Tag: Perdirbimas

  • Šalčiai išryškina akumuliatoriaus bėdas: už neteisingą utilizavimą gresia iki 5 tūkst. zl baudą

    Šalčiai išryškina akumuliatoriaus bėdas: už neteisingą utilizavimą gresia iki 5 tūkst. zl baudą

    Spustelėję šalčiai dažnai greitai parodo, kokios būklės yra automobilio akumuliatorius – ypač jei jis eksploatuojamas jau kelerius metus. Esant žemai temperatūrai, akumuliatoriaus gebėjimas atiduoti srovę mažėja, o starteriui užvesti šaltą variklį reikia daugiau energijos.

    Dėl to pasitaiko situacijų, kai automobilis dar prieš kelias dienas kūrėsi be problemų, o vieną rytą staiga nebeužsiveda. Dalis vairuotojų tokiais atvejais nusprendžia akumuliatorių keisti nauju.

    Visgi ne kiekvienas prastesnis užvedimas reiškia, kad akumuliatorius jau „mirė“. Priežastis gali būti ir nepakankamas įkrovimas, todėl prieš perkant naują verta patikrinti baterijos būklę bei ar tinkamai veikia generatorius.

    Dar vienas svarbus momentas – seno akumuliatoriaus negalima tiesiog išmesti į buitinių atliekų konteinerį. Taisyklės numato, kaip tokias atliekas privalu tvarkyti, nes jos laikomos pavojingomis.

    Akumuliatorius – pavojinga atlieka

    Panaudotas automobilio akumuliatorius neturėtų atsidurti nei bendrame atliekų konteineryje, nei metalo ar plastiko konteineriuose. Jis priskiriamas pavojingoms atliekoms dėl sudėtyje esančių medžiagų, galinčių pakenkti sveikatai ir aplinkai.

    Tradiciniuose rūgštiniuose-švininiuose akumuliatoriuose yra elektrolito su sieros rūgštimi ir švino. Pažeidus korpusą gali ištekėti ėsdinanti medžiaga, o netinkamai laikant didėja dirvožemio ir vandens taršos rizika.

    Tekste pabrėžiama, kad neteisėtas tokios atliekos atsikratymas gali baigtis rimtomis finansinėmis pasekmėmis – bauda gali siekti iki 5 tūkst. zl, priklausomai nuo aplinkybių ir pažeidimo kvalifikacijos.

    Kur dėti seną akumuliatorių?

    Paprasčiausias kelias – atiduoti seną akumuliatorių perkant naują. Rūgštinių-švininių akumuliatorių pardavėjai privalo priimti tokios pačios rūšies panaudotą akumuliatorių, už tai netaikant papildomo mokesčio.

    Jei perkamas naujas akumuliatorius, bet senasis neatiduodamas, nurodoma, kad pardavėjas ima 30 zl depozitą. Šiuos pinigus galima atgauti, jei panaudota baterija pristatoma per nustatytą terminą.

    Senas akumuliatorius gali būti perduodamas ir autoservisui, kuris atlieka keitimą, arba pristatomas į didelių gabaritų ir pavojingų atliekų priėmimo vietas, pavyzdžiui, atliekų surinkimo aikšteles (PSZOK). Prieš vykstant verta pasitikslinti konkretaus punkto priėmimo tvarką.

    Kodėl akumuliatorius perdirbamas?

    Akumuliatoriuje esančios pavojingos medžiagos yra viena priežastis, kodėl būtinas tinkamas sutvarkymas. Kita – tai vertingų žaliavų šaltinis: didelę akumuliatoriaus masės dalį sudaro švinas, kurį galima atgauti ir panaudoti naujų baterijų gamyboje.

    Perdirbami ir plastikiniai korpuso elementai, o elektrolitas nukreipiamas į atitinkamus apdorojimo ar neutralizavimo procesus. Taip mažinamas pavojingų atliekų kiekis ir poreikis naudoti naujas žaliavas.

    Todėl keičiant akumuliatorių praktiškiausia seną iš karto priduoti – taip išvengiama papildomo depozito, rūpesčių dėl laikymo ir rizikos sulaukti didelės baudos už netinkamą atsikratymą.

  • Prancūzų inžinierius pasiūlė namus šiltinti iš perdirbtų statybinių pirštinių

    Prancūzų inžinierius Alexis Le Dezas sugalvojo, kaip panaudotas statybines pirštines paversti žaliava namų sienų šiltinimui. Jo kuriama technologija „ISOGANTS“ siekia mažinti milijonų sintetinių pirštinių atliekas, kurios dažnai sudeginamos arba ilgainiui suyra į mikroplastiką.

