CP v2

Tag: Pensijų reforma

  • Pensijos amžius Europoje kyla: Danija jau nustatė 70, o prognozėse šmėžuoja 74

    Pensijos amžius Europoje kyla: Danija jau nustatė 70, o prognozėse šmėžuoja 74

    Europoje sparčiai ilgėjant gyvenimo trukmei ir didėjant pensijoje praleidžiamų metų skaičiui, vis daugiau valstybių kelia pensinį amžių. Ryškiausias pavyzdys – Danija, kuri jau yra priėmusi sprendimą pensijos amžių didinti iki 70 metų 2040 metais.

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prognozuoja, kad iki 2060 metų vidutinis pensinis amžius Europos Sąjungoje artės prie 67 metų. Kai kuriose šalyse, susiejus pensinį amžių su gyvenimo trukmės rodikliais, jis gali kilti iki 70 metų ar net daugiau.

    Dabar: daug kur riba siekia 67

    Pagal naujausius tarptautiniu mastu lyginamus duomenis, 2022 metais įstatymuose numatytas pensinis amžius ES vyrams svyravo nuo 62 iki 67 metų, o moterims – nuo 60 iki 67 metų. ES vidurkis siekė apie 64,7 metų vyrams ir 63,8 metų moterims.

    Aukščiausią pensinį amžių šiandien turi Šiaurės šalys: Danijoje, Norvegijoje ir Islandijoje jis yra 67 metai tiek vyrams, tiek moterims. Daugiau nei 65 metų riba taikoma ir Nyderlanduose, Airijoje, Vokietijoje, Portugalijoje bei kai kuriose kitose valstybėse.

    Lyčių skirtumai nyksta, bet ne visur

    Daugumoje Europos valstybių vyrai ir moterys į pensiją išeina tuo pačiu amžiumi, tačiau dalyje šalių skirtumas išlieka. Didžiausios spragos fiksuotos ten, kur moterų pensinis amžius istoriniu pagrindu buvo mažesnis, o suvienodinimas dar nebaigtas.

    ES mastu vidutinis lyčių skirtumas siekė apie 0,9 metų, o tai rodo aiškią kryptį į suvienodinimą. Ši tendencija dažniausiai aiškinama tiek darbo rinkos pokyčiais, tiek siekiu subalansuoti socialinio draudimo sistemų finansus.

    2060 metai: Danija – iki 74, dalis šalių – iki 70

    Vertinant ateities perspektyvą, OECD skaičiavimai rodo, kad daugelyje šalių pensinis amžius bus didinamas tiems žmonėms, kurie į darbo rinką įžengė 2022 metais. Prognozuojama, kad 2060 metais šiai kartai įprastas pensinis amžius Europoje gali svyruoti maždaug nuo 60–62 iki 74 metų.

    Danijai prognozuojamas aukščiausias rodiklis – 74 metai tiek vyrams, tiek moterims. Tarp šalių, kurios galėtų priartėti prie 70 metų ribos, minimos Nyderlandai, Švedija ir Kipras, o kai kuriose valstybėse prognozuojamas šuolis iki 71 metų.

    Kodėl pensinis amžius keliamas?

    Pagrindinis reformų variklis – demografinė struktūra: visuomenės sensta, dirbančiųjų dalis mažėja, o pensijų gavėjų skaičius auga. Tai didina spaudimą socialinio draudimo biudžetams ir verčia politikus ieškoti sprendimų, kaip ilgiau išlaikyti žmones darbo rinkoje.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien pensinio amžiaus didinimas ne visada išsprendžia problemą, jei vyresnio amžiaus žmonėms trūksta galimybių dirbti dėl sveikatos, kvalifikacijos ar diskriminacijos. Todėl vis dažniau kalbama apie lankstesnį išėjimą į pensiją, persikvalifikavimą ir darbo vietų pritaikymą vyresniems darbuotojams.

    Dar vienas svarbus aspektas – pajamų pakeitimo norma, tai yra, kokią buvusių darbo pajamų dalį sudaro pensija. Daugelyje Europos valstybių senatvės pensijos vidutiniškai sudaro apie 60 proc. vėlyvos karjeros pajamų, tačiau neretai šis rodiklis nesiekia 50 proc., todėl finansinis spaudimas vyresniame amžiuje išlieka didelis.

  • Pensinis amžius iki 67 metų visiems: ekonomistai siūlo reformą, keistųsi ir išmokos senjorams

    Ekonomistų parengtame siūlymų pakete skamba aiški žinia: pensinis amžius moterims ir vyrams turėtų būti suvienodintas ir palaipsniui pakeltas iki 67 metų. Kartu siūloma peržiūrėti kai kurias senjorams mokamas papildomas išmokas, kad viešieji finansai būtų tvaresni.

