresyviai perinčias teritorijas saugančių paukščių. Susidūrę su barškuolėmis jie dažniausiai vengė fizinio kontakto, nors kitus plėšrūnus puldavo gerokai drąsiau.
Mokslininkai tyrė, kaip šie paukščiai reaguoja į skirtingas grėsmes lizdams, ir naudojo realistiškas gyvūnų imitacijas. Modeliai buvo išdėstyti netoli lizdų, kuriuose vienur dar buvo kiaušinių, kitur jau augo jaunikliai, kad būtų galima įvertinti, ar gynybos intensyvumas kinta priklausomai nuo perėjimo etapo.
Kodėl barškuolės pakeitė taktiką?
Rezultatai išsiskyrė barškuolių atveju: paukščiai dažnai skrisdavo jų link, demonstruodavo grasinantį elgesį, tačiau beveik niekada nebandydavo snapu ar nagais fiziškai atakuoti. Tai ryškiai skyrėsi nuo reakcijos į kitus galimus lizdų plėšrūnus, pavyzdžiui, žemines voveres, kurias strazdai puldinėjo daug kartų dažniau.
Svarbus kontekstas tas, kad barškuolės vakarinėje Oregono dalyje, į vakarus nuo Kaskadų kalnų, nuo XIX amžiaus buvo smarkiai išnaikintos. Dėl to šiandien tose vietovėse perintys paukščiai tikėtina retai jas sutinka, tačiau tyrimas vis tiek atskleidė tarsi įgimtą arba iš kitų signalų išmokstamą atsargumą, kai rizika tėvams yra per didelė.
Tėvų rizika prieš jauniklių saugumą
Tyrėjai šiuos duomenis sieja su tėvų investicijų teorija, kuri aiškina, kaip gyvūnai pasveria savo išlikimo riziką ir palikuonių apsaugos naudą. Paprastai tariant, kai grėsmė nukreipta į lizdą, bet nekelia didelio pavojaus suaugusiam paukščiui, gynyba gali būti agresyvi, o kai plėšrūnas pavojingas ir suaugusiam individui, elgesys tampa atsargesnis.
Juodakrūčių strazdų lizdų gynyba seniai žinoma kaip intensyvi, tačiau ji nėra akla: paukščiai skirtingai reaguoja į skirtingus priešus. Pavyzdžiui, prie lizdo priartėjus smulkesniam plėšrūnui, galinčiam sunaikinti kiaušinius ar jauniklius, užpuolimas gali būti tiesioginis, o susidūrus su grėsme, galinčia sužeisti ar nužudyti patį suaugusį paukštį, dažniau pasirenkamas atstumo laikymasis.
Publikacijoje žurnale Behavioral Ecology mokslininkai pabrėžia, kad toks elgesys padeda geriau suprasti, kaip gyvūnai realiomis sąlygomis priima sprendimus, kai vienu metu svarbios dvi vertybės: palikuonių apsauga ir tėvų išlikimas. Tai taip pat primena, kad net dažnai sutinkamų rūšių elgsena gali būti subtili ir priklausoma nuo konkretaus pavojaus pobūdžio.
Leave a Reply