Tag: Paukštiena

  • Kada pirkti kalakutą šventei: ekspertai pataria, kuo skiriasi šviežias ir šaldytas

    Kalakutas šventiniam stalui reikalauja ne tik gero recepto, bet ir laiko planavimo – per vėlai užsakę galite likti be norimo dydžio paukščio, o per anksti nusipirkę ir netinkamai laikę rizikuojate maisto sauga.

    Kaip rašoma „Serious Eats“, kalakutų augintojai ir „Butterball“ konsultacijų linijos ekspertė pabrėžia, kad svarbiausia apsispręsti, ar rinksitės šviežią, ar šaldytą kalakutą – nuo to priklauso, kada jį pirkti, kaip laikyti ir kada pradėti ruošti.

    Šviežių kalakutų pasiūla dažnai labiau ribota: jų gali tekti iš anksto rezervuoti ūkiuose, pas mėsininkus ar parduotuvėse, kurios dirba su šviežios paukštienos tiekėjais. Be to, ūkiams sudėtinga tiksliai numatyti, kokio svorio kalakutas bus iki šventės.

    Tuo metu šaldytą kalakutą galite įsigyti praktiškai bet kada – svarbiausias apribojimas čia dažniausiai yra vieta šaldiklyje. Tačiau planavimo vis tiek prireiks: atitirpinimas šaldytuve užtrunka kelias dienas.

    Kada pirkti šviežią kalakutą?

    Augintojos Maria Quattrociocchi teigimu, jų ūkis užsakymus Padėkos dienai (JAV) pradeda priimti nuo spalio 1-osios. Ji rekomenduoja šviežią kalakutą rezervuoti kuo anksčiau – taip didžiausia tikimybė gauti norimą dydį.

    Dar viena praktinė detalė: švieži paukščiai dažnai rezervuojami pagal svorio intervalus, o ne tikslų kilogramų skaičių. Kadangi kalakutai iki šventės toliau auga, mažesnių paukščių pasirinkimas paprastai būna geresnis anksčiau, o didesnių – vėliau.

    Jeigu norite mažesnio nei maždaug 18 svarų (apie 8 kilogramus) kalakuto, gali tekti derinti ankstesnį atsiėmimą. Pasak augintojos, mažesni kalakutai populiarūs ir greičiau išperkami.

    Maisto saugos prasme svarbu tai, kad JAV Žemės ūkio departamentas (USDA) rekomenduoja šviežią visą kalakutą šaldytuve laikyti tik 1–2 dienas iki gaminimo (arba per tą laiką jį užšaldyti). Jei planuojate sausą sūdymą (dry-brining), kalakutą verta turėti maždaug prieš 2 dienas ir pasūdyti parsinešus.

    Jei šviežią kalakutą nusipirkote anksčiau nei likus 2 dienoms iki gaminimo, saugus sprendimas – jį užšaldyti dar nepasibaigus šaldytuve leidžiamam laikymo laikui. Rekomenduojama sandariai įpakuoti, kad sumažėtų „šaldiklio nudegimų“ rizika, arba paukštį išskaidyti dalimis.

    Kada pirkti šaldytą kalakutą?

    „Butterball“ kalakutų konsultacijų linijoje 33 metus dirbusi specialistė Mary Alice Coffey sako, kad šaldytą kalakutą galima pirkti tada, kai tik pamatote norimą variantą – jei tik turite vietos šaldiklyje. Jos teigimu, originalioje pakuotėje dėl geriausios kokybės šaldytą kalakutą verta sunaudoti per metus (nors „Butterball“ nurodo, kad vakuuminėje pakuotėje kokybė gali išlikti gera ir ilgiau).

    Didžiausias iššūkis – atitirpinimo laikas. Rekomenduojama šaldytą kalakutą atitirpinti šaldytuve, skaičiuojant maždaug 24 valandas kas 4–5 svarus (apie 1,8–2,3 kilogramo). Pavyzdžiui, 12–16 svarų (apie 5,4–7,3 kilogramo) kalakutui dažniausiai prireikia 3–4 dienų, o 20–24 svarų (apie 9,1–10,9 kilogramo) – 5–6 dienų.

    Atitirpinus kalakutą, jį dar galima laikyti šaldytuve 1–2 dienas iki gaminimo. Prieš kepant patariama patikrinti ertmę, ar neliko ledo – svarbu, kad paukštis būtų pilnai atitirpęs.

    Jei iki šventės likus vos dienai kalakutas vis dar sušalęs, galima rinktis atitirpinimą šaltame vandenyje: paukštis turi būti sandarioje, nepraleidžiančioje pakuotėje, visiškai panardintas, o vanduo keičiamas kas 30 minučių. Tokiu būdu skaičiuojama apie 30 minučių vienam svarui – pavyzdžiui, 14 svarų (apie 6,4 kilogramo) kalakutui gali prireikti maždaug 7 valandų, o po atitirpinimo jį reikia gaminti iš karto.