    Reformos šalininkai argumentuoja, kad spaudimą biudžetui didina keli veiksniai vienu metu: visuomenės senėjimas, augančios išlaidos socialinei apsaugai ir brangstantis skolinimasis. Jų vertinimu, sprendimų atidėliojimas didintų riziką, kad vėliau tektų imtis staigesnių ir skausmingesnių priemonių.

    Kodėl vėl grįžta 67 metų riba?

    Pensinio amžiaus kėlimas dažniausiai siejamas su demografinėmis tendencijomis: ilgėja vidutinė gyvenimo trukmė, o darbingo amžiaus žmonių dalis mažėja. Tai reiškia, kad mažesnis dirbančiųjų skaičius turi išlaikyti didesnį pensininkų skaičių, todėl įtampa pensijų sistemai tik auga.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vien pensijų indeksavimas ar papildomos biudžeto injekcijos problemos neišsprendžia, jei keičiasi pati gyventojų struktūra. Dėl to, jų teigimu, ilgesnis dalyvavimas darbo rinkoje tampa vienu iš nedaugelio sprendimų, kurie veikia sistemiškai.

    Ką dar siūloma keisti išmokose?

    Be pensinio amžiaus klausimo, siūlymų pakete aptariamas ir papildomų pensinių išmokų vaidmuo. Tokios priemonės paprastai pristatomos kaip pagalba senjorų perkamajai galiai, tačiau jos taip pat didina nuolatines valstybės išlaidas.

    Siūlymų autoriai kelia idėją, kad sistema turėtų labiau remtis aiškiomis, ilgalaikėmis taisyklėmis, o ne epizodiniais priedais, kurie kasmet tampa politinių diskusijų objektu. Anot jų, tai leistų tiksliau planuoti biudžetą ir mažintų staigių sprendimų poreikį.

    Kada pokyčiai galėtų įsigalioti?

    Numatoma, kad tokio masto reforma būtų įgyvendinama palaipsniui per kelerius metus, kad žmonės ir rinka spėtų prisitaikyti. Praktikoje tai reikštų lėtesnį pensinio amžiaus didinimą, kartu išlaikant pereinamuosius laikotarpius tiems, kurie pensijai jau arti.

    Ekspertai taip pat akcentuoja, kad vien amžiaus riba problemos neišsprendžia, jei darbo rinka nebus pasirengusi vyresnių darbuotojų poreikiams. Tam reikia sveikatos prevencijos, kvalifikacijos kėlimo, lankstesnių darbo formų ir mažesnės diskriminacijos dėl amžiaus.

    „Alternatyva sudėtingiems sprendimams nėra ramybė, o nekontroliuojamas mokesčių augimas ir vis didesnis spaudimas ekonomikai“, – sakė siūlymus pristatę ekspertai.

    Diskusijos dėl pensinio amžiaus paprastai tampa vienos jautriausių socialinės politikos temų, nes paliečia ir dabartinius, ir būsimus pensininkus. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad tvaresnė sistema priklausys nuo to, ar pavyks suderinti biudžeto drausmę, socialinį teisingumą ir realias darbo rinkos galimybes.

  • Lenkijoje – planas kelti pensinį amžių iki 67 metų visiems: kaip tai susiję su augančia skola

    Lenkijos ekonomistai pristatė siūlymą suvienodinti moterų ir vyrų pensinį amžių ir jį didinti iki 67 metų. Idėja pateikiama kaip platesnio „biudžeto gelbėjimo“ plano dalis, kurio tikslas – greičiau stabilizuoti viešuosius finansus ir mažinti sparčiai didėjančio įsiskolinimo rizikas.

    Plane pabrėžiama, kad valstybės skolos rodikliai artėja prie teisės aktuose numatytų ribų, o tai reikštų griežtesnius reikalavimus biudžeto politikai. Ekspertų vertinimu, vien tik ekonomikos augimo nepakanka, todėl siūloma mažinti kai kurias išlaidas ir keisti socialinių išmokų architektūrą.

    Kas siūloma keisti?

    Vienas ryškiausių punktų – pensinio amžiaus suvienodinimas iki 67 metų, argumentuojant demografinėmis tendencijomis ir darbo rinkos senėjimu. Kartu siūloma peržiūrėti papildomas išmokas senjorams, tarp jų ir vienkartinius metinius priedus, kurie pastaraisiais metais tapo reikšminga biudžeto išlaidų dalimi.

    Taip pat aptariamas socialinių programų taikymo tikslinimas pagal pajamas, platesnės privatizacijos galimybės ne strateginiuose sektoriuose bei kiti sprendimai, kurie, autorių skaičiavimu, galėtų duoti dešimčių milijardų eurų dydžio efektą per metus. Siūloma, kad pagrindiniai pakeitimai būtų įgyvendinami etapais per 2026–2029 metus.

    Kokius argumentus pateikia ekspertai?

