CP v2

Tag: Paukštiena

  • Kiek iš tikrųjų galima laikyti žalią mėsą šaldiklyje: terminas nustebins ne vieną

    Žalią mėsą šaldiklyje teoriškai galima laikyti labai ilgai, nes žema temperatūra sustabdo bakterijų dauginimąsi. Tačiau tai nereiškia, kad po kelerių metų ištrauktas kepsnys išliks sultingas ir skanus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad šaldymas labiausiai „saugo“ nuo gedimo, bet ne nuo kokybės prastėjimo. Laikui bėgant mėsa praranda drėgmę, keičiasi tekstūra, o riebalai gali įgyti nemalonų prieskonį, ypač jei pakuotė nėra sandari.

    Kiek laiko laikyti, kad būtų skanu?

    Optimaliam skoniui ir konsistencijai svarbu laikytis rekomenduojamų terminų, nes kuo ilgiau mėsa guli šaldiklyje, tuo didesnė vadinamojo šaldiklio nudegimo rizika. Tai atsitinka, kai drėgmė iš mėsos „ištraukiama“ šalčio ir oro, o paviršius tampa sausas, pilkšvas.

    Dauguma žalių mėsos rūšių geriausią kokybę išlaiko nuo kelių mėnesių iki maždaug vienų metų. Ilgiausiai paprastai laikosi dideli gabalai, o trumpiausiai – malta mėsa ir riebesni, labiau apdoroti gaminiai.

    Kiaulienos kepsniai ar karbonadai dažniausiai rekomenduojami suvartoti per 4–6 mėnesius, o neapdorotas žalias kumpis gerą kokybę paprastai išlaiko apie 6 mėnesius. Šviežia jautiena dažnai gali išlikti tinkama kokybei apie 6–12 mėnesių, o aviena – apie 6–9 mėnesius.

    Maltai mėsai rekomenduojamas trumpesnis laikotarpis, dažniausiai apie 3–4 mėnesius, nes didesnis paviršiaus plotas greičiau praranda drėgmę ir sugeria kvapus. Bekonas bei dešros šaldiklyje paprastai kokybę išlaiko trumpiau, dažnai apie 1–2 mėnesius.

    Paukštienos gabalai dažnai rekomenduojami iki maždaug 9 mėnesių, o visa višta ar kalakutas gali išlaikyti gerą kokybę iki maždaug 12 mėnesių. Vis dėlto labai svarbu, kaip mėsa supakuota ir ar šaldiklyje palaikoma stabili temperatūra.

    Žuvis ir jūros gėrybės: terminai trumpesni

    Žuvies kokybė šaldiklyje krenta greičiau nei daugelio mėsų, ypač jei žuvis riebi. Riebios žuvys dažnai rekomenduojamos suvartoti per 2–3 mėnesius, o liesesnės, baltos žuvys – maždaug per 4–8 mėnesius.

    Krevetės ir vėžiai, priklausomai nuo rūšies ir paruošimo, gali išlaikyti kokybę ilgiau, tačiau kitų moliuskų ir dalies vėžiagyvių terminas dažnai trumpesnis, apie 2–4 mėnesius. Čia didžiausią įtaką daro riebalų oksidacija ir pakuotės sandarumas.

    Kaip užšaldyti teisingai?

    Jei mėsa šaldytuve jau artėja prie gedimo ribos, šaldymas nepadarys jos „šviežesnės“. Geriausiam rezultatui rekomenduojama mėsą užšaldyti kuo greičiau po įsigijimo, dažnai per 24 valandas, kad šaltyje „užfiksuotumėte“ geriausią kokybę.

    Kad mėsa neprarastų drėgmės, verta papildomai apsaugoti originalią pakuotę, sandariai apvyniojant plėvele ar folija, o tuomet įdėti į šaldymo maišelį ir išspausti kuo daugiau oro. Ant pakuotės pravartu užrašyti mėnesį ir metus, o šaldiklyje laikyti giliausiai, kur temperatūra stabiliausia.

    Maisto saugos rekomendacijose dažniausiai akcentuojama, kad šaldiklyje turėtų būti palaikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra. Kuo dažniau varstomos durelės ir kuo labiau svyruoja temperatūra, tuo greičiau prastėja produktų kokybė, net jei jie formaliai išlieka saugūs.