    Apie šį projektą rašo portalas antena3.ro. Idėja gimė pastebėjus, kiek vienoje statybvietėje sunaudojama pirštinių ir kaip greitai jos tampa šiukšlėmis, nors dažnai būna panaudotos tik kelis kartus.

    Inžinierius savo skaičiavimus pradėjo nuo realaus pavyzdžio: senelių namų statybose Breste (Bretanėje) aštuonių žmonių brigadai įmonė nupirko daugiau nei 2 000 porų pirštinių už maždaug 4 500 eurų. Išplečiant tokį vartojimą į daugybę statybviečių Europoje, atliekų mastas tampa milžiniškas.

    Didelė dalis tokių pirštinių gaminamos iš sintetinių medžiagų, pavyzdžiui, didelio tankio polietileno, kevlaro ar poliamidų. Dėl šios sudėties jos yra patvarios naudojant, tačiau atliekų tvarkymo požiūriu – sudėtingos, ypač jei patenka į aplinką ir virsta mikroplastiku.

    Kaip gimė „ISOGANTS“ idėja

    Proveržis, pasak aprašymo, įvyko atsitiktinai: vaikščiodamas po turgų A. Le Dezas pamatė meistrą, aštrinantį peilius didelio greičio abrazyviniais diskais. Tada jis suprato, kad tokią medžiagą nebūtina pjaustyti ašmenimis – ją galima „išardyti“ abrazyvu, kuris išpina pluoštą.

    Inžinierius įsigijo naudotą stacionarų šlifavimo įrenginį ir jį modifikavo. Kietas gumos ir tekstilės mišinys, perdirbtas tokiu būdu, virto minkšta, puria ir tolygia mase, primenančia vilną – savo struktūra panašia į pluoštinę šilumos izoliaciją.

    Ko dar trūksta iki komercinio sprendimo

    Projekto sumanymas apima ir surinkimo infrastruktūrą: specialius surinkimo taškus būtų galima įrengti, pavyzdžiui, statybvietėse esančiuose biurų konteineriuose arba mobiliųjų brigadų automobiliuose. Taip pirštinės būtų surenkamos ten, kur jos ir sunaudojamos.

    Pirmieji bandymai su sumažintais modeliais parodė daug žadančius šilumos laidumo ir šiluminės inercijos rodiklius. Skelbiama prognozė, kad tokia izoliacija galėtų padėti apsaugoti sienas ir nuo žiemos šalčių, ir nuo vasaros karščio net iki penkiasdešimties metų.

    Vis dėlto, kad iš pirštinių pagaminta medžiaga taptų realia komercine alternatyva įprastoms šiltinimo plokštėms, reikės sertifikavimo. Tai apimtų standartizuotus bandymus dėl šiluminės varžos, garso izoliacijos, ilgaamžiškumo ir ypač svarbaus gyvenamiesiems pastatams parametro – atsparumo ugniai.

    Be to, teks sukurti patikimą tiekimo grandinę – nuo surinkimo iki apdorojimo ir galutinio produkto pritaikymo statybose. Tik tuomet sprendimas galėtų tapti plačiau naudojamas, o ne likti perspektyvia laboratorine ar bandomąja idėja.

  • Išradingas triukas: agurkėlių stiklainį paverskite patogiu kavos puodeliu su šiaudeliu

    Tušti marinuotų agurkėlių stiklainiai gali praversti ne tik rūšiavimui – iš jų galima pasigaminti patogų kavos puodelį. Toks „pasidaryk pats“ sprendimas socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo kaip paprastas būdas gėrimą nešiotis stikliniame inde.

    Kaip rašoma portale „Foodie“, tam tinka ne tik agurkėlių, bet ir uogienių ar kiti maistui laikyti skirti stiklainiai. Svarbiausia – kad indas būtų švarus ir neliktų kvapų ar maisto likučių.

    Pirmas žingsnis – kruopščiai išplauti stiklainį ir, jei norisi, nuimti etiketę (arba palikti dėl „retro“ įvaizdžio). Tuomet į dangtelio centrą atsargiai išgręžiama skylė, kad būtų galima įstatyti šiaudelį.

    Stiklas dažnai laikomas draugiškesniu pasirinkimu nei plastikas, ypač jei norisi mažinti vienkartinių indų naudojimą. Be to, toks puodelis gali patogiai tilpti automobilio puodelių laikiklyje, o stiklainį galima naudoti daug kartų.

    Į ką atkreipti dėmesį dėl saugumo

    Didžiausia rizika šiame projekte – skylė dangtelyje. Kadangi dangtelis dažniausiai metalinis, išgręžus kraštai gali likti aštrūs, todėl juos verta nušlifuoti švitriniu popieriumi.

