CP v2

Tag: Perdirbta mėsa

  • Gydytojai perspėja: beveik kiekviename šaldytuve esantys produktai didina vėžio riziką

    Kasdieniams pusryčiams dažnai pasirenkami produktai, kurių rizikas žmonės linkę nuvertinti. Gydytojai primena, kad dalis perdirbtos mėsos gaminių, ypač valgant juos reguliariai, siejami su didesne storosios žarnos vėžio rizika.

    Dažniausiai minimi pavyzdžiai yra šoninė ir įvairios dešros bei dešrelės. Tai perdirbta mėsa, kurios vartojimą sveikatos organizacijos rekomenduoja riboti, o ne paversti kasdieniu įpročiu, ypač jei mityboje trūksta daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Kas perdirbtoje mėsoje kelia riziką?

    Specialistai aiškina, kad perdirbtoje mėsoje riziką didina ne vien pati mėsa, bet ir perdirbimo būdas. Rūkymas, sūdymas, konservavimas ir tam tikri priedai gali skatinti junginių susidarymą, kurie ilgainiui gali žaloti žarnyno ląsteles.

    Ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia yra vartojimo dažnis ir bendras mitybos paveikslas. Vienkartinis šoninės sumuštinis savaime nereiškia ligos, tačiau įprotis kasdien rinktis perdirbtą mėsą didina nepageidaujamą riziką.

    Ne tik vėžys: druska ir sotieji riebalai

    Dalis šių gaminių pasižymi dideliu druskos kiekiu ir sočiųjų riebalų gausa. Tai siejama su didesniu kraujospūdžiu ir nepalankiais cholesterolio pokyčiais, kurie didina širdies ir kraujagyslių ligų tikimybę.

    Gydytojai ragina ypač atkreipti dėmesį tiems, kurie jau turi padidėjusį kraujospūdį, padidėjusį mažo tankio cholesterolį ar antsvorį. Tokiais atvejais perdirbtos mėsos ribojimas gali būti paprastas, bet reikšmingas žingsnis.

    Ką rinktis vietoje kasdien?

    Vietoj perdirbtos mėsos pusryčiams siūloma dažniau rinktis kiaušinius, avižas, natūralų jogurtą, vaisius, ankštinius ar pilno grūdo duoną. Tokie pasirinkimai dažniau suteikia skaidulų, o skaidulos siejamos su geresne žarnyno sveikata.

    Sveikatos ekspertai taip pat pataria riboti bendrą raudonos ir perdirbtos mėsos kiekį ir neorientuotis į maksimalias ribas kaip į tikslą. Praktikoje tai reiškia mažesnes porcijas, dažnesnį žuvies ar paukštienos pasirinkimą ir daugiau patiekalų be mėsos.

    Jei norisi šoninės ar dešrelių, gydytojai siūlo laikyti jas retesniu pasirinkimu, o ne kasdieniu meniu pagrindu. Tokia taktika leidžia sumažinti rizikas neprarandant galimybės retkarčiais mėgautis mėgstamu skoniu.

  • Štai kokią jautienos dalį „Boar’s Head“ naudoja rostbifui – pirkėjai nustemba

    JAV delikatesų mėsos gamintojas „Boar’s Head“ atskleidžia, iš kokios jautienos dalies gaminamas jo rostbifas. Bendrovės teigimu, šiam produktui pasirenkama vadinamoji viršutinė šlaunies dalis be riebalų dangos, dažnai siejama ir su pavadinimu London broil.

    Ši dalis yra liesa ir raumeninga, todėl jai įprastai reikia ilgesnio, lėto kepimo, kad mėsa suminkštėtų ir išliktų sultinga. „Boar’s Head“ nurodo, kad rostbifas ruošiamas lėtai kepant ir gardinant svogūniniais priedais, kurie suteikia aromato.

    Kodėl ši dalis tinka rostbifui?

    Viršutinė šlaunies dalis yra iš gyvulio užpakalinės dalies, kuri juda daugiau, todėl skonis ryškesnis, bet tekstūra gali būti kietesnė. Dėl to tokia mėsa dažniau ruošiama žemoje temperatūroje ir ilgiau, kad kolagenas spėtų suminkštėti.

    Mažesnis riebalų kiekis reiškia ir tai, kad neteisingai paruošta mėsa greičiau išsausėja. Dėl šios priežasties rostbifui svarbus ne tik marinavimas ar prieskoniai, bet ir tikslus kepimo laikas bei pjaustymas plonomis riekelėmis.

    Kas svarbu renkantis delikatesų mėsą?

    Rostbifas dažnai laikomas aiškesnės sudėties pasirinkimu nei smulkinta ir iš naujo suformuota delikatesų mėsa. Vieno gabalo mėsoje lengviau atpažinti žaliavą, o tai vartotojams tampa vis svarbiau vertinant sudėtį ir perdirbimo lygį.

    „Boar’s Head“ pabrėžia, kad jų rostbife nėra pridėtų nitritų ar nitratų. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad perdirbtos mėsos vartojimą verta riboti, o kasdienėje mityboje dažniau rinktis mažiau apdorotus baltymų šaltinius.