    Dar viena svarbi išimtis: jei atitirpinote kalakutą šaldytuve, bet nusprendėte jo negaminti, jį galima saugiai vėl užšaldyti per 1–2 dienas, jeigu visą laiką jis buvo laikomas šaldytuve ne aukštesnėje nei 4 laipsnių temperatūroje.

  • ES šalys atidėjo balsavimą dėl braziliškos vištienos importo draudimo panaikinimo

    ES šalys atidėjo balsavimą dėl braziliškos vištienos importo draudimo panaikinimo

    Visos 27 Europos Sąjungos valstybės narės antradienį atidėjo balsavimą dėl draudimo importuoti brazilišką vištieną panaikinimo. Sprendimas nukeltas po to, kai dalis šalių paprašė Europos Komisijos papildomų paaiškinimų apie Brazilijos atitiktį ES taisyklėms dėl antimikrobinių medžiagų.

    Kaip praneša „Euronews“, kai kurios valstybės siekia aiškiau įvertinti, ar Brazilija laikosi ES reikalavimų, susijusių su antimikrobinių medžiagų naudojimu. Dėl šių klausimų planuojama grįžti prie temos per naują susitikimą gruodžio pradžioje.

    Balsavimas buvo numatytas po to, kai ES rugsėjį uždraudė importuoti brazilišką mėsą dėl Brazilijoje taikomos praktikos – antimikrobines medžiagas naudoti gyvūnų augimui skatinti. Toks draudimas tapo dar vienu jautriu klausimu santykiuose su Brazilija.

    Draudimas apima ne vien vištieną: jis taikomas jautienai, paukštienai, kiaušiniams ir medui. Vis dėlto ankstyvą rugsėjį atliktas ES auditas nustatė, kad Brazilijos paukštienos kontrolės sistema veikė efektyviai.

    Komisija žada atsakyti į klausimus

    Europos Komisijos atstovė spaudai Eva Hrncirova teigė, kad „kai kurios valstybės narės paprašė papildomų paaiškinimų apie Brazilijoje įdiegtą sistemą“. Pasak jos, Komisija skirs laiko atsakyti į pateiktas pastabas ir klausimus.

    Toks sprendimas reiškia, kad artimiausiomis savaitėmis brazilinės paukštienos importo situacija nesikeis, o galutinis sprendimas bus priimamas vėliau – po papildomų konsultacijų ir paaiškinimų.

    Ginčai dėl „Mercosur“ susitarimo

    Braziliškos mėsos importas ES viduje išlieka skaldantis klausimas, ypač platesniame „Mercosur“ prekybos susitarimo kontekste. Kelioms valstybėms, tarp jų ir Prancūzijai, šis susitarimas kelia didelį pasipriešinimą.

    ES ūkininkai baiminasi, kad dėl skirtingų gamybos standartų gali didėti spaudimas vietos rinkai – ypač dėl sveikatos ir fitosanitarinių taisyklių taikymo. Šios baimės dažnai tampa pagrindu reikalauti griežtesnių apsaugos priemonių.

    Siekiant sušvelninti įtampą, į susitarimą įtrauktos kvotos jautriems žemės ūkio produktams. Pavyzdžiui, jautienos importas ribojamas iki 99 000 tonų per metus su sumažintu 7,5 proc. tarifu, o paukštienos – iki 180 000 tonų per metus.

    Vis dėlto susitarimo ratifikavimas užsitęsė po to, kai Europos Parlamentas jį perdavė nagrinėti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, suabejojęs jo teisėtumu. Europos Komisija galiausiai nusprendė gegužę susitarimą laikinai įgyvendinti, kol bus sulaukta teismo išaiškinimo.

  • Kalakutą atitirpinti užtrunka ilgiau, nei manote: 3 saugūs būdai ir ko vengti

    Šaldytas kalakutas šventiniam stalui gali tapti tikru galvosūkiu: pilnai atitirpti jam kartais prireikia net iki penkių dienų. Skubėjimas ir netinkami metodai čia pavojingi – dalis paukščio gali patekti į bakterijoms palankią temperatūrų zoną.

    Kaip rašo „Serious Eats“, JAV Žemės ūkio departamentas (USDA) saugiais laiko tik tris atitirpinimo būdus: šaldytuve, šaltame vandenyje ir mikrobangų krosnelėje. Kiekvienas jų turi aiškias taisykles ir apribojimus.

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai kalakutas atitirpinamas netolygiai: išorė greitai sušyla, o vidus dar lieka įšalęs. Tokiu atveju bakterijos, pavyzdžiui, salmonelės, gali daugintis greičiau.

