CP v2

Tag: Penktosios kartos naikintuvai

  • Lenkai ką tik perėmė pirmuosius F-35, o naujausias jau kyla: ką reiškia šis šuolis

    Lenkai ką tik perėmė pirmuosius F-35, o naujausias jau kyla: ką reiškia šis šuolis

    Lenkijos karinės oro pajėgos pradėjo realų perėjimą prie penktosios kartos naikintuvų F-35A: birželio 12 dieną oficialiai priimti pirmieji trys orlaiviai. Tuo pat metu JAV, „Lockheed Martin“ gamykloje Fort Verte Teksase, į orą jau pakilo dar vienas Lenkijai skirtas F-35 su gamykliniais bandymais.

    Gamykliniai bandomieji skrydžiai yra privaloma procedūra kiekvienam naujam F-35. Jų metu tikrinamas skrydžio valdymas, variklio ir avionikos darbas, ryšio bei jutiklių sistemos, o taip pat programinės įrangos stabilumas, kad lėktuvas atitiktų sutartinius reikalavimus prieš perduodant jį užsakovui.

    Kas vyksta po perdavimo

    Net ir po oficialaus perdavimo kariuomenei procesas nesibaigia. Lenkijos specialistai atlieka priėmimo bandymus, kurie leidžia įsitikinti, kad konkretus orlaivis parengtas eksploatacijai ir atitinka nustatytus saugos bei techninius standartus.

    F-35 „Lightning II“ laikomas vienu pažangiausių daugiafunkcių naikintuvų dėl mažesnio matomumo radarams, integruotų sensorių ir gebėjimo veikti tinkliniame mūšio lauke. Praktikoje tai reiškia, kad F-35 gali ne tik vykdyti smūgio ar oro gynybos užduotis, bet ir rinkti informaciją, ją apdoroti bei realiu laiku perduoti kitiems vienetams ore, jūroje ir sausumoje.

    Modernizacija, kuri keičia pajėgumus

    Lenkija perka F-35A versiją, pritaikytą kilti nuo įprastų kilimo ir tūpimo takų. Skelbiama, kad šie orlaiviai Lenkijai numatyti su naujausiais atnaujinimais, įskaitant TR-3 ir Block 4 kryptį, kuri siejama su didesne skaičiavimo galia, atnaujintais ekranų sprendimais ir platesnėmis ginkluotės integracijos galimybėmis.

    Tokie atnaujinimai yra svarbūs ne tik dėl techninių parametrų, bet ir dėl operacinio lankstumo. Europos saugumo aplinkoje, kur svarbus greitas informacijos apdorojimas ir sąveika su sąjungininkais, programinės įrangos ir sensorių modernizacija tampa vienu didžiausių pranašumų.

    Kiek F-35 turės Lenkija

    2020 metais Lenkija pasirašė sutartį dėl 32 F-35 įsigijimo su mokymo paketu ir papildomais varikliais. Bendra sandorio vertė buvo 4,6 mlrd. JAV dolerių, tai sudaro apie 4,3 mlrd. eurų, skaičiuojant apytiksliu to laikotarpio valiutos kursu.

    Visų 32 naikintuvų pristatymai planuojami iki 2029 metų pabaigos. Dalies orlaivių ir įgulų rengimas vyksta JAV, o mokymų perkėlimas į Lenkiją numatomas etapais, kai tik bus parengta infrastruktūra ir personalas.

    Lenkijos gynybos vadovybė taip pat yra viešai užsiminusi apie siekį ateityje įsigyti dar 32 F-35, kas reikštų 64 orlaivių parką. Toks skaičius būtų reikšmingas pajėgumų šuolis, tačiau ekspertai pabrėžia, kad pilnam potencialui reikia ir kitų pajėgumų, pavyzdžiui, oro papildymo degalais bei ankstyvojo perspėjimo ir valdymo orlaivių.

  • Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Lenkijai pradedant realiai ruoštis pirmųjų „F-35“ įvedimui į rikiuotę, vis dažniau keliama dilema: ar Rusija turi penktosios kartos naikintuvą, kuris galėtų būti lygiavertis šiam pajėgumui. Dažniausiai minimas „Su-57“, tačiau jį lydintys vertinimai svyruoja nuo perdėto nuvertinimo iki mitais paremtos baimės.

