CP v2

Tag: Paukštiena

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.

  • PRL laikų kepenėlės grįžta į virtuvę: vienas priedas pakeičia skonį taip, kad giria net močiutė

    Kepenėlės daugeliui siejasi su PRL laikų virtuve, tačiau šis produktas vėl atranda savo vietą šiuolaikiniuose meniu. Paukštienos kepenėlės vertinamos dėl ryškaus skonio ir didelės maistinės vertės, o tinkamai paruoštos jos gali būti minkštos ir sultingos.

    Vienas paprastas sprendimas, kuris dažnai pakeičia patiekalo rezultatą, yra kepenėles trumpai apkepinti, o daržoves dėti tik vėliau. Taip mėsa spėja apskrusti, o ne iškart troškintis daržovių sultyse, todėl išvengiama sauso, guminio kąsnio.

    Kodėl dera cukinija?

    Cukinija kepenėlėms suteikia lengvumo ir švelnumo, bet neištirpsta į košę, jei kepama trumpai. Kaitinant ji suminkštėja, išlieka stangri ir sugeria padažo skonį, todėl patiekalas tampa subalansuotas ir ne toks sunkus kaip klasikinė versija.

    Prie cukinijos ypač tinka svogūnas, nes jis suteikia saldumo ir padeda sujungti skonius. Kartu kepti svogūnai ir cukinija sukuria natūralų pagrindą lengvam padažui, kuris apgaubia kepenėlių gabalėlius.

    Pagrindinis akcentas – sojų padažas

    Jei įprastai kepenėlės gardinamos druska ir pipirais, šioje versijoje skonio centrą perima sojų padažas. Jis suteikia sūrumo ir umamio, todėl papildomos druskos dažnai nebereikia, o patiekalas įgauna ryškesnį, modernesnį profilį.

    „Svarbiausia kepenėlių neperkepti ir sojų padažą pilti saikingai, nes jis greitai užgožia kitus skonius“, – sako virtuvės praktikai, primenantys, kad geriausias rezultatas pasiekiamas trumpu kepimu ir kelių minučių troškinimu pabaigoje.

    Kaip paruošti kepenėles su cukinija

    Pirmiausia kepenėles nuplaukite, pašalinkite plėveles bei gysleles ir supjaustykite mažesniais gabalėliais. Keptuvėje įkaitinkite sviestą su alyvuogių aliejumi ir kepenėles apkepkite trumpai iš abiejų pusių, kad lengvai apskrustų.

    Tada sudėkite pjaustytą svogūną ir leiskite jam kelias minutes suminkštėti, o galiausiai įdėkite griežinėliais pjaustytą cukiniją. Pagardinkite pipirais ir sojų padažu, įpilkite kelis šaukštus vandens ir trumpai patroškinkite, kol daržovės suminkštės, o kepenėlės viduje bus ką tik iškepusios.

    Patiekalą verta valgyti iškart po gaminimo, nes atvėsus kepenėlės greičiau kietėja. Tinka su bulvėmis, tyre, kruopomis arba šviežia duona, o lengvas padažas tampa tuo elementu, kuris sujungia viską į vieną jaukų, namų skonį.

  • Paslėpta grėsmė prekybos centre: kodėl geriau vengti jau marinuotos mėsos kibirėliuose

    Prekybos centruose siūloma jau marinuota mėsa daugeliui atrodo patogus sprendimas, ypač prieš iškylas ar grilio vakarą. Vis dėlto maisto saugos specialistai primena, kad tokia produkcija gali kelti didesnę riziką nei šviežia mėsa, kurią marinuojate namuose.

    Problema slypi ne pačiame marinate, o tame, kad jis gali paslėpti mėsos kokybės požymius. Tiršti padažai, intensyvūs prieskoniai ir rūgštūs ingredientai dažnai užgožia kvapą, spalvos pakitimus ar tekstūrą, kurie paprastai išduoda prastėjančią šviežumą.

    Kas kelia didžiausią riziką

    Praktikoje marinuota mėsa neretai perkama dėl to, kad sutaupytų laiko, tačiau būtent šioje kategorijoje vartotojui sunkiausia įvertinti, ką iš tiesų perka. Jei mėsa buvo artėjanti prie galiojimo pabaigos, marinatas gali suteikti klaidingą įspūdį, kad produktas vis dar tinkamas.