    Planuojant šventinę vakarienę svarbiausia – laikas: kuo didesnis paukštis, tuo anksčiau jį reikia pradėti atitirpinti. Taip pat verta įvertinti, ar turite pakankamai vietos šaldytuve, arba ar teks rinktis greitesnį, bet daugiau priežiūros reikalaujantį būdą.

    Kodėl svarbu atitirpinti teisingai

    Palikti kalakutą atitirpti kambario temperatūroje gali atrodyti patogu, tačiau tai – rizikingiausias kelias. Kol vidus dar kietas, išoriniai sluoksniai gali pasiekti temperatūrą, kurioje mikroorganizmai dauginasi ypač sparčiai.

    USDA nurodo „pavojingą zoną“ – maždaug nuo 4,5 iki 60 laipsnių Celsijaus. Būtent todėl šiltas vanduo ar atitirpinimas ant stalviršio laikomi netinkamais.

    Atitirpinimas šaldytuve: saugiausias, bet lėčiausias

    Atitirpinimas šaldytuve laikomas paprasčiausiu ir saugiausiu metodu, nes paukštis visą laiką išlieka žemoje temperatūroje. Rekomenduojama, kad šaldytuve būtų ne daugiau kaip 4 laipsniai Celsijaus.

    Skaičiuojant laiką, USDA orientyras – apie 24 valandos šaldytuve kas 4–5 svarams (apie 1,8–2,3 kg) kalakuto. Praktikoje laiką gali pailginti pilnesnis šaldytuvas ar aukštesnė jo temperatūra.

    Atitirpinant šaldytuve patariama kalakutą laikyti suvyniotą ir padėtą ant didesnio padėklo ar skardos, kad sultys nepratekėtų. Saugiausia vieta – apatinė šaldytuvo lentyna, kad žalia paukštiena neužterštų kitų produktų.

    Šis būdas ypač aktualus tiems, kurie planuoja kalakutą sūdyti sausu būdu (dry brine). USDA būtent šaldytuvą įvardija kaip vienintelį rekomenduojamą atitirpinimo metodą, jei paukštį norite taip paruošti prieš kepimą.

    Šaltas vanduo: greičiau, bet reikės nuolatinės priežiūros

    Jei laiko liko mažiau, kalakutą galima atitirpinti šaltame vandenyje. Nurodoma orientacinė trukmė – apie 30 minučių vienam svarui (apie 0,45 kg) paukščio.

    Praktikoje tai reiškia, kad, pavyzdžiui, 10 svarų (apie 4,5 kg) kalakutas gali atitirpti maždaug per penkias valandas – gerokai greičiau nei šaldytuve. Vis dėlto šis metodas reikalauja nuolatinio dėmesio.

    USDA rekomenduoja vandenį keisti maždaug kas 30 minučių, kad temperatūra išliktų saugi. Taip pat prireiks tinkamos talpos – didelio indo, šaldymo dėžės ar bent jau didesnio kibiro.

    Svarbi taisyklė: kalakutą, atitirpintą šaltame vandenyje, reikia gaminti iš karto. Dėl to toks atitirpinimas netinka, jei planuojate sausą sūdymą, kuriam reikia papildomo laiko.

    Mikrobangų krosnelė: tinka tik mažesniems gabalams

    Trečias USDA įvardijamas metodas – atitirpinimas mikrobangų krosnelėje. Tačiau visam kalakutui jis dažnai nepraktiškas, nes paukštis tiesiog netelpa į įprastą mikrobangų krosnelę.

    Be to, atitirpinant mikrobangose mėsa gali sušilti netolygiai: kraštai ima kepti, kai vidus dar neatitirpęs. Dėl to mėsa gali tapti sausesnė, o rezultatas – prastesnės tekstūros.

    Jei vis dėlto tenka atitirpinti mažesnius kalakuto gabalus, rekomenduojama naudoti paukštienos atitirpinimo režimą, gabalus vartyti ir sukioti, kad šiluma pasiskirstytų tolygiau. Kaip ir šalto vandens atveju, atitirpintą paukštieną reikia gaminti nedelsiant.

    Kambario temperatūra – blogiausia idėja

    Atitirpinimas ant virtuvės stalo ar dubenyje kambario temperatūroje laikomas rizikingiausiu būdu, todėl jo nerekomenduojama taikyti. Didelis paukštis atitirpsta lėtai, tad išorė ilgai būna bakterijoms palankioje temperatūroje.

    Nors kai kur minima galimybė atitirpinti lauke, jei temperatūra pastoviai žemesnė nei 4 laipsniai Celsijaus, USDA tokio metodo taip pat nerekomenduoja. Priežasčių daug: temperatūros svyravimai, saulė, taip pat higienos ir gyvūnų keliamas pavojus.

    Ar galima gaminti sušalusį kalakutą?