    Ekonomistai teigia, kad delsimas gali reikšti brangesnį skolinimąsi, didesnį spaudimą mokesčiams ir mažesnes galimybes finansuoti investicijas. Jų vertinimu, kai viešieji finansai tampa jautresni palūkanų normų svyravimams, sprendimai dėl išlaidų struktūros ir pensijų sistemos parametrų tampa nebe politinio komforto, o fiskalinio tvarumo klausimu.

    „Alternatyva sudėtingiems sprendimams nėra ramybė – tai nevaldomas mokesčių didėjimas ir finansų rinkų spaudimas, kuris krizės sąlygomis priverstų dar labiau karpyti išlaidas“, – teigiama ekspertų pristatytoje pozicijoje.

    Diskusijos dėl pensinio amžiaus Lenkijoje istoriškai yra politiškai jautrios, todėl tikėtina, kad siūlymai sulauks ir palaikymo, ir aštrios kritikos. Vis dėlto viešųjų finansų tvarumo tema, augant išlaidoms ir senstant visuomenei, regione tampa vis dažnesnė, o panašios reformos svarstomos ir kitose Europos šalyse.

  • Prancūzijos debatuose įkaito atmosfera: kandidatai susikirto dėl skolų, pensijų ir ES

    Prancūzijos debatuose įkaito atmosfera: kandidatai susikirto dėl skolų, pensijų ir ES

    Pirmasis mūšis dėl Eliziejaus

    Prancūzijos prezidento rinkimų kampanija įgauna pagreitį: pirmajame didžiųjų kandidatų debatuose pagrindine tema tapo ekonomika, valstybės skola ir pensijų reforma. Diskusiją surengė didžiausia šalies darbdavius vienijanti federacija MEDEF, o renginys vyko Roland-Garros komplekse Paryžiuje.

    Iki rinkimų likus mažiau nei aštuoniems mėnesiams, kandidatai stengėsi įtikinti verslo bendruomenę, tačiau kartu gynė skirtingas politines vizijas. Debatuose dalyvavo septyni kandidatai iš skirtingų politinio spektro pusių.

    Tarp jų buvo du buvę prezidento Emmanuelio Macrono premjerai: centristas Gabrielis Attalis ir centro dešinės atstovas Edouardas Philippe’as. Taip pat dalyvavo kraštutinių pažiūrų lyderiai Jeanas-Lucas Mélenchonas ir Marine Le Pen, centro kairės europarlamentaras Raphaëlis Glucksmannas, konservatorius Bruno Retailleau ir žaliųjų lyderė Marine Tondelier.

    Europa tapo takoskyra

    Diskusijoje ryškiai išsiskyrė kandidatų požiūriai į Europos Sąjungą ir Prancūzijos vaidmenį joje. Jeanas-Lucas Mélenchonas akcentavo idėją, kad Prancūzija turėtų nesilaikyti ES sprendimų, jei jie, jo teigimu, kertasi su šalies interesais.

    „Jei tai prieštarauja prancūzų žmonių interesams, mes to nevykdysime“, – sakė Jeanas-Lucas Mélenchonas.

    Marine Le Pen daug dėmesio skyrė viešųjų išlaidų mažinimui tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu ir kritikavo augančias Prancūzijos įmokas į bendrijos biudžetą. Kiti kandidatai pabrėžė, kad didžiausią spaudimą Prancūzijos konkurencingumui kelia globali konkurencija, ypač Kinijos pramonės pajėgumai, o ne ES partneriai.

    Edouardas Philippe’as ragino Europą griežčiau kalbėti su Kinija ir JAV, o Raphaëlis Glucksmannas teigė, kad naujasis prezidentas turės aktyviau ginti Prancūzijos interesus Briuselyje. Debatuose taip pat skambėjo kritika dėl perteklinių reguliavimo normų ir jų poveikio verslui.

    Skola ir pensijos – sprendimai išsiskyrė

    Valstybės skolą kandidatai įvardijo vienu didžiausių iššūkių, tačiau siūlomi sprendimai kardinaliai skyrėsi. Edouardas Philippe’as kritikavo Jeano-Luco Mélenchono idėjas apie dalies skolos nurašymą, teigdamas, kad tai keltų dideles rizikas finansiniam stabilumui.

    „Siūlymas nurašyti skolą yra pavojingas“, – sakė Edouardas Philippe’as.

    Gabrielis Attalis taip pat atmetė skolos nurašymo logiką ir aštriai kėlė klausimą, kaip tai derėtų su didesnių mokesčių idėja. Tuo metu Jeanas-Lucas Mélenchonas tvirtino, kad ekonomikoje esą yra erdvės manevrui, o atlyginimų nedidinimas, jo teigimu, didintų recesijos riziką.

    Marine Le Pen pareiškė ketinanti pristatyti maždaug 125 milijardų eurų valstybės išlaidų mažinimo planą. Tai būtų siūloma kaip priemonė mažinti deficitą ir stabilizuoti viešuosius finansus prieš svarbiausias biudžeto diskusijas.