    Vartotojų įpročiai pastaraisiais metais krypsta į didesnį skaidrumą: svarbu ne tik skonis, bet ir tai, iš kokios dalies produktas pagamintas, kaip jis apdorotas ir kokie priedai naudoti. Dėl to tokie konkretūs gamintojų paaiškinimai tampa reikšminga informacija renkantis, ką dėti į sumuštinį.

  • Pamiršta senelių delikateso dešra grįžta į parduotuves: etiketė atskleidžia nemalonią tiesą

    Juodasis salcesonas kadaise buvo laikomas delikatesu, o šiandien daugelis pirkėjų į jį net nepažiūri. Vis dėlto pastaruoju metu šis gaminys vėl dažniau pastebimas parduotuvių lentynose, tačiau jo sudėtis neretai skiriasi nuo tradicinės. Būtent etiketė dažniausiai ir parodo, ar tai dar tas pats senasis skonis, ar tik jo imitacija.

    Tradicinis juodasis salcesonas paprastai buvo gaminamas iš kiaulienos subproduktų, galvos mėsos, odelių ir kraujo, o kartais įdedama ir liežuvio gabalėlių. Skonį formuodavo prieskoniai, tokie kaip druska, pipirai, česnakas, mairūnas, kvapieji pipirai ar svogūnas. Dėl natūralios žaliavos salcesonas turėdavo nevienodą struktūrą ir ryškų aromatą.

    Mitybos požiūriu toks gaminys gali suteikti baltymų, vitamino B12 ir gerai pasisavinamos geležies, tačiau kartu dažnai būna riebus ir sūrus. Dėl to jis labiau tinka kaip retkarčiais valgomas produktas, o ne kasdienis pasirinkimas. Tradiciškai salcesonas dažnai būdavo valgomas su rauginta duona, krienais, garstyčiomis ar raugintais agurkais, kurie subalansuoja sodrų skonį.

    Kas pasikeitė pramoninėje sudėtyje

    Parduotuvių salcesono etiketėse vis dažniau matoma, kad vertingiausios dalys sudaro tik nedidelę dalį, o sudėtį papildo pigesnės žaliavos. Pavyzdžiui, liežuvio gali būti vos keli proc., o didesnę dalį sudaro mechaniškai atskirta paukštiena, vanduo, krakmolai ir kiti tekstūrą gerinantys priedai. Tokie pakeitimai leidžia sumažinti savikainą, bet keičia ir skonį, ir maistinę vertę.

    Gaminio stabilumui bei ilgesniam galiojimo laikui dažnai naudojami fosfatai, emulsikliai, stabilizatoriai, natrio acetatai ir konservuojančios medžiagos. Viena dažniausių yra natrio nitritas, suteikiantis vytintiems ir sūdytiems gaminiams būdingą spalvą bei padedantis apsaugoti nuo gedimo. Tačiau perdirbtą mėsą apskritai rekomenduojama vartoti saikingai, ypač jei racione dažnai pasitaiko dešrų, dešrelių ar kitų panašių gaminių.

    Kaip atpažinti geresnį salcesoną

    Norint priartėti prie tradicinės kokybės, verta ieškoti kuo trumpesnės sudėties ir aiškiai įvardytų subproduktų. Geresniu ženklu laikoma didesnė mėsos ir subproduktų dalis, o ne vanduo bei krakmolai, taip pat tai, kad sudėtyje nebūtų mechaniškai atskirtos mėsos. Praktikoje tradiciniams gaminiams būdingas maždaug 60–70 proc. mėsos ir subproduktų lygis, o salcesone su liežuviu jo turėtų būti apčiuopiamai, o ne tik simboliškai.

    Jei norisi senojo skonio, svarbiausia ne pavadinimas, o etiketė: pirmieji keli ingredientai paprastai parodo, iš ko gaminys iš tiesų pagamintas. Kuo daugiau tikros mėsos ir subproduktų, tuo didesnė tikimybė, kad tai bus ne tik nostalgiją primenantis produktas, bet ir solidesnės sudėties pasirinkimas.

  • Rūpinatės širdimi, bet nenorite atsisakyti mėsos? Štai detalės, kurios viską keičia

    Rūpinatės širdimi, bet nenorite atsisakyti mėsos? Štai detalės, kurios viską keičia

    Norint saugoti širdies ir kraujagyslių sistemą, nebūtina visiškai atsisakyti mėsos, tačiau svarbu rinktis liesesnes rūšis ir tinkamą gaminimo būdą. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką dažniausiai sukuria ne pati mėsa, o riebalų, druskos ir perdirbimo derinys.

    Kasdieniam valgiaraščiui dažniau tinka vištiena ar kalakutiena be odos, triušiena, veršiena ir liesesnės kitų rūšių dalys. Matomus riebalus pravartu nupjauti dar prieš kepant ar verdant, o paukštienai ypač svarbu nuimti odą, po kuria susikaupia daug riebalų.