    USDA nurodo, kad techniškai kalakutą galima kepti ir visiškai neatitirpintą (išskyrus atvejį, kai jis kepamas gruzdintuvėje – tuomet paukštis turi būti 100 proc. atitirpęs ir gerai nusausintas). Vis dėlto reikia žinoti, kad sušalęs paukštis keps mažiausiai 50 proc. ilgiau.

    Praktiniu požiūriu toks sprendimas dažniausiai reiškia sudėtingesnę kontrolę ir mažiau tolygų rezultatą, todėl patikimiausias kelias – planuoti laiką ir rinktis atitirpinimą šaldytuve.

  • Rūkytos kalakutienos birria: netikėtas posūkis klasikiniams takams su sultiniu

    Birria takai su mirkymui skirtu sultiniu (consommé) šiandien yra vienas populiariausių meksikietiškų patiekalų, o jų variacijos nuolat plečiasi. Nors klasikinė birria tradiciškai gaminama iš ožkienos, ją vis dažniau keičia aviena, jautiena ar kiauliena.

    Ieškantiems lengvesnės, paukštienos pagrindu paremtos alternatyvos siūlomas netikėtas sprendimas – birria gaminti su rūkyta kalakutiena. Tokia mėsa suteikia patiekalui ryškesnį dūmo aromatą ir natūraliai dera su birria prieskonių profiliu.

    Autentišką birria skonį pirmiausia kuria sultinys, kuriame mėsa ilgai troškinama: paprastai naudojami pomidorai, džiovinti čili (pavyzdžiui, ancho, guajillo, arbol) ir prieskoniai, tokie kaip cinamonas, kmynai, čiobreliai, gvazdikėliai, raudonėlis, lauro lapai bei juodieji pipirai.

    Rūkyta kalakutiena šį derinį sustiprina: dūmo nata „pakelia“ čili ir prieskonius, todėl net ir be raudonos mėsos galima išgauti sodrų, birria būdingą skonį. Tai gali būti patrauklu tiems, kurie nevalgo jautienos ar tiesiog ieško kitokio varianto įprastiems takams.

    Kaip pritaikyti rūkytą kalakutieną birria takams

    Principas paprastas: rūkytą kalakutieną troškinkite birria marinate ar padaže, kol mėsa taps itin minkšta ir lengvai atsiskirs nuo kaulų. Tuomet kaulai pašalinami, o mėsa suplėšoma – taip ją galima naudoti taip pat, kaip ir įprastai ruošiant birria takus.

    Šį procesą galima atlikti skirtingais būdais: greitpuodyje („Instant Pot“), lėtaeigėje puodynėje arba įprastame puode ant viryklės. Pasirinkimas priklauso nuo turimos įrangos ir to, kiek laiko norite skirti gaminimui.

    Dažna klaida – papildoma druska

    Renkantis parduotuvėje įsigytą rūkytą kalakutieną verta prisiminti vieną dalyką: tokia mėsa dažniausiai jau būna pakankamai sūri. Dėl to papildomai berti druskos gali būti nereikalinga – geriau koncentruotis į birria būdingus prieskonius ir čili.

    Nesvarbu, ar naudosite rūkytas kojas, sparnelius ar kitą dalį, skonis jau turės ryškų sūrumo ir dūmo pagrindą. Tai leidžia tiksliau subalansuoti likusius komponentus, kad patiekalas nebūtų persūdytas.

    Tortilijos, sultinys ir sūris: kas svarbiausia patiekiant

    Ruošiant takus, kukurūzines tortilijas rekomenduojama pamirkyti troškinimo skystyje, o tik tada trumpai paskrudinti keptuvėje. Tuomet dedamas sūris ir rūkytos kalakutienos mėsa.

    Patiekiant šalia tinka laimo skiltelės ir dubenėlis consommé mirkymui. Jei norisi, kad skoniai dar labiau „susirištų“, sultiniui galima rinktis vištienos arba kalakutienos sultinį vietoje jautienos.

    Kalbant apie sūrį, klasikinis pasirinkimas gali būti „Colby-jack“, tačiau galima paįvairinti: aštresniam skoniui tinka „pepper jack“, o vengiant pieno produktų – augalinės kilmės sūrio mišiniai.

  • Virtuvės triukas: užmarinuokite mėsą juodojoje arbatoje – bus minkšta ir sultinga

    Ne visa mėsa po kepimo ar troškinimo būna vienodai minkšta. Kietumą dažniausiai lemia raumens dalis ir jungiamojo audinio, ypač kolageno, kiekis, todėl jautiena ar tam tikros paukštienos dalys neretai išsausėja ir sukietėja.

    Su jautiena tai ypač juntama, kai pasirenkami daugiau dirbę raumenys, o mėsa gaunama iš vyresnio gyvūno. Tokiuose gabaluose būna daugiau jungiamojo audinio, todėl trumpas kepimas aukštoje temperatūroje dažnai neduoda norimo minkštumo.