    Dar vienas aspektas yra temperatūros kontrolė. Mėsai ypač svarbi nepertraukiama šaldymo grandinė, o pakartotinis atšilimas ir atvėsinimas didina bakterijų dauginimosi riziką, ypač jei produktas ilgiau laikomas atidarytas ar dažnai judinamas vitrinoje.

    Marinatų sudėtis ir poveikis

    Verta atidžiai skaityti etiketes, nes dalyje masinės gamybos marinatų pasitaiko daug druskos, cukraus ir įvairių priedų, skirtų skoniui sustiprinti ar konsistencijai palaikyti. Toks pasirinkimas nebūtinai yra pavojingas savaime, tačiau gali būti sunkesnis virškinimui ir nepalankus tiems, kurie riboja druską.

    Be to, intensyviai marinuota mėsa neretai būna jau supjaustyta mažesniais gabalais, o tai didina sąlyčio su paviršiumi plotą. Dėl to mikrobiologinė tarša, jei ji atsiranda, gali plisti greičiau, o tinkamas iškepimas tampa dar svarbesnis.

    Kaip rinktis saugiau

    Saugiausias variantas yra pirkti šviežią mėsą ir marinuoti namuose, kai aiškiai matote spalvą, kvapą ir tekstūrą. Marinatui pakanka paprastų ingredientų, o laikant mėsą šaldytuve svarbu neviršyti rekomenduojamo laiko ir vengti laikymo kambario temperatūroje.

    Jei vis dėlto renkatės jau marinuotą mėsą, verta rinktis aiškiai suženklintą produkciją su nurodyta sudėtimi, pagaminimo data ir laikymo sąlygomis. Namie mėsą būtina laikyti šaldytuve, o kepant užtikrinti, kad ji būtų pilnai termiškai apdorota, ypač paukštiena.

  • Pamirškite orkaitę: šitaip kepti vištų sparneliai išeina ypač traškūs ir daug sultingesni

    Vištų sparneliai namuose dažnai nusivilia vienu dalyku: kol orkaitėje jie tampa traškūs, tenka ilgai laukti ir kelis kartus vartyti, kad iškeptų tolygiai. Vis daugiau žmonių vietoj to renkasi karšto oro gruzdintuvę, kuri leidžia greičiau pasiekti traškų paviršių ir išlaikyti sultingą mėsą.

    Karšto oro gruzdintuvė veikia intensyvia karšto oro cirkuliacija, todėl šiluma pasiskirsto tolygiau, o oda greičiau apskrunda. Praktikoje tai reiškia paprastesnį procesą: įkaitinate prietaisą, sudedate sparnelius vienu sluoksniu ir viduryje kepimo juos apverčiate.

    Kaip iškepti tolygiai

    Dažniausia klaida – prigrūsti krepšelį, kai sparneliai gula vienas ant kito ir vietomis ima troškintis. Geriausias rezultatas pasiekiamas paliekant tarpelius, kad oras laisvai cirkuliuotų, o kiekvienas gabalėlis gautų vienodą karščio srautą.

    Kepimo laikas priklauso nuo prietaiso ir sparnelių dydžio, tačiau dažniausiai užtenka maždaug 20–25 minučių, apverčiant per vidurį. Jei sparneliai buvo šaldyti, juos galima trumpai apkepti atšildymui ir tuomet tęsti kepimą, tačiau svarbiausia – neskubėti ir įsitikinti, kad mėsa visiškai iškepusi.

    Saugumui ypač svarbi vidinė temperatūra: paukštiena turi pasiekti bent 74 laipsnius Celsijaus. Tai plačiai taikomas orientyras, kurį rekomenduoja maisto saugos institucijos, nes tik taip patikimai sumažinama rizika, susijusi su nepakankamai termiškai apdorota paukštiena.