    Saugesnis variantas – į skylę įdėti guminį sandariklį (tarpinę), kuri apsaugo tiek nuo aštrių briaunų, tiek nuo papildomo dėvėjimosi. Reikėtų nepamiršti, kad guma ilgainiui nusidėvi, todėl ją kartais teks pakeisti.

    Dar vienas svarbus niuansas – temperatūrų skirtumai. Įprasti stiklainiai paprastai nėra skirti labai karštiems gėrimams, todėl staigus temperatūros pokytis gali sukelti stiklo įtrūkimus.

    Dekoravimas: ką rinktis, o ko vengti

    Norint puodelį papuošti, verta rinktis nuimamas dekoracijas, pavyzdžiui, juosteles. Taip pat gali tikti silikoniniai „batai“ buteliams – kartais jie tinka ir stiklainiams, suteikdami daugiau stabilumo.

    Tuo metu purškiamų dažų geriau vengti, nes ne visi jie yra saugūs sąlyčiui su maistu ar gėrimais. Jei dekoras parduodamas kaip gėrimų indų aksesuaras, jis paprastai laikomas saugesniu pasirinkimu.

    Galiausiai, tokį „pasidaryk pats“ puodelį galima personalizuoti ir lipdukais – panašiai kaip dekoruojami populiarūs daugkartiniai puodeliai. Svarbiausia, kad sprendimas būtų praktiškas ir saugus kasdieniam naudojimui.

  • Kanados mokslininkai sukūrė augalinę dangą, kuri galėtų pakeisti plastiką kavos puodeliuose

    Kanados mokslininkai sukūrė augalinę dangą, kuri galėtų pakeisti plastiką kavos puodeliuose

    Vienkartiniai kavos puodeliai dažnai iš vidaus būna padengti plastiku, kad nepermirktų ir nepraleistų skysčių. Tačiau toks sluoksnis apsunkina perdirbimą ir prisideda prie plastiko taršos.

    Kanados Vaterlo universiteto medžiagų mokslininkai siūlo alternatyvą – augalinės kilmės dangą, kuri galėtų pakeisti įprastą plastikinį puodelių vidinį sluoksnį, rašo „ScienceAlert“.

    Tyrėjai savo sprendimą aprašė žurnale „ACS Sustainable Chemistry & Engineering“ publikuotame darbe. Jie teigia, kad naujoji danga sukurta iš medžiagų, susijusių su augalų ląstelių sienelėmis – celiuliozės.

    Tokio tipo pakaitalas, jei būtų pritaikytas plačiai, galėtų sumažinti priklausomybę nuo polietileno (PE) dangų, kurios aplinkoje išlieka labai ilgai ir laikui bėgant suyra į mikroplastikus.

    Kuo problemai svarbūs plastikiniai sluoksniai

    Plastiku dengtos pakuotės yra patogios, atsparios karščiui ir drėgmei, todėl jų pilna kasdienybėje – nuo gėrimų puodelių iki maisto indelių. Tačiau būtent dėl tokio „sumuštinio“ iš popieriaus ir plastiko perdirbimas tampa gerokai sudėtingesnis.

    Be to, plastikas neišnyksta: jis skyla į smulkias daleles. Tyrėjai primena, kad mikroplastikai gali patekti į aplinką ir į organizmus.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad mikroplastikų atsiskyrimas aktualus ir vartojant karštus gėrimus – ypač kai temperatūra priartėja prie maždaug 60 laipsnių Celsijaus.

    Tyrimo vyresnioji autorė, medžiagų chemikė Shirley Tang, teigė, kad ją nustebino, kaip lengvai kai kurie plastikiniai įdėklai gali „mesti“ daleles. Pasak jos, kuriant alternatyvą buvo siekiama, kad danga išliktų vientisesnė panašių bandymų metu.

    Kaip veikia celiuliozės pagrindo danga

    Naująją dangą tyrėjai sukūrė iš dviejų pagrindinių komponentų: celiuliozės acetato ir celiuliozės nanokristalų. Pastarieji suteikia tvirtumo, reikalingo karštam skysčiui ir mechaniniam poveikiui atlaikyti.

    Vienas iš sprendimo privalumų – medžiagos gali sudaryti ryšius su popieriumi, todėl, kaip nurodoma, nereikia papildomų cheminių klijų. Taip suformuojamas tankus tinklas, kuris užkemša popieriaus poras ir padeda sukurti barjerą.

    Tyrėjai rašo, kad danga gali veikti kaip apsauga nuo vandens, riebalų ir dujų. Tai svarbu ne tik puodeliams, bet ir įvairioms maisto pakuotėms.

    Atliekant panardinimo testą, kuris truko penkias dienas, danga, anot autorių, išliko atspari ir įvairiems tirpikliams. Taip pat nustatyta, kad didžiausias tvirtumas pasiekiamas tuomet, kai celiuliozės nanokristalai sudaro 3 proc. dangos masės.