    Nustebinti gali ir paukštiena, ypač šlaunelės ar sparneliai, kurie greitai praranda drėgmę. Jei temperatūra per aukšta arba kepama per ilgai, mėsa tampa sausa, o tekstūra – kietesnė, nei tikimasi.

    Viena paprasčiausių išeičių – marinavimas, kuris padeda mėsai išlaikyti sultingumą ir tampa švelnesnė. Virtuvėje dažnai naudojama druska, kuri per laiką padeda geriau pasiskirstyti drėgmei, o paukštienai ar avienai populiarūs ir pieno produktai, pavyzdžiui, natūralus jogurtas ar pasukos.

    Dar vienas mažiau įprastas, bet plačiai aptarinėjamas būdas – marinatas iš stiprios juodosios arbatos. Arbatoje esantys taninai sąveikauja su mėsos baltymais, todėl tekstūra gali tapti švelnesnė, o pats gabalas po terminio apdorojimo atrodo minkštesnis.

    Tokiam marinatui paprastai užtenka labai stipriai užplikytos juodosios arbatos ir ilgesnio laiko šaldytuve. Mėsa marinuojama apie 8–10 valandų, kartkartėmis apverčiant, o vėliau ruošiama įprastu būdu – kepama, troškinama ar verdama.

    Svarbu nepersistengti su prieskoniais ir laikyti mėsą šaltai, kad būtų užtikrintas saugumas. Arbatos marinatas paprastai nekeičia dominuojančio mėsos skonio, tačiau gali padėti pasiekti minkštesnį, sultingesnį rezultatą, ypač jei kepant kontroliuojama temperatūra ir neperlaikoma orkaitėje.

  • Tyliai sprendėte neteisingai? Mokslas įvardijo, kuri paukštiena vertingiausia jūsų lėkštėje

    Tyliai sprendėte neteisingai? Mokslas įvardijo, kuri paukštiena vertingiausia jūsų lėkštėje

    Paukštiena daugeliui tapo kasdieniu pasirinkimu dėl kainos, patogumo ir įsitikinimo, kad tai liesesnė mėsa. Tačiau vištiena, kalakutiena, antiena ir žąsiena mitybine verte skiriasi labiau, nei dažnai manoma, o sprendimą verta grįsti ne mitais, o duomenimis.

    Europos Sąjungoje paukštiena išlieka viena populiariausių mėsos rūšių, o didelę pasiūlos dalį sudaro intensyvi pramoninė gamyba. Kartu auga ir vartotojų dėmesys kilmei, gyvūnų gerovei bei antibiotikų naudojimui ūkiuose, nes tai tiesiogiai siejama su antimikrobinio atsparumo rizika.

    Dažniausias stereotipas, kad kalakutiena visada auginama švariau nei vištiena, nėra tikslus. Paukščiai, kaip ir kiti ūkiniai gyvūnai, gali būti gydomi antibiotikais, o ES taisyklės draudžia profilaktinį, rutinį jų naudojimą, todėl realų skirtumą dažniau lemia ūkio praktikos, o ne vien rūšis.

    Vertinant maistinę sudėtį, kalakutienos krūtinėlė be odos dažnai išsiskiria didesniu baltymų kiekiu ir mažesniu riebalų kiekiu, todėl ji laikoma patogiu pasirinkimu norintiems daugiau baltymų neviršijant kalorijų. Vištienos krūtinėlė taip pat yra liesa, tačiau skirtingų dalių, auginimo ir apdorojimo ypatumai gali ženkliai pakeisti galutinę maistinę vertę.

    Antiena ir žąsiena neretai laikomos per riebios, bet toks vertinimas per daug supaprastina situaciją. Šių paukščių riebaluose paprastai yra nemaža dalis nesočiųjų riebalų rūgščių, o pati mėsa dažnai turi daugiau geležies ir kai kurių B grupės vitaminų, nors bendra energinė vertė, ypač valgant su oda, dažniausiai bus didesnė.

    Praktikoje svarbiausia ne tik pasirinkta paukštiena, bet ir paruošimas. Norint išlaikyti mitybinį pranašumą, liesesnę mėsą verta kepti trumpiau ir neperdžiovinti, o riebesnę rinktis be odos arba leisti riebalams ištekėti kepant, taip sumažinant bendrą patiekalo kaloringumą.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno universaliai geriausio pasirinkimo visiems nėra, tačiau jei tikslas yra daugiau baltymų ir mažiau sočiųjų riebalų, dažniausiai pirmaujanti bus kalakutienos krūtinėlė be odos. Jei svarbi įvairovė ir mikroelementai, racionalu derinti skirtingas paukštienos rūšis ir daugiau dėmesio skirti produkto kilmei, laikymo sąlygoms bei ženklinimui.