  • Supjaustykite, pamirkykite piene ir apkepkite su svogūnais: kepenėlės, kurios pakeis nuomonę

    Wątróbka przez lata miała opinię dania, które albo się uwielbia, albo omija szerokim łukiem. Dobrze przyrządzona potrafi jednak pozytywnie zaskoczyć: jest delikatna, wilgotna w środku i świetnie łączy się ze słodyczą podsmażonej cebuli. Najczęściej wybieram wątróbkę drobiową, bo przygotowuje się ją szybko i ma łagodniejszy smak niż wieprzowa czy wołowa.

    Moczenie w mleku to prosty patent, który pomaga złagodzić smak podrobów i sprawia, że gotowe kawałki są przyjemniejsze w jedzeniu. Wątróbkę warto też osuszyć przed smażeniem – dzięki temu zamiast się dusić, szybko złapie rumianą skórkę. Solę ją dopiero pod koniec, ponieważ dodana wcześniej sól może sprawić, że stanie się twardsza.

    Nie przepełniaj patelni – smaż wątróbkę partiami, aby wszystkie kawałki miały kontakt z dobrze rozgrzanym tłuszczem. Cebulkę przygotuj osobno, dzięki czemu będzie miękka, słodka i apetycznie złocista.

    Składniki:

    Sposób przygotowania:

    Taką wątróbkę podaję z ziemniaczanym purée, kromkami pieczywa na zakwasie albo kaszą gryczaną. Dobrym dodatkiem będą również buraczki lub ogórki kiszone, które przyjemnie przełamią słodycz cebuli.

  • ES smogia Brazilijos mėsai: įsigaliojo importo stabdymas – kas laukia ūkininkų ir prekybos?

    ES smogia Brazilijos mėsai: įsigaliojo importo stabdymas – kas laukia ūkininkų ir prekybos?

    Europos Komisijos sprendimas stabdyti mėsos importą iš Brazilijos įsigaliojo rugsėjo 3 dieną. Priemonė taikoma dėl susirūpinimo antimikrobinių vaistų, įskaitant antibiotikus, naudojimu gyvulininkystėje ir dėl to, ar eksportas atitinka Europos Sąjungos maisto saugos taisykles.

    Komisija nurodo, kad ES galioja griežti reikalavimai, ribojantys antimikrobinių medžiagų naudojimą, ypač tada, kai jos taikomos augimo skatinimui ar profilaktikai. Nuo šios datos pradėtas taikyti sąrašas šalių, kurios, ES vertinimu, iš esmės laikosi šių taisyklių, o Brazilija jame kol kas neįtraukta.

    Stabdymas apima ir paukštieną

    Importo stabdymas apima kelias produktų grupes, tarp jų jautieną, paukštieną, kiaušinius ir medų. Sprendimas buvo paremtas dar gegužę nacionalinių ekspertų balsavimu, o vėliau, nepaisant derybų su Brazilijos institucijomis, priemonė pradėta taikyti praktiškai.

    Kai kurių produktų importas teoriškai galėtų būti atnaujintas, jei ES auditai patvirtintų, kad tiekimo grandinė atitinka reikalavimus. Komisija yra pradėjusi paukštienos ir medaus patikras remdamasi Brazilijos pateiktomis rašytinėmis garantijomis, tačiau galutinės išvados paprastai užtrunka ilgiau nei pačios inspekcijos.

    Jautienai trūksta garantijų

    Komisijos atstovai pabrėžia, kad jautienos atveju pateikti pakankamas garantijas sudėtingiau, nes jos turi apimti visą gyvulio gyvenimo ciklą. Galvijų auginimas trunka ilgiau, todėl ES vertinimu svarbu užtikrinti atsekamumą ir kontrolę nuo ūkio iki skerdimo ir eksporto.

    „Turime taisykles, kurios draudžia antimikrobines medžiagas naudoti augimui skatinti, todėl reikalaujame aiškių įrodymų, kad importuojami produktai atitinka mūsų standartus“, – sakė Europos Komisijos atstovė spaudai Eva Hrncirova.

    Smūgis prekybos susitarimo fone

    Sprendimas priimtas jautriame politiniame ir ekonominiame kontekste, nes Brazilijos žemės ūkio produktų importas yra viena labiausiai ginčijamų ES ir Mercosur prekybos susitarimo temų. Kritikai Europoje teigia, kad dalis Pietų Amerikos gamintojų konkuruoja nelygiomis sąlygomis, jei jų produkcijai taikomi silpnesni fitosanitariniai ar maisto saugos standartai.

    Europos ūkininkų organizacijos ne kartą akcentavo, kad griežtėjant ES žaliajam reguliavimui ir reikalavimams dėl antibiotikų, gerovės bei atsekamumo, importuojama produkcija turi būti vertinama pagal tuos pačius principus. Tuo tarpu Brazilija siekia išsaugoti prieigą prie ES rinkos, todėl techninės derybos ir bandymai pateikti papildomas garantijas, tikėtina, tęsis.

  • Kadaise keitė citriną virtuvėje: šį rūgštų vaisių dėkite į ryžius ar mėsą – skonis nustebins

    Raugerškis – rūgštaus, ryškaus skonio uogos, kurias dalis šeimų anksčiau naudojo kaip natūralų citrinos pakaitalą, kai citrusai buvo brangūs ar sunkiau prieinami. Šiandien raugerškis į virtuvę grįžta kaip prieskoninis akcentas ryžiams, mėsai ar salotoms, nes nedidelis kiekis greitai suteikia gaivos ir „pakelia“ patiekalo skonį.

    Dažniausiai ant stalo patenka džiovintos raugerškio uogos – jos išvaizda primena spanguoles, tačiau skonis paprastai yra rūgštesnis ir aštresnis. Šviežios uogos būna kietesnės, sutraukiančios, todėl kasdienėje virtuvėje patogiau naudoti džiovintas arba termiškai apdorotas.

    Maistine prasme raugerškio uogose aptinkama antioksidantų grupėms priskiriamų junginių, tarp jų polifenolių ir flavonoidų, taip pat vitaminų. Tokie junginiai mityboje vertinami dėl gebėjimo padėti organizmui apsisaugoti nuo oksidacinio streso, tačiau jie nėra „greitas vaistas“ ir nepakeičia subalansuotos mitybos.

    Raugerškiuose taip pat yra berberino – natūralaus alkaloido, kuris pastaraisiais metais dažnai minimas mokslinėje literatūroje. Kai kurie tyrimai rodo, kad berberinas gali būti siejamas su gliukozės ir cholesterolio rodiklių gerėjimu, tačiau rezultatų nereikėtų suprasti kaip universalaus sprendimo, ypač vartojant vaistus ar turint lėtinių ligų.

    Virtuvėje raugerškis ypač tinka ten, kur norisi rūgštaus kontrasto. Jis dera su paukštiena, troškiniais, ryžių patiekalais, kruopomis ir riešutais, o salotose gali pakeisti spanguoles, kai norisi ne saldumo, o ryškesnės rūgšties.

    Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių – Irano virtuvė, kur raugerškis yra klasikinis ryžių patiekalų ingredientas. Uogos suteikia pilavui gaivumo ir padeda subalansuoti švelnų ryžių bei mėsos skonį, todėl jos dažnai naudojamos ne kaip deserto priedas, o kaip prieskonis.

    Raugerškį galima naudoti ir kepiniuose, košėse ar naminiame duonos tešloje, tačiau verta prisiminti taisyklę: pradėkite nuo mažo kiekio. Dėl intensyvaus skonio uogos lengvai „perima“ patiekalą, todėl geriau įdėti mažiau ir, jei reikia, papildyti.

    Norintiems pasiruošti atsargų tinka ir konservavimas: iš raugerškio verdamos uogienės, džemai, gaminama žele. Terminis apdorojimas sušvelnina sutraukiančią rūgštį, o rezultatas tampa panašesnis į tradicinius rūgščiasaldžius pagardus, tinkančius tiek desertams, tiek prie mėsos.

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.

  • PRL laikų kepenėlės grįžta į virtuvę: vienas priedas pakeičia skonį taip, kad giria net močiutė

    Kepenėlės daugeliui siejasi su PRL laikų virtuve, tačiau šis produktas vėl atranda savo vietą šiuolaikiniuose meniu. Paukštienos kepenėlės vertinamos dėl ryškaus skonio ir didelės maistinės vertės, o tinkamai paruoštos jos gali būti minkštos ir sultingos.