    Ne mažiau aštriai aptarta ir pensijų reforma, kuri Prancūzijoje pastaraisiais metais tapo politinės įtampos židiniu. Po masinių protestų ir politinio spaudimo Nacionalinė Asamblėja buvo pritarusi reformos sustabdymui iki 2028 metų sausio, todėl klausimas neišvengiamai sugrįš naujojo prezidento kadencijoje.

    Žaliųjų lyderė Marine Tondelier pasisakė prieš pensinio amžiaus didinimą, o Jeanas-Lucas Mélenchonas gynė grįžimą prie 62 metų ir siekį kuo greičiau pasiekti 60 metų ribą. Marine Le Pen kalbėjo apie pensinio amžiaus grąžinimą iki 62 metų daugumai, kartu numatant ankstesnį išėjimą dirbti pradėjusiems labai jauniems žmonėms.

    Bruno Retailleau siūlė pensinio amžiaus klausimą labiau sieti su tikėtina gyvenimo trukme, o Edouardas Philippe’as akcentavo, kad norint suvaldyti deficitą ir skolą, Prancūzija turės dirbti ilgiau. MEDEF vadovas Patrickas Martinas prieš debatą kritikavo, jo teigimu, verslą varžantį perteklinį reguliavimą ir mikrovadybą.

    „Valstybė pernelyg dažnai bando viską sureguliuoti iki smulkmenų, o tai dusina šalį“, – sakė Patrickas Martinas.

    Šis debatas parodė, kad rinkimų kampanijoje dominuos ne tik socialinės garantijos, bet ir klausimas, kaip Prancūzija derins viešųjų finansų drausmę, konkurencingumą ir santykį su Europa. Artėjant kitiems debatams, kandidatų planai dėl skolos, pensijų ir ekonomikos augimo taps pagrindiniu rinkėjų sprendimo faktoriumi.

  • Vienodas pensinis amžius ir naujas slenkstis: siūloma 63 metai visiems, vėliau – didinimas

    Diskusija dėl pensinio amžiaus vėl grįžta į viešąją erdvę: siūloma atsisakyti skirtingų taisyklių moterims ir vyrams ir nustatyti vienodą minimalų amžių. Tokį sprendimą viešai argumentuoja Varšuvos ekonomikos mokyklos profesorius Marekas Góra, vienas iš 1999 metais vykdytos Lenkijos pensijų reformos bendraautorių.

    Eksperto teigimu, skirtingas pensinis amžius pagal lytį vis sunkiau pagrindžiamas, nes tai nėra žmogaus pasirinkimas ar elgesio pasekmė. Pasak jo, vienodas slenkstis sistemoje būtų aiškesnis ir teisingesnis, o dabartinė praktika gali sukurti ilgalaikių nepageidaujamų efektų.

    Vienas svarbiausių argumentų – ankstesnis moterų pasitraukimas iš darbo rinkos dažnai reiškia mažesnį sukauptą stažą ir kapitalą, todėl galutinė pensija gali būti mažesnė. Kuo trumpiau mokamos įmokos ir kuo ilgiau išmokos turi būti mokamos per visą tikėtiną gyvenimo trukmę, tuo didesnė tikimybė, kad mėnesinė išmoka bus kuklesnė.

    Kodėl tema vėl aštrėja?

    Pensijų sistemos pokyčių klausimą, pasak ekonomistų, neišvengiamai stumia demografinės tendencijos. Senėjanti visuomenė, mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir ilgėjanti gyvenimo trukmė didina spaudimą viešiesiems finansams ir socialinio draudimo sistemoms.

    Profesorius M. Góra pabrėžia, kad per artimiausius 10–15 metų darbo aktyvumas Lenkijoje turės ilgėti. Jo vertinimu, kalba dažniau suksis ne apie papildomus vienus ar dvejus darbo metus, o apie penkerių ar net dešimties metų pokytį, kuris daliai žmonių taps ne tik būtinybe, bet ir racionaliu pasirinkimu.

    Švedijos pavyzdys ir 63 metų slenkstis

    Kaip modelį, kurį verta svarstyti, profesorius mini Švediją, kur pensijų sistema buvo diegiama panašiu laikotarpiu kaip ir Lenkijoje. Švedijoje ilgainiui keitėsi amžiaus ribos: pradinis slenkstis siekė 61 metus, o dabar yra aukštesnis, kartu numatant atskirą amžių, nuo kurio galima pretenduoti į papildomą, ne iš pensijų sistemos finansuojamą paramą.

    Esminė mintis – atskirti du dalykus: kada žmogus gali pradėti naudoti savo sukauptą pensijų kapitalą ir kada valstybė, jei reikia, prisideda prie minimalaus pajamų lygio užtikrinimo. M. Góra argumentuoja, kad kai šie mechanizmai aiškiai atskiriami, visuomenei lengviau suprasti, kodėl vėlesnis pasitraukimas iš darbo rinkos dažnai reiškia didesnę pensiją.