    Auganti tendencija Europoje yra skaidresnė tiekimo grandinė ir didesnė paklausa lėčiau augintai, geresnėmis sąlygomis laikomai paukštienai. Vartotojams tai reiškia paprastą taisyklę: svarbu ne tik ką renkatės, bet ir iš kur tai atkeliauja.

  • Kalakutas bus sultingas ir saugus: ekspertai paaiškino, kur ir kada tikrinti temperatūrą

    Norint tiksliai įvertinti, ar kalakutas jau iškepęs ir saugus valgyti, neužtenka pasikliauti kepimo laiku ar „skaidriomis sultimis“. Patikimiausias būdas yra naudoti maisto termometrą ir pamatuoti vidinę mėsos temperatūrą keliose vietose.

    Maisto saugos rekomendacijos pabrėžia, kad paukštiena turi pasiekti 74 laipsnius pagal Celsijų. Tokia temperatūra laikoma riba, kai dauguma ligas sukeliančių bakterijų sunaikinamos greitai, todėl sumažėja apsinuodijimo rizika.

    Praktikoje svarbu žinoti, kad saugumas priklauso ne tik nuo temperatūros, bet ir nuo laiko, kiek mėsa tą temperatūrą išlaiko. Dėl to dalis kulinarijos ekspertų kalakuto krūtinėlę išima anksčiau, pavyzdžiui, ties 66 laipsniais pagal Celsijų, tačiau pabrėžia, kad būtina įvertinti išlaikymo laiką ir poilsį.

    Patikimam rezultatui rekomenduojama temperatūrą tikrinti bent trijose vietose: storiausioje krūtinėlės dalyje, šlaunies ir korpuso sandūroje bei blauzdelės ir šlaunies sąnaryje. Termometro adatą reikia smeigti į storiausią mėsos dalį, vengiant kaulo, nes kaulas gali iškreipti rodmenis.

    Ne mažiau svarbus žingsnis yra mėsos poilsis po kepimo. Palikus kalakutą pailsėti, temperatūra dar kurį laiką kyla, o sultys pasiskirsto tolygiau, todėl mėsa būna sultingesnė ir lengviau pjaustoma.

    Kaip išsirinkti termometrą

    Virtuvėje dažniausiai naudojami du tipai: momentinio nuskaitymo termometrai ir įsmeigiami zondai su laidu. Momentinio nuskaitymo modeliai tinka greitai patikrinti keliose vietose, o zondai leidžia stebėti temperatūrą kepimo metu neatidarant orkaitės.

    Pastarasis sprendimas ypač patogus, jei norite rečiau varstyti orkaitės dureles. Kiekvienas atidarymas išleidžia karštį, pailgina kepimo laiką ir gali lemti netolygesnį rezultatą, ypač didesniam paukščiui.

    Dažniausios klaidos, kurios kainuoja skonį

    Viena dažniausių klaidų yra vienas matavimas vienoje vietoje ir per arti kaulo. Kita klaida – orientavimasis tik į laiką pagal svorį, nes skirtingos orkaitės, skardos ir paukščio forma kepimą veikia nevienodai.

    Dar viena rizika – per ilgai kepti krūtinėlę, kol šlaunis „pagaus“ temperatūrą. Tokiu atveju krūtinėlė lengvai perdžiūsta, todėl tikslesnis matavimas keliuose taškuose ir poilsis po kepimo tampa svarbiausiais sėkmės faktoriais.

  • Išbandė 14 paukštienos žirklių: šie 4 modeliai be vargo įveikia net kalakutą

    Kam išvis reikia paukštienos žirklių

    Paukštienos žirklės virtuvėje skirtos ne smulkiems darbams, o tam, kad patogiai perkirptų kaulus, sąnarius, storą odą ir riebalų sluoksnį. Tokios žirklės ypač praverčia ruošiant vištą ar kalakutą kepimui, kai norima pašalinti stuburą ir paukštį išskleisti kepimui vienu sluoksniu.

    Lyginant su įprastomis virtuvinėmis žirklėmis, paukštienos modeliai dažniausiai turi storesnes geležtes, tvirtesnį lankstą ir mechanizmą, kuris mažina rankos nuovargį. Būtent dėl to jos pasirenkamos, kai tenka dirbti su stambesniais paukščiais ir kietesniais kaulais.

    Ką parodė bandymai su višta ir kalakutu

    Testuojant skirtingus modelius realiose užduotyse svarbiausi kriterijai buvo pjūvio švara ir kontrolė. Praktikoje paaiškėjo, kad aštrumas vienas pats dar negarantuoja sėkmės, jei geležtės slysta nuo kaulo arba rankenos tampa nevaldomos, kai jos sudrėksta.

    Geriausiai pasirodę modeliai leido greitai ir tiksliai iškirpti stuburą, atskirti sparnelius bei šlauneles, o paskui pakartoti tuos pačius veiksmus su kalakutu. Bandymuose taip pat vertintas patogumas, kai rankos neišvengiamai būna šlapios, ir tai, ar įrankis išlaiko stabilumą spaudžiant.