    Raudona mėsa nebūtinai turi būti uždrausta, tačiau jos reikėtų mažinti ir dažniau rinktis paukštieną, žuvį ar patiekalus iš ankštinių. Labiausiai verta riboti riebią mėsą, subproduktus, šoninę, dešras, paštetus ir kitus paruoštus mėsos gaminius, nes juose paprastai daug sočiųjų riebalų ir druskos.

    Šis derinys ypač nepalankus žmonėms, kuriems nustatytas padidėjęs cholesterolis, aukštas kraujospūdis ar aterosklerozė. Pasaulinėje praktikoje perdirbta mėsa siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o sočiųjų riebalų perteklius gali bloginti lipidų rodiklius kraujyje.

    Sveikesni gaminimo būdai yra tie, kuriems nereikia daug riebalų: virimas vandenyje, garinimas, troškinimas be apkepinimo ir kepimas folijoje, pergamente, kepimo rankovėje ar uždengtame inde. Taip lengviau išsaugoti sultingumą nepadidinant kalorijų kiekio ir nepaverčiant patiekalo riebalų vonia.

    Kepimas keptuvėje dažnai smarkiai padidina patiekalo energinę vertę, o paniruotė sugeria papildomą riebalų kiekį. Problema tampa ir per aukšta temperatūra, ypač kai riebalai pradeda rūkti ir mėsa ima svilti.

    Jei norisi kepto skonio, verta tradicinį kotletą keisti orkaitėje keptu filė gabalėliu, garuose virtais kukuliais daržovių padaže ar troškinta mėsa savo sultyse. Kai trumpas apkepinimas neišvengiamas, rekomenduojama naudoti minimalų augalinio aliejaus kiekį ir neleisti jam perkaisti.

    Kepimas orkaitėje taip pat gali būti palankus, jei mėsa nekepa pertekliniuose riebaluose. Praktinis triukas yra dėti mėsą ant daržovių sluoksnio, įpilti šiek tiek vandens ar nesūdyto sultinio ir kepti uždengtame inde, kad garai išlaikytų drėgmę.

    Ypač svarbu vengti stipriai apskrudusios, pajuodusios plutos, nes aukštoje temperatūroje susidaro junginiai, kurių perteklius nėra palankus sveikatai. Tai aktualu ir kepant ant grilio, kai mėsa laikoma per arti liepsnos ir paviršius greitai apdega.

    Kepant ant grotelių patariama mėsą laikyti toliau nuo tiesioginės ugnies, dažniau vartyti ir nuimti laiku, kol ji nepradėjo anglintis. Taip pat verta kruopščiai nuvalyti groteles nuo ankstesnių kepimų likučių, kurie lengvai svyla ir persiduoda naujam maistui.

    Skonį galima sustiprinti be perteklinės druskos, naudojant žoleles, česnaką, citrinų sultis ir prieskonius, kurie padeda sumažinti poreikį sūdyti. Paukštienai tinka čiobreliai, rozmarinas, mairūnas, paprika, petražolės ir natūralus jogurtas, o jautienai gerai dera pipirai, kadagio uogos, lauro lapai ir šakninės daržovės.

    Didelė dalis „nematomos“ druskos į mėsos patiekalus ateina per priedus: sultinio kubelius, paruoštus prieskonių mišinius, pirktines marinatas, sojų padažą, konservus ir vytintus gaminius. Todėl saugant širdį verta kritiškai vertinti ne tik mėsą lėkštėje, bet ir tai, kuo ji pagardinama.

  • Vėžio ląsteles tirianti mokslininkė įvardijo 4 produktus, kurių pati niekada neperka

    Nėra vieno produkto, kuris pats savaime sukeltų vėžį, tačiau kai kurie mitybos įpročiai ilgainiui gali didinti riziką. Tą pabrėžia laboratorijoje su vėžio tyrimais dirbanti ukrainietė Saša Bondarenko, nagrinėjanti DNR pokyčius vėžinėse ląstelėse.

    Ji teigia vengiantis kategoriškų frazių, kad tam tikras maistas „sukelia vėžį“, nes liga yra daugiafaktorė ir priklauso nuo gyvenimo būdo, genetikos bei aplinkos. Vis dėlto ji išskyrė keturias produktų grupes, kurias asmeniškai stengiasi riboti arba visai nepirkti.

    Pirmoji grupė yra perdirbta mėsa, pavyzdžiui, šoninė, dešros, dešrelės ir rūkyti gaminiai. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą priskiria 1 grupės kancerogenams, o tyrimuose 50 gramų per dieną siejama su maždaug 18 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika.

    Antroji grupė yra alkoholis, nes, pasak tyrėjos, nesvarbu, ar tai vynas, šampanas ar stiprieji gėrimai, veiklioji medžiaga išlieka ta pati. Mokslinėje literatūroje reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne kelių vėžio formų, įskaitant krūties, kepenų ir storosios žarnos, rizika.