    Traškumas ir skonis: ką keisti

    Norint dar traškesnės tekstūros, dalis namų virėjų renkasi ne kvietinius miltus, o kukurūzų krakmolą, kuris sukuria plonesnę, greičiau apskrundančią plutelę. Prieš apvoliojant verta sparnelius nusausinti popieriniu rankšluosčiu, nes drėgmės perteklius stabdo apskrudimą.

    Skoniui pakelti tinka džiovintos žolelės, pavyzdžiui, čiobreliai ar šalavijas, taip pat aštresni priedai, tokie kaip čili. Jei norisi ryškesnio umami efekto, kai kurie naudoja mononatrio glutamatą, tačiau jo kiekį svarbu derinti saikingai, kad neužgožtų natūralaus vištienos skonio.

    Ką daryti su padažais?

    Karšto oro gruzdintuvėje geriausiai kepasi sausesni, lengvai apvoliojami sparneliai, todėl lipnius padažus dažniau patogu dėti po kepimo. Taip išlaikomas traškumas, o padažas neapsunkina paviršiaus ir neskatina mėsos troškintis.

    Jei vis dėlto norisi kepti su šlapesniu glajumi, praverčia krepšelio įdėklas ar kepimo popierius, skirtas šiam prietaisui: jis sumažina prilipimą ir palengvina valymą. Visgi svarbu nepersistengti su uždengimu, kad nebūtų blokuojama oro cirkuliacija, kuri ir sukuria traškų rezultatą.

  • Ši arbatos marinato gudrybė suminkština net kietą mėsą: tinka vištienai, kiaulienai ir jautienai

    Kietesnė mėsa virtuvėje dažnai tampa iššūkiu, nes jos tekstūrai daug įtakos turi ne tik ruošimo būdas, bet ir pati žaliava. Jautiena neretai laikoma viena kietžiausių, ypač jei ji gaunama iš vyresnių gyvulių, kurių mėsoje daugiau jungiamojo audinio.

    Ne visi žino, kad kietėti gali ir paukštiena, ypač tam tikros dalys. Šlaunelės ir sparneliai termiškai apdorojami greitai netenka drėgmės, todėl lengvai tampa sausi ir kieti, jei parenkama per aukšta temperatūra ar per ilgas kepimo laikas.

    Vienas paprasčiausių būdų pagerinti tekstūrą prieš kepimą ar troškinimą yra sūdymas. Mėsos gabalą įtrinant druska ir paliekant 15–20 minučių, druska padeda išlaikyti daugiau sulčių ir tolygiau paskirstyti drėgmę, todėl galutinis rezultatas būna minkštesnis.

    Paukštienai ar avienai dažnai pasirenkami pieno produktai, pavyzdžiui, natūralus jogurtas, pasukos ar raugintas pienas. Tokia marinavimo terpė padeda švelninti skaidulas, o mėsa, palaikyta kelias valandas, po kepimo paprastai būna sultingesnė.

    Vis dažniau namų virtuvėse minimas ir netikėtas sprendimas – marinatas iš stiprios juodosios arbatos. Arbatoje esantys taninai sąveikauja su mėsos baltymais ir gali padėti sumažinti kietumo pojūtį, ypač kai mėsa marinuojama ilgiau.

    Praktikoje siūloma užplikyti labai stiprią juodąją arbatą ir marinatui panaudoti apie pusę stiklinės atvėsusio užpilo. Mėsa apvoliojama arbatoje ir paliekama 8–10 valandų, karts nuo karto apverčiant kas 1–2 valandas, kad poveikis būtų tolygesnis.

    Po marinavimo mėsa ruošiama įprastai: kepama, troškinama ar verdama pagal pasirinktą receptą. Teigiama, kad toks marinatas neturėtų ryškiai pakeisti natūralaus skonio, o labiau prisidėti prie švelnesnės tekstūros.

  • Virtuvės triukas: prieš kepant paukštienos kepenėles pamerkite į pasukas – dings kartumas

    Daugelis prisimena kepenėles kaip kietą, sausą ir kartoką patiekalą, tačiau dažniausiai tai lemia ne produktas, o paruošimo klaidos. Vienas paprasčiausių būdų pagerinti tekstūrą ir skonį – prieš kepant kepenėles pamirkyti pasukose.