    „F-35“ kūrimo logika buvo orientuota į mažą aptinkamumą ir sensorių sujungimą į vieną vaizdą, kad orlaivis galėtų veikti sudėtingoje oro gynybos aplinkoje ir dalintis duomenimis su kitomis pajėgomis. Rusijos „Su-57“ pradėtas kaip PAK FA programos rezultatas, siekiant pakeisti dalį senesnių platformų, tačiau galutinis konceptas iš esmės liko arčiau sunkesnio naikintuvo, kuriam svarbi ir manevringumo idėja.

    Praktikoje tai reiškia, kad tiesioginis „Su-57“ ir „F-35“ lyginimas ne visada teisingas, nes orlaiviai sukurti skirtingoms užduotims ir skirtingai doktrininiai įsivaizduotai kovai. Vis dėlto kritiniai penktosios kartos kriterijai, tokie kaip mažas radarų matomumas ir tinklinis veikimas, yra būtent ta sritis, kurioje „F-35“ dažniausiai laikomas turinčiu aiškų technologinį pranašumą.

    Kas slepiasi už „Su-57“ mito

    „Su-57“ istorija prasidėjo nuo prototipų bandymų, o oficialus pavadinimas įtvirtintas 2017 metais. 2019 metais Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie planą įsigyti 76 orlaivius, tačiau gamyba ilgą laiką judėjo lėčiau, nei skambėjo deklaracijose, o viešai patvirtinti skaičiai išlieka riboti.

    Skirtingai nei vieno variklio „F-35A“, „Su-57“ yra didesnis, su dviem varikliais ir teoriškai palankesniu traukos ir masės santykiu. Tokia architektūra leidžia siekti didesnių greičių su forsažu, tačiau didesnis dydis ir konstrukciniai sprendimai kelia papildomų iššūkių mažo aptinkamumo tikslui.

    Vienas dažniausiai aptariamų aspektų yra įsiurbimo kanalų architektūra. „F-35“ naudojami sprendimai, mažinantys tiesioginį variklio kompresoriaus „matomumą“ radarui, laikomi vienu svarbiausių elementų, mažinančių aptikimo tikimybę, o „Su-57“ čia dažniau vertinamas kritiškai.

    Technologijos: radarai, jutikliai ir tinklinis karas

    Rusija „Su-57“ pristato kaip platformą su pažangia avionika ir įvairių tipų jutikliais, įskaitant aktyvios fazinės gardelės radarą ir optoelektroninius sensorius. Šie elementai teoriškai didina situacinį suvokimą, tačiau viešai patikrintos informacijos apie realų efektyvumą, programinės įrangos brandą ir patikimumą kovinėmis sąlygomis yra nedaug.

    Tinklinio karo koncepcijoje „F-35“ dažnai įvardijamas kaip vienas pagrindinių NATO informacijos „mazgų“, nes platforma sukurta ne vien kovai, bet ir duomenų sklaidai mūšio lauke. Rusijos teiginiai apie „Su-57“ tinklines galimybes skamba ambicingai, tačiau apie realiai veikiančią, masteliui pritaikytą ekosistemą, kuri prilygtų NATO standartams, patikimų detalių beveik nepateikiama.

    Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie dvivietę „Su-57“ versiją, kuri galėtų būti orientuota į kovos valdymą ir sąveiką su bepilotėmis platformomis. Toks žingsnis rodo, kad Rusija siekia didesnės tinklinės integracijos, tačiau kartu kelia klausimą, ar vienvietėje versijoje tam nepakanka automatizavimo ir sensorių duomenų sujungimo brandos.

    Gamybos tempas ir karo įtaka

    Vienas svarbiausių skirtumų tarp „Su-57“ ir „F-35“ yra gamybos mastas ir tiekimo grandinių stabilumas. „F-35“ programa išaugo į masinės gamybos projektą, o „Su-57“ iki šiol dažniau siejamas su ribotesne serija ir lėtesniu diegimu, kurį gali veikti finansiniai ir pramoniniai apribojimai.

    Karo Ukrainoje kontekstas šiuos apribojimus dar labiau išryškina: prioritetų perskirstymas, komponentų prieinamumas ir sankcijų poveikis pramonei gali turėti tiesioginę įtaką naujų orlaivių gamybai, modernizacijai ir aptarnavimui. Dėl to prognozuoti, ar Rusija sugebės sparčiai padidinti „Su-57“ skaičių, išlieka sudėtinga.