    Kur dar galėtų praversti ir kas stabdo komercinį pritaikymą

    Pasak Shirley Tang, danga atlaikė bandymus su verdančiu vandeniu, maisto aliejais ir įvairiais tirpikliais, todėl potencialas gali būti platesnis nei vien kavos puodeliai. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad celiuliozė gali būti išgaunama iš skirtingų biomasės šaltinių.

    Tyrėjai dangą bandė ir ant plonesnio popieriaus – standartinių rudų popierinių rankšluosčių, kurie paprastai greitai permirksta. Danga pavertė juos labiau atstumiančiais vandenį, o tai, anot autorių, rodo, kad sprendimas galėtų veikti ir su mažiau tvirtais popieriaus gaminiais.

    Pirmasis darbo autorius Sayanas Ganguly teigė, kad tokia danga leistų naudoti plonesnį popierių išlaikant reikiamą patvarumą. Jo vertinimu, tai teoriškai galėtų sumažinti gamybai reikalingų medžiagų kiekį, o kartu – ir išlaidas.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad iki realaus naudojimo dar yra keli žingsniai: reikės atlikti maisto saugos bandymus ir sulaukti reguliacinių vertinimų. Patys autoriai šį rezultatą vadina ankstyvos, mokslinių tyrimų stadijos, todėl komercializavimo terminas kol kas neaiškus.

  • Karminkite paukščius pigiau: kaip iš kiaušinių dėklo pasidaryti patogią lesyklėlę

    Nebrangi lesyklėlė paukščiams gali atsirasti iš to, ką dažnas tiesiog išmeta – tuščio kiaušinių dėklo. Iš jo nesudėtingai pasigaminsite patogų „padėkliuką“ sėkloms ar riešutams, kurį galima pakabinti sode ar kieme.

    Nors paukščius paprastai pradedama lesinti tuomet, kai temperatūra nukrenta žemiau 0 laipsnių ir atsiranda sniego danga, lesyklėlę verta paruošti iš anksto. Pakabinta dar ankstyvą rudenį ji leidžia paukščiams „susipažinti“ su nauja vieta, kad vėliau drąsiau sugrįžtų.

    Svarbu ir tai, kad lesinimas turi būti nuoseklus: paukščiai pripranta prie pastovaus maisto šaltinio, todėl staiga nutraukta pagalba per šalčius jiems gali būti pavojinga. O atšilus orams, maisto kiekį rekomenduojama mažinti palaipsniui.

    Lesyklėlė turėtų būti saugi, stabili, lengvai valoma ir be aštrių briaunų. Tam puikiai tinka perdirbti tinkamos ar biologiškai suyrančios medžiagos – pavyzdžiui, kartoninis kiaušinių dėklas.

    Kaip pasigaminti lesyklėlę iš kiaušinių dėklo

    Pirmiausia pasirūpinkite, kad dėklas būtų švarus ir sausas. Tuomet nuimkite viršutinę dalį (dangtelį) ir šoninę uždarymo juostelę – palikite tik apatinę dalį su įdubimais.

    Kiekviename iš keturių apatinių kampų padarykite po nedidelę skylutę (tam tiks smeigtukas ar dantų krapštukas). Per skylutes perverkite virvelę – patogiausia naudoti du ilgesnius gabalus ir juos sukryžiuoti po dėklu, kad konstrukcija būtų stabilesnė.

    Galiausiai virvelių galus viršuje suriškite į vieną tvirtą mazgą. Į dėklo įdubimus suberkite pašarą – į kiekvieną „lizdelį“ galima dėti skirtingą maistą, pavyzdžiui, saulėgrąžas, riešutus ar riebalų mišinį.

    Paruoštą lesyklėlę pakabinkite ramioje, nuo vėjo ir triukšmo labiau apsaugotoje vietoje arba ant medžio šakos – maždaug 1,5–2 metrų aukštyje nuo žemės.

  • Po Vėlinių Lenkijos kapinėse nuo vieno kapo lieka iki 9 kg atliekų – daug jų prarandama dėl prasto rūšiavimo

    Po Vėlinių kapinėse susikaupia įspūdingas atliekų kiekis: sutvarkius vieną kapą vidutiniškai lieka nuo 3 iki 9 kilogramų panaudotų žvakių, įdėklų, vazonėlių, gėlių ir kitų šiukšlių. Atliekų tvarkytojai sako, kad didelė dalis jų galėtų būti perdirbama, tačiau tam trukdo netinkamas rūšiavimas.