    Vienas paprastas sprendimas, kuris dažnai pakeičia patiekalo rezultatą, yra kepenėles trumpai apkepinti, o daržoves dėti tik vėliau. Taip mėsa spėja apskrusti, o ne iškart troškintis daržovių sultyse, todėl išvengiama sauso, guminio kąsnio.

    Kodėl dera cukinija?

    Cukinija kepenėlėms suteikia lengvumo ir švelnumo, bet neištirpsta į košę, jei kepama trumpai. Kaitinant ji suminkštėja, išlieka stangri ir sugeria padažo skonį, todėl patiekalas tampa subalansuotas ir ne toks sunkus kaip klasikinė versija.

    Prie cukinijos ypač tinka svogūnas, nes jis suteikia saldumo ir padeda sujungti skonius. Kartu kepti svogūnai ir cukinija sukuria natūralų pagrindą lengvam padažui, kuris apgaubia kepenėlių gabalėlius.

    Pagrindinis akcentas – sojų padažas

    Jei įprastai kepenėlės gardinamos druska ir pipirais, šioje versijoje skonio centrą perima sojų padažas. Jis suteikia sūrumo ir umamio, todėl papildomos druskos dažnai nebereikia, o patiekalas įgauna ryškesnį, modernesnį profilį.

    „Svarbiausia kepenėlių neperkepti ir sojų padažą pilti saikingai, nes jis greitai užgožia kitus skonius“, – sako virtuvės praktikai, primenantys, kad geriausias rezultatas pasiekiamas trumpu kepimu ir kelių minučių troškinimu pabaigoje.

    Kaip paruošti kepenėles su cukinija

    Pirmiausia kepenėles nuplaukite, pašalinkite plėveles bei gysleles ir supjaustykite mažesniais gabalėliais. Keptuvėje įkaitinkite sviestą su alyvuogių aliejumi ir kepenėles apkepkite trumpai iš abiejų pusių, kad lengvai apskrustų.

    Tada sudėkite pjaustytą svogūną ir leiskite jam kelias minutes suminkštėti, o galiausiai įdėkite griežinėliais pjaustytą cukiniją. Pagardinkite pipirais ir sojų padažu, įpilkite kelis šaukštus vandens ir trumpai patroškinkite, kol daržovės suminkštės, o kepenėlės viduje bus ką tik iškepusios.

    Patiekalą verta valgyti iškart po gaminimo, nes atvėsus kepenėlės greičiau kietėja. Tinka su bulvėmis, tyre, kruopomis arba šviežia duona, o lengvas padažas tampa tuo elementu, kuris sujungia viską į vieną jaukų, namų skonį.

  • Paslėpta grėsmė prekybos centre: kodėl geriau vengti jau marinuotos mėsos kibirėliuose

    Prekybos centruose siūloma jau marinuota mėsa daugeliui atrodo patogus sprendimas, ypač prieš iškylas ar grilio vakarą. Vis dėlto maisto saugos specialistai primena, kad tokia produkcija gali kelti didesnę riziką nei šviežia mėsa, kurią marinuojate namuose.

    Problema slypi ne pačiame marinate, o tame, kad jis gali paslėpti mėsos kokybės požymius. Tiršti padažai, intensyvūs prieskoniai ir rūgštūs ingredientai dažnai užgožia kvapą, spalvos pakitimus ar tekstūrą, kurie paprastai išduoda prastėjančią šviežumą.

    Kas kelia didžiausią riziką

    Praktikoje marinuota mėsa neretai perkama dėl to, kad sutaupytų laiko, tačiau būtent šioje kategorijoje vartotojui sunkiausia įvertinti, ką iš tiesų perka. Jei mėsa buvo artėjanti prie galiojimo pabaigos, marinatas gali suteikti klaidingą įspūdį, kad produktas vis dar tinkamas.

    Dar vienas aspektas yra temperatūros kontrolė. Mėsai ypač svarbi nepertraukiama šaldymo grandinė, o pakartotinis atšilimas ir atvėsinimas didina bakterijų dauginimosi riziką, ypač jei produktas ilgiau laikomas atidarytas ar dažnai judinamas vitrinoje.

    Marinatų sudėtis ir poveikis

    Verta atidžiai skaityti etiketes, nes dalyje masinės gamybos marinatų pasitaiko daug druskos, cukraus ir įvairių priedų, skirtų skoniui sustiprinti ar konsistencijai palaikyti. Toks pasirinkimas nebūtinai yra pavojingas savaime, tačiau gali būti sunkesnis virškinimui ir nepalankus tiems, kurie riboja druską.