    Pasukose esanti pieno rūgštis švelniai veikia baltymus, todėl kepenėlės po terminio apdorojimo išlieka minkštesnės ir sultingesnės. Kartu nuslopinamas intensyvus kvapas ir sumažėja kartumo pojūtis, dėl kurio šis patiekalas dažnai nemėgstamas.

    Praktiškai užtenka kepenėles visiškai apsemti pasukomis ir laikyti šaldytuve bent 2 valandas, o dar geriau – per naktį. Po mirkymo kepenėles verta trumpai nuplauti šaltu vandeniu ir labai gerai nusausinti, kad kepant jos ne troškintųsi, o gražiai apskrustų.

    Kepant svarbu neperkepti: didelė kaitra ir per ilgas laikas greitai išsausina kepenėles, todėl jos tampa kietos. Druską geriausia berti pačioje pabaigoje, nes sūdymas pradžioje skatina drėgmės išsiskyrimą ir gali pabloginti tekstūrą.

    Skoniui iškelti dažniausiai pakanka klasikinio derinio su svogūnais, pipirais ir mairūnu, o kaip garnyras tinka bulvės, kruopos ar šviežia duona. Toks paruošimas nereikalauja brangių ingredientų, tačiau rezultatas dažnai nustebina net skeptiškai nusiteikusius.

  • Lenkai primiršo delikatesą, o dabar „Lidl“ ją parduoda su 25 proc. nuolaida: skuba perkantys laimi

    Ilgus šimtmečius putpelė Europoje buvo laikoma rafinuotu pasirinkimu, o jos patiekalai puošdavo didikų ir karališkuosius stalus. Šiandien tai rečiau perkamas produktas, tačiau susidomėjimas tradiciniais, aukštesnės kokybės maisto produktais vėl auga, todėl putpelė grįžta ir į prekybos tinklų lentynas.

    Putpelių auginimas ir paruošimas pramonei sudėtingesnis nei vištienos ar kalakutienos. Šie paukščiai yra jautresni laikymo sąlygoms, o skerdenos mažos, todėl vienos porcijos paruošimui dažnai reikia kelių vienetų, o tai turi įtakos galutinei kainai.

    Mitybos požiūriu putpeliena dažnai minima kaip liesesnė alternatyva daliai įprastos paukštienos, o jos skonis laikomas ryškesniu ir sodresniu. Joje gausu baltymų, taip pat aptinkama B grupės vitaminų ir mineralų, tarp jų geležies bei fosforo, kurie svarbūs energijos apykaitai ir kraujodarai.

    Proga paragauti šio rečiau kasdienėje virtuvėje sutinkamo produkto atsirado dabar: prekybos tinkle „Lidl“ putpelė siūloma su nuolaida. Skelbiama, kad įprastai kilogramas kainuoja apie 9,30 euro, o taikant 25 proc. nuolaidą – apie 7,00 eurus už kilogramą.

    Prekybininkas taip pat nurodo pirkimo limitą: vienam pirkimo kvitui galima įsigyti iki 3 kilogramų. Tokie ribojimai paprastai taikomi trumpalaikėms akcijoms, kai siekiama užtikrinti, kad pasiūlymu galėtų pasinaudoti daugiau pirkėjų.

    Ruošiant putpelę svarbiausia neperkepti, nes mažos skerdenos greitai praranda sultingumą. Dažniausiai rekomenduojama rinktis aukštesnę temperatūrą ir trumpesnį kepimo laiką, o prieš patiekiant leisti mėsai kelias minutes pailsėti, kad sultys tolygiau pasiskirstytų.

  • Šią lengvą naminę paukštienos „dešrą“ gaminu pats: vaikai valgo drąsiai, o skonis nustebina

    Naminė paukštienos užkandžio alternatyva daugeliui tampa patikimesniu pasirinkimu nei parduotuvinė dešra ar kumpis. Kepant mėsą namuose galima tiksliai kontroliuoti sudėtį, druskos kiekį ir prieskonius, todėl sumuštiniai šeimai dažnai būna paprastesni ir aiškesnės sudėties.