    Profesoriaus siūlymas Lenkijai – nustatyti rekomenduojamą pensinio amžiaus slenkstį ties 63 metais visiems, kartu iš anksto aiškiai komunikuojant, kad ateityje jis būtų laipsniškai didinamas. Pasak jo, taip būtų išvengta situacijos, kai 63 metai būtų suvokti kaip „nauja amžina norma“, o ne kaip pereinamojo laikotarpio ar dinamiškai kintantis parametras.

    Atskira diskusijos dalis – nuo kokio amžiaus ir kokiomis sąlygomis turėtų būti teikiama visuomenės lėšomis finansuojama papildoma parama tiems, kurie, net ir dirbę iki nustatyto amžiaus, nesukaupia pakankamai lėšų minimaliai pensijai. Būtent šis atskyrimas, ekspertų teigimu, leistų tiksliau nukreipti paramą į pažeidžiamiausius, kartu skatinant ilgiau išlikti darbo rinkoje.

  • Portugalijos pensijų perteklius tik popieriuje: ataskaita įspėja dėl mažėsiančių išmokų

    Portugalijos pensijų perteklius tik popieriuje: ataskaita įspėja dėl mažėsiančių išmokų

    Portugalijos socialinės apsaugos sistemos finansinė padėtis oficialiose ataskaitose atrodo palanki, tačiau naujas ekspertų parengtas tyrimas teigia, kad matomas pensijų sistemos perteklius gali būti klaidinantis. Pasak ataskaitos autorių, ilgainiui pensijų išmokos gali mažėti, o reali sistemos našta būti didesnė, nei rodo atskirai pateikiami skaičiai.

    Ataskaita „Pensijų reforma Portugalijoje: tvariai ir teisingai sistemai – kartų sutartis“ siekia sujungti bendrojo režimo ir valstybės tarnautojų pensijas administruojančios „Caixa Geral de Aposentações“ duomenis. Tokiu būdu, kaip teigiama dokumente, 2025 metais susidaro beveik 1 940 000 000 eurų deficitas, nors oficialiai, vertinant tik dalį sistemos, gali būti fiksuojamas perteklius.

    Ataskaitai vadovavęs ekonomistas ir profesorius Jorge Bravo pabrėžia, kad dabartinis vaizdas pagerėja dėl struktūrinių pokyčių, kurie nėra ilgalaikė išeitis. Prie jų priskiriamas laipsniškas valstybės tarnautojų pensijų sistemos persiorientavimas į bendrą režimą ir didesnės imigracijos įtaka, padidinusi įmokas mokančiųjų skaičių.

    „Noriu palikti geresnes apsaugos sąlygas būsimoms kartoms“, – sakė Jorge Bravo.

    Vienas iš ryškiausių perspėjimų susijęs su vadinamuoju pakeitimo rodikliu, kuris parodo, kokią buvusio atlyginimo dalį sudaro pirmoji pensijos išmoka. Ataskaitoje teigiama, kad šis rodiklis dabar siekia apie 68 proc., tačiau prognozuojama, kad 2045–2065 metais jis gali sumažėti dar 10–12 procentinių punktų, priklausomai nuo demografinių ir ekonominių prielaidų.

    Pasiūlymai: nuo vaikų sąskaitų

    Darbo grupė siūlo kelias kryptis, kaip didinti gyventojų finansinį atsparumą senatvėje ir mažinti vien tik valstybės pensijos riziką. Viena idėjų – „Grão a Grão“ programa, kai visiems šalyje gyvenantiems vaikams automatiškai būtų atidaroma taupymo sąskaita su nedidele reguliaria valstybės įmoka.

    Numatoma, kad artimieji galėtų ją papildyti, o lėšos būtų naudojamos tik sulaukus pensinio amžiaus, nors kai kuriais atvejais galėtų būti panaudojamos kaip užstatas, pavyzdžiui, studijų paskolai. Asmeninių finansų ekspertė Bárbara Barroso pažymi, kad ankstyvas kaupimo startas yra privalumas, tačiau pabrėžia skirtumą tarp taupymo ir investavimo.

    „Turime pakeisti taupymą investavimu. Ilgalaikio kaupimo be rizikos ir be kapitalo rinkų neįmanoma išspręsti“, – sakė Bárbara Barroso.

    Automatinis įtraukimas ir antra pakopa

    Kita siūloma priemonė – papildomas kaupimas su automatiniu įtraukimu, paliekant teisę atsisakyti. Schema būtų aktyvuojama pradedant dirbti, o įmokas mokėtų darbuotojas, darbdavys ir valstybė; bendra įmoka galėtų siekti 8–10 proc. atlyginimo.

    Asmeninių finansų ekspertė Bárbara Barroso tokį modelį vadina vienu efektyviausių būdų didinti kaupimą, nes jis padeda įveikti žmonių polinkį atidėlioti sprendimus. Panašius modelius naudoja ir kitos šalys, o automatinio įtraukimo sprendimai vis dažniau vertinami kaip praktinis būdas išplėsti pensijų sistemos antrąjį ramstį.

    Trečias siūlymų blokas – specialiai pensijai pritaikyti valstybės vertybiniai popieriai, panašūs į taupymo ar iždo sertifikatus, tik su išmokėjimu dalimis per laiką. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad tokia priemonė gali būti patrauklesnė artėjantiems prie pensijos, o jaunesniems, turintiems 20–30 metų horizontą, dažniau rekomenduojamas labiau diversifikuotas investavimas.

    Raginimas nelaukti reformos

    Pranešama, kad Portugalijos Vyriausybė struktūrinių socialinės apsaugos reformų artimiausiu metu neplanuoja, nors pati buvo užsakiusi tyrimą ir jis vasaros pabaigoje pateiktas atsakingai ministrei. Vis dėlto kalbinti ekspertai ragina gyventojus nelaukti politinių sprendimų ir pradėti formuoti papildomą pensijos dalį savarankiškai.

    José Santiago Gavino atkreipia dėmesį, kad technologijos supaprastino investavimą: daugelyje finansinių programėlių galima automatizuoti periodines įmokas nuo kelių eurų, o sudėtinės palūkanos ypač svarbios pradedant anksti. Bárbara Barroso taip pat primena, kad dalis gyventojų turi finansinių galimybių, tačiau vis tiek delsia, o didelė lėšų suma laikoma indėliuose, kurie ilgainiui gali neatsverti infliacijos.

  • 6 000 uniformuotų pareigūnų maršas Romoje: kodėl jie atmetė valdžios siūlytą susitarimą?

    6 000 uniformuotų pareigūnų maršas Romoje: kodėl jie atmetė valdžios siūlytą susitarimą?

    Šeštadienį Romoje į gatves išėjo apie 6 000 Italijos kariuomenės ir vidaus saugumo tarnybų atstovų. Protestuotojai reikalavo didesnių atlyginimų, palankesnių pensijų ir aiškesnių garantijų dirbant pavojingomis sąlygomis.

    Žygyje dalyvavo sausumos pajėgų, karinių jūrų pajėgų ir karinių oro pajėgų kariai, taip pat karabinieriai bei finansinė policija Guardia di Finanza. Tai buvo pirmas toks bendras pagrindinių gynybos ir saugumo profesinių sąjungų protestas.

    Protestas surengtas praėjus kelioms dienoms po to, kai vyriausybė atnaujino kolektyvinę sutartį, apimančią apie 430 000 kariškių ir saugumo pareigūnų. Pagal ją numatytas 188 eurų bruto mėnesinis atlyginimo didinimas ir 2 448 eurų vienkartinė išmoka už ankstesnį laikotarpį, taip pat pažadas pradėti derybas dėl pensijų sistemos pokyčių.

    Vis dėlto dalis profesinių sąjungų sutarties nepasirašė, teigdamos, kad siūlomi sprendimai neatitinka realių pragyvenimo išlaidų ir neatliepia senstančios darbo jėgos problemų. Tarp pasirašyti atsisakiusių organizacijų minimos Sinafi, New Carabinieri Union (NSC), Usami Aeronautica, Itamil ir Silmm.

    Protestuotojai žygiavo su šūkiu, kad kasdien tarnauja Italijai, bet dabar reikalauja pagarbos. Profesinių sąjungų pareiškimuose akcentuota, jog būtina stiprinti papildomo pensijų kaupimo modelį, atsisakyti planų kelti pensinį amžių iki 65 metų ir užtikrinti tvirtesnę teisinę apsaugą pareigūnams, susiduriantiems su smurtu ar grasinimais.

    Taip pat raginta suderinti algų augimą su infliacija ir sparčiai brangstančiu pragyvenimu, o valstybę skatinta daugiau investuoti į naujų pareigūnų pritraukimą, mokymus bei profesijos modernizavimą. Profesinės sąjungos pabrėžia, kad personalo trūkumas ir didėjantys darbo krūviai tampa ilgalaike rizika tiek viešajai tvarkai, tiek darbuotojų saugai.

    Po eitynių surengta konferencija apie Italijos saugumo, gynybos ir skubiosios pagalbos tarnybų ateitį. Joje dalyvavo ir NSC atstovai, kritikuojantys atnaujintą susitarimą.

    „Priežastys, kodėl nepasirašėme ir atmetėme šį susitarimą, paprastos: tai, kas buvo žadėta ekonomiškai, nebuvo įgyvendinta“, – sakė NSC generalinis sekretorius Massimiliano Zetti.