    Kaip nurodo asociacija „Polski Recykling“, Lenkijos kapinės per metus sugeneruoja apie 500 tūkst. tonų atliekų. Skaičiuojama, kad net iki 100 tūkst. tonų jų sudaro žaliavos, kurios, tinkamai atskirtos, galėtų grįžti į ekonomiką.

    Didžiausia problema – atliekos dažnai metamos į bendrus konteinerius. Stiklinės ir plastikinės žvakidės, metaliniai dangteliai, vazonėliai ar plėvelės susimaišo su žeme, vašku ir augalų likučiais, todėl vertingos medžiagos užsiteršia.

    Tokiu atveju stiklo, plastiko ir metalo atgavimas tampa ekonomiškai neapsimokantis, o dalis medžiagų nukreipiama į alternatyvaus kuro gamybą arba keliauja į sąvartynus. Tai reiškia, kad prarandami ištekliai, kurie galėtų pakeisti pirmines žaliavas gamyboje.

    Tūkstančiai tonų žaliavų „iškrenta“ iš apyvartos

    Asociacijos skaičiavimais, maždaug trys ketvirtadaliai kapinėse susidarančių atliekų srauto yra gėlės, augalinės atliekos ir žemė. Likusi dalis – apie 130 tūkst. tonų – yra vadinamosios medžiaginės atliekos: daugiausia stiklas, plastikas ir metalai.

    Atliekų tvarkymo sektorius pabrėžia, kad būtent ši dalis galėtų tapti reikšmingu perdirbimo šaltiniu. Tačiau kai rūšiavimas nevyksta arba vyksta prastai, medžiagos praranda vertę dėl priemaišų.

    Galiausiai nukenčia ir atliekų surinkimo bei apdorojimo grandinė: mišrios atliekos keliauja į komunalines įrenginius, kur jų panaudojimo galimybės gerokai siauresnės. O žiedinės ekonomikos požiūriu tai – praleista proga sumažinti žaliavų poreikį.

    Naujas iššūkis – LED žvakės ir baterijos

    Prie tradicinių kapinių atliekų vis dažniau prisideda ir elektronikos srautas – LED žvakės, neretai importuojamos iš Azijos. Asociacijos vertinimu, jos gali sudaryti nuo 2 iki 3 tūkst. tonų elektronikos atliekų per metus.

    Skirtingai nei įprastos žvakės, LED variantai turi elektronikos elementų ir baterijų, kurioms reikalingas atskiras surinkimas ir tvarkymas. Netinkamai išmestos baterijos kelia riziką atliekų tvarkymo įrenginiams – gali sukelti gaisrus transportavimo, rūšiavimo ar sandėliavimo metu, taip pat didina taršos pavojų.

    Dėl to pabrėžiama, kad panaudotos LED žvakės turėtų patekti į elektronikos atliekų surinkimo sistemą, o baterijos – jei jas galima saugiai išimti – į tam skirtus atskirus konteinerius.

    Siūlomi pokyčiai kapinėse: daugiau rūšiavimo ir surinkimo taškų

    Perdirbimo sektorius teigia, kad svarbiausia – sudaryti realias sąlygas selektyviam atliekų surinkimui kapinėse. Tai reikštų aiškiai atskirtus konteinerius žalioms atliekoms ir antrinėms žaliavoms, taip pat baterijų ir panaudotos elektronikos surinkimo vietas.

    Taip pat siūlomos vadinamosios „žvakių dalijimosi“ vietos, kur dar tinkamas naudoti žvakes būtų galima palikti pakartotiniam naudojimui, o ne iškart išmesti. Augalinės atliekos, kaip nurodoma, galėtų būti kompostuojamos, o kompostas panaudojamas kapinių želdynams prižiūrėti.

    „Tai smulkūs gestai, bet šalies mastu jie lemia, ar tūkstančiai tonų stiklo, plastiko ir metalo sugrįš į apyvartą, ar atsidurs sąvartyne arba, dar blogiau, terš aplinką“, – pabrėžia asociacijos „Polski Recykling“ prezidentas Sławomiras Pacekas.

    Atliekų tvarkytojai tikina, kad geresnė tvarka kapinėse leistų sumažinti žaliavų nuostolius ir padidinti perdirbimui tinkamų medžiagų dalį, ypač intensyviausiu laikotarpiu po Vėlinių.

  • Mokslininkai pristatė membraną, kuri gali apversti ličio gavybą: kas keistųsi?

    Mokslininkai pristatė membraną, kuri gali apversti ličio gavybą: kas keistųsi?

    Ličio poreikis tik auga

    Ličio paklausa pastaraisiais metais sparčiai didėja, nes jis išlieka vienas svarbiausių elementų šiuolaikinėse baterijose, naudojamose elektromobiliuose, telefonuose ir energijos kaupimo sistemose. Dėl to šalys ir gamintojai ieško būdų užsitikrinti tiekimą, o kartu mažinti gavybos poveikį aplinkai.