    Pagrindinis šio recepto privalumas – sultinga tekstūra ir tai, kad mėsa gerai pjaustosi plonomis riekelėmis. Iškeptas paukštienos gabalas geriausiai atsiskleidžia kitą dieną, kai pilnai atvėsta ir sutvirtėja, todėl verta jį pasiruošti iš vakaro.

    Kas svarbiausia renkantis mėsą?

    Dažniausiai pasirenkama vištienos arba kalakutienos krūtinėlė, tačiau tinka ir šlaunelių mėsa, jei norisi riebesnio, dar sultingesnio rezultato. Mažesnis riebumas reiškia, kad ypač svarbu neperkepti, nes tuomet mėsa greičiau išsausėja.

    Maisto saugos požiūriu svarbu, kad paukštiena būtų pilnai iškepusi: vidinė temperatūra storiausioje vietoje turėtų pasiekti saugų lygį. Patikimiausias būdas tai patikrinti – maisto termometras, nes vien kepimo laikas gali klaidinti dėl skirtingo gabalo dydžio.

    Paprastas paruošimas namuose

    Mėsą patogu užmarinuoti druska, pipirais, česnaku, saldžiąja paprika ir trupučiu aliejaus, o aromatui tinka džiovintos žolelės. Norint švelnesnio skonio vaikams, geriau vengti aštrių prieskonių ir rinktis paprastesnį, mažiau intensyvų mišinį.

    Kepant verta rinktis vidutinę temperatūrą ir mėsą kepti uždengtą ar sandariau, kad neišgaruotų per daug drėgmės. Iškepus svarbu neskubėti pjaustyti: atvėsusi mėsa išlaiko sultis ir tampa tvirtesnė, todėl riekelės gaunasi tvarkingos.

    Laikymas ir šaldymas

    Atvėsintą mėsą geriausia dėti į sandarų indą, kad ji neapdžiūtų ir neprisigertų šaldytuvo kvapų. Šaldytuve toks gaminys paprastai išlieka tinkamas kelias dienas, jei laikomas švariai ir stabilioje temperatūroje.

    Jei kepate didesnį kiekį, patogu dalį supjaustyti riekelėmis ir užšaldyti porcijomis. Tuomet vakare užtenka išimti tiek, kiek reikės rytojui, o ryte turėsite greitą sprendimą pusryčiams ar priešpiečių dėžutei.

    „Kai mėsą pasigaminu pats, ramiau dėl sudėties ir lengviau suvaldyti druską, o vaikams sumuštiniai tiesiog skanesni“, – sako namuose paukštienos užkandį nuolat kepantis tėtis.

  • Naminė ar parduotuvinė vištiena: kuo skiriasi ir ką verta patikrinti, kad mėsa būtų saugi

    Vištiena daugeliui yra kasdienis pasirinkimas dėl palyginti nedidelio riebumo ir universalumo virtuvėje. Tačiau pirkėjai dažnai tiki, kad naminė višta automatiškai yra natūralesnė ir saugesnė už parduotuvinę.

    Kur slypi realūs skirtumai?

    Esminis skirtumas dažniausiai yra ne veislė, o kontrolė ir higiena. Pramoninėje gamyboje taikomos biosaugos priemonės, planinė dezinfekcija, nustatyti temperatūrų režimai ir veterinarinė priežiūra, todėl rizikos yra valdomos sistemiškai.

    Namuose auginamai paukštienai „natūralumo“ įspūdį kuria lėtesnis augimas ir daugiau judėjimo, todėl mėsa gali būti standesnė. Vis dėlto buitiniuose ūkiuose neretai trūksta nuoseklių sanitarinių procedūrų, o tai didina mikrobiologinės taršos tikimybę.

    Antibiotikų tema dažnai suprantama supaprastintai: didelėse fermose vaistai gali būti naudojami, tačiau tuo pat metu veikia kontrolės mechanizmai ir privalomi išlaukos laikotarpiai iki skerdimo. Tuo tarpu namų ūkiuose kartais vartojami plataus veikimo antibiotikai be aiškios schemos, o pirkėjas vėliau neturi galimybių to patikrinti.

    Kaip atpažinti saugią vištieną?