    Trys savybės, kurios lemia rezultatą

    Pirmoji detalė – kilpinės rankenos. Jos suteikia atramą pirštams, mažina slydimą ir leidžia išlaikyti svertą, kai tenka kirpti per sąnarį ar kaulą. Tuo metu tiesios rankenos, ypač sudrėkus, dažniau priverčia pergriebti įrankį ir greičiau vargina.

    Antroji – dantytos arba mikrodantytos geležtės. Jos geriau įsikabina į kaulą ir odą, todėl mažėja tikimybė, kad pjūvio metu žirklės nuslys atgal. Trečioji – išardomos geležtės: jas lengviau išplauti ir visiškai išdžiovinti, o tai svarbu dirbant su žalia paukštiena.

    Higienos požiūriu kritiška, kad neliktų nešvarumų lankste, spyruoklėje ar fiksavimo mechanizme. Likusi drėgmė ar riebalai gali skatinti bakterijų dauginimąsi, o ilgainiui prisidėti ir prie rūdžių atsiradimo net ant nerūdijančio plieno detalių.

    „Geriausios paukštienos žirklės turi patogią kilpinę rankeną, dantytas geležtes ir konstrukciją, kurią lengva kruopščiai išvalyti“, – teigiama bandymų aprašyme.

    Tekste minimi keturi iš 14 išbandytų modelių, kurie geriausiai susidorojo su užduotimis nuo vištos iki kalakuto. Tarp jų išskiriami „OXO“ ir „Henckels“ modeliai, kurie išlaikė aukštas pozicijas ir ilgalaikiuose pakartotiniuose vertinimuose, taip pat paminėtas „DRAGON RIOT“ bei „Williams Sonoma“ variantas.

    Kainų palyginimai skirtingose parduotuvėse gali smarkiai svyruoti, tačiau renkantis verta pirmiausia vertinti konstrukciją, o ne vien etiketę. Jei žirklės neišardomos, rekomenduojama ypač kruopščiai plauti rankomis ir iškart sausinti, kad neliktų drėgmės lanksto vietoje.

  • Makłowiczius pasakė tiesiai: šis įprotis su mėsa gali padaryti meškos paslaugą virtuvėje

    Virtuvėje įsišaknijęs įprotis plauti žalią mėsą po tekančiu vandeniu gali ne padėti, o padidinti riziką, atkreipė dėmesį kulinaras Robertas Makłowiczius. Jo teigimu, žmonės dažnai plauna vištieną, kiaulieną ar faršą manydami, kad taip pašalina bakterijas, tačiau realybėje situacija gali būti priešinga.

    Plovimas vandeniu mėsos nedezinfekuoja, nes vanduo bakterijų nenaikina. Dar blogiau, stipresnė srovė gali ištaškyti mikroorganizmus ir mėsos sultis po plautuvę, stalviršį, maišytuvą, indus ar net netoliese esančius produktus.

    Kodėl plauti mėsą pavojinga?

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pagrindinė problema yra kryžminė tarša, kai bakterijos nuo žalios mėsos patenka ant paviršių ar maisto, kuris bus valgomas neapdorotas. Taip didėja rizika apsinuodyti maistu, ypač jei virtuvėje vėliau nelieka kruopščiai nuvalytų ir dezinfekuotų vietų.

    Šis įprotis ypač rizikingas plaunant žalią paukštieną, kur dažniau aptinkamos tokios bakterijos kaip salmonelės ar kampilobakterijos. Svarbu suprasti, kad saugumas priklauso ne nuo nuplovimo, o nuo tinkamo terminio apdorojimo ir higienos virtuvėje.

    Kas nutinka mėsos kokybei?

    Be saugumo, plovimas gali paveikti ir patį produktą. Ilgiau skalaujama mėsa prisigeria vandens, o vėliau kepant ar troškinant gali prasčiau skrusti, sunkiau susiformuoja apskrudusi plutelė, o skonis ir tekstūra neretai nukenčia.

    Jei norisi pašalinti drėgmės perteklių nuo mėsos paviršiaus prieš kepimą, geresnis sprendimas yra švelniai nusausinti vienkartiniu popieriniu rankšluosčiu ir jį iškart išmesti. Tai sumažina taškymosi riziką ir padeda pasiekti geresnį kepimo rezultatą.

    Ką daryti vietoj plovimo?

    Saugiausia praktika yra žalią mėsą laikyti atskirai nuo produktų, kurie valgomi be kaitinimo, pavyzdžiui, daržovių ar žalumynų. Taip pat verta naudoti atskirą pjaustymo lentelę, o po darbo su žalia mėsa kruopščiai nusiplauti rankas ir nuplauti bei išvalyti visus kontaktavusius įrankius ir paviršius.