    Trečioji tema susijusi su mėsa, ruošiamą itin aukštoje temperatūroje, kai ji apskrunda ar apdega. Tokiais atvejais gali susidaryti junginiai, galintys pažeisti ląstelių DNR, todėl vienkartinis apdegęs kepsnys, jos teigimu, nėra tragedija, tačiau įprotis nuolat valgyti stipriai apkeptą mėsą nėra palankus sveikatai.

    Ketvirtoji grupė yra labai stipriai paskrudinti ar apskrudę krakmolingi produktai, pavyzdžiui, itin tamsios bulvytės fri, traškučiai ar apdegę skrebučiai. Tokiuose gaminiuose aukštoje temperatūroje gali susidaryti akrilamidas, o Cancer Research UK pažymi, kad įrodymų apie tiesioginį akrilamido poveikį vėžio rizikai žmonėms kol kas nepakanka, nors tyrimai su gyvūnais yra parodę galimą kancerogeniškumą.

    Tyrėja akcentuoja, kad jos įvardyti pasirinkimai nėra skirti gąsdinti ar sukurti iliuziją, jog riziką lemia vienas maisto produktas. Pasak jos, rizika paprastai kaupiasi metų metus, todėl daugiausia reikšmės turi bendras mitybos ir gyvenimo būdo vaizdas, o ne pavienės išimtys.

  • Tyrimas atskleidė, kas mažina storosios žarnos vėžio riziką: vienas mineralas išsiskyrė labiausiai

    Tyrimas atskleidė, kas mažina storosios žarnos vėžio riziką: vienas mineralas išsiskyrė labiausiai

    Didelių apimčių epidemiologiniai tyrimai vis dažniau rodo, kad mityba gali reikšmingai prisidėti prie storosios žarnos vėžio rizikos mažinimo arba didinimo. Nors vieno stebuklingo produkto nėra, naujausi duomenys leidžia aiškiau išskirti mitybos kryptis, kurios siejamos su palankesniais rodikliais.

    2025 metais žurnale „Nature Communications“ publikuotas prospektyvus tyrimas, paremtas britų Million Women Study duomenimis, įvertino 97 mitybos veiksnius. Analizėje dalyvavo 542 778 moterys, o per vidutiniškai 16,6 metų stebėjimo laikotarpį nustatyti 12 251 storosios žarnos vėžio atvejai.

    Ryškiausias atvirkštinis ryšys šiame tyrime fiksuotas su kalciu. Kiekvienas papildomas 300 miligramų kalcio per dieną buvo siejamas su 17 proc. mažesne ligos rizika, o 200 gramų pieno per dieną vartojimas sietas su 14 proc. mažesne rizika.

    Mokslininkai aiškina, kad kalcis žarnyne gali surišti antrines tulžies rūgštis ir laisvąsias riebalų rūgštis, taip mažindamas jų dirginantį ir potencialiai kancerogeninį poveikį žarnyno gleivinei. Tokia hipotezė laikoma viena plausiškiausių biologinių priežasčių, kodėl kalcis išsiskiria tarp kitų mitybos veiksnių.

    2025 metų vasarį „JAMA Network Open“ paskelbti NIH-AARP Diet and Health Study rezultatai papildė bendrą vaizdą. Tyrime stebėti 471 396 suaugusieji, o mediana siekė 18,4 metų; per šį laiką registruota 10 618 storosios žarnos vėžio atvejų.

    Ši analizė parodė, kad didžiausio bendro kalcio vartojimo grupėje storosios žarnos vėžio rizika buvo 29 proc. mažesnė nei mažiausio vartojimo grupėje. Ryšys nustatytas nepriklausomai nuo to, ar kalcis gautas iš pieno produktų, kitų šaltinių ar papildų, tačiau autoriai pabrėžė, kad stebimasis tyrimas neįrodo didelių papildų dozių naudos.

    Kas dar siejama su mažesne rizika?

    Million Women Study duomenyse mažesnė storosios žarnos vėžio rizika taip pat sieta su didesniu skaidulų, pilno grūdo produktų, vaisių, folatų ir vitamino C vartojimu. Vis dėlto šie ryšiai buvo silpnesni nei kalcio atveju ir labiau jautrūs kitiems gyvenimo būdo veiksniams.

    Skaidulos laikomos svarbiu žarnyno sveikatos ramščiu, nes jos didina išmatų tūrį ir trumpina potencialiai žalingų junginių kontaktą su gleivine. Be to, skaidulų fermentacija žarnyno mikrobiotoje skatina trumpųjų grandinių riebalų rūgščių, įskaitant butiratą, gamybą, kuris siejamas su priešuždegiminiais procesais ir žarnyno epitelio mityba.

    Daržovės ir vaisiai vertinami ne vien dėl skaidulų, bet ir dėl folatų, vitaminų bei įvairių bioaktyvių junginių, galinčių mažinti oksidacinį stresą ir palaikyti mikrobiotos įvairovę. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad nei brokoliai, nei pomidorai ar uogos neturėtų būti laikomi atskira vėžio prevencijos priemone, svarbiausia yra bendras mitybos modelis.

    Kas didina riziką?