    Vis dėlto būtų klaida „Su-57“ vertinti vien per gamybos apimtis. Net ir ribotas penktosios kartos orlaivių skaičius, naudojamas kartu su oro gynybos sistemomis ir ilgo nuotolio ginkluote, gali kelti rimtų taktinių iššūkių, ypač jei platforma veikia pagal jai palankų scenarijų.

    Galutinis vertinimas šiandien aiškus: „F-35“ daugelyje sričių laikomas brandesne, sisteminiu požiūriu stipresne platforma, tačiau „Su-57“ nėra vien propagandinis maketas. Jis greičiau yra riboto masto, dar vystomas projektas, galintis būti pavojingas ten, kur Rusija sugeba kompensuoti technologinius skirtumus taktika ir integracija su kitomis pajėgomis.

  • Kinija aplenkė JAV J-20 naikintuvais: slapta sukaupė daugiau nei 250 „nematomų“ lėktuvų

    Kinija, Vakarų analitikų vertinimu, per kelerius metus smarkiai paspartino karinės aviacijos gamybą ir sukaupė daugiau kaip 250 penktosios kartos naikintuvų „nematomų“ Chengdu J-20. Toks skaičius, remiantis viešais vertinimais, viršija JAV turimų F-22 „Raptor“ parką, kuris siekė 187 vienetus, o šio modelio gamyba buvo sustabdyta 2011 metais.

    J-20 skaičiaus augimą sieja su Kinijos aviacijos pramonės gamybos modernizavimu ir didesniu serijinės gamybos tempu. Pastaraisiais metais Kinija daug investavo į gamyklų automatizavimą, procesų standartizavimą ir tiekimo grandinių stabilumą, kad galėtų sparčiau didinti pagamintų orlaivių skaičių.

    Kas leido didinti J-20 gamybą

    Vienas svarbiausių veiksnių, minimas tarptautinėse apžvalgose, yra mažėjanti priklausomybė nuo importuojamų komponentų, ypač variklių. Ankstesnėse J-20 partijose naudoti rusiškos kilmės AL-31 šeimos varikliai ribojo tiekimą ir apsunkino gamybos planavimą.

    Vėliau Kinija pradėjo plačiau diegti savus WS-10C variklius, o naujesnėse serijose siekia pereiti prie dar galingesnių WS-15. Būtent WS-15 dažnai siejamas su siekiu užtikrinti vadinamąją superkreiserio galimybę, kai viršgarsinis greitis palaikomas be papildomo forsavimo.

    „Kai variklių tiekimas tampa vietinis ir stabilus, serijinė gamyba iš esmės įgauna kitą pagreitį“, – sakė karinės aviacijos programų vertinimus apžvelgiantis analitikas, komentuodamas pramonės pokyčius.

    Ką tai keičia regione

    J-20 dislokavimas įvairiuose Kinijos regionuose reiškia, kad šie lėktuvai gali būti panaudoti greitesniam oro galios telkimui aplink Taivano sąsiaurį ir Rytų bei Pietų Kinijos jūras. Tai svarbu ne tik dėl potencialių karinių scenarijų, bet ir dėl atgrasymo logikos, kai pajėgumų demonstravimas tampa politinės įtakos dalimi.

    JAV kontekste dažnai lyginama su F-22, nes tai artimiausios paskirties platforma oro pranašumui užtikrinti. Tuo metu F-35, nors ir gaminamas dideliais kiekiais, daugelyje doktrinų laikomas universalesniu smogiamuoju ir daugiafunkciu orlaiviu, todėl tiesioginis šių dviejų platformų palyginimas ne visada vienareikšmis.

    Kaina ir ribotumai

    Skirtinguose vertinimuose nurodoma, kad vieno J-20 kaina gali siekti apie 90–110 mln. eurų, priklausomai nuo komplektacijos ir serijos. Tikslūs kaštai nėra viešai patvirtinami, todėl šie skaičiai dažniausiai remiasi analitiniais palyginimais su kitų valstybių penktosios kartos programomis.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien tik pagamintų orlaivių skaičius nebūtinai reiškia automatinį pranašumą. Realią kovinę vertę lemia pilotų parengimas, ginklų integracija, radarų ir jutiklių kokybė, ryšio su kitomis pajėgomis lygis bei techninės priežiūros pajėgumai, ypač kalbant apie „nematomumo“ dangų ir jų atnaujinimą.