    Esminis dalykas yra pakankama vidinė temperatūra gaminant, nes būtent karštis sunaikina pavojingus mikroorganizmus. Taip pat svarbu, kad žalios mėsos sultys šaldytuve nekontaktuotų su kitu maistu, todėl mėsą reikėtų laikyti sandariai ir, jei įmanoma, žemiau kitų produktų.

    „Plovimas po čiaupu suteikia klaidingą saugumo jausmą: bakterijų jis nepašalina, o virtuvėje jų gali tik padaugėti“, – sakė Robertas Makłowiczius.

  • Kiek iš tikrųjų galima laikyti žalią mėsą šaldiklyje: terminas nustebins ne vieną

    Žalią mėsą šaldiklyje teoriškai galima laikyti labai ilgai, nes žema temperatūra sustabdo bakterijų dauginimąsi. Tačiau tai nereiškia, kad po kelerių metų ištrauktas kepsnys išliks sultingas ir skanus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad šaldymas labiausiai „saugo“ nuo gedimo, bet ne nuo kokybės prastėjimo. Laikui bėgant mėsa praranda drėgmę, keičiasi tekstūra, o riebalai gali įgyti nemalonų prieskonį, ypač jei pakuotė nėra sandari.

    Kiek laiko laikyti, kad būtų skanu?

    Optimaliam skoniui ir konsistencijai svarbu laikytis rekomenduojamų terminų, nes kuo ilgiau mėsa guli šaldiklyje, tuo didesnė vadinamojo šaldiklio nudegimo rizika. Tai atsitinka, kai drėgmė iš mėsos „ištraukiama“ šalčio ir oro, o paviršius tampa sausas, pilkšvas.

    Dauguma žalių mėsos rūšių geriausią kokybę išlaiko nuo kelių mėnesių iki maždaug vienų metų. Ilgiausiai paprastai laikosi dideli gabalai, o trumpiausiai – malta mėsa ir riebesni, labiau apdoroti gaminiai.

    Kiaulienos kepsniai ar karbonadai dažniausiai rekomenduojami suvartoti per 4–6 mėnesius, o neapdorotas žalias kumpis gerą kokybę paprastai išlaiko apie 6 mėnesius. Šviežia jautiena dažnai gali išlikti tinkama kokybei apie 6–12 mėnesių, o aviena – apie 6–9 mėnesius.

    Maltai mėsai rekomenduojamas trumpesnis laikotarpis, dažniausiai apie 3–4 mėnesius, nes didesnis paviršiaus plotas greičiau praranda drėgmę ir sugeria kvapus. Bekonas bei dešros šaldiklyje paprastai kokybę išlaiko trumpiau, dažnai apie 1–2 mėnesius.

    Paukštienos gabalai dažnai rekomenduojami iki maždaug 9 mėnesių, o visa višta ar kalakutas gali išlaikyti gerą kokybę iki maždaug 12 mėnesių. Vis dėlto labai svarbu, kaip mėsa supakuota ir ar šaldiklyje palaikoma stabili temperatūra.

    Žuvis ir jūros gėrybės: terminai trumpesni

    Žuvies kokybė šaldiklyje krenta greičiau nei daugelio mėsų, ypač jei žuvis riebi. Riebios žuvys dažnai rekomenduojamos suvartoti per 2–3 mėnesius, o liesesnės, baltos žuvys – maždaug per 4–8 mėnesius.

    Krevetės ir vėžiai, priklausomai nuo rūšies ir paruošimo, gali išlaikyti kokybę ilgiau, tačiau kitų moliuskų ir dalies vėžiagyvių terminas dažnai trumpesnis, apie 2–4 mėnesius. Čia didžiausią įtaką daro riebalų oksidacija ir pakuotės sandarumas.

    Kaip užšaldyti teisingai?

    Jei mėsa šaldytuve jau artėja prie gedimo ribos, šaldymas nepadarys jos „šviežesnės“. Geriausiam rezultatui rekomenduojama mėsą užšaldyti kuo greičiau po įsigijimo, dažnai per 24 valandas, kad šaltyje „užfiksuotumėte“ geriausią kokybę.

    Kad mėsa neprarastų drėgmės, verta papildomai apsaugoti originalią pakuotę, sandariai apvyniojant plėvele ar folija, o tuomet įdėti į šaldymo maišelį ir išspausti kuo daugiau oro. Ant pakuotės pravartu užrašyti mėnesį ir metus, o šaldiklyje laikyti giliausiai, kur temperatūra stabiliausia.

    Maisto saugos rekomendacijose dažniausiai akcentuojama, kad šaldiklyje turėtų būti palaikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra. Kuo dažniau varstomos durelės ir kuo labiau svyruoja temperatūra, tuo greičiau prastėja produktų kokybė, net jei jie formaliai išlieka saugūs.