    Tame pačiame 2025 metų tyrime nustatyta, kad kiekvieni papildomi 30 gramų raudonos ir perdirbtos mėsos per dieną buvo siejami su 8 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika. Ryškesnis ryšys fiksuotas perdirbtai mėsai, tai yra dešroms, dešrelėms, šoninei ir panašiems produktams.

    Galimi mechanizmai siejami su heminės geležies poveikiu, N-nitroziniais junginiais ir medžiagomis, susidarančiomis rūkymo ar aukštos temperatūros apdorojimo metu. Šie veiksniai gali skatinti oksidacinį stresą ir DNR pažaidas, kurios ilgainiui didina piktybinių pokyčių tikimybę.

    Alkoholis Million Women Study analizėje buvo vienas stipriausiai su didesne rizika susijusių mitybos elementų. Kiekvieni papildomi 20 gramų etanolio per dieną sieti su 15 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika, o tai aiškinama, be kita ko, etanolio virtimu į toksinį acetaldehidą.

    Naujesnėse publikacijose daug dėmesio skiriama ir ultraperdirbtam maistui, kuriame dažnai būna daug druskos, cukraus ar riebalų, o skaidulų ir mikroelementų mažai. Tyrimuose toks mitybos tipas siejamas su prastesniais žarnyno sveikatos rodikliais, didesne antsvorio, atsparumo insulinui ir lėtinio uždegimo tikimybe.

    Ką verta prisiminti praktiškai?

    Tyrimai nenurodo vieno produkto, kuris apsaugotų nuo ligos, tačiau pakankamai nuosekliai išryškina dvi kryptis. Didesnis kalcio, skaidulų ir pilno grūdo produktų vartojimas bei augalinės kilmės maisto dominavimas dažniau siejami su mažesne rizika, o perdirbta mėsa, alkoholis ir ultraperdirbtas maistas – su didesne.

    Specialistai pabrėžia, kad mitybos korekcijos nepakeičia patikros programų ir profilaktinių tyrimų, nes storosios žarnos vėžys gali išsivystyti ir neturint akivaizdžių rizikos veiksnių. Vis dėlto subalansuotas mitybos modelis išlieka viena realiausių priemonių, kurią žmogus gali kontroliuoti kasdien.

  • Vitaminas C po valgio ir vėžio rizika: mokslininkai įvardijo, kada poveikis gali būti stipriausias

    Vitaminas C po valgio ir vėžio rizika: mokslininkai įvardijo, kada poveikis gali būti stipriausias

    Naujas modelis: svarbus laikas

    Kanados Waterloo universiteto mokslininkai žurnale Journal of Theoretical Biology paskelbė tyrimą, kuriame matematiškai modeliavo, kaip organizme juda nitratai ir nitritai bei kaip jie gali dalyvauti nitrozacijos reakcijose. Modelyje buvo vertinamos seilių liaukos, skrandis, plonoji žarna ir kraujo plazma, taip pat tai, kas vyksta po valgymo.

    Tyrėjai pabrėžė, kad tai nėra klinikinis įrodymas, jog vitamino C papildai apsaugo nuo vėžio. Darbas labiau parodo galimą mechanizmą ir padeda suformuluoti hipotezes būsimiems eksperimentams su žmonėmis, kuriuose būtų tikrinamos dozės, vartojimo laikas ir realus poveikis.

    „Šis modelis nerodo, kad tabletė apsaugo nuo vėžio, bet padeda suprasti, kada ir kokiomis sąlygomis vitaminas C gali slopinti dalį nepalankių reakcijų virškinamajame trakte“, – sakė tyrimo autoriai.

    Nitratai dar nereiškia pavojaus

    Nitratai ir nitritai natūraliai aptinkami dirvožemyje, vandenyje ir maiste, o daug nitratų turi lapinės daržovės, pavyzdžiui, špinatai, salotos, burokėliai ar rukola. Maisto pramonėje nitritai ir nitratai taip pat naudojami vytintos ir sūdytos mėsos gamyboje, nes padeda išlaikyti spalvą ir prailgina galiojimą.

    Vien jų buvimas nereiškia, kad produktas automatiškai kenkia sveikatai. Problema prasideda tuomet, kai dalis nitratų organizme virsta nitritais, o šie rūgščioje skrandžio terpėje gali dalyvauti nitrozacijoje, per kurią susidaro N-nitrozo junginiai, tiriami dėl galimo kancerogeniškumo.

    Reakcijų kryptį stipriai lemia visas valgio „cheminis fonas“: antioksidantai, polifenoliai, baltymų ir riebalų santykis bei skrandžio rūgštingumas. Dėl šios priežasties nitratai iš daržovių paprastai vertinami kitaip nei nitritai, susiję su perdirbta mėsa.

    Kuo skiriasi daržovės ir perdirbta mėsa

    Daržovės įprastai kartu suteikia ir vitamino C, ir kitų antioksidantų, kurie gali slopinti kai kurias reakcijas, vedančias į N-nitrozo junginių susidarymą. Tuo tarpu perdirbta mėsa, pavyzdžiui, šoninė, saliamis ar dešrelės, tokios natūralios „apsaugos“ dažniausiai neturi, o dalis sudėties gali skatinti nepalankias transformacijas.

    Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą priskiria žmonėms kancerogeniniams veiksniams, o Europos kovos su vėžiu kodeksas rekomenduoja ją riboti. Tai nereiškia, kad vienas sumuštinis su kumpiu sukels ligą, tačiau svarbios yra porcijos, dažnis ir bendras mitybos modelis.

    Kada vitaminas C gali būti naudingiausias

    Modeliavimas parodė, kad vitaminas C veiksmingiausiai „įsijungia“, kai virškinamajame trakte atsiranda netrukus po valgio. Tuomet, pagal modelį, jis gali „perimti“ dalį reaktyvių tarpinių junginių ir sumažinti kai kurių N-nitrozo junginių susidarymą.

    Tyrime taip pat keliama prielaida, kad vitaminas C, vartojamas po kiekvieno valgio, teoriškai galėtų turėti vidutinį apsauginį efektą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra praktinė rekomendacija ir kad papildas nepaverčia dažnai valgomo perdirbto mėsos produkto saugiu.

    „Papildai nepanaikina visų dažnos perdirbtos mėsos vartojimo pasekmių, todėl svarbiausia išlieka pats mitybos pasirinkimas“, – teigia mokslininkai.

    Ką daryti praktiškai

    Patikimiausias būdas gauti vitamino C išlieka įvairi mityba, kai prie valgio reguliariai valgoma daržovių ir vaisių. Gerai žinomi šaltiniai yra paprika, petražolių lapai, brokoliai, briuseliniai kopūstai, juodieji serbentai, kiviai ir citrusiniai vaisiai.

    Vitamino C kiekis maiste mažėja dėl kaitinimo ir ilgo laikymo, todėl dalį produktų verta valgyti žalių arba termiškai apdoroti trumpai, pavyzdžiui, garuose. Tuo pat metu svarbu prisiminti, kad papildai nepakeičia subalansuotos mitybos, o su vaistais ar keliais papildais derinimą reikėtų aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Bendra išvada išlieka aiški: jei rūpi vėžio rizikos mažinimas, pirmiausia verta riboti perdirbtą mėsą, dažniau rinktis augalinį maistą, o papildus vertinti kaip pagalbą, bet ne kaip būdą „kompensuoti“ prastesnius įpročius.

  • Dietologai įspėja: ši pigi virta dešra ir dešrelės gali slėpti pavojingus priedus

    Kodėl pigiausia dešra kelia riziką?

    Pirkdami dešrą daugelis pirmiausia žiūri į kainą ir išvaizdą, tačiau svarbiausia informacija slypi etiketėje. Mitybos specialistai dažniau kritikuoja pigias virtas dešras, žemesnės rūšies dešreles ir biudžetinius pusiau rūkytus gaminius, nes juose neretai daugiau priedų ir mažiau kokybiškos mėsos.

    Didžiausia problema ta, kad tokie gaminiai dažnai priskiriami itin perdirbtai mėsai. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą sieja su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl rekomenduojama ją vartoti saikingai ir kuo rečiau.

    Ką reiškia užrašai etiketėje?

    Viena iš dažniausiai minimų rizikų renkantis pigesnius gaminius yra mechaniškai atskirta mėsa. Tai žaliava, gaunama mechaniniu būdu atskiriant mėsos likučius nuo kaulų, todėl jos sudėtis ir tekstūra skiriasi nuo įprastos raumeninės mėsos.

    Tokia žaliava nėra automatiškai draudžiama, tačiau dažniau naudojama pigesniuose produktuose, kurių tikslas yra maža savikaina. Pirkėjui tai signalas atidžiau įvertinti, kiek gaminyje tikros mėsos, o kiek užpildų, vandens ir priedų.

    Priedai, dėl kurių dažniausiai kyla klausimų

    Vienas svarbiausių priedų perdirbtoje mėsoje yra natrio nitritas, žymimas E250. Jis padeda užtikrinti mikrobiologinį saugumą ir suteikia būdingą rausvą spalvą, tačiau sveikatos ekspertai pabrėžia, kad perdirbtos mėsos vartojimą verta riboti, ypač jei ji dažnai kaitinama.

    Kita dažna grupė yra fosfatai, kurie padeda gaminiui išlaikyti vandenį ir pagerina tekstūrą. Vartotojams svarbu suprasti, kad tai gali reikšti ne tik kitokią maistinę vertę, bet ir didesnį druskos kiekį, o per didelis druskos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tekstūrai ir apimčiai didinti neretai naudojami tirštikliai, pavyzdžiui, krakmolas ar karageninas. Tokie priedai patys savaime ne visada yra problema, tačiau jie gali rodyti, kad gaminyje mažiau mėsos, o maistinė vertė prastesnė nei tikimasi iš mėsos produkto.