    Be to, intensyviai marinuota mėsa neretai būna jau supjaustyta mažesniais gabalais, o tai didina sąlyčio su paviršiumi plotą. Dėl to mikrobiologinė tarša, jei ji atsiranda, gali plisti greičiau, o tinkamas iškepimas tampa dar svarbesnis.

    Kaip rinktis saugiau

    Saugiausias variantas yra pirkti šviežią mėsą ir marinuoti namuose, kai aiškiai matote spalvą, kvapą ir tekstūrą. Marinatui pakanka paprastų ingredientų, o laikant mėsą šaldytuve svarbu neviršyti rekomenduojamo laiko ir vengti laikymo kambario temperatūroje.

    Jei vis dėlto renkatės jau marinuotą mėsą, verta rinktis aiškiai suženklintą produkciją su nurodyta sudėtimi, pagaminimo data ir laikymo sąlygomis. Namie mėsą būtina laikyti šaldytuve, o kepant užtikrinti, kad ji būtų pilnai termiškai apdorota, ypač paukštiena.

  • Pamirškite orkaitę: šitaip kepti vištų sparneliai išeina ypač traškūs ir daug sultingesni

    Vištų sparneliai namuose dažnai nusivilia vienu dalyku: kol orkaitėje jie tampa traškūs, tenka ilgai laukti ir kelis kartus vartyti, kad iškeptų tolygiai. Vis daugiau žmonių vietoj to renkasi karšto oro gruzdintuvę, kuri leidžia greičiau pasiekti traškų paviršių ir išlaikyti sultingą mėsą.

    Karšto oro gruzdintuvė veikia intensyvia karšto oro cirkuliacija, todėl šiluma pasiskirsto tolygiau, o oda greičiau apskrunda. Praktikoje tai reiškia paprastesnį procesą: įkaitinate prietaisą, sudedate sparnelius vienu sluoksniu ir viduryje kepimo juos apverčiate.

    Kaip iškepti tolygiai

    Dažniausia klaida – prigrūsti krepšelį, kai sparneliai gula vienas ant kito ir vietomis ima troškintis. Geriausias rezultatas pasiekiamas paliekant tarpelius, kad oras laisvai cirkuliuotų, o kiekvienas gabalėlis gautų vienodą karščio srautą.

    Kepimo laikas priklauso nuo prietaiso ir sparnelių dydžio, tačiau dažniausiai užtenka maždaug 20–25 minučių, apverčiant per vidurį. Jei sparneliai buvo šaldyti, juos galima trumpai apkepti atšildymui ir tuomet tęsti kepimą, tačiau svarbiausia – neskubėti ir įsitikinti, kad mėsa visiškai iškepusi.

    Saugumui ypač svarbi vidinė temperatūra: paukštiena turi pasiekti bent 74 laipsnius Celsijaus. Tai plačiai taikomas orientyras, kurį rekomenduoja maisto saugos institucijos, nes tik taip patikimai sumažinama rizika, susijusi su nepakankamai termiškai apdorota paukštiena.

    Traškumas ir skonis: ką keisti

    Norint dar traškesnės tekstūros, dalis namų virėjų renkasi ne kvietinius miltus, o kukurūzų krakmolą, kuris sukuria plonesnę, greičiau apskrundančią plutelę. Prieš apvoliojant verta sparnelius nusausinti popieriniu rankšluosčiu, nes drėgmės perteklius stabdo apskrudimą.

    Skoniui pakelti tinka džiovintos žolelės, pavyzdžiui, čiobreliai ar šalavijas, taip pat aštresni priedai, tokie kaip čili. Jei norisi ryškesnio umami efekto, kai kurie naudoja mononatrio glutamatą, tačiau jo kiekį svarbu derinti saikingai, kad neužgožtų natūralaus vištienos skonio.

    Ką daryti su padažais?

    Karšto oro gruzdintuvėje geriausiai kepasi sausesni, lengvai apvoliojami sparneliai, todėl lipnius padažus dažniau patogu dėti po kepimo. Taip išlaikomas traškumas, o padažas neapsunkina paviršiaus ir neskatina mėsos troškintis.