    Didžioji dalis ličio išgaunama iš kietųjų uolienų telkinių, sūrių požeminių vandenų ir vis dažniau iš perdirbamų naudotų baterijų. Visais atvejais iššūkiu tampa selektyvumas, nes ličio jonai būna „susimaišę“ su kitais mineralais, todėl atskyrimas reikalauja daug energijos, laiko arba cheminių reagentų.

    Nauja membrana, įkvėpta biologijos

    Teksaso universiteto Ostine tyrėjai paskelbė sukūrę bioįkvėptą membraną su dirbtiniais nanokanaliukais, kuri skirta ličio jonams praleisti, o kitus jonus sulaikyti. Sprendimo idėja perimta iš gamtoje veikiančių jonų kanalų, kurie ląstelėse reguliuoja medžiagų judėjimą per membranas.

    Pasak kūrėjų, tokia sistema galėtų sumažinti pavojingų tirpiklių ar agresyvių cheminių medžiagų poreikį, nes atranka būtų atliekama pačioje membranoje. Tai ypač svarbu ten, kur tradiciniuose procesuose tenka naudoti sudėtingą daugiažingsnį valymą arba generuoti didelius atliekų kiekius.

    „Litis yra mūsų telefonuose, automobiliuose ir elektros tinkle, tačiau švariai jį išgauti vis dar sudėtinga. Siekiame proceso, kuris būtų greitesnis, švaresnis ir paprasčiau valdomas“, – sakė profesorius Manishas Kumaras.

    Kodėl selektyvumas yra kritinis

    Ličio gavyboje problema dažnai slypi ne pačiame išteklių „paėmime“, o rafinavime, kai reikia atskirti litį nuo magnio, natrio, kalcio ir kitų jonų. Kuo selektyviau veikia atskyrimas, tuo mažiau papildomų etapų prireikia, o tai reiškia mažesnes sąnaudas ir potencialiai mažesnį poveikį aplinkai.

    Tyrėjų teigimu, jų sukurti kanalai suprojektuoti taip, kad ličio jonai lengviau sąveikautų su cheminėmis grupėmis kanalo įėjime. Tokia logika leidžia kurti ne vieną konkretų filtrą, o platesnę inžinerinę platformą, kuri ateityje galėtų būti pritaikoma ir kitiems kritiniams mineralams.

    „Dabar turime įrankių rinkinį, o ne vienkartinį rezultatą. Suprasdami, kaip jonai sąveikauja su cheminėmis grupėmis kanalo įėjime, galime kurti dar selektyvesnius kanalus ličiui ir galbūt kitiems kritiniams mineralams“, – sakė mokslininkas Harekrushna Behera.

    Kas dar neaišku ir kokie kiti keliai vystomi

    Nors laboratoriniai rezultatai vertinami kaip perspektyvūs, praktinis klausimas išlieka tas pats: ar membraną pavyks stabiliai ir ekonomiškai naudoti pramoniniu mastu, kai srautai dideli, o žaliava nevienalytė. Pramonėje dažnai išryškėja membranų ilgaamžiškumo, užsikimšimo ir priežiūros kaštų problemos, todėl būtini papildomi bandymai.

    Lygiagrečiai pasaulyje vystomi ir kiti sprendimai: tiesioginė ličio ekstrakcija iš sūrių tirpalų, pažangesnis baterijų perdirbimas bei alternatyvios baterijų chemijos, kurioms reikia mažiau kritinių žaliavų. Vis dėlto, kol ličio jonų baterijos dominuoja rinkoje, bet koks proveržis, leidžiantis litį išgauti švariau ir pigiau, gali turėti didelę įtaką tiek kainoms, tiek tiekimo grandinių saugumui.

  • Kur mesti skardinę po tunu: daugelis apsirinka – paprasta taisyklė išsprendžia dilemą

    Kur mesti skardinę po tunu: daugelis apsirinka – paprasta taisyklė išsprendžia dilemą

    Skardinė po tunu, sardinėmis ar skumbre dažnam sukelia abejonių: ji metalinė, bet viduje lieka riebalų, padažo ir stiprus kvapas. Dėl to dalis žmonių ją išmeta į mišrių atliekų konteinerį, nors taisyklė kitokia. Tokia pakuotė paprastai turi keliauti į plastiko ir metalo atliekų srautą.

    Pagal Lietuvoje taikomą pakuočių atliekų rūšiavimo logiką metalinės maisto skardinės priskiriamos pakuotei, todėl metamos į geltoną konteinerį, skirtą pakuotėms iš plastiko, metalo ir kombinuotų medžiagų. Skardinės viduje esantys maisto likučiai šios taisyklės nekeičia, tačiau svarbu, kad pakuotė būtų paruošta taip, jog kuo mažiau terštų kitas atliekas.