    Pusiau rūkyti gaminiai ir dūmo skonis

    Renkantis pigesnius pusiau rūkytus gaminius verta atkreipti dėmesį, kaip išgaunamas rūkymo skonis. Kai kuriais atvejais jis gali būti suteikiamas naudojant dūmo aromatizavimo priemones, o ne tradicinį rūkymą, todėl skonis būna intensyvus, bet sudėtis ilgesnė.

    Taip pat tokio tipo produktuose dažnai būna daugiau riebalų ir druskos, todėl kasdieniam vartojimui jie nėra geriausias pasirinkimas. Jei dešra tampa įprastu sumuštinių ar greitų vakarienių pagrindu, bendras druskos ir sočiųjų riebalų kiekis racione gali greitai išaugti.

    Ką rinktis vietoj to?

    Jei visiškai atsisakyti dešros nepavyksta, verta rinktis gaminius su kuo trumpesne sudėtimi, aiškiai nurodytu mėsos procentu ir mažiau priedų. Praktinis orientyras yra paprastas: kuo mažiau nepažįstamų ingredientų ir kuo daugiau aiškiai įvardytos mėsos, tuo geriau.

    Dar saugesnė alternatyva kasdieniams sumuštiniams yra namuose kepta ar virta mėsa, pavyzdžiui, orkaitėje kepta kiauliena, vištiena ar kalakutiena su prieskoniais. Taip lengviau kontroliuoti druskos kiekį ir išvengti perteklinių priedų, būdingų itin perdirbtiems gaminiams.

    „Jei etiketėje sudėtis ilga, o mėsos procentas neaiškus, tai ženklas, kad verta paieškoti paprastesnio produkto“, – sako mitybos specialistai.

  • Tyrimas įspėja: šie maisto konservantai gali kelti kraujospūdį ir didinti širdies riziką

    Tyrimas įspėja: šie maisto konservantai gali kelti kraujospūdį ir didinti širdies riziką

    Konservantai yra vieni dažniausiai naudojamų maisto priedų: jie lėtina gedimą, slopina bakterijų ir pelėsių dauginimąsi, saugo produktus nuo oksidacijos. Dėl jų duona, mėsa ar gėrimai ilgiau išlaiko skonį, kvapą ir išvaizdą, tačiau vis dažniau keliama klausimų dėl poveikio sveikatai, kai jų vartojama metų metus.

    Europos kardiologų mokslo žurnale European Heart Journal publikuotas didelės apimties stebimasis tyrimas rodo, kad dalies konservantų vartojimas gali būti susijęs su didesne arterinės hipertenzijos ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Tyrime analizuoti daugiau nei 112 000 suaugusiųjų duomenys, o vidutinė stebėjimo trukmė siekė beveik aštuonerius metus.

    Dalyviai reguliariai pildė išsamius mitybos dienoraščius ir nurodė vartotų produktų prekių ženklus, todėl mokslininkai galėjo tiksliau įvertinti konkrečių priedų kiekį racione. Stebėjimo laikotarpiu užfiksuoti 5 544 nauji hipertenzijos atvejai ir 2 450 širdies bei kraujagyslių įvykių.

    Analizė parodė, kad didžiausią tam tikrų konservantų kiekį vartoję žmonės turėjo didesnę hipertenzijos riziką, palyginti su vartojusiais mažiausiai. Tyrimo autoriai taip pat nurodė, kad tarp antioksidacinio poveikio konservantų vartojimo ir hipertenzijos rizikos buvo fiksuotas apie 22 proc. didesnis rizikos rodiklis.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tyrimas yra stebimasis, todėl jis parodo statistinę sąsają, bet neįrodo priežastinio ryšio. Kitaip tariant, negalima vienareikšmiškai teigti, kad konservantai patys sukelia hipertenziją ar širdies ligas, nes rezultatams galėjo turėti įtakos ir kiti gyvenimo būdo veiksniai.

    Dažnas priedas – natrio nitritas

    Vienas plačiausiai aptariamų konservantų yra E250, dar vadinamas natrio nitritu. Jis dažniausiai naudojamas perdirbtoje mėsoje, pavyzdžiui, dalyje dešrų, frankfurterių, paštetų ar mėsos konservų, nes slopina pavojingų bakterijų augimą ir padeda išlaikyti būdingą rausvą spalvą.

    Tyrimo autoriai primena, kad ankstesni laboratoriniai darbai siejo nitritus su oksidacinio streso didėjimu ir galimu ląstelių pažeidimu. Ilgalaikis oksidacinis stresas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie aterosklerozės ir kitų širdies bei kraujagyslių ligų vystymosi.

    Galimi biologiniai mechanizmai

    Mokslinėje literatūroje svarstoma, kad dalis konservantų gali veikti ne tik per oksidacinį stresą, bet ir per medžiagų apykaitą. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai siejo tam tikrus priedus su insulino veiklos sutrikimais ar didesniu atsparumu insulinui, o tai yra svarbu, nes 2 tipo cukrinis diabetas ir metaboliniai sutrikimai didina hipertenzijos bei širdies ligų tikimybę.