    Renkantis vištieną, pirmiausia vertėtų vertinti ne etiketę „naminė“, o šviežumo požymius ir laikymo sąlygas. Šviežia vištiena turi neutralų kvapą, o paviršius gali būti vos drėgnas, bet neturi būti lipnus ar slidus.

    Spalva paprastai svyruoja nuo šviesiai rausvos iki gelsvos ir gali priklausyti nuo pašaro bei paukščio amžiaus. Įtartini signalai yra pilkšvi atspalviai, išreikštas rūgštus ar pūvimo kvapas ir aiškiai pakitusi tekstūra.

    Parduotuvėje svarbu apžiūrėti pakuotę: ji neturi būti pažeista ar išsipūtusi. Jei pakuotėje yra skysčio, jis turėtų būti skaidrus; drumstas skystis gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.

    Perkant turgavietėje ar iš privačių pardavėjų, kritiškai svarbi temperatūra ir higiena. Jei vištiena laikoma be šaldymo, saulėje, iš automobilio bagažinės ar ant nešvarių paviršių, rizika dėl bakterinės taršos išauga, net jei produktas vadinamas naminiu.

    Mitai apie hormonus ir „chemiją“

    Užrašai apie hormonus ant pakuočių dažnai veikia kaip marketingas, nes parduodamoje paukštienoje hormoninių preparatų naudojimas ir likučiai yra griežtai reguliuojami. Tokie teiginiai pirkėjui gali sudaryti įspūdį, kad kiti produktai yra prastesni, nors realiai svarbiausi yra šaltis, šviežumas ir atsekamumas.

    Galiausiai saugiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kurį galima patikrinti praktiškai: aiški kilmė, tvarkinga prekybos vieta, tinkama temperatūra ir normalūs šviežumo požymiai. „Naminė“ vištiena gali būti puiki, bet tik tada, kai auginimas, skerdimas ir laikymas atlikti atsakingai.

  • PRL laikų guliašas grįžta: šis pigus triukas kepenėles palieka minkštas ir išgelbsti vakarienę

    Kepenėlių guliašas – paprastas, nebrangus patiekalas, kuris vėl dažnai prisimenamas ieškant sotių pietų dviem dienoms. Sėkmę čia lemia ne ingredientų gausa, o tikslus paruošimas: kepenėles lengva perkepti, o tuomet jos tampa kietos ir kartokos.

    Dažniausiai rekomenduojama rinktis paukštienos kepenėles, nes jos švelnesnės ir iškepa greičiau nei kiaulienos. Šviežumą išduoda tolygi spalva, lengvas blizgesys ir neutralus kvapas, o pilkšvas atspalvis, gleivėtumas ar aštresnis kvapas gali reikšti, kad produktas nebėra tinkamas.

    Prieš kepimą kepenėles verta kruopščiai nuvalyti: pašalinti gysleles, plėveles ir žalsvus plotelius, kurie dažnai suteikia kartumą. Taip pat svarbu jas gerai nusausinti, nes drėgmė keptuvėje ne apkepa, o pradeda troškinti, todėl dingsta skrudinimo skonis ir prastėja tekstūra.

    Didžiausia klaida – ilgas kepimas ir per anksti įdėta druska. Kepenėlės turėtų kepti trumpai, aukštesnėje kaitroje, kad paviršius greitai apsitrauktų, o vidus liktų minkštas; druską geriau dėti pabaigoje arba jau padaže.

    Skoniui ir aromatui dažnai pasitelkiami svogūnai, suteikiantys saldumo, ir šoninė, kuri prideda dūmo natų bei riebalumo. Padažas paprastai gaminamas sultinio pagrindu – jis sujungia ingredientus ir leidžia patiekalą patogiai patiekti su bulvėmis, grikiais, virtinukais ar paprasta duona.

    Kitą dieną guliašą geriausia šildyti ant mažos ugnies, o jei padažas sutirštėjo, įpilti šiek tiek sultinio arba vandens. Svarbu jo neužvirinti ir nekaitinti per ilgai, kad kepenėlės vėl netaptų kietos.

    „Kepenėlės atleidžia mažai klaidų: trumpas apkepimas ir lėtas pašildymas kitą dieną dažniausiai garantuoja minkštą rezultatą“, – sako virtuvės technologė.