    Kur keliauja skardinė po žuvies?

    Teisingas pasirinkimas daugeliu atvejų yra geltonas konteineris, net jei skardinė viduje turi apsauginę dangą. Mišrioms atliekoms tokia pakuotė turėtų keliauti tik tada, kai ji akivaizdžiai užteršta taip, kad jos neįmanoma pagrįstai ištuštinti.

    Prieš išmetant būtina pašalinti visus žuvies ir padažo likučius. Užtenka skardinę gerai iškratyti ar išgramdyti, o jei ant sienelių lieka daug riebalų, ją galima trumpai perplauti vandeniu.

    Kaip sumažinti kvapą namuose?

    Didžiausia problema paprastai būna ne pats rūšiavimas, o kvapas virtuvėje, jei skardinė laikoma kelias dienas. Trumpas perplovimas ir išvarvinimas padeda sumažinti nemalonų kvapą ir neleidžia sutepti kitų pakuočių tame pačiame maiše.

    Jei skardinė metama į rūšiavimo maišą namuose, pravartu ją laikyti atskirai nuo popieriaus pakuočių ir neužspausti su kitomis atliekomis, kol ji dar šlapia. Taip sumažėja ir nemalonaus kvapo, ir papildomo užteršimo rizika.

    Dažna klaida, kuri brangiai kainuoja

    Į mišrias atliekas be reikalo išmetamos pakuotės didina sąvartynuose ar deginimui atsiduriančių atliekų kiekį. Tuo metu metalinė pakuotė, patekusi į tinkamą srautą, gali būti perdirbama, o tai mažina poreikį naudoti pirmines žaliavas.

    Trumpai tariant, verta įsiminti paprastą principą: pakuotė rūšiuojama pagal medžiagą, o prieš išmetant ji turi būti ištuštinta. Tuomet ir skardinė po žuvies keliauja ten, kur jai vieta.

  • Lenkija – žvakių ir kapinių žibintų supergalybė: rinka verta apie 170 mln. eurų ir 100 000 darbo vietų

    Lapkričio 1 diena žvakių ir kapinių žibintų gamintojams yra svarbiausia metų data, nes būtent prieš Vėlines susidaro didžiausia paklausa. Šiemet prekybininkai Lenkijoje kalba apie ramesnį sezoną nei pernai, tačiau didžiausią nerimą kelia ne dabartis, o ateinantys mėnesiai.

    Rinkos vertė vertinama maždaug 170–180 mln. eurų per metus, o visoje tiekimo grandinėje gali dirbti apie 100 000 žmonių. Tai apima ne tik pačių žibintų ir žvakių gamintojus, bet ir stiklo, plastiko detalių, dagčių, pakuočių bei logistikos sektorius.

    Lenkija laikoma viena svarbiausių kapinių žibintų gamintojų pasaulyje: minima lyderystė Europoje ir itin stiprios pozicijos globaliai. Produkcija keliauja ne tik į kaimynines šalis, bet ir į tolimesnes rinkas, o eksporto sėkmę palaiko dideli gamybos mastai ir platus dizainų pasirinkimas.

    „Kapinių žibintų ir žvakių versle lapkričio 1-oji yra metų finalas, o planavimas prasideda iš anksto: žaliavų kontraktai dažnai sudaromi dar žiemą“, – sakė Lenkijos žvakių ir kapinių žibintų gamintojus vienijančios asociacijos vadovas Łukasz Kuchta.

    Nors kainos vartotojams, pasak prekybininkų, šiemet daug kur išliko panašios arba tik nežymiai didesnės, spaudimą pramonei didina energijos kaštai ir žaliavų brangimas. Ypač svarbūs yra ištekliai, kurie tiesiogiai lemia savikainą: parafinas, stiklas, plastikai ir jų gamybai reikalinga energija.

    Sektorius pabrėžia, kad kai kurie kainų pokyčiai „vėluoja“ dėl iš anksto sudarytų sutarčių, todėl dalis poveikio gali pasimatyti tik vėliau. Tai reiškia, kad artimiausiame sezone gamintojams gali tekti rinktis tarp mažesnių maržų ir didesnių galutinių kainų.

    Keičiasi skonis ir pirkimo įpročiai

    Prekybos vietose prieš Vėlines matyti ir kitas dalykas: pirkėjai dažniau renkasi paprastesnius, neutralių spalvų gaminius, o įmantrios plastikinės dekoracijos praranda populiarumą. Pardavėjai taip pat pastebi, kad dalis žmonių perka tik žvakių įdėklus, o tai mažina uždarbį, nes šių prekių marža paprastai mažesnė.

    Kartu stiprėja ir praktinis taupymas: vietoj didesnio kiekio brangesnių žibintų dažnai nuperkama mažiau vienetų. Tokia tendencija paprastai matoma tada, kai namų ūkių biudžetą spaudžia bendras pragyvenimo brangimas ir išaugusios sąskaitos už energiją.

    Ekologija ir alternatyvos tradiciniam liepsnos žibintui

    Gamintojai vis dažniau akcentuoja „ekologizaciją“: naudojama švaresnė parafina, didėja augalinės kilmės priemaišų dalis, o žaliavos iš perdirbimo tampa kasdienybe. Pavyzdžiui, plastikinės detalės neretai gaminamos iš perdirbto granuliato, o stiklo komponentuose plačiai naudojama stiklo duženų žaliava.

    Švaresnės sudėties vaškas ir aukštesnės kokybės komponentai padeda mažinti dūmingumą, tačiau kartu didina savikainą. Dėl to įmonės bando išlaikyti balansą tarp gaminio kokybės, aplinkosauginių lūkesčių ir pirkėjui priimtinos kainos.

    Dar viena kryptis – alternatyvos klasikiniams žibintams: rinkoje vis dažniau siūlomi baterijomis maitinami ar su mažais saulės elementais veikiantys žibintai. Vis dėlto dalis pirkėjų į tokius sprendimus žiūri skeptiškai, nes tradicinė liepsna daugeliui išlieka svarbia ritualo dalimi.

  • „McDonald’s“ ir „Lenovo“ sukūrė netikėtą naujovę: myšė iš „Happy Meal“ žaislų

    „McDonald’s“ ir „Lenovo“ sukūrė netikėtą naujovę: myšė iš „Happy Meal“ žaislų

    „McDonald’s“ Kinijoje kartu su „Lenovo“ pristatė neįprastą kompiuterio aksesuarą – belaidę pelę, kuri atrodo kaip ikoninė raudona bulvyčių pakuotė. Projektas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o ribotas kiekis dar labiau pakurstė susidomėjimą.

    Įrenginys pavadintas „Fry Mark“ ir iš pirmo žvilgsnio primena mažą dėžutę su bulvytėmis: viršus suformuotas taip, kad imituotų iš pakuotės kyšančias bulvytes, o korpusas išlaiko atpažįstamą raudonai geltoną stilistiką. Vis dėlto tai ne suvenyras, o pilnai veikianti pelė kasdieniam darbui.

    Didžiausia naujienos dalis – medžiagos, iš kurių pagamintas korpusas. Skelbiama, kad apie 60 proc. plastiko sudaro perdirbtos „Happy Meal“ žaislų detalės, surinktos ir paruoštos pakartotiniam panaudojimui.

    Šis sumanymas siejamas su „McDonald’s“ Kinijoje 2021 metais pradėta iniciatyva „Reimagine Good Things“, kurios tikslas – suteikti antrą gyvenimą plastiko gaminiams ir mažinti vienkartinių medžiagų pėdsaką. Anksčiau iš perdirbtų medžiagų buvo gaminami įvairūs kasdieniai daiktai, įskaitant padėklus, vazonus ar darbuotojų aprangos elementus.

    „Fry Mark“ palaiko kelis prisijungimo būdus: „Bluetooth“, 2,4 GHz ryšį su USB imtuvu ir laidinį ryšį per USB-C. Įrenginyje naudojamas įkraunamas 380 mAh akumuliatorius, įdiegti tyliau veikiantys mygtukai, taip pat numatyta trijų lygių DPI jautrumo reguliacija, kad pelę būtų galima prisitaikyti pagal įpročius.

    Pelė buvo išleista itin ribotu tiražu – pagaminta 4 000 vienetų. Prekyba vyko tik Kinijoje, o įsigyti buvo galima per „McDonald’s“ programėlę ir „WeChat“ kanalus, kiekvienam pirkėjui leidžiant užsakyti iki dviejų vienetų.

    Kaina siekė apie 13 eurų, tačiau pirkimui papildomai buvo reikalingi lojalumo programos taškai. Ribota pasiūla lėmė, kad visa partija buvo greitai išpirkta, o „McDonald’s“ kol kas nepatvirtino, ar „Fry Mark“ pasirodys kitose rinkose.

    Toks leidimas taikliai atspindi pastarųjų metų tendenciją, kai prekių ženklai kuria riboto tiražo, kolekcionuojamus technologinius daiktus ir juos sieja su tvarumo istorijomis. Praktikoje tai tampa ir rinkodaros įrankiu, ir bandymu parodyti, kad perdirbimas gali virsti realiai naudojamu produktu, o ne tik deklaracija.