    Jei vis dėlto norisi kepti su šlapesniu glajumi, praverčia krepšelio įdėklas ar kepimo popierius, skirtas šiam prietaisui: jis sumažina prilipimą ir palengvina valymą. Visgi svarbu nepersistengti su uždengimu, kad nebūtų blokuojama oro cirkuliacija, kuri ir sukuria traškų rezultatą.

  • Ši arbatos marinato gudrybė suminkština net kietą mėsą: tinka vištienai, kiaulienai ir jautienai

    Kietesnė mėsa virtuvėje dažnai tampa iššūkiu, nes jos tekstūrai daug įtakos turi ne tik ruošimo būdas, bet ir pati žaliava. Jautiena neretai laikoma viena kietžiausių, ypač jei ji gaunama iš vyresnių gyvulių, kurių mėsoje daugiau jungiamojo audinio.

    Ne visi žino, kad kietėti gali ir paukštiena, ypač tam tikros dalys. Šlaunelės ir sparneliai termiškai apdorojami greitai netenka drėgmės, todėl lengvai tampa sausi ir kieti, jei parenkama per aukšta temperatūra ar per ilgas kepimo laikas.

    Vienas paprasčiausių būdų pagerinti tekstūrą prieš kepimą ar troškinimą yra sūdymas. Mėsos gabalą įtrinant druska ir paliekant 15–20 minučių, druska padeda išlaikyti daugiau sulčių ir tolygiau paskirstyti drėgmę, todėl galutinis rezultatas būna minkštesnis.

    Paukštienai ar avienai dažnai pasirenkami pieno produktai, pavyzdžiui, natūralus jogurtas, pasukos ar raugintas pienas. Tokia marinavimo terpė padeda švelninti skaidulas, o mėsa, palaikyta kelias valandas, po kepimo paprastai būna sultingesnė.

    Vis dažniau namų virtuvėse minimas ir netikėtas sprendimas – marinatas iš stiprios juodosios arbatos. Arbatoje esantys taninai sąveikauja su mėsos baltymais ir gali padėti sumažinti kietumo pojūtį, ypač kai mėsa marinuojama ilgiau.

    Praktikoje siūloma užplikyti labai stiprią juodąją arbatą ir marinatui panaudoti apie pusę stiklinės atvėsusio užpilo. Mėsa apvoliojama arbatoje ir paliekama 8–10 valandų, karts nuo karto apverčiant kas 1–2 valandas, kad poveikis būtų tolygesnis.

    Po marinavimo mėsa ruošiama įprastai: kepama, troškinama ar verdama pagal pasirinktą receptą. Teigiama, kad toks marinatas neturėtų ryškiai pakeisti natūralaus skonio, o labiau prisidėti prie švelnesnės tekstūros.

  • Virtuvės triukas: prieš kepant paukštienos kepenėles pamerkite į pasukas – dings kartumas

    Daugelis prisimena kepenėles kaip kietą, sausą ir kartoką patiekalą, tačiau dažniausiai tai lemia ne produktas, o paruošimo klaidos. Vienas paprasčiausių būdų pagerinti tekstūrą ir skonį – prieš kepant kepenėles pamirkyti pasukose.

    Pasukose esanti pieno rūgštis švelniai veikia baltymus, todėl kepenėlės po terminio apdorojimo išlieka minkštesnės ir sultingesnės. Kartu nuslopinamas intensyvus kvapas ir sumažėja kartumo pojūtis, dėl kurio šis patiekalas dažnai nemėgstamas.

    Praktiškai užtenka kepenėles visiškai apsemti pasukomis ir laikyti šaldytuve bent 2 valandas, o dar geriau – per naktį. Po mirkymo kepenėles verta trumpai nuplauti šaltu vandeniu ir labai gerai nusausinti, kad kepant jos ne troškintųsi, o gražiai apskrustų.

    Kepant svarbu neperkepti: didelė kaitra ir per ilgas laikas greitai išsausina kepenėles, todėl jos tampa kietos. Druską geriausia berti pačioje pabaigoje, nes sūdymas pradžioje skatina drėgmės išsiskyrimą ir gali pabloginti tekstūrą.

    Skoniui iškelti dažniausiai pakanka klasikinio derinio su svogūnais, pipirais ir mairūnu, o kaip garnyras tinka bulvės, kruopos ar šviežia duona. Toks paruošimas nereikalauja brangių ingredientų, tačiau rezultatas dažnai nustebina net skeptiškai nusiteikusius.