Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

Written by

in

Lenkijai pradedant realiai ruoštis pirmųjų „F-35“ įvedimui į rikiuotę, vis dažniau keliama dilema: ar Rusija turi penktosios kartos naikintuvą, kuris galėtų būti lygiavertis šiam pajėgumui. Dažniausiai minimas „Su-57“, tačiau jį lydintys vertinimai svyruoja nuo perdėto nuvertinimo iki mitais paremtos baimės.

„F-35“ kūrimo logika buvo orientuota į mažą aptinkamumą ir sensorių sujungimą į vieną vaizdą, kad orlaivis galėtų veikti sudėtingoje oro gynybos aplinkoje ir dalintis duomenimis su kitomis pajėgomis. Rusijos „Su-57“ pradėtas kaip PAK FA programos rezultatas, siekiant pakeisti dalį senesnių platformų, tačiau galutinis konceptas iš esmės liko arčiau sunkesnio naikintuvo, kuriam svarbi ir manevringumo idėja.

Praktikoje tai reiškia, kad tiesioginis „Su-57“ ir „F-35“ lyginimas ne visada teisingas, nes orlaiviai sukurti skirtingoms užduotims ir skirtingai doktrininiai įsivaizduotai kovai. Vis dėlto kritiniai penktosios kartos kriterijai, tokie kaip mažas radarų matomumas ir tinklinis veikimas, yra būtent ta sritis, kurioje „F-35“ dažniausiai laikomas turinčiu aiškų technologinį pranašumą.

Kas slepiasi už „Su-57“ mito

„Su-57“ istorija prasidėjo nuo prototipų bandymų, o oficialus pavadinimas įtvirtintas 2017 metais. 2019 metais Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie planą įsigyti 76 orlaivius, tačiau gamyba ilgą laiką judėjo lėčiau, nei skambėjo deklaracijose, o viešai patvirtinti skaičiai išlieka riboti.

Skirtingai nei vieno variklio „F-35A“, „Su-57“ yra didesnis, su dviem varikliais ir teoriškai palankesniu traukos ir masės santykiu. Tokia architektūra leidžia siekti didesnių greičių su forsažu, tačiau didesnis dydis ir konstrukciniai sprendimai kelia papildomų iššūkių mažo aptinkamumo tikslui.

Vienas dažniausiai aptariamų aspektų yra įsiurbimo kanalų architektūra. „F-35“ naudojami sprendimai, mažinantys tiesioginį variklio kompresoriaus „matomumą“ radarui, laikomi vienu svarbiausių elementų, mažinančių aptikimo tikimybę, o „Su-57“ čia dažniau vertinamas kritiškai.

Technologijos: radarai, jutikliai ir tinklinis karas

Rusija „Su-57“ pristato kaip platformą su pažangia avionika ir įvairių tipų jutikliais, įskaitant aktyvios fazinės gardelės radarą ir optoelektroninius sensorius. Šie elementai teoriškai didina situacinį suvokimą, tačiau viešai patikrintos informacijos apie realų efektyvumą, programinės įrangos brandą ir patikimumą kovinėmis sąlygomis yra nedaug.

Tinklinio karo koncepcijoje „F-35“ dažnai įvardijamas kaip vienas pagrindinių NATO informacijos „mazgų“, nes platforma sukurta ne vien kovai, bet ir duomenų sklaidai mūšio lauke. Rusijos teiginiai apie „Su-57“ tinklines galimybes skamba ambicingai, tačiau apie realiai veikiančią, masteliui pritaikytą ekosistemą, kuri prilygtų NATO standartams, patikimų detalių beveik nepateikiama.

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie dvivietę „Su-57“ versiją, kuri galėtų būti orientuota į kovos valdymą ir sąveiką su bepilotėmis platformomis. Toks žingsnis rodo, kad Rusija siekia didesnės tinklinės integracijos, tačiau kartu kelia klausimą, ar vienvietėje versijoje tam nepakanka automatizavimo ir sensorių duomenų sujungimo brandos.

Gamybos tempas ir karo įtaka

Vienas svarbiausių skirtumų tarp „Su-57“ ir „F-35“ yra gamybos mastas ir tiekimo grandinių stabilumas. „F-35“ programa išaugo į masinės gamybos projektą, o „Su-57“ iki šiol dažniau siejamas su ribotesne serija ir lėtesniu diegimu, kurį gali veikti finansiniai ir pramoniniai apribojimai.

Karo Ukrainoje kontekstas šiuos apribojimus dar labiau išryškina: prioritetų perskirstymas, komponentų prieinamumas ir sankcijų poveikis pramonei gali turėti tiesioginę įtaką naujų orlaivių gamybai, modernizacijai ir aptarnavimui. Dėl to prognozuoti, ar Rusija sugebės sparčiai padidinti „Su-57“ skaičių, išlieka sudėtinga.

Vis dėlto būtų klaida „Su-57“ vertinti vien per gamybos apimtis. Net ir ribotas penktosios kartos orlaivių skaičius, naudojamas kartu su oro gynybos sistemomis ir ilgo nuotolio ginkluote, gali kelti rimtų taktinių iššūkių, ypač jei platforma veikia pagal jai palankų scenarijų.

Galutinis vertinimas šiandien aiškus: „F-35“ daugelyje sričių laikomas brandesne, sisteminiu požiūriu stipresne platforma, tačiau „Su-57“ nėra vien propagandinis maketas. Jis greičiau yra riboto masto, dar vystomas projektas, galintis būti pavojingas ten, kur Rusija sugeba kompensuoti technologinius skirtumus taktika ir integracija su kitomis pajėgomis.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *