CP v2

Tag: Perdirbimas

  • Tyrimas atskleidė: JAV anglies pelenai slepia kritinius metalus – smūgis Kinijos monopolijui

    Tyrimas atskleidė: JAV anglies pelenai slepia kritinius metalus – smūgis Kinijos monopolijui

    JAV anglies deginimo atliekos gali tapti netikėtu retųjų žemių elementų šaltiniu ir sumažinti priklausomybę nuo Kinijos, rodo 2024 metais paskelbtas Teksaso universiteto Ostine mokslininkų tyrimas. Skaičiuojama, kad elektrinių anglies pelenuose gali slypėti didelė dalis ekonomiškai išgaunamų kritinių metalų.

    Retųjų žemių elementai nėra visiškai reti, tačiau jų gavyba ir atskyrimas yra brangūs bei technologiškai sudėtingi. Šie 17 elementų būtini elektronikai, ryšių įrangai, aviacijai, automobilių pramonei, gynybai ir švarios energetikos technologijoms, todėl jų tiekimo grandinės laikomos strateginės reikšmės.

    Kinija pasaulyje išlieka dominuojanti tiek kasyboje, tiek ypač perdirbime, o tai didina tiekimo rizikas, kai geopolitinė įtampa ar eksporto ribojimai gali paveikti kainas ir prieinamumą. Dėl to JAV ir kitos šalys vis aktyviau ieško vietinių ar alternatyvių šaltinių, įskaitant antrines žaliavas ir atliekas.

    Kas slypi anglies pelenuose?

    Mokslininkai pabrėžia, kad anglies pelenai yra jau iškasta ir sukaupta medžiaga, todėl teorinis pranašumas akivaizdus: nereikia atverti naujų karjerų. Degimo metu sudegus anglies masei, likutinėje frakcijoje retųjų žemių elementų koncentracija gali būti kelis kartus didesnė nei pradinėje žaliavoje.

    Teksaso universiteto Ostine komanda apskaičiavo, kad JAV anglies pelenų sankaupose gali būti apie 11 milijonų tonų retųjų žemių elementų. Toks kiekis, anot tyrimo autorių, būtų daug kartų didesnis nei oficialiai nurodomos JAV vidaus atsargos, tačiau realus panaudojimas priklausys nuo to, kiek efektyviai ir švariai pavyks juos išgauti.

    Tyrime taip pat įvertinta, kad pelenuose esantys ištekliai, jei būtų išgaunami pramoniniu mastu, galėtų būti verti maždaug 90 milijardų eurų. Ši suma atspindi ekonomiškai pasiekiamą potencialą, bet ne garantuotą pelningumą, nes galutinę kainą lemia technologijos, energijos sąnaudos ir aplinkosaugos reikalavimai.

    Technologijų lenktynės ir rizikos

    Praktinė problema yra ne tik elementų išgavimas, bet ir jų išvalymas iki pramonei tinkamos kokybės, ypač vadinamųjų sunkiųjų retųjų žemių. Dėl to šalys siekia kurti visą grandinę nuo žaliavos iki oksidų ar metalų, nes vien kasyba be perdirbimo dažnai nepašalina priklausomybės.

    Australijoje Monash universiteto inžinieriai bando mažiau agresyvių cheminių tirpalų metodus ir pilotiniuose bandymuose skelbia pasiekę iki 90 proc. visų 17 retųjų žemių elementų atgavimą iš anglies pelenų. Tuo metu JAV Northeastern universiteto tyrėjai dirba su išankstinio apdorojimo sprendimais, kurie, kaip teigiama, gali reikšmingai padidinti tradicinių metodų našumą.

    Didžiausi iššūkiai išlieka aplinkosauga ir mastelio didinimas: naudojamos rūgštys, nuotekų tvarkymas, energijos poreikis, taip pat tai, kad pelenų sudėtis skiriasi pagal regioną ir degintą kurą. Be to, anglies pelenai yra pramoninės atliekos, todėl jų kasimas ir apdorojimas turi atitikti griežtus saugos ir taršos kontrolės standartus.

    Kodėl tai svarbu Europai?

    Retųjų žemių elementų paklausa auga dėl elektromobilių, vėjo energetikos, elektronikos ir gynybos pramonės, o tiekimo grandinių diversifikavimas tampa prioritetu ne tik JAV. Europos Sąjunga pastaraisiais metais stiprina kritinių žaliavų politiką, skatindama perdirbimą, naujus projektus ir alternatyvius šaltinius, todėl anglies pelenų ar kitų atliekų panaudojimo kryptis tampa aktuali ir europiniame kontekste.

    Ekspertai pabrėžia, kad vienas tyrimas dar nereiškia greitos revoliucijos rinkoje, tačiau tendencija aiški: didėja dėmesys antrinėms žaliavoms, o kritinių metalų paieška vis dažniau persikelia iš kasyklų į atliekų aikšteles. Ar anglies pelenai taps patikimu retųjų žemių elementų šaltiniu, lems tai, ar technologijos pasieks ekonomiškai pagrįstą, energiškai efektyvų ir aplinkai saugų pramoninį mastą.

  • Graikijos Tilo saloje sąvartynas dingo: kaip beveik 90 proc. atliekų pavirto žaliavomis

    Graikijos Tilo saloje sąvartynas dingo: kaip beveik 90 proc. atliekų pavirto žaliavomis

    Graikijai priklausanti nedidelė Tilo sala dar visai neseniai atliekas versdavo į šlaite įrengtą sąvartyną, kuris vis plėtėsi. Vėjui pakilus, plastikas pasklisdavo po pakrantes, o turizmo sezonu ši problema tik aštrėdavo.

    Tokį scenarijų patiria daugelis mažų salų: atliekų susidaro daug, o jų išgabenimas perdirbti į žemyną dažnai būna brangus ir logistiškai sudėtingas. Dėl to neretai pasirenkamas paprasčiausias sprendimas – užkasti atliekas, paaukojant ribotą žemės plotą.

    Durys į duris vietoj konteinerių

    Kelių metų bėgyje Tilo sala perėjo prie sistemos, kurioje gatvės konteineriai buvo panaikinti, o atliekos pradėtos surinkti iš namų ir verslų. Gyventojams ir įmonėms išdalinti atskiri maišai perdirbamoms ir organinėms atliekoms, o surinkimas paremtas atsekamumu.

    Projektą įgyvendinant dalyvavo žiedinės ekonomikos įmonė „Polygreen“, o iniciatyvą rėmė Pietų Egėjo regiono valdžia. Rezultatas – perdirbimo ir kompostavimo rodikliai priartėjo prie 90 proc., gerokai viršydami vidutines reikšmes, kurias pastaraisiais metais fiksuoja tiek Graikija, tiek Europos Sąjunga.

    Kas vyksta su atliekomis?

    Surinktos atliekos keliauja į žiedinių inovacijų centrą, įrengtą buvusio sąvartyno teritorijoje. Ten jos rūšiuojamos, paruošiamos perdirbimui, suspaudžiamos ir, kai reikia, išgabenamos į žemyną jau kaip ekonominę vertę turinčios žaliavos.

    „Tai sala, kuri gamina atliekas, bet nieko neužkasa“, – sakė projekto vadovas Spyros Kastanakis.

    Jo teigimu, per metus sala sugeneruoja apie 330 tonų atliekų: maždaug 60 proc. jų gali būti perdirbama, apie 30 proc. sudaro organika, o likusi dalis panaudojama kaip alternatyvus kuras cemento gamyklose. Organinės atliekos kompostuojamos, o gautas kompostas nemokamai perduodamas vietos ūkininkams.

    Kodėl tai pavyko ir ką perims kiti?

    Didžiausia tokios sistemos sąlyga – rūšiavimas namuose, todėl Tiloje daug dėmesio skirta gyventojų įpročių keitimui. Vietos valdžia pabrėžė, kad pradėta nuo mokyklų: vaikai tapo pokyčio ambasadoriais šeimose, o vėliau nauja tvarka tapo kasdienybe.

    Tilos modelis vis dažniau įvardijamas kaip praktiška kryptis mažoms bendruomenėms, kurios nori mažinti sąvartynų poreikį ir brangias atliekų logistikos grandines. Pietų Egėjo regionas svarsto šią praktiką plėsti į kitas mažas salas, kur turizmo pikas ir ribota infrastruktūra tradiciškai sukuria didžiausią atliekų krizės riziką.

    Europos Sąjungai griežtinant atliekų tvarkymo tikslus ir didinant spaudimą mažinti šalinimą sąvartynuose, tokie projektai tampa ne tik aplinkosaugine, bet ir ekonomine strategija. Kuo daugiau atliekų paverčiama žaliavomis vietoje, tuo mažesnė priklausomybė nuo brangaus išvežimo ir tuo didesnė nauda vietos ūkiui bei turizmo reputacijai.

  • Teksase bandomi keliai iš perdirbto plastiko: ar ši danga karštyje tarnaus ilgiau už asfaltą?

    Teksase pradėtas realiomis sąlygomis tikrinti sprendimas, kuris vienu metu taikosi į dvi problemas: kelių dangos ilgaamžiškumą ir augančias plastiko atliekų apimtis. Inžinieriai į karštą asfalto mišinį įmaišė perdirbto plastiko ir tokią dangą paklojo bandomame kelio ruože, stebėdami, kaip ji elgiasi veikiama karščio ir eismo.

    Idėja paprasta: dalį bitumo, kuris gaminamas iš naftos produktų ir veikia kaip rišamoji asfalto medžiaga, pakeisti perdirbto plastiko priedu. Karštuose regionuose, tokiuose kaip Teksasas, tradicinė danga dažniau patiria deformacijas ir skilinėjimą, todėl ieškoma mišinių, geriau atlaikančių aukštą temperatūrą.

    Bandomajame projekte plastikas pirmiausia išrūšiuojamas, nuvalomas, susmulkinamas į dribsnius, o vėliau įmaišomas į įkaitintą asfaltą, kad ištirptų ir pasiskirstytų mišinyje. Tokiu būdu dalis tradicinės rišamosios medžiagos pakeičiama plastiku, o pati danga turėtų išlaikyti pagrindines eksploatacines savybes.

    Teksaso universiteto Arlingtone komanda, dirbanti kartu su vietos kelių priežiūros institucijomis, stebi dangą realiame eisme. Pirminiai stebėjimai rodo, kad bandymo metu, kai oro temperatūra viršijo 38 laipsnius Celsijaus, danga neparodė akivaizdžių greitos degradacijos požymių, tačiau galutinėms išvadoms dar per anksti.

    Pasaulyje plastiku modifikuotas asfaltas tiriamas ne vienerius metus, o dalis laboratorinių rezultatų rodo geresnį atsparumą provėžoms ir didesnį standumą, ypač esant aukštesnei temperatūrai. Kai kuriuose darbuose fiksuojama, kad nedidelis polimerų kiekis mišinyje gali pagerinti mechanines savybes, nors poveikis priklauso nuo plastiko tipo, jo kiekio ir technologijos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad laboratoriniai bandymai ne visada tiksliai atspindi daugiamečio naudojimo realybę. Dangos ilgaamžiškumui lemiami ir tokie veiksniai kaip sunkiojo transporto intensyvumas, pagrindo būklė, drėgmės režimas, mišinio paruošimo kokybė ir priežiūros darbų reguliarumas.

    Vienas dažniausiai keliamų klausimų yra mikroplastiko atsiradimo rizika. Kai kurių tyrimų vertinimu, plastikas, integruotas į asfalto struktūrą, gali būti mažiau linkęs atsiskirti į smulkias daleles, tačiau tai priklauso nuo mišinio sudėties ir dangos dilimo intensyvumo.

    Ne mažiau svarbi praktinė pusė: norint technologiją taikyti plačiai, reikia užtikrinti stabilų švaraus, tinkamai išrūšiuoto plastiko srautą, nes priemaišos gali keisti mišinio savybes. Taip pat vertinamas ekonominis efektyvumas, nes kelių tarnyboms svarbu ne tik ekologija, bet ir aiškus remonto kaštų mažėjimas per visą dangos gyvavimo ciklą.

    Jei Teksase vykstantys bandymai pasiteisins, tokia technologija galėtų tapti vienu iš būdų mažinti bitumo poreikį ir kartu nukreipti dalį plastiko atliekų nuo sąvartynų. Tačiau galutinį atsakymą lems kelių metų stebėsena, nepriklausomi bandymai ir aiškūs duomenys apie ilgaamžiškumą, saugumą ir poveikį aplinkai.

  • „Gamtos ateitis“ Raudondvaryje suvienijo savivaldybes: kokios rūšiavimo klaidos kainuoja daugiausia

    „Gamtos ateitis“ Raudondvaryje suvienijo savivaldybes: kokios rūšiavimo klaidos kainuoja daugiausia

    Nors Lietuvos savivaldybėse atliekų rūšiavimo situacija skiriasi, daugelis susiduria su tais pačiais klausimais – kaip paskatinti gyventojus rūšiuoti teisingai, kokios švietimo priemonės veikia geriausiai ir kaip jau pasiteisinusius sprendimus pritaikyti kitur. Būtent poreikis dalytis patirtimi ir ieškoti bendrų sprendimų rugpjūčio 27-ąją į Raudondvario dvarą subūrė daugiau kaip 100 specialistų iš Lietuvos savivaldybių, tarp jų – ir Zarasų rajono savivaldybės. Tokį susitikimą asociacija „Gamtos ateitis“ surengė pirmą kartą.

    „Mums svarbu iš pirmų lūpų išgirsti, su kokiais rūšiavimo ir gyventojų švietimo iššūkiais susiduria savivaldybės. Toks dialogas padeda geriau suprasti jų poreikius ir kitais metais švietimo programose pasiūlyti tikslingesnes, kiekvienai savivaldybei individualiai pritaikytas priemones“, – sako asociacijos „Gamtos ateitis“ direktorius Karolis Šiaudkulis.

    Renginį pradėjo istorija iš Everesto

    Susitikimą pradėjo alpinistas Saulius Damulevičius, pasidalijęs savo ekspedicijos į Everestą patirtimi. Jo pasakojime dėmesio teko ne tik fiziniams ir psichologiniams išbandymams kalnuose, bet ir žmogaus paliekamam pėdsakui – atliekų problemai aukštuminėse stovyklose ir vienoje atokiausių pasaulio vietų.

    Asmeninė alpinisto istorija tapo įžanga į platesnį pokalbį apie atsakomybę už aplinką ir priminė, kad atliekų problema neapsiriboja miestais ar kasdiene buitimi – žmogaus veiklos pėdsakai pasiekia net atokiausias pasaulio vietas.

    Kūrybinėse dirbtuvėse – atviras savivaldybių dialogas

    Didžioji susitikimo dalis buvo skirta kūrybinėms dirbtuvėms. Skirtingų savivaldybių atstovai pasiskirstė į mažesnes komandas, kuriose aptarė kasdienius iššūkius, dalijosi savo patirtimi ir kartu ieškojo praktiškai pritaikomų sprendimų.

    Diskusijose daug dėmesio skirta atliekų rūšiavimo įpročiams, gyventojų švietimui, komunikacijos priemonėms ir skirtingose savivaldybėse jau pasiteisinusioms praktikoms. Darbas mažesnėse komandose sudarė galimybę atvirai kalbėti ne tik apie tai, kas veikia, bet ir apie problemas, su kuriomis specialistai susiduria kasdien.

    Gerosios praktikos gali būti pritaikytos ir kitur

    Vienoje savivaldybėje pasiteisinusi švietimo priemonė, komunikacijos būdas ar praktinis rūšiavimo sprendimas gali tapti naudinga idėja ir kitai. Todėl svarbi susitikimo dalis buvo ne tik problemų įvardijimas, bet ir keitimasis gerosiomis praktikomis bei patirtimi.

    Apie 80 specialistų vienoje vietoje leido į atliekų rūšiavimo ir visuomenės švietimo klausimus pažvelgti per skirtingų Lietuvos miestų ir rajonų patirtis. Susitikimo pabaigoje komandos pristatė kūrybinių dirbtuvių rezultatus, pagrindines įžvalgas ir pasiūlytus sprendimus.

    Tiesioginis dialogas – pagrindas tikslingesnėms priemonėms

    Raudondvario dvare surengtas susitikimas tapo pirmuoju tokio formato „Gamtos ateities“ dialogu su Lietuvos savivaldybių specialistais. Jo metu išgirstos įžvalgos ir skirtingų savivaldybių patirtys bus svarbios planuojant kitų metų atliekų rūšiavimo švietimo priemones ir siekiant jas geriau pritaikyti prie konkrečių savivaldybių poreikių.

    „Gamtos ateitis“ dėkoja visoms susitikime dalyvavusioms Lietuvos savivaldybėms ir jų atstovams už atviras diskusijas, aktyvų įsitraukimą ir pasidalytą patirtį. Tiesioginis bendradarbiavimas su specialistais, kurie su rūšiavimo ir gyventojų švietimo klausimais dirba kasdien, leidžia geriau suprasti realius poreikius ir kartu ieškoti praktiškai pritaikomų sprendimų.

    Asociacijos „Gamtos ateitis“ inf. ir nuotr.

  • Grafeną pigiau už vakarienę? Mokslininkai parodė triuką su blenderiu, vandeniu ir laikraščiu

    Grafeną pigiau už vakarienę? Mokslininkai parodė triuką su blenderiu, vandeniu ir laikraščiu

    Mokslininkai pristatė netikėtai paprastą kryptį, kaip pigiau išgauti grafeną: vietoje brangios laboratorinės įrangos panaudotas įprastas virtuvinis blenderis, vandentiekio vanduo, panaudotas laikraštis ir grafitas, atgautas iš elektronikos atliekų.

    Grafitas sudarytas iš daugybės anglies sluoksnių, o vienas sluoksnis ir yra grafenas. Tyrėjų tikslas buvo mechaniškai atskirti šiuos sluoksnius taip, kad jie nesuliptų atgal, nes būtent tai paprastai apsunkina paprastesnius ir pigesnius gamybos metodus.

    Eksperimente grafitas buvo smulkinamas skystyje blenderiu, o didesni, nepakankamai suskaidyti gabalai vėliau paprastai atfiltruojami, pavyzdžiui, virtuviniu sieteliu. Toks žingsnis pats savaime skamba banaliai, tačiau esminė problema išlieka ta pati: atskirtos grafeno plokštelės linkusios vėl susijungti.

    Čia praverčia makulatūra. Tyrėjai paruošė celiuliozės pluoštus iš seno laikraščio ir įmaišė juos į mišinį, o šie pluoštai suveikė kaip stabilizatorius, padedantis atskirtoms dalelėms išlikti suspensijoje ilgiau.

    Rezultatas praktiškas: be celiuliozės apdorota anglis nusėsdavo per kelias minutes, o su laikraščio pluoštu mišinys išlikdavo tinkamas darbui kelias valandas ir galėjo būti lengvai vėl sumaišomas paprastu suplakimu. Tai rodo, kad pigūs ir lengvai prieinami priedai gali pakeisti dalį sudėtingesnių laboratorinių tirpiklių ar stabilizatorių funkcijų.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad namų blenderiai netrukus pakeis pramonines grafeno gamyklas. Greičiau tai signalas apie tvaresnę kryptį, kai elektronikos atliekos ir makulatūra gali tapti žaliava pažangioms medžiagoms, o nanotechnologijų prototipavimas darosi prieinamesnis mokykloms, mažoms laboratorijoms ar bendruomeninėms dirbtuvėms.

    Grafeno tema Europoje ir regione turi ir stiprų mokslinį kontekstą: grafenas laikomas viena perspektyviausių anglies pagrindo medžiagų dėl elektrinio laidumo, mechaninio tvirtumo ir labai plono sluoksnio savybių, todėl jo taikymas siejamas su jutikliais, elektronika, kompozitais ir energijos kaupimo sprendimais.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale ACS Sustainable Resource Management, o jo idėja papildo platesnes tendencijas, kuriose svarbus ne tik našumas, bet ir žaliavų cikliškumas, mažesnis cheminių medžiagų poreikis bei paprastesnės gamybos grandinės ankstyvajame etape.

  • Nebemetu kamščių nuo vyno: štai 7 gudrūs būdai, kaip jie praverčia namuose ir sode

    Nebemetu kamščių nuo vyno: štai 7 gudrūs būdai, kaip jie praverčia namuose ir sode

    Kamštis nėra tik šiukšlė

    Daugeliui vyno kamštis atrodo smulkmena, kuri iškart keliauja į šiukšliadėžę. Tačiau natūralus kamštis gaminamas iš kamštinio ąžuolo žievės, todėl yra lengvas, elastingas, atsparus drėgmei ir lengvai pjaustomas.

    Dėl šių savybių jis gali tapti praktiška medžiaga smulkiems darbams namuose ar sode. Svarbiausia atskirti, ar kamštis tikrai natūralus, nes prekyboje paplitę ir sintetiniai kamščiai, kurie tinka ne visur.

    Kaip panaudoti kamščius sode?

    Natūralius kamščius galima susmulkinti ir įmaišyti į substratą vazonuose ar loveliuose. Taip dirva tampa puresnė, lengviau praleidžia orą, o tai ypač naudinga augalams, kuriems svarbi šaknų ventiliacija.

    Susmulkinti kamščiai kartais naudojami ir kaip lengvas mulčias ant žemės paviršiaus, tačiau tai nepakeičia nei tinkamo laistymo, nei konkrečiam augalui parinktos žemės. Jei kamštis natūralus ir be sintetinių priemaišų, jį galima kompostuoti, tik prieš tai verta įsitikinti medžiagos sudėtimi.

    Dar vienas paprastas sprendimas tiems, kas augina žoleles, daržoves ar gėles: kamštį galima paversti augalų žymekliu. Ant kamščio užrašykite augalo pavadinimą, užmaukite jį ant medinio pagaliuko ir įsmeikite į žemę šalia daigo ar sėjos vietos.

    Idėjos namams: nuo padėkliukų iki lentelių

    Namie kamščiai praverčia įvairiems rankdarbiams, nes juos lengva pjaustyti ir klijuoti. Iš didesnio kiekio galima pasigaminti padėkliuką karštiems indams arba nedidelę lentelę užrašams ir nuotraukoms.

    Prieš naudojant kamščius verta juos nuvalyti ir gerai išdžiovinti, ypač jei planuojate klijuoti ar dėti prie paviršių, kuriuos norisi išlaikyti švarius. Nebūtina iškart kaupti didžiulės dėžės, keli kamščiai jau leidžia pasidaryti smulkias, praktiškas detales.

    Populiarūs triukai, kuriuos verta vertinti atsargiai

    Internete dažnai kartojamas patarimas perpjauti kamštį per pusę ir įdėti į vaisių dubenį, esą jis sugeria drėgmės perteklių ir padeda atbaidyti vaisines museles. Taip pat kartais siūloma kamštį dėti į prisvilusį troškinį, kad sumažintų svilėsių kvapą.

    Vis dėlto tokie metodai dažniau remiasi buitine patirtimi, o ne patikimais įrodymais, todėl juos geriausia laikyti įdomiais eksperimentais, o ne garantuotu sprendimu. Jei problema rimta, efektyviau ieškoti patikrintų būdų: tinkamos higienos virtuvėje, drėgmės kontrolės ir teisingo maisto gaminimo.

  • Draudžiamos jau 20 metų, bet vis dar šalia mūsų: mokslininkai įspėja dėl PBDE cheminių pėdsakų

    Draudžiamos jau 20 metų, bet vis dar šalia mūsų: mokslininkai įspėja dėl PBDE cheminių pėdsakų

    Pavojingi likučiai neišnyko

    Nors prieš maždaug du dešimtmečius daugelyje šalių buvo apriboti ar uždrausti brominti liepsnos slopikliai, jų pėdsakai Europoje aptinkami iki šiol. Nauja sisteminė apžvalga rodo, kad šie junginiai tebeteršia nuosėdas, dirvožemį ir uždaras patalpas, o tai didina ilgalaikės žmonių ekspozicijos riziką.

    Tyrime analizuoti 181 recenzuotas mokslinis darbas, vertinęs polibromintų difenilų eterių, trumpinamų PBDE, paplitimą. Mokslininkus labiausiai neramina ne vien tarša aplinkoje, bet ir tai, kad šios medžiagos gali išlikti maisto grandinėje ir vidaus patalpų dulkėse.

    Kur jie buvo naudojami?

    PBDE ilgą laiką buvo vertinami kaip veiksmingi liepsnos slopikliai, todėl jų dėjo į statybines medžiagas, elektroniką, automobilių ir lėktuvų detales, baldų tekstilę bei poroloną. Kitaip tariant, į daugybę kasdienio naudojimo gaminių, kuriems buvo keliami priešgaisriniai reikalavimai.

    Vėliau paaiškėjo, kad šie junginiai linkę kauptis aplinkoje ir gyvuose organizmuose. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje moksliniuose darbuose pradėta fiksuoti PBDE aptikimą žmogaus organizme, įskaitant ir motinos piene, o tai paskatino spartesnį reguliavimą.

    Ką rodo naujausi duomenys Europoje?

    Apžvalga parodė, kad PBDE išlieka įvairiose Europos vietose: nuo intensyvios pramonės teritorijų iki atokių regionų, kur tarša pasiekia per atmosferos pernašą. Vidaus aplinkoje koncentracijos dažniausiai būna didesnės nei lauke, o didžiausi kiekiai siejami su miestais, gamyklomis, sąvartynais ir kitais taršos židiniais.

    Skirtingose terpėse dominavo skirtingi junginiai: nuosėdose ir nuotekų dumble dažnai fiksuojamas BDE-209, ore ir dirvožemyje dažniau išryškėja BDE-47 bei BDE-99. Dalis darbų rodo mažėjimo tendencijas ore ir dirvožemyje, o tai sietina su draudimais, tačiau problema neišnyko.

    „Europa padarė didelę pažangą kontroliuodama PBDE, tačiau taršos istorija rodo, kad ankstesni sprendimai formuoja dabartinę ir būsimą ekspoziciją“, – sakė apžvalgos autorius aplinkos toksikologas Khaledas Abassas.

    Kodėl ši tema vėl aktuali?

    Pagrindinė priežastis paprasta: senoji tarša sugrįžta per senus daiktus ir medžiagų ciklą. Ilgai naudojami baldai, sena technika, perdirbtos žaliavos, atliekų srautai, nuotekos ir sąvartynai gali toliau išskirti PBDE į dulkes, vandenį, dumblą, dirvožemį ir galiausiai į vandens ekosistemas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad žiedinė ekonomika, nors ir būtina mažinant atliekas, turi ir šešėlinę pusę, jei nevaldomi paveldėti teršalai. Renovacijos senesniuose būstuose, antrinės rinkos augimas ar kai kurių atliekų perdirbimas gali netyčia padidinti kontaktą su šiomis medžiagomis.

    „Žiediškumas be cheminės saugos gali netyčia pernešti paveldėtus teršalus iš praeities į naujus produktus“, – teigė K. Abassas.

    Ką tai reiškia sveikatai?

    PBDE poveikį žmogaus sveikatai tiksliai įrodyti sudėtinga, nes didelė dalis žinių paremta laboratoriniais gyvūnų tyrimais arba stebimaisiais žmonių populiacijų tyrimais, kurie dažniau parodo statistines sąsajas, o ne priežastinį ryšį. Vis dėlto mokslinėje literatūroje PBDE ekspozicija siejama su galimais nepageidaujamais poveikiais, įskaitant kepenų ir skydliaukės funkcijos sutrikimus bei kai kurių onkologinių ligų rizikos sąsajas.

    Reguliuotojams svarbiausia žinia ta, kad draudimai sumažino naują patekimą į rinką, bet nepašalino jau sukauptų atsargų aplinkoje ir daiktuose. Todėl didžiausią reikšmę įgauna taršos stebėsena, saugus atliekų tvarkymas ir perdirbimo kontrolė, kad pavojingi junginiai negrįžtų į kasdienybę per antrinę žaliavą.

  • „Orlen“ ir „Veolia“ sutaria dėl bendrų projektų: dėmesys pramonei, energetikai ir savivaldai

    Lenkijos energetikos ir komunalinių paslaugų rinkoje bręsta nauja partnerystė: „Orlen“ ir „Veolia“ grupė Lenkijoje pasirašė memorandumą, kuriuo susitarė ieškoti bendrų projektų pramonėje, energetikoje bei miestuose. Įmonės teigia matančios didžiausią sinergiją ten, kur susikerta energijos efektyvumas, atliekų tvarkymas ir vandens ūkis.

    Pagal susitarimą abi pusės pirmiausia atliks galimų iniciatyvų peržiūrą ir atrinks projektus, kuriuos realu įgyvendinti Lenkijoje. Memorandumas taip pat palieka galimybę vertinti pasirinktas idėjas ir užsienio rinkose, kuriose „Orlen“ ir „Veolia“ jau veikia arba planuoja plėtrą.

    Sritys: nuo perdirbimo iki biometano

    Įvardijamos bendradarbiavimo kryptys apima mechaninį ir cheminį perdirbimą, taip pat biogazo ir biometano plėtrą. Kartu akcentuojamas energijos efektyvumas pramonėje, kur didžiausią poveikį paprastai duoda procesų modernizavimas, šilumos atgavimas ir pažangesnis vartojimo valdymas.

    Susitarime minimos ir vandentvarkos temos: vandens tiekimo bei nuotekų ūkio sprendimai, kurie pramonei ir savivaldybėms tampa vis aktualesni dėl griežtėjančių aplinkosauginių reikalavimų ir didėjančių kaštų. Atskirai įvardijama geotermija bei sprendimai atsinaujinantiems energijos šaltiniams.

    Kas svarbu miestams ir pramonei?

    „Veolia“ pabrėžia patirtį dirbant su savivaldybėmis, ypač šilumos ūkyje, vandentvarkoje ir aplinkosaugos paslaugose. „Orlen“ savo ruožtu išskiria investicinius pajėgumus ir veiklą, susijusią su energijos tiekimo saugumu bei transformacija, įskaitant paslaugas transportui ir pastatams.

    Įmonės tikisi, kad bendri projektai galėtų padėti miestams efektyviau naudoti energiją ir žaliavas, geriau panaudoti atliekas bei šalutinius produktus, o kartu mažinti emisijas. Praktikoje tokie sprendimai dažniausiai reiškia mažesnes sąskaitas savivaldybėms ir pramonei, stabilesnį energijos tiekimą ir aiškesnį investicijų atsiperkamumą.

    „Didžiausi iššūkiai, susiję su energetikos transformacija, reikalauja bendradarbiavimo ir potencialo sujungimo. Norime kartu ieškoti iniciatyvų, kurios duotų apčiuopiamą naudą gyventojams, ekonomikai ir aplinkai“, – sakė „Veolia“ grupės Lenkijoje vadovas Luiz Hanania.

    „Orlen“ vadovybė savo ruožtu akcentuoja, kad partnerystė siejama su projektais, kurie didina energijos ir žaliavų panaudojimo efektyvumą bei prisideda prie modernios infrastruktūros vystymo. Abi bendrovės pabrėžia, jog dabar, kai energijos kainų svyravimai ir reguliaciniai pokyčiai išlieka reikšmingi, bendri sprendimai gali tapti konkurenciniu pranašumu.

  • Vokietija imasi netikėto sprendimo: milžiniška medinių vėjo turbinų menčių gamykla

    Vokietija imasi netikėto sprendimo: milžiniška medinių vėjo turbinų menčių gamykla

    Kompozitų atliekos tampa problema

    Vokietijos bendrovė „Voodin Blade Technology“ su Europos partneriais rengia projektą, kuriuo siekiama pradėti gaminti vėjo turbinų mentes iš medienos pagrindu sukurtų medžiagų. Idėja paprasta, bet ambicinga: pakeisti sunkiai perdirbamus stiklo pluošto kompozitus alternatyva, kurią būtų lengviau panaudoti pakartotinai.

    Dabar didžioji dalis šiuolaikinių menčių gaminama iš stiklo pluošto ir epoksidinės dervos kompozitų. Šių medžiagų atskirti praktiškai neįmanoma, todėl pasibaigus eksploatacijai mentes dažnai tenka deginti arba šalinti sąvartynuose.

    Tarptautinės organizacijos ir tyrėjai įspėja, kad didėjant vėjo energetikos mastui augs ir atliekų srautai. Skaičiuojama, kad iki 2050 metų vien menčių atliekų kiekis pasaulyje gali pasiekti apie 43 milijonus tonų.

    Kaip bus gaminamos medinės mentės?

    „Voodin Blade Technology“ sprendimas remiasi klijuotos sluoksniuotos fanerinės medienos technologija, vadinama LVL. Gamykloje mediena būtų plėšiama į plonus lakštus, o vėliau klijuojama į tvirtą ir matmenų pokyčiams atsparią konstrukcinę medžiagą.

    Bendrovė nurodo, kad žaliava planuojama iš sertifikuotų Europos miškų, daugiausia iš šiaurinių eglių ir kėnių grupės medžių. Mediena tokiu atveju išlaiko augimo metu sugertą biogeninę anglį, o tai laikoma papildomu klimato tikslus remiančiu argumentu.

    LVL pranašumu įvardijama ir tai, kad pasibaigus tarnavimo laikui medžiagą paprasčiau nukreipti į kitus panaudojimo būdus. Praktikoje tai galėtų reikšti didesnę perdirbimo dalį, palyginti su tradiciniais kompozitais.

    Kodėl gamyba gali būti pigesnė?

    Tradicinės mentės dažnai formuojamos didžiulėse stiklo pluošto formose, kurios paprastai kuriamos konkrečiam modeliui ir kainuoja labai brangiai. Kai turbinos modelis pasensta, tokios formos tampa nereikalingos, o jų utilizavimas sukuria papildomų kaštų.

    „Tradicinės mentės formuojamos milžiniškose stiklo pluošto formose, o medinė mentė frezuojama tiesiogiai pagal skaitmeninį projektą, todėl nereikia nei kurti, nei sandėliuoti, nei utilizuoti formų“, – sakė „Voodin Blade Technology“.

    Bendrovė teigia, kad pakanka pakeisti skaitmeninį failą, ir ta pati gamybos linija gali būti pritaikoma skirtingiems projektams. Tai teoriškai leistų greičiau reaguoti į rinkos poreikius ir mažintų barjerus diegiant naujus menčių dizainus.

    Kokie planuojami pajėgumai?

    Skelbiama, kad naujoji gamykla Navaroje, Ispanijoje, pasiekusi pilną pajėgumą galėtų pagaminti iki 160 menčių komplektų per metus. Tai dar nėra masinė produkcija visai rinkai, tačiau reikšmingas žingsnis komercinio masto link.

    „Voodin Blade Technology“ taip pat vertina, kad per pirmąjį veiklos dešimtmetį projektas galėtų padėti išvengti daugiau nei 2,4 milijono tonų emisijų. Vis dėlto galutinis poveikis priklausys nuo to, ar medinės mentės atitiks modernių turbinų patvarumo, saugos ir eksploatacinių savybių reikalavimus.

    Jei technologija pasiteisins, ji galėtų sumažinti vieną ryškiausių vėjo energetikos paradoksų, kai žalios energijos plėtra kartu didina sunkiai sutvarkomų atliekų kiekį. Dėl to alternatyvios medžiagos, nauji perdirbimo metodai ir DI paremta konstrukcijų optimizacija tampa vis svarbesne viso sektoriaus kryptimi.

  • Naujos baudos už neteisingą rūšiavimą: viena klaida ir sąskaita gali šoktelėti keliskart

    Netinkamas atliekų rūšiavimas daugelyje Europos šalių vis dažniau baigiasi ne tik įspėjimu, bet ir realiomis finansinėmis pasekmėmis. Savivaldybės bei atliekų tvarkytojai tikrina konteinerių turinį, o už pasikartojančias klaidas gali būti taikomas padidintas mokestis ar administracinė atsakomybė.

    Praktikoje kontrolė dažniausiai suintensyvėja atliekų surinkimo dienomis, kai lengviausia įvertinti, ar į konteinerius metamos tinkamos frakcijos. Pastebėjus pažeidimų, gyventojai dažnai pirmiausia sulaukia įspėjimo, tačiau pakartotiniai atvejai gali virsti didesnėmis sąskaitomis.

    Kas dažniausiai išduoda klaidas?

    Viena dažniausių problemų – į mišrių atliekų konteinerį patekęs plastikas, stiklas ar popierius, nors jie turėtų keliauti į atskiras talpas. Kitas dažnas scenarijus – į pakuočių konteinerį metamos ne pakuotės arba stipriai užteršti gaminiai, kurių perdirbti neįmanoma.

    Ypač daug painiavos kelia probleminės atliekos, kurių negalima palikti įprastuose konteineriuose. Tai baterijos, perdegusios lempos, buitinė elektronika, dažų ar tirpiklių likučiai ir kitos pavojingos medžiagos, kurios netinkamai išmestos gali užteršti dirvožemį ir vandenį.

    Nauja tendencija – tekstilės atskyrimas

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja kryptis atskirai surinkti tekstilę, kad kuo mažiau drabužių ir namų tekstilės patektų į mišrių atliekų srautą. Dėl šios priežasties daug kur stiprinama infrastruktūra ir primenama, kad sudėvėti drabužiai, patalynė ar avalynė turėtų būti pristatomi į specialias surinkimo vietas, o ne metami į buitinius konteinerius.

    Atliekų tvarkymo sektorius pabrėžia, kad tekstilė, patekusi į mišrias atliekas, didina sąvartynų apkrovą ir kaštus, o dalį medžiagų būtų galima panaudoti pakartotinai arba perdirbti. Todėl savivaldybės vis aktyviau informuoja gyventojus, kur tokias atliekas priduoti.

    Kada sąskaita gali išaugti?

    Netinkamas rūšiavimas dažniausiai vertinamas kaip taisyklių pažeidimas, dėl kurio atliekų tvarkymo kaina auga visiems. Dėl užterštų frakcijų perdirbėjai dalį siuntos gali atmesti, o tada ji keliauja kaip mišrios atliekos, kurios tvarkymas brangesnis.

    Rizika gyventojui paprastai atsiranda tuomet, kai pažeidimai fiksuojami pakartotinai ir galima identifikuoti konkretų konteinerį ar atliekų turėtoją. Tokiais atvejais gali būti pritaikytas padidintas mokestis už atliekų tvarkymą, o kai kuriose situacijose – ir bauda, ypač jei neteisingai išmetamos pavojingos atliekos.

    Specialistai pataria laikytis bazinės taisyklės: jei kyla abejonių, ar daiktas tikrai tinkamas perdirbti, svarbu įvertinti, ar jis švarus, tuščias ir priklauso tai frakcijai. O pavojingas atliekas, elektroniką ir chemikalus geriausia vežti į tam skirtas surinkimo vietas, kur jos sutvarkomos saugiai.