    „Po tomis uniformomis dirbantys valstybei nėra siluetai. Tai šeimos, žmonės, moterys ir vyrai, kurie dirba. Teisinga, kad jiems būtų mokama sąžiningai. Saugumas kainuoja“, – teigė jis.

    Retas reiškinys, bet ne išimtis Europoje

    Nors uniformuotų tarnybų protestai Europoje nėra dažni, pastaraisiais metais jų pasitaikė keliose ES šalyse. Pagrindinės priežastys dažniausiai sutampa: atlyginimų atsilikimas nuo infliacijos, pareigūnų trūkumas, darbo sąlygų įtampa ir papildomų socialinių garantijų poreikis.

    Italijoje policijos profesinės sąjungos jau 2023 metais protestavo dėl finansavimo algoms ir papildomo įdarbinimo. Prancūzijoje 2024 metų pradžioje pareigūnai reikalavo priedų ir aiškesnių darbo grafikų, o Ispanijoje 2024 metais tęsiami ginčai dėl atlyginimų pariteto su regioninėmis policijos pajėgomis.

  • Merzas skelbia reformas Vokietijoje: mokesčių mažinimas, pensijų pokyčiai ir griežtesnės ligos taisyklės

    Merzas skelbia reformas Vokietijoje: mokesčių mažinimas, pensijų pokyčiai ir griežtesnės ligos taisyklės

    Vokietijos valdančioji koalicija, kurią sudaro CDU, CSU ir SPD, pristatė plataus masto reformų paketą, skirtą įsibėgėti sunkiai augančiai ekonomikai ir sumažinti visuomenės nepasitenkinimą. Susitarimas pasiektas po maždaug septynių valandų derybų Berlyne ir apima 34 priemones mokesčių, darbo rinkos, socialinės apsaugos ir reguliavimo srityse.

    Federalinis kancleris Friedrichas Merzas teigė, kad pagrindinis tikslas yra didesnis verslo lankstumas, mažesnė biurokratinė našta ir aiškesnės taisyklės tiek darbdaviams, tiek darbuotojams. Koalicija paketą pristatė kaip bandymą grąžinti pasitikėjimą ekonomikos kryptimi ir sustiprinti konkurencingumą.

    Mokesčiai ir pajamų „žirklės“

    Pagal susitarimą numatomas gyventojų pajamų mokesčio mažinimas mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šeimoms. Koalicija skelbia, kad vidutinė šeima per metus galėtų sutaupyti apie 600 eurų, o bendras lengvatų mastas siektų apie 10 mlrd. eurų per metus.

    Kartu sutarta nekeisti 42 proc. tarifo, tačiau jį taikyti tik pajamoms, viršijančioms 70 000 eurų per metus. Taip pat numatyta didesnių pajamų apmokestinimo pakopa: nuo 250 000 eurų planuojamas 45 proc. tarifas, o virš 280 000 eurų per metus būtų taikomas 47 proc. tarifas.

    SPD lyderis ir vicekancleris Larsas Klingbeilis sakė esantis patenkintas kompromisu, kuris, koalicijos teigimu, derina mokesčių palengvinimą dirbantiesiems ir didesnį turtingiausių gyventojų indėlį. Toks sprendimas turi ir politinį svorį, nes mokesčių tema buvo viena labiausiai skaldžiusių koalicijos derybose.

    Ligos pažymėjimai ir darbo rinkos lankstumas

    Vienas daugiausia diskusijų keliančių pokyčių susijęs su nedarbingumo tvarka. Koalicija siūlo nutraukti praktiką, kai darbuotojai gali pranešti apie ligą nuotoliniu būdu ir iki kelių dienų nedirbti be gydytojo apžiūros, o taip pat riboti galimybę gauti nedarbingumo pažymėjimą neapsilankius pas gydytoją.

    Pagal planuojamą tvarką darbdaviai galėtų reikalauti gydytojo pažymos nuo pirmosios nedarbingumo dienos. F. Merzas anksčiau yra viešai kritikavęs didelį nedarbingumo mastą Vokietijoje, teigdamas, kad tai kenkia produktyvumui ir didina spaudimą socialinės apsaugos sistemai.

    Darbo rinkos dalyje koalicija kalba apie didesnes galimybes terminuotoms darbo sutartims ir ilgesnes sekmadienių prekybos valandas. Tokie sprendimai pristatomi kaip priemonės verslo lankstumui didinti, tačiau tikėtina, kad jie sulauks griežtesnių profsąjungų ir dalies socialdemokratų elektorato vertinimų.

    Pensijų pertvarka ir politinis spaudimas

    Reformų pakete numatyta ir pensijų sistemos pertvarka: koalicija kalba apie laipsnišką pensinio amžiaus kėlimą, siejant jį su gyvenimo trukmės pokyčiais. Tikslas, kurį pabrėžia valdantieji, yra stabilizuoti sistemą taip, kad pensijų lygis nemažėtų, o įmokos dirbantiesiems neaugtų staigiai ir ilgam laikui.