    Kalbant apie nitritus, papildomai minima galimybė, kad jie gali prisidėti prie N-nitrozinių junginių susidarymo organizme. Šie procesai anksčiau sieti su nepalankiais kardiometaboliniais pokyčiais, nors žmonių tyrimuose mechanizmai dar nėra galutinai patvirtinti.

    Ką tai reiškia vartotojams?

    Ekspertai ragina rezultatus vertinti kaip signalą atidžiau žiūrėti į itin perdirbtų produktų dalį mityboje, o ne kaip raginimą paniškai atsisakyti visų konservantų. Praktikoje didžiausia nauda sveikatai siejama su dažnesniu mažiau perdirbto maisto pasirinkimu ir retesniu perdirbtos mėsos vartojimu.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad reikalingi papildomi, skirtingose populiacijose atlikti tyrimai, kurie leistų tiksliau atskirti konservantų poveikį nuo kitų gyvenimo būdo veiksnių. Kol kas išvados labiau sustiprina bendrą kryptį: kuo mažiau itin perdirbtų produktų kasdienėje mityboje, tuo mažesnė ilgalaikė rizika širdžiai.

  • Po 40-ies šie produktai organizmą „žudo“ greičiausiai: gydytojai įspėja dėl vieno

    Po 40 metų organizme natūraliai lėtėja medžiagų apykaita, didėja kraujospūdžio ir cholesterolio sutrikimų rizika, o raumenų masė ima mažėti greičiau. Dėl to kasdieniai mitybos pasirinkimai dažniau „atsilieka“ širdžiai, kraujagyslėms, kepenims ir gliukozės kontrolei.

    Didžiausiu rizikos veiksniu specialistai dažnai įvardija perdirbtus mėsos gaminius: dešras, dešreles, šoninę, saliamį. Juose įprastai gausu druskos, sočiųjų riebalų, o konservavimui naudojami nitritai ir kiti priedai, kurie reguliariai vartojami siejami su didesne tam tikrų onkologinių ligų rizika.

    „Perdirbta mėsa nėra tik kalorijų klausimas. Dėl druskos, riebalų ir priedų derinio ji gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų bei storosios žarnos vėžio riziką, ypač kai valgoma dažnai“, – sako gydytojai.

    Tarptautiniai vertinimai rodo, kad perdirbta mėsa priskiriama prie kancerogeniškų produktų, o rizika didėja didėjant suvartojamam kiekiui. Kartu tai dažnai yra ir „nematomas“ druskos šaltinis: per didelis natrio kiekis mityboje siejamas su hipertenzija, kuri vyresniame amžiuje tampa vienu svarbiausių insulto ir miokardo infarkto rizikos veiksnių.

    Ne mažiau problemų kelia saldinti gėrimai, įskaitant gazuotus ir energetinius gėrimus bei saldintas sultis. Didesnis pridėtinio cukraus kiekis didina antsvorio, 2 tipo diabeto ir riebalinės kepenų ligos riziką, o skysčio pavidalo kalorijos prasčiau suteikia sotumo jausmą.

    Greitai pasisavinami rafinuotų miltų produktai, pavyzdžiui, balta duona ar bandelės, taip pat siejami su staigesniais gliukozės svyravimais kraujyje. Po 40 metų, kai insulino jautrumas daliai žmonių mažėja, tokie šuoliai gali prisidėti prie ilgainiui prastėjančios cukraus kontrolės.

    Dažnai kepti riebaluose patiekalai išsiskiria didele energine verte ir gali turėti daugiau nepalankių junginių, susidarančių aukštoje temperatūroje. Toks maistas įprastai turi mažiau skaidulų ir mikroelementų, o reguliariai vartojamas siejamas su didesniu uždegiminių procesų ir širdies ligų paplitimu.

    Atsargumo verta ir su itin sūriais pramoniniais produktais, pavyzdžiui, konservuotomis sriubomis ar padažais, kurie gali turėti didelę paros druskos normos dalį vienoje porcijoje. Ilgainiui per didelis natrio kiekis apsunkina kraujospūdžio kontrolę ir didina inkstų apkrovą.

    Dar viena dažnai minima rizikos grupė yra transriebalai, kurių gali būti kai kuriuose konditerijos gaminiuose, pigesniuose tepaluose ar pramoniniuose užkandžiuose. Specialistai pabrėžia, kad transriebalai siejami su didesniu „blogojo“ cholesterolio kiekiu ir nepalankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Kalbant apie alkoholį, vyresniame amžiuje organizmas jį dažnai skaido lėčiau, todėl ilgiau išlieka poveikis miegui, kraujospūdžiui ir kepenų darbui. Be to, alkoholis didina bendrą suvartojamų kalorijų kiekį ir gali paskatinti neplanuotą svorio augimą.

    Sveikatos specialistai akcentuoja, kad esmė nėra vienas „blogas“ produktas, o dažnis ir kiekiai. Po 40 metų ypač svarbu dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą, pakankamai baltymų ir skaidulų turinčius produktus, o druską bei pridėtinį cukrų laikyti kasdienės mitybos „išimtimi“, o ne norma.