    Darbo ministrė Bärbel Bas pensijų paketą pavadino itin svarbiu sprendimu, o F. Merzas pažadėjo įgyvendinti ekspertų ir politikų grupės rekomendacijas, pristatytas anksčiau. Vokietijai senstant, pensijų klausimas tampa vienu svarbiausių fiskalinių iššūkių, susijusių ir su darbo jėgos trūkumu.

    Koalicija taip pat susitarė uždrausti būsto įmonių nacionalizavimą, argumentuodama, kad tai mažina investuotojų neapibrėžtumą. Kitas blokas skirtas biurokratijai mažinti, numatant dažnesnį vadinamųjų galiojimo pabaigos nuostatų taikymą, kai teisės aktai ir paramos mechanizmai būtų reguliariai peržiūrimi ir automatiškai nebesitęstų be politinio sprendimo.

    Reformų paketą kritikuoja kraštutinių dešiniųjų Alternatyva Vokietijai bendraįkūrėja Alice Weidel, teigdama, kad sprendimai tėra minimalūs kompromisai ir kad valdžia nepajėgi imtis tikrų reformų. Vyriausybei papildomą spaudimą kelia artėjantys žemių rinkimai, o apklausose AfD pastaraisiais mėnesiais išlieka itin stipri, ypač kai kuriuose regionuose.

    Ekonomistai paprastai pabrėžia, kad Vokietijos augimo problemos susijusios su investicijų vangumu, produktyvumo dinamika, pramonės transformacija ir darbo jėgos trūkumu. Todėl tikėtina, kad realus reformų poveikis bus vertinamas pagal tai, ar jos paskatins investicijas, sumažins administracinę naštą ir užtikrins socialinės sistemos tvarumą neprarandant visuomenės palaikymo.

  • Naujos našlių pensijos taisyklės Lenkijoje: 25 proc. antroji išmoka ir didesnės sumos nuo 2027 metų

    Kas keičiasi našliams ir našlėms

    Lenkijoje nuo 2027 metų sausio 1 dienos planuojama pakeisti vadinamosios našlių pensijos išmokėjimo tvarką, kuri leidžia dalį savo pensijos derinti su našlio ar našlės pensija po mirusio sutuoktinio. Pagrindinis pokytis yra didinama antrosios išmokos dalis, todėl daliai žmonių mėnesinės pajamos turėtų augti.

    Iki šiol pasirinkus derinimo modelį buvo galima gauti 100 proc. vienos išmokos ir 15 proc. kitos išmokos. Nuo 2027 metų ši dalis turėtų didėti iki 25 proc., o tai reiškia aiškiai didesnę galutinę sumą tiems, kurių abi išmokos yra apčiuopiamos.

    Kaip tai veikia dabar

    Pagal dabar taikomą tvarką žmogus gali rinktis vieną iš dviejų variantų: gauti 100 proc. našlio ar našlės pensijos ir 15 proc. savo senatvės pensijos, arba atvirkščiai. Praktikoje tai leidžia padidinti pajamas, bet tik ribotai, nes antroji dalis yra nedidelė.

    Be to, bendra išmokų suma negali viršyti nustatyto limito, susieto su minimalia senatvės pensija. Tokie „lubų“ mechanizmai reiškia, kad didesnes pensijas gaunantys asmenys realų padidėjimą gali pajusti mažesnį, nei rodytų paprastas 15 proc. ar 25 proc. perskaičiavimas.

    Nuo 2027 metų: 25 proc. antroji dalis

    Numatoma, kad nuo 2027 metų sausio 1 dienos antrosios išmokos dalis derinant išmokas didės nuo 15 proc. iki 25 proc. Tai reiškia, kad pasirinkus tą patį modelį, bendros mėnesinės išmokos bus skaičiuojamos palankiau, ypač kai skirtumas tarp dviejų išmokų nėra labai didelis.

    Viešojoje erdvėje pateikiami pavyzdiniai skaičiavimai rodo, kad padidėjimas gali siekti kelis šimtus zlotų per mėnesį, priklausomai nuo žmogaus situacijos. Perskaičiavus tokias sumas į eurus, tai apytikriai atitinka maždaug 40–90 eurų, o kai kuriais atvejais ir apie 90 eurų per mėnesį, tačiau tiksli suma priklausys nuo konkrečių išmokų dydžių ir taikomų ribojimų.

    Taip pat skelbiama, kad Lenkijos socialinio draudimo institucija ZUS perskaičiavimus turėtų atlikti automatiškai, todėl daugeliu atvejų žmonėms nereikėtų teikti papildomų prašymų. Vis dėlto praktikoje dažnai būna svarbu pasitikrinti savo duomenis ir pasirinktą išmokų derinimo variantą, kad būtų pritaikytas palankiausias scenarijus.